Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-04-15 nr. 3044

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Michas Skobla.
KRIKŠČIONYBĖ
14
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Astrida Petraitytė.
UŽ "LIETUVĄ"! – UŽ LIETUVĄ!
34
• VIII "KNYGŲ PAVASARIS": EGZOTIKA, DISKUSIJOS, TRADICIJOS

ESĖ 
• Renata Šerelytė.
LAIŠKAI KAIMYNUI
5

KNYGOS 
• Neringa Mikalauskienė.
KELIO Į MENO ANAPUSYBĘ ŽENKLAI L.GUTAUSKO EPITAFIJOSE
• Sigita Bartkutė.
LIŪDESINGAS AISTRŲ KOLIAŽAS
1
• JULIUS KAUPAS: GYVENIMAS IR KŪRYBA1
• LOLITA2
• MOTERIS VILNIUJE IR KAUNE XVI AMŽIAUS PIRMOJOJE PUSĖJE
• ORIKSĖ IR GRIEŽLYS
• ŽOLĖS INSTINKTAS
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
REALYBĖ UŽ REALYBĖS
• Jurgita Ludavičienė.
RASTI, ATGAIVINTI, PRIPILDYTI
• Vytenis Rimkus.
TAUTODAILĖ: TRADICIJOS IR NAUJOVĖS
1

FOTOGRAFIJA 
• SIMENAS JOHANAS: STENGIUOSI SUPRANTAMAI PASAKOTI ISTORIJAS

MUZIKA 
• Živilė Ramoškaitė.
NAUJI MŪZOS RUBACKYTĖS SIURPRIZAI
• Indra Karklytė.
CARPE DIEM
3
• KAZYS SKAISGIRYS

TEATRAS 
• "NEBIJOKITE BŪTI NAIVŪS KAIP VAIKAI"
• ARMANAVIČIŲ "NYKŠTUKAS" – MASKVOJE2
• LĖLININKĖ AIRIJOJE3

MENO DIS/KURSE* 
• "VIETOJ DROBĖS MAN REIKIA NAUDOTI ŽMONES"

POEZIJA 
• SONATA PALIULYTĖ18

PROZA 
• Nijolė Raižytė.
NUSIVYLUSIO VYRO ISTORIJA BE PABAIGOS
6

VERTIMAI 
• ROMUALD MIECZKOWSKI3

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
PARODOJE – ISPANIJOS FOTOGRAFIJOS KLASIKA
4

JAUNIMO PUSLAPIS 
 VYTAUTO AŽUŠILIO KNYGOS "BUHALTERIS" RECENZIJA1
• NUOLATINIS ILIUZIJOS JUDESYS1

KRONIKA 
• SU KULTŪROS ŽENKLU
• PAŽINTIS SU ŠIUOLAIKINE AMERIKOS DRAMATURGIJA1
• LITERATŪROS ŠVENTĖ "KNYGŲ PAVASARIS"
• JUOZAS BAGDONAS 1911.XII.11–2005.IV.111
• Ridas Viskauskas.
BANDANT KITAIP
• SAVA AR SVETIMA: KULTŪROS REALIJOS GROŽINĖS LITERATŪROS VERTIME

DE PROFUNDIS 
• PASKUI AŠ PRISIDĖSIU18

JAUNIMO PUSLAPIS

VYTAUTO AŽUŠILIO KNYGOS "BUHALTERIS" RECENZIJA

[skaityti komentarus]

iliustracija

"Negalime būti drugeliais, kurie susižavi ryškia šviesa, krinta į liepsną ir sudega nepalikdami pėdsako. Turime matyti užsibrėžtą tikslą – Tėvynės išlaisvinimą ir jo siekti…" – ši citata yra Vytauto Ažušilio romano "Buhalteris" įžanginis teiginys ir viso kūrinio pagrindinė mintis.

"Buhalteris" – tai pirmoji trilogijos "Išlikimas" knyga. Ji yra jau išleisto keturių tomų romano "Auksinis Sakalas" tęsinys.

Pirmame romane pasakojama apie mažo berniuko Sakalo Auksinio, jo šeimos bei kaimynų ir pažįstamų tragiškus likimus. Veiksmas vyksta nedideliame Eglynės kaime Antrojo pasaulinio karo metu. Kūrinys intriguoja, stebina ir žavi įvykių, personažų gausa ir įvairove, netikėtais likimo vingiais.

Knygos lengvai skaitomos, nėra dirbtinai ištęstų situacijų. Paprasta leksika nevargina skaitytojo, jam nereikia galvoti, stengtis kažką suprasti – viskas ir taip labai aišku. O įvykiai, nuolat ir greitai keičiantys vieni kitus, prikausto dėmesį, nekyla noras numesti knygos šalin. Galbūt kaip tik todėl pradeda erzinti gana dažnai pasikartojančios mintys, neva primenančios skaitytojui ankstesnius įvykius, kurių jis dar būna nespėjęs pamiršti.

Kita vertus, šis autoriaus rašymo stilius, nuolat primenant tai, kas buvo anksčiau, labai pasitarnavo romaną "Buhalteris" glaudžiai susiejant su ankstesniu kūriniu "Auksinis Sakalas".

Pastarojo romano tęsinyje pasakojama apie tolimesnį protagonisto (Sakalo Auksinio) gyvenimą Vilniuje pokariu.

Vienišas, netekęs visų artimųjų, persekiojamas KGB šešėlio (vadinamas "nepatikimu elementu") siekia mokslo ir stengiasi išgyventi priešiškoje – sovietinėje aplinkoje.

Knygoje vaizdžiai nupasakojamas sovietmetis: socialistinės santvarkos padariniai, išsigimęs kai kurių žmonių sąmoningumas, išdavystės ir neblėstantis protagonisto patriotizmas.

Sakalas Auksinis, sakyčiau, tobulas herojus: pakliuvęs į negatyvią aplinką, kenčiantis dėl tuometinės valstybės santvarkos, jis vis dėlto išlieka doras, mylintis, aistringas patriotas.

Nors, atvirai, tas visapusiškas tobulumas kartais rėžia akį. Juk nėra žmonių be neigiamų būdo savybių. Nejaugi "žemiškasis" personažas nesugebėtų išgyventi?!. "Buhalteris" nuo "Auksinio Sakalo" skiriasi tuo, kad naujame romane telieka viena siužetinė linija. Visas dėmesys nukrypsta tik į vieną veikėją – Sakalą Auksinį. Galbūt tai lemia aplinkos pasikeitimas. Protagonistas iš gimtojo kaimo, kur visi vieni kitus pažįsta, yra vienaip ar kitaip susiję, patenka į didmiestį. Tėviškėje visi buvo tarsi viena šeima – svarbus kiekvieno likimas, o mieste – jis jau vienas tarp visiškai svetimų (jis niekam nebeįdomus, niekam nerūpi, jis analogiškai elgiasi ir kitų atžvilgiu). O galbūt ir todėl, kad, būdamas vaikas, jis negalėjo visko pamatyti, suvokti ir išgyventi taip, kaip suaugusieji, todėl, norint realiai pavaizduoti buvusią situaciją, reikėjo aprašyti ir kitų veikėjų likimus. Ir štai į Vilnių Sakalas Auksinis atvyko jau suaugęs, sąmoningas, tad romane nebereikia pagalbinių siužetinių linijų.

Tačiau, nepaisant šio skirtumo, kūrinio ekspozicija išlieka nepakitusi. Kaip ir "Auksinis Sakalas", "Buhalteris" susideda iš trijų dalių, – "Ieškojimai", "Sėkmės pradžia" ir "Kritimai", – kuriose detaliai aprašomas veikėjo likimas. Tai labai realistiška pozicija, juk gyvenimas – nuolatos besisukantis ratas: gimimas – mirtis, pakilimas – nuosmukis.

Nors kūrinio struktūra nepriekaištinga, deja, yra įsivėlusių keletas spausdinimo (puryčiams – pusryčiams, p. 193; sužinti – sužinoti, p. 345; privalai – privalo, p. 303; žliaukė – žliaugė, p. 582), faktinių (5 litai – 5 rubliai, p. 190; p. 345 rašoma, kad Karijotas žuvo prieš pusantrų metų, o p. 360 – kad prieš dvejus; p. 495 rašoma, kad Ivona kalba su Vilmantu, p. 505 primenant apie tai – kad su Justu) ir kalbos kultūros (atseit – neva, p. 410; šposų – juokų, p. 492) klaidų. Manau, jog derėtų padaryti išnašas žodžiams: patieka – paguoda (p. 512) ir vogravo – neaiškiai kalbėjo (p. 510).

Nepaisant to, romanas taikliai perteikia tuometinio laikotarpio savitumą. Tai perteikti V. Ažušiliui buvo be galo svarbu. Jis pats regėjo visus tuos baisumus, nemaža teko išgyventi. Dar būdamas vaiku neteko tėvo (žuvo pakeliui į tremtį), sunkiai skynėsi kelią į mokslą, teisę dirbti. Ilgai turėjo gyventi su "išdaviko sūnaus" etikete.

Nors dauguma personažų ir įvykių išgalvoti, knygose nemaža ir autobiografinių elementų. Šis faktas romaną daro tik dar labiau patrauklų.

Iš tikrųjų negaliu atsakyti į kokį konkrečiai skaitytoją orientuotas šis kūrinys, nes jį gali skaityti tiek jaunas, tiek senas. Tėvams ir seneliams įdomu skaityti, nes daugelis lietuvių šeimų patyrė panašius okupacinio rėžimo padarinius. Jaunimui naudinga (manau, ir smalsu) tiek istoriniu, tiek etiniu aspektu. Mes negalime lengva ranka numoti į tai kas buvo: "Galbūt laikui bėgant, po daugelio mėnesių kas nors savaime pasikeis, bet nevalia paprasčiausiai imti ir nutrinti praeitį" (Ketrin Eplgeit). Buvo pernelyg daug kraujo, aukų ir kančios…

Turime įvertinti tai, dėl ko taip kovojo mūsų seneliai, ir brandinti visuomenę, kuri ugdytų patriotizmo daigelius, bei puoselėti laisvą Lietuvos valstybę, kuri buvo atkovota mums ir mūsų ateities kartoms.

AGNĖ BALTRUŠAITYTĖ

Švenčionėlių gimnazijos abiturientė

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:39:52 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba