Šeštadienis Anatolis Sternas (1899–1968) – lenkų poetas, prozininkas, kino ir literatūros kritikas, scenaristas, vertėjas. Gimė Varšuvoje, ten baigė gimnaziją. Vilniaus universitete studijavo lenkų kalbą, bet studijų nebaigė. 1919 m. išleido pirmą knygą – poemą „Nuogas miesto centre“. Tais pačiais metais poezijos vakare perskaitęs eilėraštį „Primaveros šypsena“ užsitraukė cenzūros nemalonę, buvo apkaltintas šventvagyste. Pabėgo į Varšuvą, tačiau ten buvo sulaikytas ir grąžintas į Vilnių, nuteistas metus kalėti. Iki teismo nutarties, kurią apskundė, įsigaliojimo liko laisvėje. (Tik 1922 m. trečios instancijos teismas jį išteisino. Ir vėliau buvo susidūręs su cenzūra.) 1921 m. su Bruno Jesieńskiu parašė lenkų futurizmo manifestą. 1921–1923 m. su Jarosławu Iwaszkiewicziumi redagavo žurnalą „Nowa Sztuka“ („Naujasis menas“). Kūrybą spausdino futuristų ir kituose leidiniuose. Buvo Kino kultūros reikalų tarybos narys. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pabėgo į Lvovą. Ten 1940 m. sovietų valdžios buvo areštuotas. Paleistas 1941 m. po Sikorskio–Maiskio (Lenkijos ir Sovietų Sąjungos diplomatinių santykių atstatymo) sutarties pasirašymo. 1942–1948 m. gyveno Palestinoje. 1948 m. grįžo į Varšuvą, kur ir mirė.
Europa
ABC
skerdynių purvo
blusų gaisrų gailestingumo
abėcėlė.
Jungtinės Valstijos
ir – Argentina Brazilija Čilė
Lenkija ir Rusija
fenomenas ir noumenas
amžinybė ir tuštuma –
du įmitę boksininkai
kurie visada laimi!
Mes – ryjantys mėsą
kartą per mėnesį
mes – kvėpuojantys
siera
brangia siera
kaip oru –
mes –
gatvėmis velkantys
įdubusių pilvų valdžią
bejėgiais kumščiais
išpučiančiais kišenes –
mes –
pralošim
pralošim
pralošim
kaip visada!
Mus šeria
mus šeria
į gerklę grūdamas
dvasinis penas!
500 puslapių trichinelių romanai
išblukę laikraščių kaspinuočiai
saldžios nuodingos
žodžių bacilos
ėdri brolija
rašeivėlių
prezidentų
švietimo ministrų
Vakarų Kinija!
nustokit nuodiję mus
mes nesame žiurkės!
o jeigu ir būtume
proletariškų žiurkių gauja
galėtume
graužti
mėsingus pirštus
kuriuos mums kaišioja be perstojo
į baltus nuodingus miltelius
seni puslapiai.
Didysis mitingų dušas
agitacijų masažas
teroro evangelija –
tai praraja
į kurią puolam
negalėdami patekti
į dangų
Vienintelis
šventas
žmonijos mokslas!
Pasaulinio karo filmas
statytojai
operatoriai
akli
visi užrašai nutrinti
suprasti negalima
milijardo rankų
riaumojančių gestų
perdėto aktorių akių žaidimo
BEPROTYBĖS FILMAS
įdarytas skaičių parazitais
kurie nieko neaiškina
trykštantis
neapykanta
baisiais viražais
kurie visi
yra raudoni
Bet kas gi
bet kas gi
kovoja
dėl brangesnės už visas pasaulio Silezijas
už visas nepriklausomybes brangesnės –
išlaisvintos žmogaus širdies?!
milijonai šokių aikštelių iššiepia savo
negriškus snukius
štai džiazo orkestras kuria
reliatyvumo šimį
ekonominių katastrofų džigą
ir tą naujausią šokį –
siurrealistinį kamarinskinį
klasinės lygybės
nuo kurio įlūžta Europos grindys.
TAI
tai ko mums trūko:
mažasis sąvokų bairamas
proto plovimas
rytietišku būdu
(a la maniere orientale).
a-a-a!!!
viskas velniui!
pirmiausia
paleisk durklą
kuriuo perskrodei šito vargšelio pilvą!
pamąstykit
juk Kristus
galėjo gimti Boschu
drūzu
indu
kinu!
Artimiausia giminė daiktų
atgaivintų savo ranka
nesibaigiančios komplikacijų
kopėčios
naujo žodžių žodžio
kūrimas
paties savęs
miesto gyvenimas
bet kuriuo metu
polifoninis vielų
bildesių
koncertas
„Ramusis vandenynas“
iš kanalizacijos vamzdžių
beviltiška lempų
užsižiebiančių pavakarę
signalizacija
staigios mašinų agonijos
sunkiausias ištverti
momentas
kai miestas krinta
į prarają.
Miesto cepelinas
ne Eckenerio –
Kolumbo!!!
aš to negaliu
aš to nenoriu išreikšti žodžiais!
čia reikia milijonų plieninių įrankių
visų pasaulio Taimsų
neužteks vienam eilėraščiui
tai reikia giedoti amžių amžius
reikia pasižymėti
kiekvieną atomų
sprogimą
atverti
pasąmonės
seismografą.
Žmogus sudėtas iš degtukų
ir šis 3000-metis
iš madjariško urvo –
išskirti akmens
nesvarbu kokio
amžiaus broliai
susikerta su mūsų gelžbetoniu
tai amžiaus varžybos
nuolat tas pats –
didžiosios civilizacijos žudynės
vaizduotės ekstazė
įtampos iškreiptos
smegenys
XX AMŽIUS – tai HAARMANAS
intelektualizmas – tai psichinis sadizmas
nekeiskite gyvenimo būdo
į loginių tipų kovą
didžioji ateities terapija –
ėdrumo treniruotė – artėja!
Tradicija ir tolydumas –
išradingai išsigalvoti
dydžiai
esi atsitiktinumo sūnus!
skubėkime į didžiąją
laisvės reakciją
karūnuotos XX amžiaus prievarta
vienintelė tikra stotis yra ta
kurios nėra
geltoname tvarkaraštyje
leiskit akimirką man pailsėti
savo jautrumo
nukirpti laidus.
Šitas žalias žolės daigas
suspaustas dviejų šaligatvio plytelių
besigelbėjanti auka
sulanguotame akmeniniame
Atlanto vandenyne
tai mirties šauklys
pažvelkite
lieknoje rankoje laiko
kalnus
lygumas
perskrostas upių.
Kėniai jovarai
plakantys sparnais
angelai naikinimo
jo nebylios lūpos skelbia
ramybės saldumą
paskui save veda minias olimpiečių
ir asų
taranu muša į krūtinę mūrams
raudoną odą nulupa tramvajams
išlydo stiklą ir geležį –
miesto smegenys
sudaužo
trapų ir taurų civilizacijos galvosūkį
– ši žmonių pora
besislepianti jo šešėlyje
su gyvuliška mažagalvių
baime
tai parlamento fetišas
ir protingiausia meilužė –
o baisi Europos mirtis!
o palaimintoji!
Epileptikas Dionisas
valgo veda
moteris
virpančiomis krūtimis
rankose jų
dreba nuogas kūnas
sudraskyto radijo
prisukamo Orfėjaus
kiti jau pateko
į grūstį
automobilių
garvežių
persigandusių ėriukų
bliaunančių
užkimusių
dūdomis
man jau to maža
prie mieguistų priemiesčio telyčių
ir prie užpuolančių jas
užsidegusių miesto bulių
artėja
kelia paniką
išvaiko
Paryžių
Varšuvų
Lisabonų
Londonų bandą
kurios nasrai įsikibo
į Magdalietės bažnyčios keterą
ta raudonais karčiais suplėšo
drebančias biržos
kolonas
klubais išstumdo
bailią miestų
skerdieną
alkį marina
riebia
EUROPOS
mėsa.
Pagaliau
pagaliau
laisvas
sutrypk
darbo flagelantą
besimokantį tragizmo
sutrypk tragizmą
darbo etiką
vardan skrandžio dekalogo
mane dengia milijonas lūpų
organizuotas ląstelių proletariatas
gerklių maištas.
Ta siaučiančių bakchančių minia –
tai centimetras mano odos.