Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-14 nr. 3066

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Tomas Venclova.
KRAŠTOVAIZDIS
84
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• VYTAUTO LANDSBERGIO BAIGIAMOJI REPLIKA TEISMUI PO GYNĖJO KALBOS 2005.IX.263
• VYTAUTO LANDSBERGIO KALBA VILNIAUS PIRMOSIOS APYLINKĖS TEISME 2005.IX.2730
• EUROPOS MENININKŲ TARYBOS KONGRESAS

KNYGOS 
• Gintaras Beresnevičius.
NAUJASIS HUMORO STILIUS
• Roma Bončkutė, Axel E Walter.
DRAUGYSTĖS DAINIUI SIMONUI DACHUI – 400 METŲ
1
 Modesta Jurgaitytė.
KŪNO PERSPEKTYVA VEIDRODYJE
1
• VIENIŠĖJA1
• ARBŪZŲ CUKRUJE6
• BALTIJA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
MAIŠTININKŲ PUOTA: "VILNIUS JAZZ" – 2005
17

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
EMALIO SPALVOS
• LIETUVIŲ MENO PROJEKTAS ŠVEDIJOJE

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičiūtė.
"SIRENOS": VEIDAI, VARDAI, GARSAI
4

KELIONĖS 
• Astrida Petraitytė.
MUMCĖ BUVO LONDONE! ARBA "Į BLUMSBERĮ! Į BLUMSBERĮ!"
5

MENO DIS/KURSE* 
• Janina Krušinskaitė.
STABDOMO LAIKO POLITIKA
4

POEZIJA 
• ANTANAS ŠIMKUS14

PROZA 
• Dalia Jazukevičiūtė.
BALTI MARŠKINIAI
31

VERTIMAI 
• Kerry Shawn Keys.
PIENAS
2
• Kerry Shawn Keys.
TĖTIS

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS SVEČIŲ POEZIJA 
• LESZEK ENGELKING5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vilius Džiavečka.
EINU TARSI ATBULAS
4

KRONIKA 
• PASKUTINĖ ILIUZIJA
• DZIAKUJ, MINSK!
• Lukas Miknevičius.
APIE BUROKĄ, PRERIJAS IR SRAIGIŲ GAMYBĄ
5
• VIEŠAS LITERATŪROS VERTĖJŲ KREIPIMASIS
• III TARPTAUTINIS BARDŲ FESTIVALIS
• ŠIAULIUOSE A.BALTAKIS SUTIKTAS KAIP BIČIULIS
• BENDRA KARIKATŪRISTŲ IR NUTEISTŲJŲ DARBŲ PARODA
• JAPONIJOS FONDO PROGRAMOS

SKELBIMAI 
• VDA SKELBIA
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• MIELI POETAI IR POETĖS!1
• IEŠKOME JAUNŲ TALENTŲ!

DE PROFUNDIS 
• Tezaurus Vilensis.
BLAŽIO BROLIS (PRAMUŠIMAS)
3
• Vytautas Tutkus.
LEOPOLDAS
1
• HUKŲ RENGA5

KNYGOS

KŪNO PERSPEKTYVA VEIDRODYJE

Modesta Jurgaitytė

[skaityti komentarus]


Kūno, kaip fenomeno, problema yra aktuali literatūroje, nagrinėjama filosofijoje ir literatūros kritikoje. Kūno klausimas tampa viena pagrindinių fenomenologijos problemų. Būtent šis aspektas ypač parankus analizuojant Nijolės Miliauskaitės kūrybą dėl jos poetinio jutimiškumo, eilėraščiuose aprašomų autentiškų lyrinio "aš" patirčių.
N. Miliauskaitės poezija daiktiška, daiktų pasaulis – jutimiškas. Eilėraščio žmogus daiktus dažnai patiria jungiantis įvairiems jutimams, ir tik per santykį su žmogaus kūnu šie daiktai įgauna prasmę. Kartu kūnas atsiskleidžia tik būdamas tam tikroje aplinkoje, taigi – tarp daiktų. Veidrodis N. Miliauskaitės poezijoje yra vienas dažniausiai pasikartojančių daiktų, tačiau šis kriterijus nėra esminis. Šis daiktas yra semantiškai svarbus, patiriamas jutimiškai, atspindi žmogaus kūną.
Eilėraštyje "esi tik veidrodis..." veidrodį galima suprasti dvejopai: kaip objektyvų daiktą ir kaip metaforą. Pasak P. Ricoeuro, metafora iš esmės yra sąmoninga klaida, kai sujungiami du tarpusavyje nederantys dalykai ir tariamas apsirikimas užmezga tarp narių naują, iki tol neįžvelgtą reikšminę sąsają, kuri ankstesnėse klasifikacijos sistemose buvo nežinoma ar neleistina. Apčiuopti dalykų bendrystę, juos pakeisti vieną kitu galima tik remiantis jusliniu, kūnišku pasaulio suvokimu. Metafora pasako ir nurodo, kaip galima pamatyti bei suprasti vieną ar kitą daiktą, tik per ją tas daiktas atsiveria. Dėl šių priežasčių metaforos tampa fenomenologinės analizės, atskleidžiančios jutiminį pasaulio pažinimą, objektu.

esi tik veidrodis, kuriame
atsispindi dienos
ir gėlės
parvežtos dviračiu iš laukų ir lankų

p. 29

Lyrinis "aš" yra veidrodžio akivaizdoje. Subjektą patirti daiktą įgalina rega, kurios dėka jis mato objektą ir gali jį apibūdinti. Subjektas suvokia šį daiktą, atsiveria jam. Daiktas savaime reikšmės neturi; kaip teigia M. Merleau-Ponty, daikto reikšmė yra ne jame, o už jo, ji įgyjama tik mano kūno dėka. Reikšmę daiktas įgauna tik santykiaudamas su lyriniu "aš", patirdamas jo įtaką, veidrodyje subjektui įsteigiant ar atpažįstant savo prasmes, atsiveriant joms ar jam, tam daiktui. Objektą šiuo atveju reikėtų suprasti ne kaip objektyvų daiktą, bet kaip subjekto įsteigtų prasmių santalką, taigi subjektas pereina į objektą, ir atvirkščiai.
Veidrodyje subjektas išgyvena tam tikrą laiko pojūtį, kurį apibrėžti sudėtinga. Galima teigti, kad tai – praeities laikas, jeigu dienas sietume su gėlėmis, kurios jau parvežtos, arba su visa N. Miliauskaitės poezija, kurioje daugiausia vietos skiriama praeičiai. Tiesa, praeitis autorės tekstuose yra sudabartinama.
Trečioje ir ketvirtoje eilutėje lyrinis "aš" kalba apie gėles, parvežtas dviračiu. Atvirumas gėlėms – tai ir nuoroda į "aš" gamtiškumą, kuris atsiskleidžia ir kituose Miliauskaitės eilėraščiuose. Subjekto ir poezijos gamtiškumą paliudija ir eilėraštyje minimi laukai bei lankos. Šioje subjektui mieloje erdvėje išryškėja dar vienas kūno fenomenas – judėjimas. "Judėjimas nieko nereiškia be vieno ar kito įkūnytojo, kuris, mūsų akimis, apibūdina tą judėjimą ir suteikia jam vienybę", – teigia M. Merleau-Ponty. Svarbiausias čia – subjekto kūnas, kurį minėtas prancūzų fenomenologas ir vadina "įkūnytoju". Važiavimas dviračiu gali būti subjekto tapatybę liudijantis veiksnys: važinėti dviračiu ypač mėgsta vaikai, skinti gėles – mergaitės. Subjektas, kuris dabar žiūri į veidrodį (jau suaugęs), mato save vaikystėje. Tokia prielaida leidžia suprasti vaizduojamo praeities laiko kūniškumą, eilėraštyje kuriamą įdabartinimo situaciją. Vaikystės vaizdai (jų atranka priklauso nuo subjektyvių "aš" patirčių) tampa veidrodžio perspektyvomis. Veidrodis yra įvairių tikrovių (dabartis, praeitis) susitikimo vieta, tas tikroves įkūnijanti metafora. Būtent veidrodžio metaforiškumas leidžia autorei taip kūniškai aprašyti praeities patirtis, jas įdabartinti.
Antrojoje strofoje vėl pateikiamos viena po kitos einančios veidrodžio perspektyvos, kurias mato ir suvokia lyrinis "aš". Vėl iškyla laiko horizontas:

metų
laikų kaita, iš ežero
raudona
bažnyčia, žmonės, vėliavos, Niemeno
įsikūnijimas


Čia galima įžvelgti laiko cikliškumą: viskas kartojasi tam tikra seka (pavasaris, vasara, ruduo, žiema). Visa tai, kas yra išsidėstę erdvėje (vaizdai, daiktai), neišvengiamai yra ir tam tikrame laike. "Aš" išryškina ir laiko kaitą, greitą jo tėkmę. Subjektas, kurį pirmojoje strofoje matėme dar vaiką, čia jau gali būti paaugęs. Kitokios ir jo vertybės, kurias išreiškia pakitusios veidrodžio perspektyvos. Laiko horizontą vėl keičia konkretūs vaizdai (ežeras ir bažnyčia). Bažnyčią matantis regi ją ne tiesiogiai, o kaip atspindį ežere. Tai neatsitiktinis poetinis vaizdinys, turint galvoje principinę poetinę veidrodžio perspektyvą visame eilėraštyje. Šitaip perteikiama ypatinga religinė patirtis: juk matyti atspindį, žiūrint fenomenologiškai ir turint galvoje regėjimo ar kito jutimo ribotą patirtį, reiškia prilygti paties objekto matymui ar buvimui su juo. Bažnyčia tampa ežero dalimi, svarbą įgauna per jį. Taigi ir religinė patirtis yra sugamtinta, būtent tokia ji yra reikšminga subjektui. Tokiu būdu veidrodis atsiskleidžia kaip praeities metafora, šį laiką ypač sureikšminant ir jį sudabartinant. Praeities svarba savo ruožtu aktualina kiekvieną detalę. Šalia bažnyčios matomos vėliavos ir žmonės man asocijuojasi su procesija. Subjekto atvirumas šiems vaizdams išreiškia su atspindžiu, kaip autentiškos tikrovės matymu, susijusio religingumo pobūdį. "Aš" religingumas tarsi nėra tiesioginis, jis neatsiskleidžia pats savaime, o neišvengiamai yra įkūnijamas. Lyrinio "aš" santykis su bažnyčia perteikiamas tik per šiuos vaizdinius: vėliavos, žmonės, gamtiška lauko erdvė (aplink bažnyčią). Tik per kūnišką kalbančiojo ir konkretaus daikto ar erdvės santykį tikėjimas tampa svarbus. Vėliavomis, žmonėmis ir gamtiška erdve įkūnyta religinė patirtis yra viena iš veidrodžio perspektyvų. Ypač svarbus, tiksliau, fenomenologinis, šioje strofoje, eilėraštyje ir apskritai visoje N. Miliauskaitės poezijoje yra žodis "įsikūnijimas". Lyrinis "aš" eilėraščiuose yra įsikūnijęs visame kame, apie ką kalbama. Tas "įsikūnijimas" yra susigyvenimas su objektu, kai subjektas ir objektas vienas kitam suteikia prasmę, kai jie yra susiję kūniškai. Net vidujybės dalykus, kurie tradiciškai lietuvių autorių nėra tiksliai įvardijami ar apibrėžiami, kurie išlieka ties nežinomybės, nepažinumo riba, autorė įkūnija konkrečiais jutimiškais pavidalais, pvz., kambario. Tiesa, nagrinėjamame eilėraštyje prieš "įsikūnijimą" yra minimas Niemenas, kuris lyg ir tiesiogiai susijęs su juo, nes neatskiriamas jokiu skyrybos ženklu. Gali būti, kad prieš tai minėti vaizdai, daiktai lyriniam subjektui įkūnija šį dainininką ar jo dainas, nors tai nėra aišku.
Trečioje strofoje išryškėja dar vienas subjektas – mergaitė:

jaunõs
mergaitės svajonės
veidas, balsas
balta vienaragio galva
besiilsinti ant kelių


Ta mergaitė, ko gero, yra ne dar vienas subjektas, o mūsų aptarinėjamas. Žiūrėdamas į veidrodį, "aš" neišvengiamai turėjo pamatyti ir save, juk žiūrėti į veidrodį – tai žiūrėti į save. Santykis su savimi yra ne tiesioginis, o per veidrodį, nes jis įgalina vizualiai patirti savo kūną. Veidrodžio perspektyvų suvokimas yra paties lyrinio "aš", jam svarbių dalykų pažinimas. Jeigu subjektas nebūtų atsivėręs šiam daiktui, jeigu neįdėtų savo vertybių, jis negalėtų jame atpažinti savęs. Vartojamas pažyminys "jaunõs" rodo tam tikrą kūniškumą. Amžius tiesiogiai susijęs su kūnu, jo pokyčiais. Šiuo atveju, manau, žodis "jaunõs" suteikia galimybę kalbėti apie jauno kūno grožį – besiskleidžiantį, bręstantį kūną. Šioje strofoje subjektas kūniškai ryškus ir dar labiau pakitęs nei ankstesnėse. Nuo gana abstraktaus mergaitės apibūdinimo subjektas pereina prie jos veido. Tai – nauja matymo perspektyva. Jeigu subjektas žiūri į veidrodį ir mato kažkieno veidą, galima kalbėti apie tiesioginio susitikimo, dialogo galimybę. Vykstant dialogui, kaip kūnų susitikimui, ypač išryškėja akių ir balso svarba. Apskritai šiame eilėraštyje dominuoja vizualinė patirtis. Tai, ko gero, nulemia aprašinėjamas daiktas – veidrodis, kuris daugiausia patiriamas vizualiai.
Jau anksčiau minėta ir aptarta taktilinė patirtis vėl iškyla trečiojoje strofoje: "vienaragio galva/ besiilsinti ant kelių". Apsispręsdamas, liesti ar ne, subjektas atskleidžia savo ypatingą santykį su objektu. Jeigu liečia, vadinasi, jam tai malonu, patinka. Reikėtų paminėti, kad eilėraštyje tiesiogiai nurodoma, kas ir su kuo liečiasi (galva ir keliai), pabrėžiant abiejų subjektų kūniškumą, būtent kūnišką jų susiliejimą. Žodis "besiilsinti" taip pat išreiškia tam tikrą kūnišką patirtį – nuovargį. Šioje vietoje reikėtų jei ne atsakyti, tai bent iškelti klausimą, kokia vienaragio vaizdinio prasmė. Bet kuriuo atveju tai suprantame kaip lyrinio "aš" tapatybę. Viduramžių dailėje ir literatūroje vienaragis įkūnijo skaistybę. "Tai Nekalto prasidėjimo ir Kristaus įsikūnijimo alegorija: laukinį vienaragį galima pagauti arba nudobti tik padedant nekaltai mergelei; į jos skreitą vienaragis padeda galvą", – rašoma "Viduramžių žodyne". Tokioje pat padėtyje vienaragis atsidūręs ir šiame eilėraštyje, vadinasi, galima kalbėti apie lyrinio "aš" moterišką skaistumą bei tyrumą. Toks lyrinio "aš" savęs vertinimas ir suvokimas, sakyčiau, gali atsirasti tik kalbant apie praeitį, remiantis dabarties požiūriu. Galvos laikymas ant kelių liudija ir mergaitės švelnumą, rūpinimąsi kitu. Eilėraščio eigoje matyti tam tikras subjekto augimas, brendimas (nuo vaiko iki bręstančios moters). Pabrėžiamas jo moteriškumas.
Veidrodis šiame eilėraštyje yra patiriamas subjektyviai (kaip ir kiekvienas kitas daiktas), o ne kaip kokia objektyvi absoliuti duotybė. Pats subjektas formuoja veidrodį, todėl ir pasigirsta:

veidrodis, kuriame
vyksta slaptas gyvenimas


Vadinasi, subjektas neatskleidžia visų galimų veidrodžio perspektyvų, kažkas lieka neišsakyta, nors subjektui pažįstama ir patirta. Todėl veidrodyje, kuriam atsiveria ir tokiu būdu kurį įprasmina pats subjektas, vyksta slaptas gyvenimas (daikto – subjekte, subjekto – daikte), kuris visiškai nepažįstamas pašaliniam, nepatiriančiam šio daikto. Tęsiant "aš" augimo, brendimo istoriją, galima teigti, kad tas slaptas gyvenimas – tai moters gyvenimas, kurio subjektas jau neatskleidžia. Matome, kad eilėraštyje susipina daug tikrovių, įvairios laiko perspektyvos, kurias kalbantysis mato veidrodyje. Tokį eilėraščio pobūdį nulemia veidrodžio metaforiškumas, kuris kartu leidžia suprasti kūno fenomenologiją N. Miliauskaitės poezijoje.
Cituotos strofos ir eilutės, kaip matėme, išreiškia subjektyvų lyrinio "aš" ir veidrodžio santykį. Eilėraščio pabaiga visiškai kitokia:

mažas patamsėjęs veidrodėlis
rastas kape


Būtent šios dvi eilutės ir leidžia geriau suprasti viso eilėraščio prasmę: ją formuoja subjekto ir objekto kūniško santykio dinamika, kintant šio santykio intensyvumui. Šiose eilutėse nebelieka subjektyvaus lyrinio "aš" ir daikto santykio. Galima teigti, kad eilėraščio pabaigoje atsiranda dar vienas subjektas, kuris pateikia objektyviąją veidrodžio prasmę ir išvaizdą: tai, ką matys kiekvienas subjektas, kuris neturės glaudesnio santykio su tuo daiktu. Arba tai tas pats subjektas, kuris, atsitolinęs nuo daikto ir nuo jam suteiktų savo prasmių, bando į jį žiūrėti objektyviu bešališku žvilgsniu. Prieš tai kurtą didelį spalvingą veidrodį (toks įspūdis susidaro iš vaizdų ir prasmių lauko gausos) keičia "mažas patamsėjęs veidrodėlis". Taigi subjekto ir objekto santykio kokybė keičia ir objekto kūnišką kokybę bei kiekybę.
Eilėraštyje "atsargiai papučiu..." su daiktu susitinkama tik tada, kai subjektas į jį papučia:

atsargiai papučiu, ir dugnas
susidrumsčia, ir aprasoja
skaidrus paviršius, stebuklingas
sielos veidrodi

p. 277

Toks kūniškas prisilietimas prie daikto (kūnas, kaip galimybė) dar labiau sustiprina kūno svarbą subjekto ir objekto santykiuose. Aiškiai matyti subjekto atvirumas objektui, savo veiksmais "aš" tarsi išsišaukia veidrodį, atsiveria jam iš esmės, autentiškai. Šis susitikimas nėra atsitiktinis. Pūtimas – ypatingas veiksmas, nes be jo veidrodis nebūtų toks, kokį jį vėliau (po pūtimo) mato subjektas. Nors "dugnas susidrumsčia" ir "aprasoja/ skaidrus paviršius", šie veiksniai lyriniam "aš" nesutrukdo pamatyti daikto esmės, to, kas yra svarbiausia. Jeigu subjektas yra atviras šiam daiktui, vadinasi, jame gyvena, tai viskas jam bet kokiomis sąlygomis yra pažįstama. Galbūt šis neskaidrumas leidžia subjektui ką nors praleisti, neįžiūrėti kokio nors veidrodžio ypatumo, kuris jam nepatinka ar yra skausmingas. Neaiškumas, neišsakomumas tampa lyrinio "aš" tapatybę nusakančiais veiksniais. Susidrumstęs veidrodžio paviršius išreiškia neatskleistą, neišsakytą subjekto vidujybę. Kita vertus, šis objekto neskaidrumas tampa atvirumo prielaida, būtent jis pritraukia kalbantįjį. Taigi veidrodis gali būti suprantamas metaforiškai: per šį daiktą atsiveria didesnės pasaulio, savęs pažinimo galimybės. Ši metafora skleidžiasi kaip įsikūnijimas ir remiasi jutiminiu subjekto patyrimu.
Be abejo, labiausiai šiame eilėraštyje aktualinama rega. Tačiau "aš" turi judėti, jeigu nori pamatyti naujus veidrodžio ypatumus, be to, daiktas jam nepasirodo kaip aiški duotybė. Lyrinis "aš" juda jam pažįstamoje, matyt, jau būtoje erdvėje: "tamsiausiuos tavo užkabariuos", "tavo sapnų labirintuos". Judėdamas šioje erdvėje, jis fiksuoja viską, ką mato, kartu lyrinis "aš" kažko ieško: kartais – kambario, kartais – kažko neapibrėžto, susijusio su jo vidujybe. Taigi jo matymas nėra absoliutus, jį riboja matymo horizontas, už kurio taip pat kažkas yra. Tačiau šio ribojimo nereikėtų suprasti negatyviai, nes šie du horizontai sąveikauja, atveria vienas kitam dar kitokias matymo galimybes. Gali būti, kad subjektas žino tai, ko ieško, ir netgi žino, kur tai yra, tačiau pats to nesąmoningai ar sąmoningai vengia, nes jam šis susitikimas skausmingas. Taigi subjektas šio objekto nepriima, būdamas jam atviras intensyvumo atžvilgiu, atsiriboja, užsiveria nuo jo. Šią prielaidą patvirtina subjekto žodžiai – "negaliu", "nenoriu". Subjektas, t.y. įkūnyta sąmonė, gali savo kūną nukreipti ten, kur jam norisi, nes jis yra šio judėjimo sąlyga.
N. Miliauskaitės poezijoje ryškus daiktas – veidrodis – daugiausia patiriamas vizualiai (tai nulemia daikto specifika), o jo prasmė išryškėja metaforiškai. Per šį kūnišką veidrodžio vaizdinį atsiskleidžia subjekto ir eilėraščių metaforiškos kalbos daugiasluoksniškumas – čia jungiasi praeities ir dabarties tikrovės, išorinio ir vidinio žmogaus (vidujybės) semantika, įvairios erdvės ir patirtys. Matyti "aš" kaita. Kartais "aš" sąmoningai ar nesąmoningai vengia kai kurių daikto ypatybių, šitaip save apsaugodamas nuo skausmingų patirčių. Į fenomenologiją orientuotas N. Miliauskaitės poezijos nagrinėjimas leidžia suprasti, kad gilesnį poetės eilėraščių turinį galima, o gal tik ir įmanoma atskleisti per kūniškumą, kūno ženklus, įvairias jutimines subjekto patirtis: viskas čia įkūnyta ir turi ypatingą prasmę.
____________________
Miliauskaitė N. SIELOS LABIRINTAS. – Vilnius: Vaga, 1999.
 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:40:09 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba