Gintaro Žilio nuotrauka

Špaga ir kryžius

Buvau šauktinis, o tapau liktinis
Tavo likvidatorių armijoje, žemėje Montesumos,
Kur šventoji konkista piestu pastato žirgus,
Ir tampame mitiniais Kecalkoatlio kentaurais.
Likau, nes taip lėmė likimas, liktinis,
Su aukštai iškelta liktarna naktį vėjuotą
Čaparalyje, nuklotame kaktusais ir sombrero,
Ir regiu joje paliktą Kastiliją, ir šaukiu
kaip kadaise šauktinis:
Visa šlovė, Tau, karaliene, vardu Izabella,
Tau visi galeonai, pilni Montesumos aukso,
Klestėk.
Vėjuotą naktį čia žvanga tiktai špaga ir kryžius.

* * *

Keleivi einąs į Atėnus sustok Garliavoj
Nuplauk ledkalnių dulkes senasis lapi
Myliu tavo gudrumą sueižėjęs pūzre
Tavo tatuiruota širdis išduoda kalėjimus
Ir vienuolynų celes su geidulingais Apreiškimais –
Moteris plaukikės kostiumu laimina kelią
Laukiantis vėlei atbudo ant Akropolio laiptų –
Ir klaidingos reklamos neiškreips tavo tiesaus
pasiryžimo
Šluoja gatves Garliavoj ir vinkšnos kraujuoja
Top top top tavo kelias į Topą
Liudija jį perlaužtos slidės ir nusišėręs drakonas
Po palmėm Palmiros išbraukta dar viena nuodėmė

* * *

Nėra žmonių nėra ir įrodymų tik skečias plečias
Juodo akmens obeliskai išdygsta
Tarp lauko būdelių širdelių
Iš Egipto nelaisvės išėję į Pažadėtąją žemę
Velkame holokaustą Raudonosios jūros dugne
Ir nežinia kada susivers vandens sienos nukabinėtos
ordinais ir medaliais
Baik snaiperi mirkčioti ir vamzdį nukreipk į save

Svajonė, kuriai lemta buvo išsipildyti

Aš būsiu ten, kur palmės ir bikiniai,
Apsistosiu dviviečiame kambaryje, išeisiu į balkoną,
Rūkysiu uždraustą cigaretę ir bučiuosiu suspenduotą
Butelio kakliuką, neįžeisdamas sindikato,
Sėkla ir pelenais tepsiu krakmolytą dvigulės lovos
paklodę
Ir išdidžiai paliksiu du milijonus arbatpinigių
Milijardierei viešbučio kambarinei,
Siaubsiu triskart per dieną švedišką stalą,
Kiniečių gamybos švedišką, o gal čekų,
Ir mano čekiai bus svarus įrodymas,
Kad visą gyvenimą buvau neišsipildęs troikos
čekistas.
Aš, masonų ložės laisvasis mūrininkas,
Įsitaisysiu šezlonge veidu į Vakarus,
Kad įdegtų širdis, ir saulės tatuiruotė
Bus panaši į Fatimos Mergelę, ir drambliukas
krūtinkauly
Paskelbs, kad esu respublikonas, kraštutinis dešinysis.
Mano dešinės aperkotas parvertė ant žemės dešimt
vyrų,
Dabar mano ringas čia, mėtant pinigus saulėlydžio
jūron,
Iš kurios jie, auksinėm žuvelėm pavirtę, atplauks
Į mano šiaurės sodų baseinus ir erzins vaikus:
– Užminkite tris norus, ir senatvėje jie išsipildys,
Visi trys kaip Vienas: duonos, duonos ir dar kartą
duonos, donna me pace senore!
Dėkosiu jums, kad būsite mano lydinčiuoju asmeniu –
Toks bus mano asmenybės kultas, ir liudija tai žvaigždė.

Naujalietuvis

Pagaliau sulaukiau palankios mėnulio fazės.
Ne fasonas kalbėti, bet fazanai – tiesiog puikūs
Mano vištų fermoje. O gaidys – visada gaidys,
Laikas nukirsdinti galvą tam žadintuvui. Vardas
jo – Kagėbistas. Visą laiką, vidurnaktį – tas jo:
– Ka – gė – bė, ka – gė – bė.
Fazanai – kitas dalykas – federaliniai,
Gavęs Europos paramą, mąstysiu apie povų šeimyną,
Gal pavyks įsirengti karališką rezidenciją kaimo
Turizmo sodyboje – fazė tam palanki.
Svastikos sukasi greitai. Taip, esu feniksas – visada
Pakylu iš pelenų. Babilonijoje pavasario sėjai
Pirmieji kviečiai jau išberti.

Prasti popieriai

Tokių prastų popierių dar neturėjo niekas: būgnų šešiaakė ir teismo nutarties raštas, parašytas ant kavinės servetėlės, tuščia miltų pakuotė, sušlapęs rytdienos dienraštis, vekseliai (neapmokėti) ir skolos rašteliai, pusiau perkirpta nuotrauka su viena ausimi, išėjęs iš apyvartos dvidešimties litų banknotas – tai ir viskas. Reikia to šlamšto atsikratyti. Kuriu krosnį, kūryba – tai Agnis joga. Esu žiebtuvėlio ugnies saugotojas jau trisdešimt aštuonerius metus. Nors ir prasti – dega gerai. Jaučiu klimato atšilimo požymius: greit mano gimtojo miesto gražiausioje gatvėje nebeliks liepų – vien palmės. Popierius pakeis papirusas. Nedegamame seife guli neparašytas testamentas. Tekstas skamba taip: „Mano brangiausioji, palieku tau krūvas neapmokėtų skolų. Namas užstatytas bankui – gali jį parduoti su visu apstatymu. Be apstatymo nieko negausi. Tavasis žigolo. Parašas, data, notaro antspaudas.“
Beje, dar vakar vonioje netyčia pašoviau baltą dramblį. Šitiek daug baltų dramblių triušių akimis vienoje kriauklėje dar neteko matyti.

Sąmokslas

specifika ložių į prigimtį kerta vokalo
ten prietemoje girdisi mintinai žinomas kuždesys
nuo Ž klasės valdininko ligi prezidento sargybinio
ir slegia dar įtarimas kad viena vieta tuščia
žiūrovų blyški masonerija įsimintina dar ir tuo
kad vyksta antrakto metu vakarinių suknelių
parodos
ir matosi grimo kambaryje netgi kelnės rankena
kyšanti iš pirmos klasės mūrininko žmonos dekoltė
o prezidento rankos paspaudimas taip pat
sutartinis ženklas
tai metas statybų ir nesezono metas menui
mąsto vidutinio masto vokalas pavydintis žiauriai
altistui
kuris pasiekė duobės dugną dirigento pultelis
kaip kapitono tiltelis ir sąmokslininkai lieka neregimi
nes Abraomui jau laikas pas Abraomą
nes Linkolno linkoras paimamas tik abordažu
prieš pasigirstant šūviui vokalas nukrypsta nuo temos
ir dainuoja savo sukurtą ariją:
tegu laimi Pietūs prieš Šiaurę
šiose tundros platumose teištrykšta šviesos spindulys
kuris mėlyną jūros pakraštį mato su tavim Violeta
dėdės Tomo trobelėj prie Obamos barako
tai kas turi įvykti teįvyksta pliažo vardu
po to pasigirsta aišku ne pliaukštės pliaukštelėjimas
ir ilgai dar ilgai raudona valstijų gėda plaunama nuo ložės grindų

Ne mano kelionė

Na, ir kam tos platformos, rampos su dėžėmis
lyg būtum
Nešulinis gyvulys, vilkstinė juda per smėlį,
Ir dangus eina į šuns balsą, prisiekiu pranašo
barzdos plauku,
Kurį radau muilinėj, ne mano šis kelias,
Nes anas, artimas širdžiai, pakerėjo mane šventumu,
Lentelėmis „Ligi namų 15 km“, „Ligi jaunystės
1000 m“,
Atsidūrus kitoje reinkarnacijoje.
– Vieną kartą, žmogau, gyveni, – atsidūsta
pakrikštytas troleibusas,

Vežantis į Jaltą pagirdyti Vytauto Didžiojo žirgus.
Kas gali būti puikesnio, šachas tau, karaliene,
Esu tavo kupranugaris, tavo nešulinis gyvulys,
Kai prie ne šulinio nešmenys skaldo tešmenis,
bliaunu
Kaip skaldas ant kelio skaldos rudeninėj
Ne mano tėvynėj, teatleidžia man tesalonikiečiai,
Kad prancūzų legionierius visiškai nukvako,
Kai kaukši kanopos:
– Tim – buk – tu – tim – buk – tu – di – li – žan.

Požemiai

Vieną kartą požemy aš sutikau draugą.

Baisūs yra šio miesto požemiai, jie raizgos visur:
Po merija ir bažnyčiom, po stikliniais
dangoraižiais, pilnais klykiančių sielų,
Po arkadomis ir tvenkiniais, tik pažvelk į šio forto
šulinį –
Čia yra įėjimas į požemius, iš kurių nėra išėjimo,
Pirmo laipsnio tvirtovė buvo šis miestas, kuris
pilnas fortų,
Ir požemiai yra jo pamatai, ir slepiasi ten piktos
dvasios,
Įkalintos amžiams ir atskirtos nuo Dvasios
Šventosios,
Kuri giedrą vidudienį švelniai kedena miestelėnų
plaukus,
Kai jie šoka ratu apie agavą ir kaktusą
Penktą valandą ryto ir septintą valandą ryto,
ir devintą valandą ryto,
Nes ryto nebus niekados man šito miesto požemy,
Po to, kai pasakiau, kad nėra šiame mieste
požemių ir būti negali,
Kad yra tiktai Laisvė, Lygybė, Brolybė ir Meilė, kaip
Man kalbėjo mokytojas, –
Jie įniršo ir stvėrė mane, ir įmetė į požemį,
blaivieji šio miesto realistai teisėjai
ralistų kepuraitėm, šaukdami:
– Keliauk pas savo mokytoją…
Vieną kartą požemy aš sutikau draugą ir apsipažinau.
Tai buvo mano mokytojas, ir jis man tarė:
– Ir tu, Brutai...