Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-14 nr. 3066

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Tomas Venclova.
KRAŠTOVAIZDIS
84
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• VYTAUTO LANDSBERGIO BAIGIAMOJI REPLIKA TEISMUI PO GYNĖJO KALBOS 2005.IX.263
• VYTAUTO LANDSBERGIO KALBA VILNIAUS PIRMOSIOS APYLINKĖS TEISME 2005.IX.2730
• EUROPOS MENININKŲ TARYBOS KONGRESAS

KNYGOS 
• Gintaras Beresnevičius.
NAUJASIS HUMORO STILIUS
• Roma Bončkutė, Axel E Walter.
DRAUGYSTĖS DAINIUI SIMONUI DACHUI – 400 METŲ
1
• Modesta Jurgaitytė.
KŪNO PERSPEKTYVA VEIDRODYJE
1
• VIENIŠĖJA1
• ARBŪZŲ CUKRUJE6
• BALTIJA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
MAIŠTININKŲ PUOTA: "VILNIUS JAZZ" – 2005
17

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
EMALIO SPALVOS
• LIETUVIŲ MENO PROJEKTAS ŠVEDIJOJE

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičiūtė.
"SIRENOS": VEIDAI, VARDAI, GARSAI
4

KELIONĖS 
• Astrida Petraitytė.
MUMCĖ BUVO LONDONE! ARBA "Į BLUMSBERĮ! Į BLUMSBERĮ!"
5

MENO DIS/KURSE* 
• Janina Krušinskaitė.
STABDOMO LAIKO POLITIKA
4

POEZIJA 
• ANTANAS ŠIMKUS14

PROZA 
• Dalia Jazukevičiūtė.
BALTI MARŠKINIAI
31

VERTIMAI 
• Kerry Shawn Keys.
PIENAS
2
• Kerry Shawn Keys.
TĖTIS

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS SVEČIŲ POEZIJA 
• LESZEK ENGELKING5

JAUNIMO PUSLAPIS 
 Vilius Džiavečka.
EINU TARSI ATBULAS
4

KRONIKA 
• PASKUTINĖ ILIUZIJA
• DZIAKUJ, MINSK!
• Lukas Miknevičius.
APIE BUROKĄ, PRERIJAS IR SRAIGIŲ GAMYBĄ
5
• VIEŠAS LITERATŪROS VERTĖJŲ KREIPIMASIS
• III TARPTAUTINIS BARDŲ FESTIVALIS
• ŠIAULIUOSE A.BALTAKIS SUTIKTAS KAIP BIČIULIS
• BENDRA KARIKATŪRISTŲ IR NUTEISTŲJŲ DARBŲ PARODA
• JAPONIJOS FONDO PROGRAMOS

SKELBIMAI 
• VDA SKELBIA
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• MIELI POETAI IR POETĖS!1
• IEŠKOME JAUNŲ TALENTŲ!

DE PROFUNDIS 
• Tezaurus Vilensis.
BLAŽIO BROLIS (PRAMUŠIMAS)
3
• Vytautas Tutkus.
LEOPOLDAS
1
• HUKŲ RENGA5

JAUNIMO PUSLAPIS

EINU TARSI ATBULAS

Vilius Džiavečka

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos fotografija

Cinas ir cinkas, arba labi gera mergaite būva – ketverius metus kabanti kramtoma guma

Šiandien vėl jaučiuosi besvoris, keista, tarsi man būtų trylika arba septyniolika metų, magiški skaičiai. Atrodo niekada nebuvo kančios, nebuvo klaidų, būtų nuostabu taip tuščiai jaustis ir po dvidešimties metų. Jaučiuosi tarsi išlipęs iš traukinio, kuris nenumaldomai nulėkė tolyn – karjera, išsilavinimas, vaikai, vairuotojo pažymėjimas, namo statyba ir gyvenimo medžio sodinimas. Ne, man to nereikės. Telieka meilė, džiazas ir velnias.

Pasiuskit, kam nepatinka! O aš kabėsiu, prilipęs prie laiptų, kaip kaba ten prilipinta ketverius metus kabanti kramtoma guma. Būna ir taip. Antrą kartą ten pat nešdamas baldus, aš vėl pamačiau gumą, kaip ketverius metus trunkančio ėjimo ratu įrodymą.

Kur dingo pasakaitės apie laimingą gyvenimą, kur dingo kapeikos ir ketvirtis amžiaus, kurio pusė praėjo šaltais gruodžio vakarais prispaudus nosį prie šalto stiklo, belaukiant naujametinių saliutų? Kartais jie būdavo labai skurdūs, o kartais juodais pelenais krisdavo tiesiai po mano langais. Kur prapuolė šalti sausio ir vasario vakarai, kai žalsvai raudoname danguje mėgindavau įžvelgti pavasarį. O pavasaris eidavo vis artyn, nelengvai, bet ilgėdavo dienos. Ilgėju ir aš.

Kur dingo plastmasinė eglutė su elektrine girlianda – žinau. Ji palėpėje.

Praėjusį rudenį norėjau atmintyje išlaikyti tą pyrago kvapą, išeidamas iš penkiaaukščio laiptinės ir žvelgdamas į vakarėjantį dangų. Aš ten buvau. Buvau ankstyvą rytmetį, kai ankstyvo raudonio nušviestas miestas atrodo tauresnis, didelis ir saugus. Tada mes esame dviese – aš ir miestas, plytos ir gatvės, kuriomis taip norisi eiti, matyti ir dairytis – kas čia padaryta. Ir žinoti atsakymus. (Argi gali būti geriau, negu mordvių kaime šalia Volgos?! Gulėti viename tvartelyje su vištom ir pro kiaurą stogą žiūrėti į dangų, skaičiuoti žvaigždes ir žinoti atsakymus?)

Mes esame vienetai, suformuoti ir sukomplektuoti į miestus ir kvartalus, į religijas ir klases. Į runkelius. Niekas niekada nesigilina į vieninteliškumą, keldamas ar mažindamas atlyginimą, priimdamas naują įstatymą. Yra gauja, kuriai reikia pavalgyti, išgerti, pasislėpti daugiaaukščiuose inkiluose arba atsitverti dvimetrinėm sienom. Nusipirksi tokį ir dar ketvirtį amžiaus kentėsi kiaulės pagirias ir amžinas rietenas už sienos dėl to, kad kažkas kažko neparnešė ar nesuspėjo. Taip gyvensi šalia to, kuris gavo gretimą butą dar kai tu trumpom kelnėm lakstei; jis atvažiavo čia dirbti į grąžtų gamyklą ir mūsiškai nemoka po šiai dienai.

Einu gatvėmis ir stebiu žmones, laviruodamas tarp minios bei krūpčiodamas nuo jų žvilgsnių. Žmogau, galvoju, negi tu taip pat turėjai tiek daug šūdo suėsti, kad išgyventum iki šių dienų. Žmogau, kiek kainavo tavo striukė, ir išvis kaip tu pragyveni, užsidirbi, kad gali sau leisti turėti mašiną, žmoną, vaikus ir namą šalia sostinės. Žmogau, ar tau lengva buvo gyventi, kiek tu surijai raminamųjų eidamas į valstybinius egzaminus arba kiek kavos išgėrei nemiegodamas, kada jautei besidaužančią širdį ar pilant prakaitui galvojai, kad netrukus šią akimirką nugriūsi ir nudvėsi? Kiek tu kartu gėrei gazuotą vandenį pagiringas iš seno automato, kiek kartų tu jautei ir matei kitų nusivylimą savimi ir galop pats savimi nusivylei – žinok – mažiausias paukštelis, mirtinai sušalęs, krisdamas nuo šakos, negaili savęs... Viskas parašyta žodžiuose tarsi tavo skurdžioje CV, archyvuose, kur mes visi skaičiuojami "štukomis" – gimė, mokėsi, turėjo, gyveno, baigė.

Tai va, paseksiu tau, vaikel, pasako – gyvena mūsų miestely toki mergaite, labi gera mergaite. Nu čia neseniai būva, galj priš kokį pinkioleka metų, vaikel, va. Nu žinok, po devynių klasių, mukinas ana Ž... technikume, buktai kirpėja, a kuo, nu labi mergaite gera buva, ale nebaige. Susipažina tinajos jinai su berniuku. Nu labi gers jai tas berniuks pasirode, i tėvam patika. Nu i pasijuta ana nėščia. Apsiženija anie, tėvai didžiausias veselas iškėla, i mes su tėvu ten buvom. Padavonoja pu vestuvių tam žentui tėvai mašinėlą. I da puse sava namą atidave, gyvenkit, labi gerai. Ale neilgai važinėja. Dirba jis čia pat, dirbtuvėse i paprata išgert. Labi gers berniuks buva, kai blaivs, ale girts sudauže tą mašinėlą. I išsiskyre jie pu kelių metų, bu labi muše berniuks ta mergaitę sava. Vaikele jie i nebesulauke, gime negyvs. Labi gera mergaite buva. Bet nepražuva ana, daba dirb Ispanijoj i tėvam siunč aurus. Tėvai susiremuntava namo, nusipirka nauja mašinėlą. Labi gera mergaite, nu labi, da nesena, keturiasdešimt metų dar nėra. I tėvai da žvalūs.

Ar tai yra gyvenimas, ir kur yra receptas, kur yra tikra, ir kas tai yra?

"Da, naša molodost byla lutše, – sako bobute mikroautobuse, kai rankinuke skamba jos polifoninis telefonas. – My chodili v kino, v teatr. O tepier molodost v zabotach, vsia..." Ir galbūt ji teisi. Nors jos jaunystė prabėgo Profsąjungų rūmuose, "Pergalės" ir "Palydovo" kino teatruose, kur neišnaudotose milžiniškose erdvėse kabėjo socialistinis klasicizmas. Ji negaili savęs.

"Noriu valgyt, – prekybos centre pasirodęs jaunuolis, prašo pardavėjos. – Nupirkit, teta, batoną ir pašteto, aš valgyt noriu!"

Jis įžūlus, bet velniškai teisus. Aš neramiai praeinu pro jį nežinodamas, ką daryti, sutrikęs. Gal jam duoti du litus? Bet jis jaunas, stiprus, nežinau, ką jis patyrė, iš kur atsirado, prie ko priprato. Valstybė žino, kad jis yra, bet vis tiek žiauriai gaila. Atsidūstu .......matj ir einu namo, ten manęs laukia vakarienė, mylimoji, meilė ir džiazas. Visas gyvenimas džiazas, kartais į pievas ir į lankas. Dabar darau tai, ko manęs nemokė, beveik.

"Paduokit žmogeliui iš pa Utenas, nors ant duonos", – ir vėl man spaudžia dūšią, sąžinė prašo sustoti, o kojos neša tolyn, tolyn nuo vargo, skurdo ir savęs. Iš kur tu, žmogau, viską turi? Svietas pilnas "balamūtų", viską išrėkiančių pirmam pasitaikiusiam, savo bėdas ir vidų stumiančiais į išorę ir į pasaulį, savo agresija varančiais į neviltį. Pasaulis pilnas prisitaikėlių ir karjeristų. Jų morkų spalvos veido oda primena šviežią pyragą su razinomis. Kokie jie tušti ir iš kur jie atsiradę. Gal iš tėvų kišenių, šiltų ir plaukuotų rankų. Gal jie nevaikšto į tualetą, nesivalo batų, nesitvarko savo namuose, neskaičiuoja pinigų. Jie juos vartoja. Vartoja mūsų nervus, dirgina savo elitiškumu, "knisa" protą savo tėvų iš kombinuotų pašarų, nelegalių biznių ir nomenklatūros klodų uždirbtais milijonais. O gal jie taip pat per purvą, per neviltį, gal be reikalo užsipuoliau...

Dvidešimtmetė patyrė cunamio baisumus, eteryje TV žurnalas "Versmės":

"Tik atidarau duris ir prieš mane su draugu banga – cheheche, aš labai išsigandau, o nuo durų atšokusi banga nuslūgo į vandenyną, checheche, mane persekioja siaubas. Su draugu mmm... atostogavom Malvinuose. Visą gyvenimą prisiminsiu... Malvinus".

Žurnalas "Ipolitas": "Šešiolikmetė lietuvaitė net nesvajojo tapti supermodeliu... Dabar ji Londone, gyvena agentūros nuomojamame bute netoli miesto centro... Mėgsta pasilepinti, keliasi 12 valandą... geria baltą kavą su grietinėle, šokoladą, visiškai nevartoja mėsos, vartoja kosmetiką, nepatinka katės... alergiška, vertina dao filosofiją, mėgsta šunis, tris turi. Juos prižiūri samdoma namų šeimininkė... Tiesiog dievina roką, turi kelių šimtų kompaktinių plokštelių kolekciją. Mokslui vidurinėje mokykloje nebelieka laiko... nesureikšmina, planuoja studijuoti tarptautinius santykius ir teisės vadybą modelių agentūrose... Kol kas uždirba tik aštuoniolika tūkstančių... mėgsta vaikštinėti po parduotuves, dar labiau mėgsta pirkti, ypač rankinukus, turi daug natūralaus kailio kailinukų... Retkarčiais grįžta į Kauną, pas tėvus..."

Ir tai turi skaityti tos, kurios kaime vonios neturi, mokykloj normalaus tualeto, padorių rūbų, kosmetikos, papuošalų. O šitą žurnalą skaito vien todėl, kad jį atkaklios moteriškės dėka kaimui užprenumeravo prezidentienės fondas.

"Labas vakaras, – burzgia televizorius. – Kitą savaitgalį "Miliaus" laidoje net neįsivaizduojamos intrigos Lietuvos aukštuomenėje. Išgirsite kokius mūsų elitas mėgsta vynus, kurių vienas butelis vertas kelių tūkstančių... Pamatysite, kokiuose namuose Vilniaus senamiestyje gyvena gerai žinomas laidų vedėjas, čia įsikėlęs su savo antrąja žmona...

Kokiuose, kuriuose ir už kiek, ir kaip, ir su kuo, nors pasiusk, bet taip.

Kur dingo lietuvių tautos platumas, kur nerakinamos durys, kur žydelių krautuvės su limonadu, kur šinkorka su alumi, kur ta žemė, kurią dirbo, kur tie žmonės, ir dar žemaičiai... Nutilo Jonas Mekas ir Tadas Blinda.

Ne aš taip nežaidžiu, perkraukim "Matricą" ir iš naujo pasižiūrėkim iš šalies, atsisėdę, kad ir ant mėnulio – kur padaryta klaida. Tada bus viską galima pradėti nuo pradžių nuo mamutų ir Mauglių. Bus nuobodu laukti, bet kol nulėksim iki Alfos, vienas ratas jau bus apsisukęs, o klaidos – tos pačios.

Ne, aš taip nežaidžiu! Būkime stalkeriais ir stebėkim iš šono mūsų dienas, tarsi pralekiantį traukinį.

Ištekėjo Pero anūkė, jos vyras 23 metų studentas sako: "Esame savarankiški, turime namą, tik norėtųsi dar jį papuošti meno kūriniais iš privačių kolekcijų, apie asmeninį gyvenimą nekalbėsiu..."

Uf uf uf, koks aš didelis ir senas vabalas!

Koks asmeninis gyvenimas, jeigu viskas išdygsta šiltnamyje, ir vaikas ir diplomai. Ir viskas yra ne taip, kaip sakome ir kaip sugebame parodyti. Nuolat meluojame, svarbiausia apgauti save ir, jei pavyksta... Ir aš taip norėčiau auginti vaikus.

Ar nesakiau, istorija kartojasi: "Labi gera mergaite būva – tėvai viską nupirka, i vyrelis gers buva, ale... neseniai čia viskas būva. Da gyvi, visi".

Iš kur atsirado aukštuomenė, nusususi bajoro kinka, murkianti televizijos laidose; iš kur čia viskas taip, nors ir gražu, bet vaikštant akropoliuose mus pasitinka elgetos – nuoširdūs, tačiau siaubingai nudriskę, nesiprausę ir baisūs. Tai Tuštybės mugė, Pingvinų sala. Nebus dar ilgai Nobelio premijos, nėra taip, kaip parašyta jehovistų "Sargybos bokšte", kad visi žmonės mylės vieni kitus. Nebus, nes nepaaugom. Nėra idealios visuomenės. Užstrigom, ir taip iki absurdo. O ten, kur dar gyva dvasia, kartais pravirksta vaikas, kuriam nesvetima tai, kas nuoširdu ir tikra, padvelkia žmogiškumas, gailestis, bent jau retkarčiais. Ir taip visiems. Jau milijoną metų. Todėl neapgaudinėkim savęs ir laukim, kol mūsų "Matricą" perkraus. Istorikai neturi teisės svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Ir galbūt kitas takelis, kažkada atrodęs nevykęs, beprasmiškas ir nežinia dėl ko pasirinktas, mane išves į didelį kelią. Svarbiausia žinoti, kada jau.

O kitą kartą, pamatęs elgetą, sustosiu ir neprašytas. Kas žino, kas ten, gal prieš 30 metų jisai statė Vilnių, o gal tvėrė žmones, debesis ir medžius.

Sėdėdamas prie kompiuterio, aš bandau suvokti save kaip vartotoją: kodėl man gali neužtekti bandelės dvyliktą valandą nakties, šokolado plytos, juodos arbatos puodelio, pornotinklalapių ir vaizdo filmų iš FTP. Kodėl ne. Aš galiu gyventi iš paskolų, iš lizingų, aš galiu turėti darbą, aš galiu gyventi kaip visuomenės erkė ir dėkoti Dievui už tai, kad esu dabar, kad nebuvau, kai buvo triuškinamos mūsų protėvių kaukolės, kai nebuvo knygų, kai buvo maras ir badas. O gal ir buvau. Visi mes ten buvome, nors ir neakivaizdžiai, glūdėjome protėvių genuose ir, galop pasirodę, suvokėme, kad ir dabar nieko nepakeisime. Gyvenimas eina savaime, štai kur klaida. Gyvenimas visuomenėje be teisių ir prievolių yra neįmanomas.

O tiesa yra kažkur žvaigždėse. Kaip anksčiau negalėjau suvokti, kad anksčiau žvaigždės taip pat švietė, o žmonės taip pat mylėjo, taip dabar negaliu suvokti, kad pirmoji gėrimų visą parą parduotuvė dingo taip pat paslaptingai, kaip ir atsiradusi, o "2 Unlimited" skamba visiškai taip pat, kaip prieš dešimt metų. O kad būtum žinojęs, kad taip bus, galbūt, būtum sustojęs, atsisėdęs ant suoliuko ir žiūrėjęs į bažnyčią, o ką dabar daryti? Paskui būtum viską pamiršęs ir nuėjęs tais pačiais keliais.

Tą pilką pavasario rytą su retomis saulės prošvaistėmis vėl norėčiau būti savame mieste, kur galima nusipirkti "Kalba Vilnius".

Tie laikai dvelkia pilkuma ir depresija, tačiau taip ir turėjo būti. Ir norisi grįžti. Matau, kaip užauga jauni žmonės, gaila, kad aš beveik nedarau jokios įtakos jų gyvenimui. Negaliu ramiai žiūrėti.

Sakėme, kad būsime paskutiniai, kad daugiau nebus tokių, o buvome tie pirmieji, kurie netarnavo sovietinėje armijoje, cigaretes ir alų pirko jau ne už rublius. Bendravo su Šiauliais ir Panevėžiu, galvodami, kad ateityje tai pravers.

Cigarečių tuomet buvo įvairesnių nei dabar, visokios egzotikos, o jos sudegdavo beveik taip pat greitai, kaip gali sudegti gyvenimas. O kuo toliau į mišką, tuo papūgos riebesnės, tuo labiau atrodo, kad viskas prarasta ir paprasta. Lyg ir viskas tvarkoj, bet nėra ateities, nėra noro, tarsi einu atbulas. Taip sunkiau, o taip klūpėdamas bandau susirinkti tas širdžiai mielas detales, kad vėliau jas sudėliočiau į mozaiką. Ir žinau, kad kitos tokios mozaikos nėra.

Ir štai vieną šeštadienį prie mūsų priėjo viziją, atrodanti kaip eilinis benamis valkata. Jis laikė veidrodėlį, tokie būna ant manikiūro reikmenų dėžučių.

Ja vižu, što vy ščastlivyje drug s drugom, – tarė vizija. – Berite zerkalo, ja vam dariu jego!

– Nereikia sakau, papaša, ačiū už laimę, bet mums nereikia tavo veidrodžio.

– Berite! Inače, ja razabju jego!

Aš apsimečiau negirdintis, o mūsų laimė kažkur už spaudos kiosko dzingtelėjo į grindinį.

Vizija nulingavo per gatvę sunkiai vilkdama kojas ir, atrodė, kad čia pat nukris ir mirs. Nežinau, ar ji už kampo gavo alaus, ar išnyko. Tai vėl buvo išbandymas, ir vėl aš jo neišlaikiau. Aš nesuteikiau žmogui laimės, nepriėmiau jo dovanos. Mane gąsdino jo, išorė, o tai tebuvo vizija, kuri daugiau nepasirodys.

Ir kodėl niekas nieko nemato, ir kodėl, – bando šaukti kita naujos kartos Vizija – Magdalietė, labi gera mergaite, bandydama atsistoti ant pievos Justiniškių pakrašty. Magdalietė verkia, kai šalia stovintys darbininkai jos paklausia – kas yra?

Aš, apsimesdamas stebėtoju, praeinu pro šalį, praradęs paskutinę progą padėti, ir kaip senas latvis galvoju – kuo, nu kuo?

 

Skaitytojų vertinimai


19024. ck.2005-10-19 09:51
skaudashirdzhiu karta

19111. geras :-) 2005-10-21 14:03
štai vieną šeštadienį prie mūsų priėjo viziją, atrodanti kaip eilinis benamis valkata. Jis laikė veidrodėlį, tokie būna ant manikiūro reikmenų dėžučių. Ja vižu, što vy ščastlivyje drug s drugom, – tarė vizija. – Berite zerkalo, ja vam dariu jego! – Nereikia sakau, papaša, ačiū už laimę, bet mums nereikia tavo veidrodžio. – Berite! Inače, ja razabju jego! Aš apsimečiau negirdintis, o mūsų laimė kažkur už spaudos kiosko dzingtelėjo į grindinį. geras)))

37819. puiku :-) 2007-05-09 20:32
Patiko. Mielai paspausčiau dešinę.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:40:13 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba