Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-04-15 nr. 3044

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Michas Skobla.
KRIKŠČIONYBĖ
14
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Astrida Petraitytė.
UŽ "LIETUVĄ"! – UŽ LIETUVĄ!
34
• VIII "KNYGŲ PAVASARIS": EGZOTIKA, DISKUSIJOS, TRADICIJOS

ESĖ 
• Renata Šerelytė.
LAIŠKAI KAIMYNUI
5

KNYGOS 
• Neringa Mikalauskienė.
KELIO Į MENO ANAPUSYBĘ ŽENKLAI L.GUTAUSKO EPITAFIJOSE
• Sigita Bartkutė.
LIŪDESINGAS AISTRŲ KOLIAŽAS
1
• JULIUS KAUPAS: GYVENIMAS IR KŪRYBA1
• LOLITA2
• MOTERIS VILNIUJE IR KAUNE XVI AMŽIAUS PIRMOJOJE PUSĖJE
• ORIKSĖ IR GRIEŽLYS
• ŽOLĖS INSTINKTAS
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
REALYBĖ UŽ REALYBĖS
• Jurgita Ludavičienė.
RASTI, ATGAIVINTI, PRIPILDYTI
• Vytenis Rimkus.
TAUTODAILĖ: TRADICIJOS IR NAUJOVĖS
1

FOTOGRAFIJA 
• SIMENAS JOHANAS: STENGIUOSI SUPRANTAMAI PASAKOTI ISTORIJAS

MUZIKA 
• Živilė Ramoškaitė.
NAUJI MŪZOS RUBACKYTĖS SIURPRIZAI
• Indra Karklytė.
CARPE DIEM
3
• KAZYS SKAISGIRYS

TEATRAS 
• "NEBIJOKITE BŪTI NAIVŪS KAIP VAIKAI"
• ARMANAVIČIŲ "NYKŠTUKAS" – MASKVOJE2
• LĖLININKĖ AIRIJOJE3

MENO DIS/KURSE* 
• "VIETOJ DROBĖS MAN REIKIA NAUDOTI ŽMONES"

POEZIJA 
• SONATA PALIULYTĖ18

PROZA 
• Nijolė Raižytė.
NUSIVYLUSIO VYRO ISTORIJA BE PABAIGOS
6

VERTIMAI 
• ROMUALD MIECZKOWSKI3

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
PARODOJE – ISPANIJOS FOTOGRAFIJOS KLASIKA
4

JAUNIMO PUSLAPIS 
• VYTAUTO AŽUŠILIO KNYGOS "BUHALTERIS" RECENZIJA1
• NUOLATINIS ILIUZIJOS JUDESYS1

KRONIKA 
• SU KULTŪROS ŽENKLU
• PAŽINTIS SU ŠIUOLAIKINE AMERIKOS DRAMATURGIJA1
• LITERATŪROS ŠVENTĖ "KNYGŲ PAVASARIS"
• JUOZAS BAGDONAS 1911.XII.11–2005.IV.111
• Ridas Viskauskas.
BANDANT KITAIP
• SAVA AR SVETIMA: KULTŪROS REALIJOS GROŽINĖS LITERATŪROS VERTIME

DE PROFUNDIS 
 PASKUI AŠ PRISIDĖSIU18

DE PROFUNDIS

PASKUI AŠ PRISIDĖSIU

[skaityti komentarus]

iliustracija
Liudvikas Jakimavičius
Alio Balbieriaus nuotrauka

Rašytoją ir vertėją TEODORĄ ČETRAUSKĄ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.

Mūsų redakcija paskelbė straipsnį (informaciją), kokiu būdu gauti menininko statusą. Viena vertus, tai buvo balandžio pirmosios pokštas, tačiau parašytas rimtai, per daug nemeluojant, tad dalis menininkų į jį sureagavo kaip į visai rimtą informaciją. Vienas iš tokių buvo rašytojas ir vertėjas Teodoras Četrauskas. Redakcija visus metus skelbė straipsnius apie rengiamą įstatymą, svarstė, kaip vertinti naują situaciją, kurioje dabar atsidūręs mūsų menininkas. Ir mums natūraliai kilo noras balandžio proga tuo klausimu papokštauti.

Aš iš tiesų paėmiau jūsų pokštą už gryną pinigą ir net kreipiausi į Kornelijų Platelį, prašydamas rekomendacijos, taigi, laikydamas save humoristu, nesupratau humoro. Netgi liustracijos klausimu. Pamaniau, gerai, tegu liustruoja. Menininkams galbūt net visai neprošal būtų pasiliustruoti. Galų gale prabėgo 15 metų naujosios mūsų valstybės istorijos, niekas nenukentėjo, netgi kai kas iškilo, tad, pamaniau, kodėl ne. Prašom, tik nenorėčiau, kad mane liustruotų koks nors superkomunistėlio, saugumiečio, tikinčiojo ir didelio "nekentiko" hibridas. Tai būtų kaip ir kokia visko parodija, o visai visko parodijuoti negalima, todėl sutikau, kad mane "spaviedotų" Zita Čepaitė. Man netgi patiko tokia idėja, sako, kad ji feministė, aš irgi. Dar sutikčiau, kad "spaviedotų" kas nors iš Nevykėlių.

Žmonės, kurie ketina ir eina dirbti į valstybines institucijas, pagal mūsų įstatymus turi būti liustruoti. Yra tokių, kurie buvo įsipainioję, kiti – įpainioti į KGB struktūras. Tačiau yra ir visai kita žmonių kategorija, kurie neketina eiti dirbti į valstybines struktūras, ir jiems visai neprivaloma liustruotis. O menininkui, girdi, reikia.

Na taip, gal ir teisybę sakai. Juk jeigu žmogus nori rašyti, taip sakant, veikti siela, jis turėtų būti peršviečiamas.

Žmonės labai pasitiki literatūra. Įsivaizduokim, kad koks nors rašytojas ima mėtyti lyg ir kokias bacilas, griaudamas mūsų gyvenimo sanklodą ir harmoniją.

Aš nesu toks įtarus, be to, tokius dalykus galėtų daryti tik labai talentingas žmogus, galbūt vyresnioji karta tokių dalykų ir neįstengtų padaryti. Tačiau padaryti menininkus arba atsakingus už meno reikalus iš žmonių, kurie anoje santvarkoje atrodė puikiai ir užėmė beveik tokias pat pozicijas, dabar būtų paprasčiausiai nemoralu. Tad aš neprieštaraučiau tam tikrai liustracijai.

Gal ir "neškadytų"?..

Būtų geras pavyzdys daug kam. Liustruokimės. O dėl menininko statuso – nežinau, ką jis duos, išskyrus formalų perrašymą, iš tikrojo įstatymo, ne jūsų papokštavimo, to nematyti.

Po sovietmečio mes lyg ir atsikratėme minties, kad menininkas yra kaži koks išskirtinis personažas visuomenėje. Dabar tarytum vėl grįžtame prie to paties, suteikdami jam kitokį statusą negu eiliniam piliečiui.

Labiausiai bijau šioje byloje korupcijos. Gali atsitikti lygiai taip, kaip atsitinka, skiriant valstybines stipendijas, remiant knygų leidybą, tad reikia sugalvoti kokį nors mechanizmą, kad tą statusą gautų tokie žmonės, kurie paskui neatrodytų juokingi. Tada ir menininkas visuomenėje bus savo vietoje.

Tačiau kai imame svarstyti valstybės išgales, kyla daugybė sunkiai atsakomų klausimų. O kaip atsikratyti menininkų, kad šie "darmojiedai" nebūtų jai našta?

Menininkais jau gana sėkmingai atsikratyta, paprasčiausiai į juos nekreipiant dėmesio. Aš dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą tapau šiokiu tokiu menininku, o sykiu lyg ir "bomžu". Žmogumi, tik pakenčiamu valstybėje. Neturiu jokių socialinių garantijų, mane išvaro iš poliklinikos, nes aš moku valstybei tik 15 % pajamų mokestį. Turbūt keistai atrodys ir mano pensija. Gyvenimo praktika per pastaruosius penkiolika metų parodė, kad tokiomis sąlygomis menininkui gyventi neįmanoma. Menininkai yra nustumti, o didžiausias menininkas dabar yra "Geltona", taigi pramogų verslo atstovė, o gelbėtojas Gediminas net kelia kažkokios partijos reitingą. Čia vyksta toks procesas, kaip pasakė Muzilis, kad kiekviena revoliucija atmeta buvusią kultūrą ir stengiasi ją iki pamatų sunaikinti, ir iki kitos revoliucijos nespėjama pasiekti buvusio lygio, tad masiškai naikinama tai, ko visai nebūtina be atrankos naikinti. Jei menininkas gaus kokį nors statusą, tai tiesiogiai arba netiesiogiai kaip nors ir atsilygins. Ir jau atsilygina, pavyzdžiui, tie, kurių kūriniai nacionalizuojami mokyklų programoms. Tokių žmonių šimtai.

Pasiguodei, ir gana. Vis dėlto kalbame apie visuomenės grupę – menininkus, kurie tas socialines garantijas turėtų gauti, remiantis mūsų pokštu. Dabar mąstau apie badaujantį žmogų (nesvarbu, ar jis savo noru būtų paskelbęs bado streiką, ar nevalgo, nes neturi už ką), kai jis prieina prie maistu apkrauto stalo... Jam negalima to maisto nei rodyti, nei duoti. Tai tokia pigi paralelė – žmogus, taip lyg netyčia gavęs menininko statusą, gali gauti infarktą arba persiryti ir numirti nuo apsirijimo. O jei ne numirs, tai sotus nebekurs meno, nes menas vis dėlto, pripažinkime, kuriamas iš nesotumo, iš kančios, iš meilės stokos – tik jau ne dėl pinigų. O čia valstybė ima ir pasiūlo stalą, kur pilna maisto, lašišų, ikrų, jūros gėrybių, ir dar žada karštus patiekalus... Taip menininkas gali būti nužudomas. Ar nematai čia pavojaus? Taigi menininkui reikėtų statusą teikti labai atsargiai…

iliustracija
Teodoras Četrauskas
Algimanto Žižiūno nuotrauka

Tarkim, tačiau nemanau, kad mūsų valstybė bus tokia neatsargi ir menininkui stalą apkraus lašišom… Bet jeigu neišvys iš poliklinikos, jam nepraeis įniršis – noras kurti.

Bet ar jis netaps prisijaukintu menininku? Toksai jau nebepuls valdžiai į atlapus. Tokiais pamėtėjimais labai greit galima sunaikinti įnirtingą menininko troškimą kalbėti tiesą.

Kodėl visąlaik reikia būti įniršus, žmogui visuomet iškyla problemų, net daugmaž pasisotinus. O dabar menininkas beveik paskelbtas už įstatymo ribų. Jis praktiškai nieko negauna, jis pagal įstatymus dar "nusunkiamas". Menininko tokiomis sąlygomis netgi nepatartina ilgai laikyti, nes alkanas ima niršinti tautą.

Tačiau pripažinkim ir kitą faktą, kad mūsų bendruomenė (nebūtinai meną vartojanti) gali niršti dėl naujai formuojamos klasės, kuriai bus skiriamos valstybinės privilegijos. Lygiai taip pat yra žmonių, kurie be jokių privilegijų ir poliklinikų miršta tyliai, nes nėra "įsodrinti" kaip ir menininkai.

Tos klasės dar niekas neformuoja, tik padeda jai nykti. Jei man kas nors tai į akis pasakytų, aš atsakyčiau: "Chebra, jeigu jūsų vaikai mokinosi iš mano verstų tekstų, mano tekstus skaito vokiečiakalbiai, o manęs neįleidžia ten, kur jus įleidžia, tai gal jūs irgi man šį bei tą esate skolingi?" Ne kiekvienas taip galėtų pasakyti, bet menininkas yra toks žmogus, į kurį žmonės orientuojasi. Jis, jei į jį kas nors žiūri, duoda kitokią naudą negu koks nors banditas, kuris vaikštinėja su beisbolo lazda.

Gerai, bet žiūrėk, vienas menininkas gauna stipendiją, kitas ne, vienas gauna vieneriems metams, kitas dvejiems, bet galų gale visa tai baigiasi, ir tam menininkui sakoma: "Dabar jau tu pakentėk porą metų, tada vėl gali tikėtis". Ar nebūtų protingiau visus pinigus sumesti į krūvą ir liustruotiems bei atestuotiems menininkams duoti kad ir ne po daug, bet iki gyvos galvos?

Gera mintis. Kad bent jau menininko neišmestų iš buto ar kad gatvėje nespardytų užpakalio. Kitaip yra, tarkim, Islandijoj, mieloj mums šaly, – ten, jei menininkas turi statusą, tai turi ir sąlygas minimaliai egzistencijai. Pas mus jį gatvėje gali atpažinti – tai ir "sekendhendinis" drabužis, ir prasčiausios karčemos, ir visa kita. O jei turės pragyvenimo minimumą, atrodys visai kitaip negu tas, kuris, tapęs milijonieriumi, staigiai priauga trisdešimt kilogramų svorio… Yra žmonių, kurie, ir neturėdami didelių pinigų, gali rodyti pavyzdį, kaip gyventi.

Mūsų švietimo sistema lyg ir rado išeitį, gal net parodė pavyzdį. Mokyklose mokosi skirtingų šeimų vaikai – ir vargetų, ir milijonierių, tad buvo sugalvotas "krepšelis", su kuriuo vaikas ateina į mokyklą. Žodžiu, valstybė investuoja, ir vaikas savo "krepšelį" atsineša pats.

Man patiko tavo mintis apie "krepšelį". Kodėl jo neduoti ir liustruotiems menininkams? Juk jų nebūtų tiek daug. Paskui gali žygiuoti, kur nori.

Apie tai ir šneka. Čia prišnekėjom daugybę utopinių dalykų, aptarinėdami mūsų balandžio pokštą, tad pasiūlyčiau aptarti dar vieną. Žiūrėk, alkoholikai, narkomanai gydosi savo silpnybes komunomis. Ir jiems kartais pasiseka pasveikti. Ar nemanai, kad ir menininkams reikėtų tai praktikuoti? Tarkim, menininkai su savo žmonom, menininkės su savo vyrais, be abejo, ir su savo "krepšeliais" suvažiuoja į vieną vietą, sėja ridikėlius, augina česnakus, stato šiltadaržius agurkams ir pomidorams, paskui nuima derlių, ir visa tai yra kaip terapija, gydymas ir sielos atgaiva. Toks savotiškas kibucas. Menininkai po vieną, vienišiai, visuomenei kartais nesuprantami ir gali savo vertybėmis ją erzinti, tad gal būtų prasminga juos kaip nors izoliuoti? Muzikai, dailininkai, rašytojai, įsivaizduok, – visi vienoje vietoje. Kokia būtų menų simbiozė?

Kiekvienas utopiškas kalbėjimas kyla iš poreikio, ir viskas, ką čia šnekėjom, yra utopija, nes menininką, kaip stumdė, taip ir stumdys, jei nepalieps liautis kokia nors Europos Sąjunga. Aišku, jei būčiau jaunesnis, tai gal ir važiuočiau į tokį kibucą, apie kurį kalbėjai, kodėl ne, įsivaizduoju… Tačiau, jei šnekėsim rimtai, tai menininkas turi gyventi tarp žmonių. Tuomet jis ir padaro tai, kas visiems rūpi, o jei suvažiuotų kokia nors menininkų respublika, tai jų problemų nelabai kas suprastų. Čia, aišku, mano atskira, aptingusiojo, nuomonė.

Na, o Užupio respublika irgi juk buvo sugalvota kaip sambūris menininkų, kurie, viena vertus, buvo visuomenės "lūzeriai", antra vertus, turėjo didelių ambicijų. Ar šiaip, ar taip sakysi, ten susikūrė lokali bendruomenė, pakeitusi Užupio veidą, kuris, atvirai sakant, buvo Vilniaus "bomžynas", o dabar iš jo pasidarė vienas respektabiliausių miesto rajonų. Tarkim, imam dabar visi Lietuvos menininkai su savo "krepšeliais" ir suvažiuojam į Didžiasalį. Ten yra apleistų fabrikų, kur galėtume įrengti kino ir parodų sales, ten nieko nekainuoja butai, pilstukas beveik už dyką – gal po penketo metų ten irgi pasidarytų Lietuvos kultūros centras?

Gražiai čia pasakoji, gal ir neblogai būtų tame Didžiasalyje, tik jau man atleisk – aš tas pionierius tikrai nebūsiu. Kai tu ten pasitvarkysi, aš prisidėsiu.

 

Skaitytojų vertinimai


15862. si :-) 2005-04-19 00:46
Šaunuoliai! Balandžio 1-osios pokštą atskleisti ir keisti balandžio 15-osios pokštu, pamintyjimais apie menininkų kolonijas - liuks!).:))) Ir būtų tai pokštas, jei virulentiško mąstymo apraiškos nebūtų tokios vitališkos... Kažkaip netyčia prisiminiau posakį: - ne umeješ, naučim, ne chočeš, zastavim... Na ir kam gi dar tas krepšelis, terbelės negana?...

15894. Skirtingi2005-04-20 22:24
Menas ir zmoniu viltys - du skirtingi dalykai. Nesuvoktos viltys, jaunos ir senos, mena nugali. Kaip menas isreiskia viltis - turime sedevra. Zmoniu viltys ir menas- du skirtingi dalykai.

15902. Vailokas2005-04-21 13:25
Batas ir šnicelis irgi du skirtingi dalykai, ir kodėl čia reikėtų graužtis? Jei visi dalykai vienas nuo kito nesiskirtų, kaip galėtume gyventi? Nebeatskirtum autobuso nuo troleibuso, Gedos nuo Marčėno, namo nuo šulinio, tėvo nuo motinos. Bardakas mąstyme, a ne?

15905. Apie kokybe2005-04-21 15:27
Gal but, menas ir mastymas per silpni atsiplesti nuo troleibuso, batu, Gedos ir Marceno ir juos pamatyti? Tai kokybes klausimas. Nekokybiskas menas ar mastymas nera "bardakas". Bardakas prasideda, kai menas ir mastymas saves nereflektuoja, nesuvokia, kuomet jie tokie silpni, kad ju vieta uzima, juos dominuoja emocijos, neralizuoti vidiniai norai, rupesciai ir irracionalus siekimai.

15911. Korra2005-04-21 19:02
Menas yra labai platus - jis taip pat ir nerealizuoti troškimai.

15913. Per platus apibrezimas2005-04-21 20:19
Kai apibrezima labai ispleciame, jis tampa tuscias. Apibrezimas ateis po to, kai objektas bus matomas ir suvoktas. Todel reikia suvokejo, mastancio, suvokiancio, reikia "trecio", sujungianco batus ir troleibusa, Geda ir Marcena. Menas - tai ne daiktai ir zmones, menas yra tai, kas tarp daiktu ir zmoniu.

15916. Vailokas2005-04-22 09:43
Jei iš tikro norim ką nors suprasti, Korra, tą reiškinį ar dalyką reikia suskaidyti ir redukuoti iki pirminių jį sudarančių elementų, o ne pezėti apie kažkokius neįgyvendintus troškimus etc. Abstrahavimas ir skaidymas - dedukcija ir indukcija, metafora ir metonimija, jei norit. Kiekviena analizė ir tikras suvokimas, pažinimo teorija būtent tuo ir remiasi. Jei esi aborigenas ir dykumoje randi laikrodį, kad suvoktum, kas tai per daiktas,ir kodėl jis tiksi, iš pradžių turi jį turėtum išrinkti , sudėti visus sraigtelius, ašeles, spyruoklėles, kad tie laikrodžio pirminiai mechanizmai būtų kaip ant delno, po to surinkti juos į laikrodį, ir jei jis tiksės, vadinas, gal būsi supratęs, kas tai per daiktas. Panašiai ir su kūrinio ar bet kokio meno analize. Jei tokiu būdu skaidytum, tarkim Sera tapybą, atrastum spalvų taškus. Jie, atskirai paimti nieko nereiškia, tačiau kai sudedi visus taškus į krūvą, turi laikrodį, kuris tiksi.

15918. Cirkulis2005-04-22 10:00
Vailokai, veltinis nėra tik vilna ir šeriai, suvelti į vailoką.

15931. Korra to Vailokas2005-04-23 10:54
Vailokai tu, vailokai, nori pasakyti, kad tu, aborigene, gali išardyti ir sudėti kompiuterį ir suprasi kas tai per daiktas? Nieko tu nesuprasi, todėl nekliedėk niekų - aborigenams laikrodis yra saulė ir žvaogždės, ir Mėnuo, o kas nors tiksintis tėra tiksintis ir tiek, bet su menu čia nieko bendra neturi. Man aišku - Vailokas yra girtas, tik girtas gali rašyti tokias nesąmones.

15933. Vailokui2005-04-23 11:21
Vailokai, Liudvikai.Mimikrinkis.Indukuokis.

15934. Judejimas2005-04-23 13:28
Laikas- tai Menulis ir zvaigzdes. Laikrodis yra abstrakcija, jis isardo laika, pavercia tuo, kuo nebuvo - skaiciais. Yra viena ir kita: zmones susiduria su skirtumu problema. Laikas - tai judejimas, juda zmones, gatves, medziu lapai, planetos ir gyvuliai. Tobulas judejimas - Menuo ir laikrodziai nesusiduria. Zmonems sunku suvokti, kad ne jie skelbia judejimo taisykles

15945. Korra2005-04-23 17:01
JUdėjimas taisyklių taip pat neskelbia - taisykles skelbia skelbimai.

15949. Zmones ir stulpai2005-04-24 00:16
Tikrai, kartais atrodo, kad gyvename ne tarp zmoniu, bet tarp skelbimu stulpu. Palikime bent menininkams zmoniu statusa. Jie sito verti.

15956. Korra2005-04-24 07:46
Menininkai - ne žmonės, jie a)egzaltuotos mergaitės; b)kompiuteristai; c)grybai.

15960. Apie vardus2005-04-24 13:58
Ivardijimas yra ivardijancio beda. Jis pats tures savo duotus vardus atsaukti.

15961. Duda2005-04-24 14:54
Kora tikra meninyke.!Bet nieko,ir DAUGUMA programuotoju nezino ,kaip dirba kompiuteris. As zinau,bet nesakysiu!

15967. Vailokas2005-04-24 20:11
Taip taip .dauguma programuotoju zino,kaip dirba programa. Bet nezino kaip dirba kompiuteris. Lochai.

15970. Korra2005-04-24 23:36
Atsibudai, Vailoke, iš alkoholinio apdujimo?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:39:54 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba