Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-14 nr. 3066

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Tomas Venclova.
KRAŠTOVAIZDIS
84
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• VYTAUTO LANDSBERGIO BAIGIAMOJI REPLIKA TEISMUI PO GYNĖJO KALBOS 2005.IX.263
• VYTAUTO LANDSBERGIO KALBA VILNIAUS PIRMOSIOS APYLINKĖS TEISME 2005.IX.2730
• EUROPOS MENININKŲ TARYBOS KONGRESAS

KNYGOS 
• Gintaras Beresnevičius.
NAUJASIS HUMORO STILIUS
• Roma Bončkutė, Axel E Walter.
DRAUGYSTĖS DAINIUI SIMONUI DACHUI – 400 METŲ
1
• Modesta Jurgaitytė.
KŪNO PERSPEKTYVA VEIDRODYJE
1
• VIENIŠĖJA1
• ARBŪZŲ CUKRUJE6
• BALTIJA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
MAIŠTININKŲ PUOTA: "VILNIUS JAZZ" – 2005
17

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
EMALIO SPALVOS
• LIETUVIŲ MENO PROJEKTAS ŠVEDIJOJE

TEATRAS 
 Daiva Šabasevičiūtė.
"SIRENOS": VEIDAI, VARDAI, GARSAI
4

KELIONĖS 
• Astrida Petraitytė.
MUMCĖ BUVO LONDONE! ARBA "Į BLUMSBERĮ! Į BLUMSBERĮ!"
5

MENO DIS/KURSE* 
• Janina Krušinskaitė.
STABDOMO LAIKO POLITIKA
4

POEZIJA 
• ANTANAS ŠIMKUS14

PROZA 
• Dalia Jazukevičiūtė.
BALTI MARŠKINIAI
31

VERTIMAI 
• Kerry Shawn Keys.
PIENAS
2
• Kerry Shawn Keys.
TĖTIS

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS SVEČIŲ POEZIJA 
• LESZEK ENGELKING5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vilius Džiavečka.
EINU TARSI ATBULAS
4

KRONIKA 
• PASKUTINĖ ILIUZIJA
• DZIAKUJ, MINSK!
• Lukas Miknevičius.
APIE BUROKĄ, PRERIJAS IR SRAIGIŲ GAMYBĄ
5
• VIEŠAS LITERATŪROS VERTĖJŲ KREIPIMASIS
• III TARPTAUTINIS BARDŲ FESTIVALIS
• ŠIAULIUOSE A.BALTAKIS SUTIKTAS KAIP BIČIULIS
• BENDRA KARIKATŪRISTŲ IR NUTEISTŲJŲ DARBŲ PARODA
• JAPONIJOS FONDO PROGRAMOS

SKELBIMAI 
• VDA SKELBIA
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• MIELI POETAI IR POETĖS!1
• IEŠKOME JAUNŲ TALENTŲ!

DE PROFUNDIS 
• Tezaurus Vilensis.
BLAŽIO BROLIS (PRAMUŠIMAS)
3
• Vytautas Tutkus.
LEOPOLDAS
1
• HUKŲ RENGA5

TEATRAS

"SIRENOS": VEIDAI, VARDAI, GARSAI

Daiva Šabasevičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Juoda šalis"
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Teatro festivalis "Sirenos" – laboratorija, šiais metais išmatavusi ne vien savo pajėgumą, bet ir aibę įvairiausių bei keisčiausių teatrą sudarančių komponentų. Šįmet "Sirenos" išsiplėtė, supanašėdamos su didžiaisiais pasaulio festivaliais, aprėpiančiais įvairias teatro paraštes, – greta spektaklių buvo rengiamos paskaitos, teminės videoperžiūros, pjesių skaitymai, susitikimai, spaudos konferencijos. Panorama – plati ir viliojanti.

Šiųmetė tema – socialinis teatras; atrodytų, lietuviai kitaip supranta "socialinio teatro" sąvoką, tačiau "Sirenų" organizatoriai, norėdami festivaliui suteikti tam tikrus teminius rėmus, puikiai suvokia, kad kiekvienas teatras yra socialus, kiekvienas geras veikalas yra socialus. Paradoksalu, šiame kontekste sunkiausiai būtų galima įrodyti "Tarelkino mirties" socialumą. Su Aleksandru Suchovu-Kobylinu galima ir nesiginčyti, bet su Oskaro Koršunovo spektakliu "socialinio teatro" tema turi tik bendriausias sąsajas. Meną tempti prie tokių kategorijų nemalonu arba, atvirkščiai, lengva, kada tai ne meninis, o eilinis visuomeninis (ar visuomenės) reiškinys.

Gal ir galima "Sirenų" esme laikyti atvežtą programą, bet įvertinti festivalį įmanoma tik apžvelgus ją visą, o tą iki galo padaryti negalėtų nė vienas lietuvis, nes anksčiau matytų spektaklių niekas dėl įvairių priežasčių nežiūrėjo, o nauji lietuvių režisierių darbai buvo skirti tik svečiams. Todėl skaudu buvo po festivalio išgirsti svečių nuomonę apie lietuviškos programos impotenciją. Jų arogantiškas išvadas pirmiausia lėmė fiziškai netinkamai pateikta pati festivalio programa: jie lyg patrakėliai, vienam spektakliui nepasibaigus, lėkė į kitą, o ilgo metražo "Demonus" turėjo žiūrėti vos išlipę iš lėktuvų, dar neįsikūrę viešbučiuose, atsikėlę ketvirtą ryto (tai buvo pirmoji lietuviškos programos diena). "Užmušti" spektaklius galima greitai, bet svečių nuomonę, pasirodo, "užmušti" galima dar greičiau. "Vizituojantis" lietuvių teatro tyrinėtojas Lukaszas Drewniakas po festivalio viešai pateikė pseudomokslinę "analizę", nurašydamas viską, ką matė, pareiškęs, jog Lenkijoje šiuo metu kuria per šešiasdešimt jaunų režisierių, o čia – retrogradiško amžiaus kompanija su pasenusiu stiliumi, šimtą kartą girdėtom ir regėtom koncepcijom. Tokie pareiškimai siutino ne vien dėl neišmanymo, bet ir dėl išspausto per jėgą vienkartinio moksliškumo. Didžiausias smūgis buvo smogtas Oskarui Koršunovui. Bet ar ne jis pats kaltas, kad į savo spektaklio peržiūrą suleido tik tarptautinių kanalų "organus". Lietuviai liko už borto. Todėl neįvyko nei diskusija, nei reakcija. Nebylus, hermetiškas veiksmas. Nėra abejonių, kad "ten kažkur" rašinėlių pasirodys su visokiausiomis išvadomis, kad ir dėl "niekaip" nereagavusios publikos. "Sirenos" siekė būti "atviru ratu", bet durys ne vieną kartą pačios užsisklęsdavo. Teatras be žiūrovų – miręs teatras. Jų reakcija – neišvengiama spektaklio dalis. Sėdint kurioje nors svetimoje šalyje ir žiūrint spektaklį, visada pirmiausia domina publikos sugebėjimas įsiklausyti į kūrinį. Lietuviška programa buvo sudėliota taip, kad daugumoje spektaklių publika buvo atsitiktinė, skaidanti teatro organiškumą.

Gal atsitiktinai, o gal dėsningai stipriausi spektakliai buvo parodyti "Sirenų" pradžioje, todėl ir įdomumas pamažu slūgo, o ne augo. Tam turėjo įtakos elementarūs dalykai, pavyzdžiui, žiūrovų jėgų išsekimas (dirbančiam žmogui fiziškai neįmanoma aprėpti viso festivalio, o studentams per brangu kiekvieną vakarą grįžti namo su taksi), vis augančio žiūrovų srauto chaosas. Taip buvo ardomas susikaupimas, normali reakcija į vyksmą, nors patys sireniečiai stanislavskiškai pranešė, jog "teatras prasideda nuo rūbinės". Šiuo atveju visų kritikų kojos tiesiogine prasme buvo arčiausiai rūbinės. Kritikai buvo nors tiek pagerbti, kad, kokiems performansininkams baigiant pasakoti nesibaigiančią (vietoj valandos trunkančią dvi) "Ronaldo, McDonaldo klouno, istoriją", iš salės gaisro atveju galėjo sprukti pirmieji, nes buvo susodinti salės pakraščiuose. Šis spektaklis-performansas taip sėkmingai augo, jog nedaug trūko, kad būtų padegtas ir Nasvyčių šedevras. Tai nieko nebūtų nustebinę. Šansų išlikti gyviems kritikai turėjo daugiausia. Dėkui visų vardu.

Ko niekas neišraus iš širdies – tai Árpádo Schillingo. Patiko, nepatiko, juokinga, rimta ar protinga, tačiau jis – menininkas, kuris spektaklius stato visuomenei, kartu su visuomene, nervais, o ne protu analizuoja visuomenę. Jo teatras socialus, o tai reiškia – gyvas. Á. Schillingą drąsiai galima skelbti 2005-ųjų "Sirenų" svarbiausiu numeriu. Viskas ne taip paprasta: trylika aktorių, nesiblaškančių po Vengrijos respubliką (čia skausmingai galvoju apie "respublikinius" Lietuvos aktorius), išgyvenančių tam tikrą menininko tironiją (vienas net vokietaitis, prisitaikęs prie išoriškai nepatogaus Schillingo teatro). Á. Schillingas jau antrą dešimtmetį teatrą kuria, neturėdamas scenos aikštelės. Genialūs spektakliai gimsta įvairiose erdvėse, svarbu bendraminčiai ir jų tobulėjimas, augimas, tikėjimas tuo, ką daro. Tai nuoširdus teatras, nors naudoja ir gana brutalias priemones, net ir kai kuriuos nuvalkiotus elementus. Situacijos kuriamos tik teatro priemonėmis, atsisakant visų šiuolaikinio gyvenimo technologijų. Šis teatras mąsto šiuolaikiškai, todėl nesvarbi jo pakuotė.

Antono Čechovo "Žuvėdrė" dėl jos autentiškumo greitai taps čechoviškai nuobodi, bet šis spektaklis pranoko naujesnį šio menininko darbą – "Juodąją šalį". Tik išskirtinis kūrėjas menu gali paversti aukščiausio lygio analizę. Ir tai įrodė abu vengro spektakliai. "Žuvėdrėje" režisierius pademonstravo visą čia ir dabar gimstančio teatro abėcėlę, svarbiausius taškus sudėliojęs dramaturgijos analizėje, o "Juodoje šalyje" nepagailėjo savęs, atrinkdamas tūkstančius mobilaus telefono žinučių. "Naujienos" tapo ne tik įkvėpimo šaltiniu, bet ir šiuolaikinio žmogaus psichofizine analize. Atliktas darbas stebino pedantišku užbaigtumu, fiksavimu to, kas gana abstraktu. Ir nė lašelio melo. "Juodoji šalis" gali ir nepatikti, bet nepaneigsi, kad tai ne tik vientisas, skoningas, užbaigtas, bet ir gyvas, organiškas ne visada sėkmingų situacijų spektaklis.

Tie patys aktoriai, vaidinantys abiejuose Schillingo spektakliuose, kitokie. Nė vienas iš jų nesikartoja, nė vienas nesiekia būti žvaigžde. Visi jie – ištirpę medžiagoje, ištirpę režisūroje. Nė lašelio herojinių pozų, nė lašelio kančios išvagotų veido grimasų. Jie iš gatvės, iš salės, iš ten, kur mes juos regime kasdien. Nesvarbu, ką jie vaidintų – Arpadą ar Antoną. Jie tikri. Tikri ne savaime, tikri juodo darbo dėka. Tai – jų gyvenimas, o ne žaidimas teatru. Vienas režisierius niekada nepasiektų tokių rezultatų.

Konceptualiausias festivalio kūrinys – Williamo Shakespeare’o "Otelas", kurį režisavo Lukas Percevalis. (Vokietiją garsinantį šiuolaikinį meną jau kuris laikas kuria kitataučiai.) Konceptualu ir prasmingai šalta: ne dėl profesionaliai sugalvoto spektaklio, o dėl to, kad šios gudrios koncepcijos pagrindinis energijos variklis – muzika. Jenso Thomaso talentingai kuriama muzika yra laiku ir vietoje, ji ne iliustruoja, bet pirma veikėjų praneša situaciją, nuotaiką, konfliktą. Regime nediduką, išoriškai anaiptol neartistišką "klepistą", susitapatinantį su savo muzika ir išaugantį iki tam tikro kūrinio monstro, kada visas "Otelas" pamažu virsta monospektakliu su tam tikrom juodom figūrom, judančiomis šachmatų lentoje. Pusė spektaklio žavesio dingo, nepajėgiant sekti sinchroninio vertimo (titrai, kuriuos kai kurie palubėje pastebėjo tik spektakliui pasibaigus, neleido pajusti spektaklio specifikos). O kur tie keliaaukščiai keiksmai, naujoji vokiečių kalba? Tam turi būti pasirengta atskirai, tai turi būti pateikta netradiciškai.

Spektaklis statytas, daug dėmesio skiriant teksto niuansams. Režisierius, anot jo komandos, niekaip neišsirinko sau (tiksliau, dabarčiai) tinkamo vokiečių vertimo (suprask, jų yra daug) ir pjesės tekstą nusprendė užsakyti turkui brutalistui Feridunui Zaimoglu bei vokiečiui Günteriui Senkeliui. Rezultatas – novatoriškas, tik autentiškos kokybės mes pajusti negalėjome, o intuityviai spektaklis buvo suprastas, įdomus, konceptualus. Kūniškieji Otelas ir Dezdemona, faktūriškieji Jagas, Rodrigas, Emilija ir kiti seksualiai sukryžmintų balto ir juodo fortepijonų fone, siaučiant muzikai, kūrė dramą. Tragedija nekvepėjo, bet drama buvo stipri. Įdomu buvo stebėti, kaip dramos teatre muzikantas, įtaigiai valdydamas situaciją, geriausiai jausdamas kūrinį, kulminaciniuose taškuose pats užgiedodavo. Žmogaus balsas šiame "Otele" tapo reikšmingesnis už tekstą. Šie erdviniai ir garsiniai susikryžminimai – švenčiausios spektaklio minutės. Luko Percevalio kūrybos metodą išdavė TV spektaklis, rodytas "Sirenų" klube, – "Rudens sapnas" pagal Joną Fosse. Viskas panašu, nors medžiaga skirtinga.

Lies Pauwels "Balta žvaigždė" paskendo didžiulėje erdvėje. Gal spektaklis vaidinamas dar didesnėje scenoje, tačiau tai, ką regėjome pradžioje, ir tai, kuo pamažu virto spektaklis, leido suprasti, kad tai kamerinis kūrinys. Poezija, lyrika, liūdesys sunkiai transliuojami stadioninėje atmosferoje, nors didesnę siunčiamų signalų dalį buvo galima pagauti.

"Sirenų" spektakliai, vykę Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje, dar kartą įrodė, kad retam, net ir talentingai sukurtam spektakliui pavyksta natūraliai integruotis į šią erdvę. Ji ne vien didelė, ji specifinė, jos savita akustika (negali sakyti, kad bloga, nes kai kurių spektaklių artistai labai gerai girdimi), ji tarytum išskaido tai, kas būna nedalomai sukurta. (Gal šiuo klausimu turėtų patarti rytiečiai? Gal naujasis teatro vadovas turėtų pasekti Rusų dramos teatro vadovės Tatjanos Rinkevičienės pavyzdžiu; ji kreipėsi į rytietį, padėjusį nustatyti, kur sklinda "eksterjerinė" energija ir per kur turėtų į teatrą ateiti žiūrovai, kurių būtų gerokai daugiau. LNDT atveju ką nors daryti reiktų su "viduriais". Kadaise pirmas žiūrovų eiles "nukapojęs" Jonas Vaitkus taip ir liko vienas šiame "kovos" lauke.) Apie tai kuluaruose kalba visi lietuvių režisieriai, o "Sirenų" svečiai tai dar kartą paliudijo. "Otelas" "galiorkos" žiūrovams apskritai nebuvo pritaikytas. Schillingas pasielgė teisingai: žinojo, kad publika žviegs, todėl iš karto prisegė prie aktorių mikrofonus, kad nereiktų kaip koncerte spektaklio dalinti į numerius.

Skausmingiausia "Sirena" – "Tarelkino mirtis". Galima pateisinti ir tokią mirtį, bet tegul tai daro dvaro filosofai. Tai, ką regėjome Vilniuje, buvo gerai įpakuotas atvirukas – spektaklio vidinės dramaturgijos nebuvo. Ir tai ne režisieriaus (Maskva suryja viską), o organizatorių problema. Kažin ar vertėjo vežti tokį spektaklį ir kompromituoti lietuvių režisierių. Vieno Aleksandro Kaliagino per maža, kad spektaklis kvėpuotų. Trupė silpna, ir svarbiausia – nėra Tarelkino. Scenoje regėjome rėkiančius aktorius, meistriškas Kaliagino pauzes, keistą dailininkių ir kompozitoriaus produktą. Kur buvo Koršunovas, liko neaišku. Išoriškai tai atpažįstamas teatras, bet, patinka ar nepatinka, šis režisierius visada spinduliuoja savo gyvybę. Tačiau – ne šį kartą. Jeigu sunku svetur sukurti ką nauja, kodėl nepakartoti to, kas atrasta (turiu galvoje teatrinę materiją, o ne išorinius ženklus)? Šiame spektaklyje net A. Suchovas-Kobylinas atrodė keistai. Jo tekstas kiek "pasproginėjo" antrame veiksme, bet spektaklio neatgaivino. Savita rusų dramaturgijoje šio autoriaus žanrinė sistema fantasmagoriškai pražuvo sintetinių priemonių mozaikoje. Gal tėvynėje šis spektaklis atgyja, tačiau Vilniuje buvo nuobodus.

Regėjome dar du kosmopolitinius spektaklius – "Slapyvardį" ir "Sabenation, arba Eikite namo ir sekite žinias". Abu spektakliai simpatiški, šilti, bet kartu ir paprasti. Jie sugalvoti, o ne sukurti. Kas mėgsta "kitokį" teatrą – tai puikūs pavyzdžiai.

"Sirenos" šįmet tuo ir išsiskyrė, kad sąmoningai ar ne buvo parodytas stilistiškai "kitoks" teatras. O jis "kitoks" gali būti dėl elementarių priežasčių: tradicijų įtakos, klimato sąlygų, net politikos. Iš Afrikos nubų kaimelio atvežtus ritualizuotus apeiginius "spektaklius" taip pat galima būtų apkarstyti profesionaliausiais išvedžiojimais. Nesinorėtų, kad "Sirenos" taptų pasaulyje plintančių madingų ir inertiškų tarptautinių festivalių įkaitu. Lietuvių tauta ne tokia, ir bilietus kol kas dar įperka. Vertybes kartais patys kūrėjai supainioja.

Ko neregėjome šiame festivalyje? Akademinės visuomenės, kuri dalyvautų pirmuosiuose susitikimuose su svečiais, neregėjome dalies teatro kūrėjų (kurie greičiausiai apskritai pabūgo lyg nepraustaburniai eiti į patį pažangiausią teatrą), nebuvo net žurnalistų (o "gliancinių" žurnalų pilni kioskai; apie ką jie ten rašo?). Trūko normalių teatrinių patalpų, ramaus buvimo ir normalių santykių. Net Mažasis teatras, iki savo atidarymo nepabijojęs įsileisti "Sirenų" klubo lankytojus, priėmęs visus vakaro ir dienos renginių svečius, pasirodo, nėra tobulas. Sėdint fojė nuo oro stygiaus galima užtrokšti. Todėl norisi klausti, ką šiandien stato Rimas Tuminas: "Tris seseris" ar pastatą Gedimino pr. 22? Kažkodėl teatralus mūsų valstybė tapatina su buldozeriais. Netikėtai žavi popietė įvyko spalio 3 dieną – "Prancūziškų pjesių mugės" metu buvo perskaitytos keturios pjesių ištraukos. Šis renginys pavyko dėl to, kad pjesės buvo taikliai atrinktos. Tai nebuvo atsitiktinai brukami tekstai. Vertėjos Akvilė Melkūnaitė ir Rasa Vasinauskaitė pristatė vertingą dramaturgiją (Davido Lescoto "Bankrutavęs žmogus", Natachos de Pontcharros "Dancing", Matei’aus Visnieco "Pandų istorija, papasakota saksofonisto, kuris turi draugę Frankfurte", Fabrice’o Melquiot "Kieti vyrukai"), kuri gali būti artimiausiu metu stvarstoma režisierių. Aktoriams patiko save režisuoti, kartais sureikšmintos pauzės, trafaretiškai išraiškingos minos skaitymą tik šildė. Aktoriai buvo parinkti organiškai (Airida Gintautaitė, Rasa Samuolytė, Arūnas Sakalauskas, Dainius Gavenonis, Saulius Mykolaitis, Darius Gumauskas), jie tiko vienas šalia kito, todėl kartais stringanti mintis tuoj pat atsigaudavo. Skaitovai mugę pavertė ne skaitymu, o gyvais, nuoširdžiais mažais spektakliukais. Rodos, dar truputį, ir žiūrovų akyse kaip užbaigtas vienetas galėtų prasiskleisti prastų režisierių "nenutrintų" pjesių koliažas. Gal dėl to, kad tai prancūziškos pjesės, gal dėl to, kad salė, gerai renginį organizavus, buvo ne tik beveik pilna, bet ir reagavo į pristatomus kūrinius, – tvyrojo kūrybinga ir šilta atmosfera.

Šunys loja, karavanas eina… Būtų gerai, kad kitos "Sirenos" pasaulyje populiarėjančio cirko nepaverstų teatru, o visa kita nesvarbu, nes liūdnoje teatrinėje aplinkoje kartais užtenka ir vieno gero kūrinio, kad širdis atsigautų. Čia tokių buvo net keli.

 

Skaitytojų vertinimai


19079. evrobamba2005-10-20 15:19
Tai gi cia Vilniuj viskas vyksta - metropolis, fragmentacijos, tempas, evrocentras. :DDDDDD

19083. ak2005-10-20 16:17
kuo daugiau renginių, tuo didesnis nuobodulys ir nusivylimas... Šiaip fainas festivalis, tik bjauriai įkyrūs ir agresyvūs viešieji ryšiai buvo...

19301. K :-( 2005-10-30 16:14
Konjunkturiniai papilstymai is tuscio i kiaura. Na kaip gi cia neisvadinsi ispanu megejiskais jei manaisi esas labai akademiskas, nacionalinis ir tikras. (Misle: Krepsininkui duota 30 metimu, is ju 5 is eiles pataiko nuo kitos aiksteles puses, likusius sviedzia i publika. Kas jis? Megejas?)

51287. vardas2009-02-06 11:31
iene

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:40:20 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba