NAUJASIS HUMORO STILIUS

Knygelė nestora, bet tirštoka. Juokų visokių. Sprendžiant iš įrašo knygelės pabaigoje, ji rašyta bent jau penkerius metus; juodojo humoro knygelei tai pats tas. Sunkus tai žanras, ir išties, kad būtų juokinga, žodžių turi būti nedaug, teksto krūvis – didelis. Žanro kanonas to reikalauja. Kokio žanro, – ne taip jau lengva išsyk pasakyti. Čia ir juodasis humoras trumpų novelių ir trumpų eilių pavidalu, ir istorijos iš žvėrelių gyvenimo, ir Tautos Patriarcho Jono Basanavičiaus autobiografijos išrašai, kiek apdirbti. Ir istorinės asmenybės, nuo filosofų iki politikų, atsiduriančių kokio nors paradoksalaus įvykio centre, bet tas paradoksalus įvykis priklauso istoriografijai, t. y. esti tikras; sumetus du ar tris visiškai istorinius fragmentus ir juos tinkamai pakomentavus, ima prunkštimas.
Juokas atsiranda tada, kai sukeičiami du įprasti realybės – ir nebūtinai – lygmenys. Kai sumaišomi santykiai. Ir čia nereikia nei istorinių asmenybių, nei prašmatnių frazių; plg. ketureilį "Apie dvasingą tarakoną":

Talentingas tarakonas
Tapė naktimis ikoną,
Bet kai ši švytėt pradėjo,
Tarakonas išprotėjo.
p. 26

Permaišant sakralinį ir kuo buitiškiausią lygmenį, išeina juokingai. Kartais ir prasmių ieškoti nereikia, ypač ten, kur sukurtos istorijėlės iš žvėrelių gyvenimo, eiliuotos ar ne.
Vis dėlto šitas humoras yra specialus. Tarkime, galima krizenti iš siužetų, paradoksų, groteskų. Tačiau tikrasis teksto malonumas atsiranda, kai skaitytojas susipažinęs ne vien su laikraščiais ar paskutinėmis TV žiniomis, – tai publiką kasdien linksminančių "dviratininkų" stilius, – politinė ironija ir groteskas išties yra vienadieniai, po kelių savaičių tokių pokštų paveikumas menksta. Galų gale reta politinė satyra pretenduoja į amžinumo kategoriją. Sakykime, Juozas Erlickas, pradėjęs nuo grynojo absurdo tekstų, vėliau savo techniką ėmė "užmetinėti" ant kasdienybės ir laikraščių realijų: jam pavyksta universalizuoti savo groteskus, bet jie pabrėžtinai yra kasdienio kaimo nuosmukio ar kasdienės politikų buities užkerėjimas groteskais; arba juokingos situacijos konstruojamos permaišant buities ir elito lygmenis, sukuriant greičiau sapno atmosferą. Kur dirba paradoksas. Ir lengvai atpažįstami politiniai ar literatūriniai herojai užima "kasdienių herojų" vietas – ir atvirkščiai.
Eligijus Raila pateikia tą naujojo humoro atmainą, kur reikalingas kitoks skaitytojo išprusimas. Lietuvių literatūros išmanymas būtinas, kitoks ir Lietuvos istorijos pažinimas, naujos ir senos. Ir Alberto Vijūko Kojelavičiaus kronika, kuri tarsi papildoma, tarsi parodijuojama (p. 78–83), ir Teodoras Narbutas (p. 83–87), ir Herodotas (p. 87–89) et cetera. Čia pervertinami ir savaip išverčiami ne vien lietuviški klasikai, bet ir Raineris Maria Rilke, – atpažįstami jo "Sonetai Orfėjui", ir visai pagauta "rilkiška" nuotaika, plg. "Didžiųjų sonetų Morfėjui" pirmąsias eilutes:

kančia pažadino mane –
ir pumpurą sukrovė lūpos:
lyg nenuskintas vaisius supas
apakęs taip, o rėkiu: ne;

daiktų per daug, todėl slapčia
nupuolęs į pasaulio lizdą
jaučiu – ne sparnas man ištįsta,
bet apanglėjusi delčia
p. 15

Nekalbant jau apie performuotas lietuvių klasikų, modernių ir nemodernių, eilutes, kuriose smagu paieškoti pažįstamų autorių parodijų (p. 9-15). Neaišku, ar jaunuomenė, bent jau studijuojanti, atskirs, kas čia yra kas, bet ta vadinamoji dabartinė karta – be abejonių. Na ir istorijos bei jos personažų blokeliai, išmėtyti po visą knygutę, – malonumas juos sekti.
Tiesą sakant, mes susiduriame su istoriosofiniu ir literatūrologiniu humoru, kurio atpažinimas, kaip minėta, reikalauja kompetencijos, klasikų ir autorių išmanymo, galų gale gero estetinio skonio. Šią tradiciją pradėjo bene "Sietynas" kadaise, ir konkrečiai berods Liudviko Jakimavičiaus opusai "Literatūroje ir mene", Andriaus Šiušos "Sizigijos", -vp- pasirašinėjančio "Šiaurės Atėnų" autoriaus, Petro Rakštiko miniatiūrinės novelės; dažną autorių ne visada įmanoma ir identifikuoti.
Tas juodas istoriosofinis humoras rodėsi ir "Šiaurės Atėnų" paskutiniame puslapyje, jį spausdino "Naujasis židinys", dabar jis blyksteli kai kuriuose interneto portaluose. Dažnai – su slapyvardžiais. Išties tokie tekstai dažnai išeina juokingi, bet autorius nėra tikras dėl jų paveikos. Ar greičiau, mesdamas gerą tekstuką į konservatyvią terpę, prisidengia perkūnsargiu, slapyvardžiu ar inicialais. Kai kada, matyt, galvojama ir taip: geras absurdo tekstas turi kabėti taip, kad jam suvokti netrukdytų autoriaus pavardė, t. y. grynoji poezija, grynasis groteskas nereikalauja pavardės, nereikalauja autoriaus, nes tai kažkas panašaus į archetipo ištraukimą; tuo tarpu anonimas gali jaustis gana laisvai, kartu įkurdindamas greta teksto ir smalsumo įtampą.
Ir "Atminties kriaukšlių" autorius penkerius metus neatskleidė savo autorystės – kukliai vadinosi Palemonu Dračiula ar kaip kitaip. Na, o dabar galima imti ir skaityti, kodėl gi ne. Ir suprasti, kas slypi už kai kurių mįslingų Lietuvos istorijos faktų, plg.:
"1918 metų balandį Vilniaus lietuvių poliklinikoje susitiko Antanas Žmuidzinavičius, apsirgęs geltlige, Jonas Basanavičius, susirgęs raudonuke, ir Tadas Daugirdas, dėl vėjaraupių ištepliotas "briliantine žaluma". Vienas kitą pamatę, jie garsiai prunkštė ir kikeno, po to susiglaudę apie kažką ilgai kuždėjosi.
Taip gimė lietuviška trispalvė" (p. 95).
____________________
Atminties kriaukšlės. PALEMONO DRAČIULOS rakštys, eilės ir poringės, sulasiotos ir dienos švieson išvilktos dr. Eligijaus Railos. – V.: Aidai, 2005.