Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-14 nr. 3066

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Tomas Venclova.
KRAŠTOVAIZDIS
84
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• VYTAUTO LANDSBERGIO BAIGIAMOJI REPLIKA TEISMUI PO GYNĖJO KALBOS 2005.IX.263
• VYTAUTO LANDSBERGIO KALBA VILNIAUS PIRMOSIOS APYLINKĖS TEISME 2005.IX.2730
• EUROPOS MENININKŲ TARYBOS KONGRESAS

KNYGOS 
• Gintaras Beresnevičius.
NAUJASIS HUMORO STILIUS
• Roma Bončkutė, Axel E Walter.
DRAUGYSTĖS DAINIUI SIMONUI DACHUI – 400 METŲ
1
• Modesta Jurgaitytė.
KŪNO PERSPEKTYVA VEIDRODYJE
1
• VIENIŠĖJA1
• ARBŪZŲ CUKRUJE6
• BALTIJA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
MAIŠTININKŲ PUOTA: "VILNIUS JAZZ" – 2005
17

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
EMALIO SPALVOS
• LIETUVIŲ MENO PROJEKTAS ŠVEDIJOJE

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičiūtė.
"SIRENOS": VEIDAI, VARDAI, GARSAI
4

KELIONĖS 
• Astrida Petraitytė.
MUMCĖ BUVO LONDONE! ARBA "Į BLUMSBERĮ! Į BLUMSBERĮ!"
5

MENO DIS/KURSE* 
• Janina Krušinskaitė.
STABDOMO LAIKO POLITIKA
4

POEZIJA 
• ANTANAS ŠIMKUS14

PROZA 
• Dalia Jazukevičiūtė.
BALTI MARŠKINIAI
31

VERTIMAI 
 Kerry Shawn Keys.
PIENAS
2
• Kerry Shawn Keys.
TĖTIS

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS SVEČIŲ POEZIJA 
• LESZEK ENGELKING5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vilius Džiavečka.
EINU TARSI ATBULAS
4

KRONIKA 
• PASKUTINĖ ILIUZIJA
• DZIAKUJ, MINSK!
• Lukas Miknevičius.
APIE BUROKĄ, PRERIJAS IR SRAIGIŲ GAMYBĄ
5
• VIEŠAS LITERATŪROS VERTĖJŲ KREIPIMASIS
• III TARPTAUTINIS BARDŲ FESTIVALIS
• ŠIAULIUOSE A.BALTAKIS SUTIKTAS KAIP BIČIULIS
• BENDRA KARIKATŪRISTŲ IR NUTEISTŲJŲ DARBŲ PARODA
• JAPONIJOS FONDO PROGRAMOS

SKELBIMAI 
• VDA SKELBIA
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• MIELI POETAI IR POETĖS!1
• IEŠKOME JAUNŲ TALENTŲ!

DE PROFUNDIS 
• Tezaurus Vilensis.
BLAŽIO BROLIS (PRAMUŠIMAS)
3
• Vytautas Tutkus.
LEOPOLDAS
1
• HUKŲ RENGA5

VERTIMAI

PIENAS

Kerry Shawn Keys

[skaityti komentarus]

Nežinojau, kad bus taip sunku. Norėjau tik parsinešti litrą pieno. Buvo apie vidurnaktį, bet ta parduotuvė veikia visą parą ir yra tik už keleto kvartalų. Išėjau į koridorių ir nuo savo buto laiptais nulipau prie namo durų, bet kai pastūmiau – durys nė iš vietos. Stūmiau kiek galėdamas, ir jos truputį pasislinko. Stūmiau dar, ir jos dar pajudėjo. O paskui nė krust. Vis dėlto keista, nes judesio būta. Galiausiai netekęs kantrybės grįžau į butą, pasiėmiau atsuktuvą, plaktuką ir veržliaraktį ir nuėmiau duris nuo vyrių. Tada pamačiau, kas atsitiko. Už durų ant žemės tysojo kūnas, ir į visas puses driekėsi kūnų jūra – daugmaž susispaudusių ir iš visko sprendžiant visiškai nepaslankių. Duris užtvėrusį kūną įvilkau vidun ir paguldžiau po pašto dėžutėmis. Koks šūdas – dėl to litro pieno turėsiu brautis pro visus tuos kūnus arba per juos.

Buvo keblu galvoti, kaip peržengti arba prasibrauti. Iš pradžių bandžiau atsargiai žengti tarp jų, manydamas, kad taip bus lengviausia, bet tada mano pėda nuolat įstrigdavo – kartais tarp dviejų kūnų šonkaulių, kartais tarp rankos ir kojos arba tarp kelio ir kaklo. Kur tik nori. Dažniausiai koją išplėšdavau arba išsukdavau, bet kartais ji įsmigdavo kaip reikiant, ir man tekdavo, stovint ant vienos kojos, visai kebliai įkliuvus, tampytis kaip pasiutusiam. Kai taip atsitiko trečią kartą, netekau pusiausvyros ir pargriuvau, užpakaliu klestelėdamas kažkam tiesiai ant galvos – ant kūno galvos. Buvo jau sutemę. Mano regėjimas šiaip sau. Žodžiu, norint išsilaikyti ant vandens, svarbiau žiūrėti, kur statau koją, o ne matyti, kur einu. Tegu ir vos ne ratu suktis. Keletą kartų nusmuko batas – vis nuo dešinės kojos, nes ja skyniausi kelią. Tada vis tiek tekdavo prisėsti. Tai buvo dar didesnis dagys po uodega, negu pargriūti, nes tekdavo sugalvoti, kur atsisėsti, o juk man reikėjo tik parsinešti pieno. Apsispręsti – ant kokio nors užpakalio, sprando, strėnų… ten paprastai būdavo patogiausia įsitaisyti mano paties užpakaliui. Kartais neturėdavau pasirinkimo. Tiesiog sėsdavau, kur galėdavau, kad pasiimčiau batą ir vėl apsiaučiau. Būčiau žinojęs, būčiau apsiavęs aulinius. Sėdėti ir autis batą buvo šlykščiausia. Tai kulkšnies kaulelis taikosi įsisprausti man tarp sėdmenų, tai dantys tarytum kanda. Atsistojus magėdavo įspirti į kokią koją arba išmušti dantis, bet tai buvo neįmanoma, nes jau ir eiti buvo gana sunku, o juolab stovėti. Geresnis sprendimas būtų apmyžti, bet kad nesinorėjo.

Parduotuvė buvo vos už poros šimtų metrų, bet atrodė, kad einu visą amžinybę – stūmiausi lėtai per tuos prakeiktus kūnus, suguldytus po kojom, lyg kas kukurūzų lauką būtų išpjovęs. Taip, ištisa jūra, tik kad jie nebuvo išplauti kokio nors vandens. Lengviau būtų buvę tiesiog klampoti jais – marinuotais arba išpampusiais ir minkštais. Kad būtų tampesni. Nekantriai stūmęsis gal kokius penkiasdešimt metrų, sumaniau pakeisti taktiką. Pabandysiu eiti ant jų. Tam reikės atletinio susitelkimo. Aišku, vis tiek daug klupau, sukiojausi, žergiau, svirduliavau laikydamas pusiausvyrą, o ir labai tiesiu keliu negalėjau eiti, nes, išmuštas iš pusiausvyros, atsitiesdavau tik po keleto kūnų. Tačiau bent jau buvo mažiau tikimybės, kad koja įstrigs tarp dviejų pečių arba tarp kieno nors šlaunų ir teks per batų odą jausti kiaušinius ar pimpalą. Ačiū Dievui, kad buvo mažų mergaičių – kaipgi be jų toks senas krienas žengtų per gyvenimą. Greitai pasimokiau, kad neverta žengti nuo galvos ant galvos kaip per upelį nuo akmens ant akmens – galvos risdavosi arba svirdavo, ir mano koja vėl įslysdavo tarp įvairių kūno dalių. Kojos irgi nelabai tiko. Sveikas protas sako, kad patogiausia – nugaros ir pilvai. Ilgesingai pagalvojau, kad jeigu jie būtų atgabenti tiesiai iš kokio tardymo centro ar koncentracijos stovyklos, tarp kūnų būtų palikta vietos – nors gal ir ne, nes, matyt, būtų sugrūsta daugiau kūnų. Kartais pati kūnų konfigūracija nepalikdavo pasirinkimo, ir aš apdairiai žengdavau ant ausies – šonu gulinti galva šiek tiek stabilesnė – arba ant kaklo ir tikėdavausi, kad smakras nešaus aukštyn ir kartu su krūtinkauliu nesuspaus mano kojos.

Galite įsivaizduoti, kad tai užtruko, ir kartais aš patekdavau į imtymumo preliudiją, pargriuvęs veidu žemyn – nors tai atsitikdavo retai, – ir ypač siaubinga būdavo pataikius ant kūdikio kūno arba labai seno kūno. Nesu tikras, kodėl. Senesni kūnai prietemoje nesiskyrė nuo kitų (o aš ir nesistengiau nieko skirti), juos atskirdavau tik pargriuvęs, bet mažutėliai kūnai aiškiai buvo kūdikių, ir jais buvo gana lengva eiti, nes atremti kojai buvo tobulo dydžio, tampresni ir nesiritinėdavo, kaip dažnai darydavo galvos. Matyt, susidūręs veidu į veidą su kūdikiu, pajausdavau kaltę, nes vienintelė jų nauda buvo padėti man gauti paką pieno. Ir net jeigu būtų pakilę iš savo inercijos, savo pieno būčiau nesidalinęs net su kobra.

Rodės, truko kelias valandas, kol galiausiai pasiekiau parduotuvę. Pamaniau, kad gal reikėtų nusipirkti ir butelį kanalizacijos valiklio ir kaskart grįžtant į butą laistyti ant jų, kad galų gale – gal po keleto mėnesių – man bent jau prasivalytų takas vaikščioti. Bet būtų nepatogu, ir aš tiesiog nesiryžau. Pagrindinė problema buvo sugrįžti nešant pieno paką ir jo nepraplėšti. Ačiū Dievui, stiklinių butelių nebėra. Nevarginsiu detalėmis, bet kelias atgal buvo labai panašus kaip ir pirmyn. Tas pats vargas, ta pati strategija, tik kita kryptim. Tiesa, pienas buvo mano palto kišenėje, tad abi rankas tebeturėjau laisvas – skirtumas buvo tik tas, jog reikėjo dar labiau saugotis, kad nesuklupčiau ir nepargriūčiau ant to šono, kuriame nešu pieną. Galų gale prisikasęs iki savo pastato durų, maloniai nustebau pamatęs, kad joks kūnas pačių durų neblokuoja. Gerai, kad nuvilkau į šalį tą viduje buvusį kūną, prieš išeidamas, kaip dabar jau atrodė, į šį sunkų žygį. Kaip Dievo siųsta dovana, nors niekas čia nieko nesiuntė, – nuogas cementas buvo tarsi mielas kilimėlis iš kūnų sudygsniuotoje antklodėje, kuri atrodė kaip vienas milžiniškas skrajojantis kilimas. Ant to "Dievo siųstojo" batus nugramdžiau kone kiaurai, nes jie tikrai buvo susiteršę, nepaisant tariamai dezinfekuojančios kūnų prigimties, – aplipę šūdais ir krauju, ir plaukų liekanomis. Įėjęs pamačiau, kad tą kūną reikės parsitempti į butą, nes jam čia nebuvo vietos, – jis trukdytų kaimynams prieiti prie pašto dėžučių, o jeigu aš jį paguldyčiau ant laiptų, tada kas nors pargriūtų užkliuvęs, ir atsirastų dar vienas suknistas kūnas. Be to, būtų vargas kasdien žengti per jį pasiimti savo pašto – gal net ir įstatymų pažeidimas. Nebuvo lengva. Jeigu kada nors bandėte nešti lavoną, suprasit mane. Sunkiau negu vilkti elnią – tas tai bent turi ragus. O šitas neturėjo net pimpalo, prie kurio būčiau priveržęs savo diržą. Galiausiai tiesiog užvilkau jį laiptais už kojų, prieš tai apmuturiavęs galvą savo megztiniu, kad nenubrozdinčiau.

Štai čia, o ne vėliau, yra tikras apogėjus, nes tai buvo baisinga akimirka. Atvilkęs kūną į kambarį, įjungęs šviesą ir pasižiūrėjęs, pamačiau, kad čia mano mama. Tik pamanykit. Nemačiau jos daug metų. Tiesą sakant, maniau, kad ji seniai mirusi, bet mirusi ji buvo dabar, mano kambaryje. Tai kas čia galėtų tarti žodį "nedėkingumas"? Aš gi negalėjau tiesiog nutempti jos laiptais atgal ir šitaip išmesti iš savo gyvenimo. Ji tikriausiai atkeliavo ilgą kelią. O išmetus ją pro langą ant kokio kito kūno – nors smūgis būtų sušvelnintas, – žodis "nedėkingumas" atsigręžtų jau prieš mane. Bet iš tikrųjų vietos mano bute maža, tad ji neturėtų kur patogiai miegoti. Matyt, jeigu gyvenimas tėra sapnas, tai mirtis taip pat. Ir galbūt gyvenimas ir mirtis, ir visa kita tėra sapnuojamas sapnas. O aš nenorėjau, kad ji čia blaškytųsi, vartytųsi kaip pasiutusi ir mus abu žadintų iš mūsų sapnuojamo sapno. Be to, turėjau tik vieną stiklinę pienui, nes gyvenu vienas. Ir tik vieną pagalvę, vieną šaukštą, vieną rankšluostį, vieną antklodę ir vieną televizorių. Ne iš karto, bet pamažu susiprotėjau, kad reikia paguldyti ją ant mano gulto ir duoti jai mano pagalvę. Man vis tiek nereikia pagalvės. Stiklinę ir šaukštą galėsiu išplauti po kiekvieno pavalgymo – kitaip galima užsikrėsti, gal net mirtimi. Na, o rankšluosčio ji galėtų šluostytis viena puse, o aš – kita. Antklode galėtume užsikloti paeiliui kas antrą naktį, arba aš galėčiau apsikloti kuria nors užuolaida. O televizorius jau ir taip keletą metų neveikia. Žodžiu, patogiai ją įtaisiau ir nuėjau į virtuvę gerti to pieno. Kasdien išgeriu litrą – paprastai vakare. Išmaukęs jį staiga suvokiau, kad nė kiek nepalikau mamai. Jaučiausi išsekęs, bet parduotuvė atidaryta visą parą – geriausiai bus nueiti dar kartą. Tad aš apsivilkau paltą, nulipau laiptais ir žengiau ant savo nesamo kilimėlio, kur anksčiau gulėjo mano mamos kūnas. Ji tikriausiai sukorė ilgą kelią ir beveik pasiekė tikslą. Matyt, ir pati turėjo klupinėti per visus tuos kūnus. Gal net man pieno atnešė, nes ore tvyrojo lyg ir sugižusio pieno kvapas. Pirmą kartą per tiek metų pamatęs savo mamą, truputį susimąstai. Tad būtų neblogai prieš grįžtant į parduotuvę atsipūsti keletą minučių šioje vietoje, kur buvo ji. Be to, ta visa kūnų jūra gerokai baugina. Parduotuvė veikia visą parą, ir pieno niekada nepritrūksta. Nėra ko nerimauti – jeigu aš užmigsiu, ji tikrai nulips žemyn ir pažadins mane, o tada pieno galėsim eiti kartu.

Iš anglų k. vertė LAIMANTAS JONUŠYS

 

Skaitytojų vertinimai


19038. el2005-10-19 15:22
:( pripazintina, geras tekstas, slyksciai, bet geras

51371. LAIMA :-( 2009-02-11 02:50
ŠLYKŠTU:(

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:40:29 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba