Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-30 nr. 3222

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Maironis.
Nuolat verkšlenantiems politikams
29
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SIGITAS BIRGELIS.
Teismas
5

KNYGOS 
• VIJOLĖ VIŠOMIRSKYTĖ.
Kutenanti nežinia Danutės Kalinauskaitės apsakymuose
6
• JUOZAS NEKROŠIUS.
Ar klaidūs „Krakatukų brūzgėlynai“?
6
• „Tipu tapu“ – literatūrinis žurnalas vaikams6
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Naujas Bildungas ir Naujas Balbierius
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Tirpstanti „Žiemos ekranų“ laiko riba

MUZIKA 
• RIMA POVILIONIENĖ.
Dvidešimties metų kelias
• „Amžių sutartinė“

DAILĖ 
• KĘSTUTIS VAITKUS.
Kur paroda
12

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
Sunaikinti aistrų, arba Režisierius nuolaidų netaiko jokiai publikai
• Auksė Kapočiūtė.
Apie viltį, meilę ir šviesą
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Tapatybė – ne vien originali pavardė
18
• Menų spaustuvė siūlo „pasimatuoti“ sceną
•  „Mergvakaris“ ne tik moterims

PAVELDAS 
• REGINA URBONIENĖ.
Antano Kučo jubiliejinė paroda „Įprasminta tradicija“

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Mūsų nerimo žiema
4

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS.
8

PROZA 
• GINTARAS RADVILA.
Važiuojam atgailos
1

VERTIMAI 
• ANATOL STERN.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 TOMAS PABEDINSKAS.
Romo Juškelio fotografijose –­ pasakojimai apie Kauną

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Andrejus Gorochovas.
„Neu!“
10

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Mergina ir tankai arba LT 91/01/13
5

DE PROFUNDIS 
• Marius Kilobaitas.
Romano PRAkalimo pagrindai
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI
• Skelbimas14

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Romo Juškelio fotografijose –­ pasakojimai apie Kauną

TOMAS PABEDINSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iš serijos „Žmonės ir manekenai“
Romas Juškelis

Sausio 23 d. Kaune, „Fujifilm“ fotografijos galerijoje, atidaryta retrospektyvinė Romo Juškelio fotografijų paroda „Kauno pasakojimai“ ir pristatytas to paties pavadinimo fotoalbumas. Paroda ir leidinio pasirodymas suteikia progą susipažinti su vieno savičiausių Lietuvos menininės fotografijos kūrėjų darbais, kuriuos ekspozicijos atidarymo metu fotografas Romualdas Požerskis apibūdino kaip atskirą Lietuvos fotografijos reiškinį.

Beveik tris dešimtmečius pro fotoaparato objektyvą žvalgydamasis po gimtąjį Kauną R. Juškelis sukūrė originalių darbų, išsiskiriančių iš Lietuvos fotografijos konteksto: jo fotografijai nebūdingas humanistinis dėmesys žmogui, XX a. septintajame dešimtmetyje išgarsinęs Lietuvos fotografiją kaip savitą meninį reiškinį; nors R. Juškelis eksperimentuoja fotografijos technologijomis, tačiau jis, priešingai nei kiti lietuviškos fotografikos atstovai, nekuria abstrakčių ar fantastinius siužetus pasakojančių vaizdinių. R. Juškelis jau daugiau kaip du dešimtmečius nuosekliai plėtoja individualų kūrybinį braižą. Jis pasuko formalių eksperimentų link, atsisakydamas bet kokio fotografijų „literatūriškumo“. R. Juškelio kūrybinis debiutas praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo kritikuojamas, remiantis sovietine ideologija, kuriai buvo nepriimtinas menininko dėmesys fotografijų vizualiajai formai be socrealistinio turinio. Tačiau, žvelgiant retrospektyviai, akivaizdu, kad būtent „grynosios“ formos paieškos lemia R. Juškelio darbų išskirtinumą ir leidžia į juos pažvelgti didžiųjų moderniosios fotografijos užmojų istorijos fone.

XX a. pirmosios pusės fotografiją formavo įsitikinimas, kad aplinkinį pasaulį galima iš naujo pažinti žvelgiant į jį pro fotoaparato objektyvą. Jau antrajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje svarbesnės už svarstymus apie fotografijos vietą meno pasaulyje tapo diskusijos apie galimybę ja išreikšti ir geriau suprasti tuomet naują, spartaus techninio progreso paženklintą žmogaus aplinką. Fotografai žvilgsnį nukreipė į dinamišką didmiesčių gyvenimą bei pramoninį kraštovaizdį ir įamžino jį neįprastais rakursais, pabrėždami išskirtinai fotografijai būdingus tikrovės atvaizdo kūrimo būdus. Siekdami meninės kūrybos uždavinius, atrodytų, viršijančio tikslo, geriausi ano meto fotografai propagavo atitinkamą kūrybinį metodą –­ sugebėjimą pastebėti aplinkoje slypinčius fotogeniškus formų bei šviesos darinius ir tik tuomet, atidžiai apmąsčius kompoziciją, užfiksuoti juos fotojuostoje. Vienas garsiausių modernios fotografijos kūrėjų amerikietis Edwardas Westonas teigė, kad svarbiausia fotografo užduotis yra „išmokti matyti fotografiškai, tai yra išmokti matyti objektą, atsižvelgiant į naudojamų įrankių ir procesų galimybes, tam, kad galima būtų priešais esančio vaizdo elementus ir šviesos tonus akimirksniu vaizduotėje paversti į fotografiją, kurią norima padaryti“1.

Kaip tik tokiu būdu gimsta R. Juškelio fotografijos, kuriose įprasti urbanistinės aplinkos objektai įgyja įspūdingus pavidalus. „Fotografinis matymas“, kuriuo, pasak fotomenininko, jis kaltintas jaunystėje, dabar leidžia jį priskirti prie modernistų, kurie, pasitelkę fotografiją, žadėjo išmokyti mus naujai matyti pasaulį. Bene labiausiai prie šio tikslo suformuotos moderniosios fotografijos tradicijos priartėja R. Juškelio darbai, kuriuose fotografas leidžia atsiskleisti kasdienės aplinkos fragmentų grožiui, jų atvaizdus lakoniškai įvardydamas „Forma“ ir kiekvienam suteikdamas atitinkamą numerį. Tokios fotografijos, kurių vienos sukurtos dar aštuntajame XX a. dešimtmetyje, o kitos – jau naujo tūkstantmečio pradžioje, byloja apie nuoseklius jokio siužeto, pasakojimo ar lyrizmo neturinčios formos ieškojimus. Fotomenininkas Aleksandras Macijauskas taikliai apibūdino R. Juškelio fotografijų stilių, jį pavadindamas „analitiniu“2, t. y. leidžiančiu perprasti tikrovę, ją skaidant į daugiau ar mažiau abstrahuotas formas. Šiuo stiliumi sukurti ir bene įspūdingiausi R. Juškelio darbai – Kauno fortų atvaizdai. Nors Kauno tvirtovės fortai yra mėgstamas fotografų objektas (juos fotografavo Gintaras Česonis, spalvotose fotografijose įamžino Vytautas Pletkus), tačiau nei vieno jų fotografijose militaristinės architektūros formos nesudaro tokių tikslių, dramatiškos šviesotamsos išryškintų kompozicijų, kaip R. Juškelio darbuose.

„Fotografinis matymas“ nėra vienintelė R. Juškelio kūrybą su XX a. pirmosios pusės fotografija siejanti gija. Fotografas įvardija ir kur kas konkretesnius savo kūrybos ryšius su anuomet kūrusių fotografų darbais –­­ pripažįsta, kad didelę įtaką jam padarė čekų fotografas Josefas Sudekas. Pastarojo darbus R. Juškelio fotografijos primena ne tik puikiu šviesos panaudojimu, leidžiančiu analizuoti fotografuojamų objektų formas, bet ir sudėtinga, daugiasluoksne iliuzinės fotografijų erdvės kompozicija, kuri reikalauja tiriančio žiūrovo žvilgsnio, padedančio atpažinti fotografijoje įamžintus tikrovės fragmentus. Galima išvesti ir dar vieną ne mažiau įdomią paralelę tarp šių fotografų kūrybos: jei daugelį nufotografuoti vertų vaizdų R. Juškelis pastebėjo ir užfiksavo mieste, kuriame gyvena, tai J. Sudekas bene garsiausius darbus sukūrė net neišeidamas iš dirbtuvės –­ pro jos lango stiklą matomą sodo fragmentą įvairiais metų laikais jis įamžino atvaizduose, kurie laikomi fotografijos meno šedevrais. Mokėjimas ribotoje erdvėje rasti įspūdingų kompozicijų, nedidelį tikrovės lopinėlį „iškadruoti“ į daugelį estetiškų jos atvaizdų tartum patvirtina įsitikinimą, kad su fotoaparatu įmanoma atverti kitą iš pirmo žvilgsnio banalios realybės lygmenį, jog fotografija gali įpras­minti kasdienybę, netikėtai suteikdama jai grožio dimensiją. Būtent tokia yra meninės fotografijos estetiką pagrindžianti logika.

R. Juškelio fotografijos artimos ne tik J. Sudeko darbams, bet ir bendrai XX a. pirmosios pusės čekų fotografijos stilistikai, pasižymėjusiai savitu poetiškumu, kuriame glūdėjo siurrealistinės jausenos ištakos bei pirmieji jos ženklai. Šiuos ženklus galima įžvelgti ir R. Juškelio kūryboje, kurioje racionali ir šalta modernios fotografijos estetika papildoma subjektyvaus fotografo matymo išraiška, o miesto fragmentai neretai apgaubiami paslapties skraiste. Siurrealistiniai motyvai ypač aiškūs 1987–1992 m. sukurtose ciklo „Žmonės ir manekenai“ fotografijose. Pastarąsias galima laikyti kone idealiais siurrealistinio meno pavyzdžiais, kuriuose vietomis susikeičia keletas tikrovės lygmenų: realių žmonių veido išraiškas ir pozas groteskiškai atkartojantys manekenai fotografijose matomi pro vitrinų stiklus, kuriuose atsispindi gatvės gyvenimas. Fotografijose manekenai atrodo tikresni už pačią tikrovę, kurią jie pamėgdžioja ir iškreipia, tuo tarpu realybė, išsklidusi refleksijose, tampa efemeriška, tartum netenka materialumo. Fotografija savo ruožtu sulydo šiuos skirtingus tikrovės sluoksnius į dokumentinę vertę turinčius atvaizdus, verčiančius patikėti fotografo sugebėjimu įžvelgti keistus, tačiau realiai egzistuojančius mūsų gyvenimo aspektus, kurių nepastebi papras­tas praeivis. Panašiu būdu XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje buvo sukurtas ir pirmasis R. Juškelio fotografijų ciklas „Atspindžiai“, kuriame įamžintas veidrodiniuose balų paviršiuose atsispindintis Kaunas. „Atspindžių“ ciklo fotografijose taip pat aiški tikrovės ir jos antrininko – atspindžio – santykio inversija. Šiuo atveju ji turėjo ir konkrečią išraišką: autorius reikalavo (ne visada sėkmingai), kad jo fotografijos būtų eksponuojamos ir publikuojamos apverstos. Šis paprastas, bet efektyvus triukas miesto atspindžius vandens paviršiuje vertė traktuoti kaip fantastinius vaizdinius. Nors „Atspindžių“ vaizdinė struktūra nėra tokia sudėtinga ir daugiaprasmė kaip vėliau sukurtų ciklo „Žmonės ir manekenai“ fotografijų, bet ir juose akivaizdus siekis atskleisti regimos pasaulio tvarkos trūkius, pro kuriuos galima įžvelgti kitokios realybės fragmentus.

Net ir atsidūręs, atrodytų, banaliausioje aplinkoje, – sovietinėje kariuomenėje, – R. Juškelis kasdienę rutiną fiksuoja kaip keistų akimirkų virtinę. Plačiakampio objektyvo iškreipti ir propagandinių plakatų fone įamžinti kareiviškos buities fragmentai – tai ne vien anuometinės santvarkos ir ideologijos kritika. Šios fotografijos teigia esmingesnius dalykus. Jos byloja apie individualumo nuvertinimą ir asmenybės degradaciją, civiliniame gyvenime galiojančių humanistinių vertybių apvertimą, kuris fotografijose įgyja kone karnavalinę formą. Ne mažiau sukrečiančias fotografijas R. Juškelis sukūrė įamžindamas partizanų palaikų perlaidojimą ir poetės Salomėjos Nėries kapo perkėlimą iš Kauno karo muziejaus sodelio į Petrašiūnų kapines. Nors šiuos įvykius paskatino ideologinė sistema, pasikeitusi Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bet žvelgiant į juos dokumentuojančias fotografijas ir vėl matyti tas pats įprastos gyvenimo tvarkos suardymas, natūralaus gamtos virsmo, gyvenimo ir mirties ciklo pertrūkis. Tik šiuo atveju fotografijose nelieka grotesko – jose matyti tik keista, racionalia logika sunkiai paaiškinama realybė.

Galbūt noras suteikti tikrovei neįpras­tus pavidalus paskatino R. Juškelį anksčiau sukurtas fotografijas apdoroti specialia technologija, pridedant nenatūralių atspalvių. Paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu R. Juškelis ėmė kurti ciklą „Degantis pasaulis“ – panaudodamas originalų „netikros spalvos“ efektą, fotografijas nuspalvindavo liepsnas primenančiais rausvos ir mėlynos spalvos atspalviais. Nors būta bandymų šiuos R. Juškelio darbus interpretuoti kaip postmodernios kūrybos apraiškas, jas reikėtų laikyti logiška fotografo kūrybinį kelią žymėjusių formalių eksperimentų tąsa, išliekančia modernaus meno kontekste. Juodai baltų fotografijų spalvinimas (kaip ir dirbtinis šviesių ir tamsių tonų kontrasto paryškinimas ankstesniuose darbuose) yra ne žaismingas fotografijos ir dailės flirtas, būdingas postmoderniam menui, tačiau rimtas modernaus originalumo siekis. R. Juškelio naudojama technologija kaskart duoda kitokius efektus, kurių neįmanoma numatyti, taigi kiekvienas atspaudas virsta unikaliu meno objektu.

Taigi užuot bandžius R. Juškelio kūrybą įterpti į postmodernistinio meno kontekstą, derėtų įvertinti jos reikšmę moderniam Lietuvos fotografijos menui. R. Juškelis seka modernios fotografijos tradicijomis, aplinką fiksuodamas kaip tikslias geometrinių formų kompozicijas ir tuo pat metu savitai interpretuoja fotografinį modernizmą, nevengdamas manipuliuoti originaliu atvaizdu. Beaistris „analitinis“ stilius jo kūryboje dera su siurrealistiniais motyvais, ir šis derinys sudrumsčia „grynosios“ fotografijos skaidrumą, priversdamas atidžiai žvelgti į fotomenininko darbus, kurie ne tiesiog atkartoja moderniosios fotografijos stilistiką Lietuvos fotografijos kontekste, bet papildo jį originalia interpretacija. Bet koks R. Juškelio fotografijos vertinimas šiandieną negali būti galutinis, nes kol fotografijose sustingęs pasaulis dega, jų autorius ieško temų naujiems fotografijų ciklams.


_______________________
1 Weston E. „Seeing Photographically“. The Photography Reader. Ed. L. Wells. – London: Routledge, 2003, p. 106.
2 Macijauskas A. LIETUVOS FOTOMENININKŲ SĄJUNGA, Žinynas. – Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2004, p. 75.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:41:46 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba