Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-04-15 nr. 3044

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Michas Skobla.
KRIKŠČIONYBĖ
14
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Astrida Petraitytė.
UŽ "LIETUVĄ"! – UŽ LIETUVĄ!
34
• VIII "KNYGŲ PAVASARIS": EGZOTIKA, DISKUSIJOS, TRADICIJOS

ESĖ 
• Renata Šerelytė.
LAIŠKAI KAIMYNUI
5

KNYGOS 
• Neringa Mikalauskienė.
KELIO Į MENO ANAPUSYBĘ ŽENKLAI L.GUTAUSKO EPITAFIJOSE
 Sigita Bartkutė.
LIŪDESINGAS AISTRŲ KOLIAŽAS
1
• JULIUS KAUPAS: GYVENIMAS IR KŪRYBA1
• LOLITA2
• MOTERIS VILNIUJE IR KAUNE XVI AMŽIAUS PIRMOJOJE PUSĖJE
• ORIKSĖ IR GRIEŽLYS
• ŽOLĖS INSTINKTAS
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
REALYBĖ UŽ REALYBĖS
• Jurgita Ludavičienė.
RASTI, ATGAIVINTI, PRIPILDYTI
• Vytenis Rimkus.
TAUTODAILĖ: TRADICIJOS IR NAUJOVĖS
1

FOTOGRAFIJA 
• SIMENAS JOHANAS: STENGIUOSI SUPRANTAMAI PASAKOTI ISTORIJAS

MUZIKA 
• Živilė Ramoškaitė.
NAUJI MŪZOS RUBACKYTĖS SIURPRIZAI
• Indra Karklytė.
CARPE DIEM
3
• KAZYS SKAISGIRYS

TEATRAS 
• "NEBIJOKITE BŪTI NAIVŪS KAIP VAIKAI"
• ARMANAVIČIŲ "NYKŠTUKAS" – MASKVOJE2
• LĖLININKĖ AIRIJOJE3

MENO DIS/KURSE* 
• "VIETOJ DROBĖS MAN REIKIA NAUDOTI ŽMONES"

POEZIJA 
• SONATA PALIULYTĖ18

PROZA 
• Nijolė Raižytė.
NUSIVYLUSIO VYRO ISTORIJA BE PABAIGOS
6

VERTIMAI 
• ROMUALD MIECZKOWSKI3

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
PARODOJE – ISPANIJOS FOTOGRAFIJOS KLASIKA
4

JAUNIMO PUSLAPIS 
• VYTAUTO AŽUŠILIO KNYGOS "BUHALTERIS" RECENZIJA1
• NUOLATINIS ILIUZIJOS JUDESYS1

KRONIKA 
• SU KULTŪROS ŽENKLU
• PAŽINTIS SU ŠIUOLAIKINE AMERIKOS DRAMATURGIJA1
• LITERATŪROS ŠVENTĖ "KNYGŲ PAVASARIS"
• JUOZAS BAGDONAS 1911.XII.11–2005.IV.111
• Ridas Viskauskas.
BANDANT KITAIP
• SAVA AR SVETIMA: KULTŪROS REALIJOS GROŽINĖS LITERATŪROS VERTIME

DE PROFUNDIS 
• PASKUI AŠ PRISIDĖSIU18

KNYGOS

LIŪDESINGAS AISTRŲ KOLIAŽAS

Sigita Bartkutė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkas Romualdas Balinskas

Perskaičius naujo Rimanto Černiausko novelių romano "Samdomo žudiko išpažintis" ("Gimtasis žodis", 2004) pavadinimą, pagalvojama apie detektyvą ar tikrą žmogžudžio atgailą... Tai pažada ir pati pirmoji novelė, pradedama kriminalinio žargono sakiniais ir "rusiškos ruletės" žaidimu. Tačiau "Rusiška ruletė" sukelia ir nepasitikėjimą žodžiu "išpažintis", įpareigojančiu būti nuoširdžiam, atviram, išpažinti savo kaltes… Pasakojant trečiuoju asmeniu (tarsi stebint save ekrane), bandoma ar sau, ar kam kitam lyg ir įteigti, jog ne jis, ne novelės protagonistas kaltas, kad jis pasirinko žudiko kelią. Nors ir susitapatinama su žlugusiu žmogumi, bet tik paviršutiniškai, tik deklaratyviai. Pirmojoje novelėje veikėjo likimas atiduodamas tik bravūriškam atsitiktinumui – net ne lemčiai. Kai žmogui tampa kalti tie, kurie liepia žudyti, ir net tie, kurie linksminasi už jo kruvinus pinigus, apie išpažinties sąvoką kalbėti nebėra ko... Iš karto prisiminė J.Šikšnelio apribų romano "Apšlakstytas isopu" pradžia – krikščioniškai stipri pradžia. Pirmoji R.Černiausko romano novelė etiniu aspektu tikrai išgąsdino. Bet struktūros požiūriu "Rusiška ruletė" suręsta tobulai – pagal klasikinius šio žanro reikalavimus. Užbaigianti romaną to paties pavadinimo noveliukė struktūriškai jau silpnesnė. Tačiau tik ji išteisina romano pavadinimą ir žaidimą šventais "daiktais"... Užbaigiamas romanas laiku ir psichologiškai svariai – įsibėgėjus pasakoti pirmuoju asmeniu, surinkus šiokių tokių detalių, rodančių kaip tampama samdomu žudiku, likus "žaisti" tik su savimi ir visiškai atsiplėšus nuo detektyvo. Kiti R.Černiausko "Samdomo žudiko išpažinties" "gabaliukai" tampa beveik nebepaklusnūs klasikinės novelės kanonams. R.Černiausko romanui apibūdinti man labiausiai tiko žodis "koliažas", nes kūrinys susideda tarsi iš atskirų spalvingų žmogaus gyvenimo akimirkų (ypač kad jos turi ir svarius pavadinimus), atminimo šviesoje nusidriekiančių į begalybę. Ir dar dėl poros priežasčių ši dailės sąvoka aptariamam romanui tiktų.

R.Černiauskas atsisako ir klasikinio pasakotojo. Jis atsisako ir tradiciškai lengvai atpažįstamo protagonisto. Romane vyro, kuriam 2039-aisiais bus 90 metų, apibendrintas paveikslas tarsi tapomas iš kelių ar net keliolikos labai ryškių, bet fragmentiškų portretų: savojo ir kurso draugų. Tačiau tai tik vieno vienintelio rašančio vyro, menančio "socialistinę" jaunystę, išgyvenusio Sausio 13-osios sukrėtimą ir bandančio ištverti dabarties cinizmą, koliažinis paveikslas. Paveikslas, kurio savotiška jungiamoji ašis – romano veikėjo Leonardo žaidimas. Sudėtingas žaidimas, bet jis remiasi vienos kartos žmonių gyvenimo siekiais bei aistromis. Valiūkiškai primenamos ir bent trijų rašytojų pavardės – A.Kuklio, J.Šikšnelio, J.Baltušio – biografijos "autentiškumui" patvirtinti... Klaipėdos kultūrinėje erdvėje atpažįstami ir kiti žmonės, koliažiniam portretui suteikiantys dar daugiau gyvybės. Todėl negyvų akių kaukė, esanti "Samdomo žudiko išpažinties" viršelyje, man nepatinka, nes kūrinio centre – mokantis liūdėti ir džiaugtis gyvenimu fizikas-žurnalistas-rašytojas, dargi kupinas ir prisiminimų šviesos... Ar tai panašu į nežmogišką kaukę? Žinoma, romane neišvengta ir paviršutiniškumo, ir teziškumo: samdomas žudikas neįrodo, kad jis tikrai žudikas, nes kūrinyje nematyt nei aukų dosjė, nei milžiniškų "kilerio" honorarų. Žurnalistės Audronės panieka "žudikui" romane irgi per daug blanki, nes irgi nematomi žmonės – ji gina kažką nuo kažko tik abstrakčiai. Tad dėl ko kriminalinis gaivalas (nelabai pagauta ir kriminalinio žargono intonacija) protagonistui grasina? Kam jam "rusiška ruletė"?..

Vertingiausia aptariamame romane šiuolaikinio penkiasdešimtmečių kartos gyvenimo pagava. R.Černiauskas kuria pagal postmodernizmo reikalavimus. Tiksliau – puikiai juos imituoja. (Dėl lyriškos pasakotojo prigimties, dėl tradicinių vertybių branginimo autorius yra daug artimesnis gal net J.Apučio kartai.) Černiauskas, kaip žurnalistas ir rašytojas, atvirai susitapatina su teksto personažais (būtent – ne su personažu, o su personažais, nes neįmanoma suprast, kas yra tas samdomas žudikas iš tikrųjų...), manipuliuoja tikrais faktais: protokoluoja motinos mirties datą, atkuria kai kurių Klaipėdos kultūrinių asmenybių portretus (pvz., redaktorius Stasiukas yra gana lengvai atpažįstamas "Tarybinėje Klaipėdoje"), kūrinio personažais tampa ir kurso draugai – tegu ir fizikai, o ne matematikai. Postmodernizmas ypač ryškus, rašant apie aistras. Vėlgi čia faktiškai tik protokoluojamos vyrų šnekos, girdimos gerokai apsisvaiginusiose vyrų draugijose. Anekdotiškos šnekos, kurių centre beveik vien vyrų ir moterų santykiai. Dabartinei literatūrai privalomomis vyriškomis blevyzgomis R.Černiauskas net neiškelia savo kūrinio veikėjų iš lovų. Jų gal tik ant medžio šakos neužkelia. Pagal šiuolaikinius to reikalavimus besijuokiančiu ar net besikvatojančiu vyrišku liežuviu pertvarkoma net ir "Giesmių giesmė"... Vėl balansuojant ant šventvagystės ribos... Bet R.Černiausko pasakotojui svarbiausia, kad tik būtų apiplaktas "vyriškas pasididžiavimas", kad tik būtų apiplaktos visos 333 "Kamasutros" pozos. Arba bent tos, kurios tinka koliažiniam tekstui... Pačiam pasakotojui vis dėlto erotiškai liekant "nekaltam", tik gana kandžiam vertintojui.

Vyriškame romane moterimis žaidžiama, dėl moterų einama iš proto, moterų verkiama – verkiama ir tada, kai net vyriškos lyties pasakotojui atrodo, jog jų begalima trokšti tik kaip tarnaičių (pasakotojo tėvo pavyzdys)... Tad "Samdomo žudiko išpažinties" moteriškoji giminė – spalvinga, chameleoniška, klastinga ir agresyvi... Moterys – ir medžiotojos, ir liūnas, ir kekšės... Bet visos tokios jos teigiamos... Nes jos trokšta tik vyro... Ir, aišku, tik Vieno Vienintelio... Kitaip jos gali "emancipuotai paminti vyrą po padu", tapti paklodėmis arba aikštingomis senmergėmis (nesupratau, ar visi šie variantai lygiaverčiai)... Tik labai neryškiai romane šmėkšteli moterys – ir kaip žmonės... Jos tokios yra tik dvi – mama (tikros moters idealas) ir žurnalistė Audronė (turinti aiškią etinę poziciją)... Yra dar pora, bet šias moteris pasakotojui tarsi užstoja kiti veidai – jos lemtingos jau kitiems literatūrinio koliažo vyrų portretams... Jų adresu jau ir neblevyzgojama. Kaip neblevyzgojama nei sovietinio saugumo bildukų, nei Sausio 13-osios, nei žmogžudiškos moralinės prostitucijos (puikiai tam pasirinktas žurnalisto profesijos įvaizdis), nei juo labiau mirties temomis (su Lietuvos istorine situacija ir konkrečių žmonių tragiškais likimais susiję siužetai R.Černiausko romaną ir daro romanu)... "Bliuznijama" (šis netaisyklingas žodis man tuoj bus labai reikalingas) tik apie išgertą alkoholį – Černiausko romane geriama net iš kibirų. Blevyzgojama tik apie vyriškąją potenciją. Žaidžiant kad ir žodžiu "komjaunuolė" iš filmo "apie Šuriką", tik linksmai nuvainikuojamas moters idealas. Tačiau "bliuznijimai" R.Černiausko kūrinyje netikėtai bei nepastebimai ima ir virsta bliuzu... Liūdnu, ilgesingu ir nepakartojamu... Nesupainiojamu nei su balade, nei su romansu, kurie labai būdingi aptariamojo autoriaus "Rudens žiedams"... Beje, minėti žanrai skamba ir čia – tačiau tik kaip lietuviško kolorito ar pasaulinės klasikos detalės. Kūrinyje į muzikinį pasakojimą įsipina ne tik kažkas iš Nėries, Aisčio ar Jesenino melodinio skaidrumo, ne tik maksimalistinė "Giesmių giesmės" gaida... Įsipina iš gyvenimo ir pasaulinės kultūros kažkas dar... Ir tai skaitant naują R.Černiausko romaną man skambėjo kaip bliuzas...

Tad gal būsiu suprasta, kodėl nieko iš šio kūrinio ir necitavau?.. Pabandykite iš bliuzo išskirti vieną vienintelę muzikinę frazę... Išgirsite tik žąsies girgtelėjimą ar net nė jo... Negaliu leisti net sau taip bliuznyti... Iš tikrųjų esu labiau linkusi vienatvėje klausytis R.Černiausko kūrybos liūdesingo skambėjimo, o ne apie tą kūrybą kalbėti. Vis dėlto R.Černiauskui reikėtų nerašyti to, kas svetima jam pačiam, nerašyti to, kas virsta jo kūryboje tik abstrakčiomis tezėmis. Šiame romane faktiškai samdomo žudiko nėra, nors romano veikėjo Valentino iškėlimas į koliažinio portreto centrą vienu momentu buvo gana realus pažadas per vieną vienintelį menkystą sukurti šiuolaikinės prostitucijos vaizdą žiniasklaidoje. Matyt, tokio žurnalisto ir rašytojo prototipas autoriui yra šiek tiek pažįstamas. Nėra romane ir išpažinties – atrodo, kad tai apskritai svetima žemaitiškai matematiškai racionaliam ir epiškai pašaipiam R.Černiausko pasakotojui. Nėra ir novelių – toks žanro pavadinimas atsirado, ko gero, tik iš kūrybinės inercijos. Tačiau "gustiškų" istorijų komponavimo patirtis ir černiauskiška praėjusio laiko šviesa (ir dzūkiškųjų autoriaus genų apraiška?) šias mano pastabas tiesiog nubraukia – turim linksmą, spalvingą ir kartu liūdno ilgesio muzikos sklidiną koliažinį romaną. Na ir kas, kad ne "Samdomo žudiko išpažintį".

 

Skaitytojų vertinimai


16378. edzka :-) 2005-05-10 11:39
esu patenkintas kūriniu, bet ne straipsiu Edzka iš Šalačnykų

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:39:55 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba