Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-01-30 nr. 3222

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Maironis.
Nuolat verkšlenantiems politikams
29
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SIGITAS BIRGELIS.
Teismas
5

KNYGOS 
 VIJOLĖ VIŠOMIRSKYTĖ.
Kutenanti nežinia Danutės Kalinauskaitės apsakymuose
6
• JUOZAS NEKROŠIUS.
Ar klaidūs „Krakatukų brūzgėlynai“?
6
• „Tipu tapu“ – literatūrinis žurnalas vaikams6
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ.
Naujas Bildungas ir Naujas Balbierius
2
• Naujos knygos

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Tirpstanti „Žiemos ekranų“ laiko riba

MUZIKA 
• RIMA POVILIONIENĖ.
Dvidešimties metų kelias
• „Amžių sutartinė“

DAILĖ 
• KĘSTUTIS VAITKUS.
Kur paroda
12

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
Sunaikinti aistrų, arba Režisierius nuolaidų netaiko jokiai publikai
• Auksė Kapočiūtė.
Apie viltį, meilę ir šviesą
• PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ.
Tapatybė – ne vien originali pavardė
18
• Menų spaustuvė siūlo „pasimatuoti“ sceną
•  „Mergvakaris“ ne tik moterims

PAVELDAS 
• REGINA URBONIENĖ.
Antano Kučo jubiliejinė paroda „Įprasminta tradicija“

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Mūsų nerimo žiema
4

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS.
8

PROZA 
• GINTARAS RADVILA.
Važiuojam atgailos
1

VERTIMAI 
• ANATOL STERN.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• TOMAS PABEDINSKAS.
Romo Juškelio fotografijose –­ pasakojimai apie Kauną

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Andrejus Gorochovas.
„Neu!“
10

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Mantas Vasilkevičius.
Mergina ir tankai arba LT 91/01/13
5

DE PROFUNDIS 
• Marius Kilobaitas.
Romano PRAkalimo pagrindai
2
• RES LUDENTES / ŽAIDŽIaNTYS dAiKTAI
• Skelbimas14

KNYGOS

Kutenanti nežinia Danutės Kalinauskaitės apsakymuose

VIJOLĖ VIŠOMIRSKYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kalinauskaitė D. NIEKADA NEŽINAI. –­ Vilnius: Baltos lankos, 2008.

Kas trikdo, kirba, neramina (o tai dažniausiai geros literatūros ypatybė) Danutės Kalinauskaitės knygoje „Niekada nežinai“? Kas neramina autorę (o tai ne vien socialinė kritika)? Kas trikdo skaitytoją?

Turėtų trikdyti jau pats pavadinimas –­­ Niekada nežinai. Juk knygas skaitome tam, kad sužinotume. Tik skaitytojas neturėtų išsigąsti, nes dažniausiai antruoju asmeniu pasakotojas tekstuose kreipiasi į save, o ne į kitą. Tiksliau – į save kaip į kitą. Tačiau būtent antrojo asmens panaudojimas ir sukuria dialoginę situaciją su teksto adresatu. Kuriama distancija su savimi, ir kartu mezgamas ryšys su skaitytoju. Skaitytojas tampa iš dalies veikėju, riba tarp kalbančiojo ir skaitančiojo tampa sąlygine.

Kiekviename apsakyme rasime tokį nepastebimai atliekamą judesį, trumpą perėjimą nuo pasakojimo pirmuoju („aš“) arba trečiuoju asmeniu į kalbėjimo „tu“: „atsikratyti to, kas nebereikalinga, kas iškvėpuoja tavo gyvenimo deguonį, –­ tikras palengvėjimas“ (p. 46), „parduoti savo namus, ypač tuos, kuriuose gimei, užaugai, nėra taip paprasta. Ką čia slėpti – kartais vis dėlto parduodi“ (p. 53), „ilgu ir neramu laukti mirties, kai nežinai kaip laukti“ (p. 75), „pirmasis Tunise banalus įspūdis, kuris pastveria tave tiesiog ant lėktuvo trapo – saulė“ (p. 94). Patys veikėjai irgi tarsi dalijasi, skaidosi: pavyzdžiui, apsakymo „Išregistruoti vaiduoklį“ pabaigoje pagrindinė veikėja susidvejina, trumpam gyvena daugiskaita, skyla į kelias „aš“: naminę ir dušmanę.

Galima būtų išvardyti mažiausiai keturis dalykus, kurie skirtinguose teksto lygmenyse veikia įtraukdami/patraukdami skaitytoją: jau minėtas vidinis dialogas, kai kalbama apie save kaip apie tave; pasakotojo (savi)ironija; šiandieninės atpažįstamos tikrovės vaizdavimas, su kuria lengva susitapatinti; pasakojama istorija.

Tiesa, visi šie dalykai susiję su atstumu (kartais atstūmimu), tam tikra distancija: vidinis dialogas, kai „aš“ į save kreipiasi kaip į tave, įmanomas tik pažvelgus į save kaip į kitą; ironija taip pat kuria distanciją tarp to, kas yra ir kaip turėtų būti; tekstuose vaizduojamos šiandieninės realijos nėra patrauklios, nes apsakymuose vaizduojami skausmingi žmonių likimai, ligos, mirtys, netektys; o įsibėgėjęs siužetas, užmegzta intriga, veiksmas stabdomas metaforų virtinėmis, vaizduojant „nieką“.

Ties pastaruoju aspektu norėčiau stabtelti, nes, regis, būtent tai mane pačią kiek sutrikdė, kai knygą skaičiau pirmą kartą, be to, tai yra pastebėję ir kiti kritikai (J. Sprindytė, A. Fomina). Kartais tai įvardijama stiliaus netolygumu.

Apsakyme „Pacifistinis“ tokį pasakojimo valdymą (puikiai užmegzta intriga ir tuoj pat sustabdyta prozai „nepriimtinomis“ lyrinėmis technikomis) įkūnija dvi veikėjos – karo korespondentė Eleonora (meistriškai kurianti įtemptą, prikaustantį siužetą, istoriją, tokią paveikią, kad ji vėliau pildosi tikrovėje) ir Aldona Kryžanauskaitė-Pilkauskienė, kuri pasakoja apie save:

„Nežinau, gal senstu, pastaruoju metu ėmiau stipriai jausti bėgantį laiką – vis greičiau pro stiklo kaklelį byrančias smiltis. Turbūt todėl nebemėgstu pervartų ir didelių pokyčių. Man patinka, kai nieko nevyksta – jokie įvykiai. Patinka paprasta kasdienybė. Ir kai joje kaip pro vandenį prasišviečia buvimo prasmė. Ir paslaptis... kai rudenį veidrodiniu ežero paviršiumi staiga ima „bėgti“ antys, į tylą kaip šovinių seriją paleisdamos vandens papliūpas, kol pakyla, mane iki kaulų smegenų persmelkia nerimas be priežasties.“
„Pacifistinis“, p.145

Palyginę šių veikėjų vardus (vienas lietuviškas, kitas ne), ir tai, kad pasakoja lietuviško vardo savininkė, kurios išsakomos mintys ir pasaulėjauta yra gan artima visų kitų knygos tekstų pasakotojams, galėtume manyti, kad Aldona artimesnė, mielesnė D. Kalinauskaitės teksto pasakotojui. Tačiau dvi Aldonos pavardės, kilusios iš kryžiaus ir pilkumos skamba kiek ironiškai (o tai irgi rodo atstumą). Šios pavardės apibendrina ir apsakymuose vaizduojamą praeitą skausmų kelią (mergautinė pavardė) ir vaizduojamą „pilką“ kasdienybę. Eleonora įkūnija žurnalistinį, veiksmo pasakojimą (veidu į klausytoją, kur svarbiausia faktai ir jokių metafizinių svaičiojimų), Aldona – lyrinį išsisakymą (nugara į klausytoją, veidu į neapčiuopiamą metafiziką).

Hibridinis (mišrus, sukryžmintas) ir heterogeninis (nevienalytis, skirtingos kilmės) D. Kalinauskaitės teksto naratorius dažniausiai įkūnija abi šias pasakotojas. Kiekviename apsakyme jos kartu, keičia viena kitą. Kuri laimi? Turbūt abi, nes gi „pacifistės“. Įsimintiną trumpą istoriją, siužetą gali atpasakoti, bet prisimeni ir tam tikrus sukurtus vaizdus, kai „nieko nevyksta“.

Siūlyčiau skaitytojams pradėti knygą skaityti būtent nuo šio apsakymo (nors pirmasis ilgiausias apsakymas „Namo“ turbūt yra stipriausias, „stambmena“, autorės žodžiais tariant, kur pateikiamos kelių veikėjų perspektyvos). Gal tuomet lyriniai „nukrypimai“ nuo įvykių eigos, fabulos laiko sustabdymas ne taip trikdys. Poeziją šiuo atveju reikėtų suprasti ne senoviškai tradiciškai kaip lyrinį išsisakymą, o kaip eksperimentavimą lingvistinėmis formuluotėmis ir ryšiais. Toks kalbėjimo būdas nėra kuo nors naujas mūsų literatūroje. Ji puikiai įvaldę eseistai. Ir eseistikoje jis ypač tinka. Apsakymuose tai trikdo.

Atsiliepimuose apie šią knygą rasime žodžius, nurodančius į D. Kalinauskaitės teksto hibridiškumą: mišrumas, santaka, ir panašiai. K. Navakas, J. Aputis pastebėjo žanrų mišrumą, ir „hibridinės energijos“ išlaisvinimą. Kalbant apie žanrinį mišrumą, manyčiau, kad tiksliau būtų kalbėti ne apie esė ir apsakymo susiliejimą, bet apie epinio ir lyrinio kalbėtojo suliejimą.

Įvykių sceną keičia vaizdų scenos. Tokios scenos stabdo ne tik veiksmą. Jos stabdo ir skaitytoją. Tad knygą tenka skaityti nevienodu tempu. Kai jau įsijauti į veiksmą, įvykius, tave ima atakuoti, regis, niekad nesibaigsiančios metaforų papliūpos. Pavyzdžiui, apibūdinti, kas yra namai, skirtas visas 63 puslapis (šiaip pamąsčius, gal ir per mažai, nes kiekvienas žmogus į tą žodį sutalpina vis kitą turinį, ir tai keičiasi laikui bėgant).

Pati metafora, kaip retorinė figūra, yra dvikryptė (ji jungia dvi skirtingas / nutolusias / atokias sritis), ir parodo, kad toks sujungimas įmanomas tik lingvistinėmis priemonėmis. Kai pirmasis metaforos dėmuo nekinta, o antrasis nukeliauja vis kiton teritorijon, tekste braižomos minties judesio žvaigždės žėri ir apakina skaitytoją, nebežinantį, kur jis yra. Tačiau nežinia D. Kalinauskaitės tekste yra teigiama kategorija, ji reiškia laisvę.

Toks žodžio/sąvokos teritorijos kalbos žemėlapyje ieškojimas, neįmanomai plačios teritorijos brėžimas (šio puslapio analizė galėtų užtukti turbūt daugiau nei dvi akademines valandas, aiškinantis, koks turinys talpinamas į sąvoką „namai“) yra visiškai priešingas kafkiškam ar beketiškam kalbėjimui, tai greičiau J. Joyce’o ar A. Škėmos kalbėjimas (tad, anot S. Žižeko, būtų daugiau modernistinis nei postmodernistinis).

Tačiau kalbėjimas antruoju asmeniu rodo ir postmoderniam mąstymui būdingą ribos tarp subjekto ir objekto išklibinimą. Kalbantis subjektas tampa veikiančiu objektu – jam kalbama, bet jis ir veikia: „ir man pasirodė, kad Kolia kaip tolimųjų reisų vairuotojas (...) yra sugrįžęs iš mano gyvenimo, kuriame aš pats jau senokai besilankiau. Ir pasakoja kaip ten viskas“ („Kalėdos su svetimu“, p. 167). Daiktai (objektai) veikia žmones (subjektus): „O gal patys daiktai nenori tavęs paleisti ir žaidžia savo piktus žaidimus? Antai iš mirusio giminaičio paveldėtas kandžių sukapotas kilimas užsiundo brolį ant brolio. O pusseserės velėja viena kitai „pusmetinius“ dėl keletą litų kainuojančio rankinio mikseriuko baltymams plakti“ („Daiktai“, p. 45–46).

Tai šiuolaikinis tekstas, ir, regis, dabartiniam skaitytojui (televizijos žiūrovui), įpratusiam/įpratintam prie tokio įtraukimo (filmo, laidos siužetas) ir atstūmimo (reklama), neturėtų būti sunkiai skaitomas, bet vis dėlto jį skaityti sunku. Kodėl? Nes imdamasis skaityti literatūros tekstą, jis taiko kitokį skaitymo būdą, jį trikdo tai, kas jau galbūt nebetrikdo kitomis medijomis perduodamuose pranešimuose. Tad D. Kalinauskaitės knyga atskleidžia ir įprastų, nusistovėjusių skaitymo būdų, tradicijų įsitvirtinimą, sunkų perėjimą nuo vieno prie kito.

Sunkiai, lėtai arba lengvai skaitomas tekstas nurodo ir į skaitytojų išmoktas, priprastas skaitymo technikas, atskleidžia tam tikrus literatūros skaitymo stereotipus. Vienas pavyzdys galėtų būti autorės ir pasakotojos tapatinimas. Arba pasakojimo iš vyro žiūros taško neįprastumas skaitytojo ausiai/akiai (apsakymai „Kalėdos su svetimu“, „Niekada nežinai, kas laukia už kampo“), nors, kai skaitome vyrų parašytą kūrinį, kuriame pateikiamas moters žvilgsnis, tai neužkliūva.

Teigiama, kad ambivalencija yra būdinga postsovietiniams tekstams. Mišrūs, kupini įtampos ryšiai, kur kovoja „mano“ ir „tavo“, „mano“ ir „mūsų“, „mūsų“ ir „jūsų“ ideologijos. Turi priimti savo (kaip asmens ir grupės nario) praeitį, susitaikyti su ja, nesvarbu, kad nemadinga, politiškai nekorektiška ir žiauru jausti nostalgiją savo (kad ir sovietinei) praeičiai, ir kaip nors rasti būdą atsikratyti, atsižadėti tos praeities, priklausomybės nuo jos, kad galėtum/pajėgtum gyventi toliau. „...visa, kas kaupiama ir sandėliuojama iškvėpuoja gyvenimo deguonį“ („Daiktai“, p. 45); „...tu nieko nepraradai, nes šioje žemėje tau niekada niekas ir nepriklausė... Su tuo būtina susitaikyti. O kai susitaikai jau be skausmo – praeitis ima išsimagnetinti. Paleidžia. Tada po truputį ir išlipi iš karvės pilvo“ („Kartą Tunise“, p. 108); „Karvės pilvu vienas protingas žmogus pavadino didžiulę kančią, kuri kyla iš begalinio prisirišimo prie praeities ir įvairiausių jos formų: gimtųjų vietų, šeimos lizdo, mirusių artimųjų, visokių praradimų. Mazochizmo ir savigailos. Lietuviai apskritai yra kentėtojai ir kenčia noriai, nes pagal katalikišką tradiciją yra siuvinėjimo kryželiu meistrai. Bet ateina laikas, kai pajunti, kad iš karvės pilvo privalai ištrūkti“ („Kartą Tunise“, p.92).

Sovietinė praeitis išnyra tekstuose labai nežymiai (apsakymuose daug daugiau anglų kalbos arba vakarų kultūros ženklų, bet pastarieji lyg ir savi, atpažįstami šiandieninėje mūsų tikrovėje). Tik vienas ar du rusų kalbos žodžiai arba nuoroda į sovietinius laikus tekste – iškalbingos detalės, kurios susijusios su teksto tema ir prasme. Pavyzdžiui, lenktinio peiliuko kaina (Ц. 2 р. 10 к.) apsakyme „Daiktai“, –­ tai, ko nebeištrinsi ir ko dabar nebėra (pvz., pastovios, nustatytos ant daikto įspaustos kainos). Pastaroji detalė rodo ne tik pasikeitusią politinę, ekonominę santvarką – išlikę ženklai galbūt nurodo į tarsi nebegaliojančią, bet žmonių galvose tebeegzistuojančią sistemą. Sovietinė praeitis kaip vaiduoklis, kuris ir miręs, ir vis rodosi gyvųjų pasauly: „...O po manimi slinks povandeniniai žuvų miestai ir miesteliai iš kurkulų, išbalę skenduoliai, netyčia įkritę laikrodžiai, žiedai, auskarai ir tyčia, slepiant įkalčius, sumesti kirviai, peiliai ir žeberklai. Slinks visokie gelžgaliai, armatūros gabalai, masyvios šarvuotos durys su užrašu „Vchod vospreščion“ ir kuklios šaldytuvo „Oka“ durelės – viskas, kuo turtingos mūsų upės („Išregistruoti vaiduoklį“, p. 67–68). Praeitis yra nuskendusi upės dugne, bet ji –­ kaip masyvūs geležies gabalai, kuri dar ilgai turės rūdyti vandenyje.

Visi knygos apsakymų protagonistai galėtų būti pavadinti „kontūriniais žmonėmis“: „...Kartais tik labai „ploni“ pojūčiai tau gali pranešti: kai dėl kokių nors priežasčių iš tavęs lieka vien rėmai, kontūrai knygelėje Nuspalvink pats, nes spalvos išėjo kitur“ („Kalėdos su svetimi“, p. 169). Išsivalai tam, kad iš naujo prisipildytum naujų spalvų:

„...prisimenu prieš kelionę kutenantį nežinios ir laisvės pojūtį (išskirta mano – V. V.). Jis liko visam laikui. Tačiau dar niekad nebuvau tokia laisva keliauti į visas keturias puses kaip dabar. Dar niekada nebuvau tokia be nieko. Niekas... Sėdint ant suoliuko kaip gyvsidabrio rutuliukas po oda palindo tas niekas. Niekas kaip toks. Nieke nėra jokio ilgesio nei praradimų tuštumos, jokio daikto iš praeities su istorija: mamos nebaigtų megzti kumštinių pirštinių, tėvo žilų plaukų sruogos, nukirptos morge atšipusiom žirklėm. Kertinį nieką užgyveni prarasdamas visus privalomus prarasti dalykus, pasauliui lukštenantis iš daugybės apvalkalų ir pavidalų, tikrovės ir magijos, iliuzijų ir troškimų, iš mažų smulkmenų, kurios nežinia kodėl reikalauja vietos ir teisių kaip kokios stambmenos, ir iš dar daug ko, kol išdega „baltasis molis kaolinas“ – niekas. Tada, suleidęs šaknis niekur, šakelė po šakelės susisukęs lizdą nieke, net jei ir vėl turi daugmaž viską: kitus artimuosius ir mylimuosius, namus ir kokį nors „kaliuką“, – prarasti, pasak dėdės, bukvalno, jau nebeturi ko“ („Užtrauktukas“, p. 89)

Dažniausiai vaizduojama šeima, giminaičiai (tėvai, giminaičiai, vaikai) rodo socialinius ryšius. Tačiau šie ryšiai ambivalentiški – siekis/deklaravimas artimumo (artumo) ir realus atstūmimas/atstumas: kaip tų sesių, kurios riejasi, kuri slaugys mirštančią motiną („Daiktai“), arba seserys, skambinančios telefonu ir duodančios nurodymus, kaip pardavinėti tėvų namus, bet realiai nedalyvaujančios („Išregistruoti vaiduoklį“), motina, tarsi atsitiktinai praregėjusi ir sužinojusi, kas vyksta jos sūnaus galvoje ir gyvenime („Kartą Tunise“); vyras inteligentas, švenčiantis Kalėdas su meistru Kolia („Kalėdos su svetimu“), rašytojo santykiai su netikėtai atsiradusia dukra („Niekada nežinai, kas laukia už kampo“).

Tekste vaizduojami personažai dažnai yra vienaip ar kitaip atplyšę nuo realaus gyvenimo, socialinių ryšių ar tikrovės. Ir tuo pat metu kalbantis subjektas-pasakotojas, kuris vietomis tampa lyriniu „aš“ arba lyriniu „tu“, pirštais, gomuriu, akimis – visais literatūriniais „lytėjimo organais“ – siekia įžodinti šitą pilką realią daiktų tikrovę, padaryti ją materialią, juntamą, o ne fiktyvią, nes niekada nežinai, ar gyveni tikrovėje, ar žurnalisto sugalvotoje intrigos kupinoje istorijoje (kaip apsakyme „Pacifistinis“, kuriame puikiai parodoma, kaip simuliakrai eina pirma).

Niekniekiai, mažmožiai, smulkmenos, mažmenos tampa brangiais daiktais: „ypač patinka maži daiktai, – visokios kaustytos blusos, trumpos novelės, išmintis telpanti į vieną sakinį“ (p. 49), tampa „tikras daiktas“ – tiesiogine ir perkeltine reikšme.

Jeigu reikėtų įvardyti įprastinėmis, nemadingomis kategorijomis, ką teigia D. Kalinauskaitės tekstai, kokia pagrindinė vertybė – tai būtų gyvenimas kaip tikras daiktas. Tekstuose gausu mirčių, ligų, netikro gyvenimo-daikto, bet visur pasikeitimas, nauja pradžia, praeities „išregistravimas“, siekis užčiuopti realią tikrovę.

Tekste jungtis/ryšys su žmonėmis ir su daiktais, sąvokomis pulsuoja dviem priešingomis kryptimis. Troškimas priartinti prie savęs objektą dar labiau pabrėžia tai, koks jis nepasiekiamas, išryškina atstumą nuo manęs iki kito (o kitas D. Kalinauskaitės tekste – aš pats, kitas žmogus, daiktai, sąvokos įvardijimas, žinojimas, tėvynė?..). Panašiai kaip bandymas, pasitelkus kiek įmanoma daugiau metaforų, vaizdų, apibūdinti kokį nors įprastą žodį, pavyzdžiui, namai (kalbant tol, kol pritrūksta oro, kol užgniaužia kvapą) parodo, kad tai ir tėra tik siekis. Atstumas niekada nesumažės, tu tegali tik stengtis jį sumažinti – siekti pirštais, lūpomis ir galva, visomis galūnėmis ir pojūčiais. Ir ši pastanga, šis šokis yra tai, ką laimi, o ne pats objektas. Sužinojimas, kad nežinai.

 

Skaitytojų vertinimai


51248. petras2009-02-04 11:21
Juokingi tie kritikai, geriau vadintųsi panegirikais, ne kritikais: visuomet puola nagrinėti tik tą, kuris jau atžymėtas. O iki to, arba ktų, neatžymėtų, geriau neliesim, nes savo nuomonės lyg ir neturim, arba bijom išreikšti, atkartosim lyg papūgos visi daugmaž tą patį

51281. V.-Petriu2009-02-05 20:01
Kol kas tai vienintelė šios knygos recenzija, kitos buvo anotacijos.

51289. raimis2009-02-06 14:21
Tikra ta Danutės K. knyga: apsakymai ir esė. Net subtili murmeklė Renata šerelytė parašė labai įžvalgią pozityvią recenziją ir publikavo žurnale "METAI".

51319. gie2009-02-09 00:07
kas neramina ar kelia nerimą? :)

64906. jap2010-12-09 14:46
Kuo toliau, tuo labiau atstumia tie lietuvių "šiuolaikiniai" rašytojai. Atrodo, neturi, ką veikt. Aišku, duoną valgyt reikia ir jiems.

66663. lina :-) 2011-03-10 20:15
tiesiog labai patiko, dar patiko - "išvaikščioti nerimą..."

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:41:38 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba