Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-04-15 nr. 3044

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Michas Skobla.
KRIKŠČIONYBĖ
14
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Astrida Petraitytė.
UŽ "LIETUVĄ"! – UŽ LIETUVĄ!
34
• VIII "KNYGŲ PAVASARIS": EGZOTIKA, DISKUSIJOS, TRADICIJOS

ESĖ 
• Renata Šerelytė.
LAIŠKAI KAIMYNUI
5

KNYGOS 
• Neringa Mikalauskienė.
KELIO Į MENO ANAPUSYBĘ ŽENKLAI L.GUTAUSKO EPITAFIJOSE
• Sigita Bartkutė.
LIŪDESINGAS AISTRŲ KOLIAŽAS
1
• JULIUS KAUPAS: GYVENIMAS IR KŪRYBA1
• LOLITA2
• MOTERIS VILNIUJE IR KAUNE XVI AMŽIAUS PIRMOJOJE PUSĖJE
• ORIKSĖ IR GRIEŽLYS
• ŽOLĖS INSTINKTAS
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
REALYBĖ UŽ REALYBĖS
• Jurgita Ludavičienė.
RASTI, ATGAIVINTI, PRIPILDYTI
• Vytenis Rimkus.
TAUTODAILĖ: TRADICIJOS IR NAUJOVĖS
1

FOTOGRAFIJA 
• SIMENAS JOHANAS: STENGIUOSI SUPRANTAMAI PASAKOTI ISTORIJAS

MUZIKA 
• Živilė Ramoškaitė.
NAUJI MŪZOS RUBACKYTĖS SIURPRIZAI
• Indra Karklytė.
CARPE DIEM
3
• KAZYS SKAISGIRYS

TEATRAS 
• "NEBIJOKITE BŪTI NAIVŪS KAIP VAIKAI"
• ARMANAVIČIŲ "NYKŠTUKAS" – MASKVOJE2
• LĖLININKĖ AIRIJOJE3

MENO DIS/KURSE* 
• "VIETOJ DROBĖS MAN REIKIA NAUDOTI ŽMONES"

POEZIJA 
• SONATA PALIULYTĖ18

PROZA 
• Nijolė Raižytė.
NUSIVYLUSIO VYRO ISTORIJA BE PABAIGOS
6

VERTIMAI 
• ROMUALD MIECZKOWSKI3

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
PARODOJE – ISPANIJOS FOTOGRAFIJOS KLASIKA
4

JAUNIMO PUSLAPIS 
• VYTAUTO AŽUŠILIO KNYGOS "BUHALTERIS" RECENZIJA1
 NUOLATINIS ILIUZIJOS JUDESYS1

KRONIKA 
• SU KULTŪROS ŽENKLU
• PAŽINTIS SU ŠIUOLAIKINE AMERIKOS DRAMATURGIJA1
• LITERATŪROS ŠVENTĖ "KNYGŲ PAVASARIS"
• JUOZAS BAGDONAS 1911.XII.11–2005.IV.111
• Ridas Viskauskas.
BANDANT KITAIP
• SAVA AR SVETIMA: KULTŪROS REALIJOS GROŽINĖS LITERATŪROS VERTIME

DE PROFUNDIS 
• PASKUI AŠ PRISIDĖSIU18

JAUNIMO PUSLAPIS

NUOLATINIS ILIUZIJOS JUDESYS

[skaityti komentarus]

iliustracija

"Yra ir daugiau poetų, bet Bobas Dylanas švariausiai pasėmė sudrumstą jūrą į stiklinę ir parodė ją mums".
Jackas Nicholsonas

Robertas Alenas Zimmermanas gimė 1941 m. Minesotoje, JAV. Buvo ramus vaikas, puikiai baigė mokyklą Hibinge. Pasiskolinęs pavardę iš poeto Dylano Thomaso, pasivadino Bobu Dylanu. Kuria sąmonės srauto dainas, kurios, paveiktos Arthuro Rimbaud ir Johno Keatso kūrybos, yra sąmojingos, siurrealistinės, religinės, sarkastiškos. 2004 m. Bobas Dylanas, vienintelis iš vadinamos lengvosios muzikos kūrėjų, pasiūlytas Nobelio premijai. Jei roko ir folko žvaigždė gaus Nobelio premiją, tai bus akibrokštas džiazo fanams, nes sunku įsivaizduoti, kad tokią premiją gautų jų kumyras.
Kai Bobas 1960 m. pasirodė Niujorko klubuose, žavėjo choro berniuko nekaltybe ir šelmiška šypsena, švelniu, vaiskiu veidu. Bet užsispyręs visuomet žaidė tik pagal savo taisykles. Jis vis dar gali nuginkluoti jus netikėta šypsena, bet jo akyse ženklus nuobodulys.
Popisteblišmentas ilgai ignoravo Dylaną. Tik 1979 m. Grammy komisija jį pripažino geriausiu vyru vokalistu, 1991 m. Nacionalinė įrašų meno akademija apdovanojo jį už gyvenimo pasiekimus. Tačiau jis nemėgsta nagrinėti praeities. "Nostalgija yra mirtis", teigia Bobas.
Kartą Dylanas apsistojo Čikagos viešbutyje "Ambassador", kuriame lankėsi gangsteriai (Al Capone), prezidentai (Nixonas ir Reaganas), filmavo Alfredas Hitchcockas, o "Led Zeppelin" vyrukai 1977 m. iš vienuolikto aukšto su lango rėmais ir stiklais išmetė sofą.
Kai Dylanas papietavo, administratorius paprašė jo nuotraukos ir autografo. "Gal rytoj ar kada nors, OK?", pasakė Dylanas. Jis nenorėjo būti šiurkštus. Atsisveikindamas paspaudė vadybininkui ranką ir peržvelgė plakatus ant sienos. Čia kabėjo Frankas Sinatra, Marilyn Monroe, net Davidas Bowie ir Mickas Jaggeris. Dylano portreto nebuvo. Jis įdėmiau įsižiūrėjo į Humphrey’s Bogarto ir Laurenos Bacall nuotraukas ant sienos, paskui nusižiovavo ir pasuko į apartamentus.
Manhatano dienraštis "The Village Voice" išrinko geriausią tekstą roko istorijoje – tai Dylano "Desolation Row":

"Vakar gavau tavo laišką, tuo metu, kai nulaužiau durų rankeną.
Klausi, kaip man sekasi. Ar tai anekdotas?
Aš nepažįstu tų žmonių, apie kuriuos kalbi, jie gana kvaili.
Man reikėjo pakeisti jų veidus ir vardus.
Dabar prastai skaitau, tad nebesiųsk man laiškų.
Nebent išsiųstum juos iš Nevilties alėjos".

"Desolation Row" anglų kalba dar reiškia ir egzekucijos laukimą mirtininkų kalėjime. Bet dabar keli žodžiai apie menininko karjeros pradžią.

Jis žinojo, kad mažame miestelyje užges. Tiesiog atsikėlė vieną rytą ir išėjo į plentą. Niekas nestojo, nors keliai buvo pilni važiuojančiųjų. Pagaliau jo pasigailėjo vienas senukas kledare.
Niujorkas buvo jam kaip sapnas. Kosmopolitinės minties aukso gysla. Vašingtono skvere savaitgaliais susiburdavo iki dvidešimties įvairių ansamblių, pasaulio piliečiai saksofonininkai ir perkusininkai, bongo plakikai. Aktoriai, skaitovai ir poetai, pasilipę ant postamentų, skelbdavo naujas mintis. Kavinės ūžė visą naktį. Tai buvo labai europietiška. Toks Niujorkas sutiko Bobą Dylaną 1960 m. Atvykimas į Niujorką jam buvo kaip išsilaipinimas mėnulyje.

Išsiskyręs su folko žvaigžde Joana Baez, Bobas sukūrė kultinį opusą "Like a Rolling Stone" ir taip tapo tarptautine įžymybe. Dvigubame albume "Blonde on Blonde" Dylanas įrašė košmarų dainas. Netrukus vedė Sarą Lowndes. Pardavęs 10 milijonų plokštelių, jis jau buvo turtuolis.
1966 m., 25-erių, pateko į motociklo avariją ir vos nežuvo. Gydėsi nuo narkotikų priklausomybės. Pradėjus irti santuokai, Dylanas išleido diską "Kraujas ant bėgių". Po skyrybų su Sara jį mažai kas matė besišypsantį.

Bobas Dylanas pagrindė roko filosofiją, jo dainų tekstai įkvėpė ir kitus atlikėjus kiek giliau mąstyti. Dylanas išmokė "The Beatles" ketveriukę ne tik rūkyti žolytę, bet ir psichodelinius opusus kurti. Iki susitikimo su juo, Lennonas ir McCartney’s dainavo vien apie meilę. Po viešnagės Niujorke, Liverpulio ketveriukė pažėrė įdomesnių tekstų. Neabejotina Dylano įtaka "The Beatles" dainai "Norvegian Wood" apie kavalierių, kuris sudegina savo pabėgusios meilužės norvegiškus baldus ir toliau miega jos vonioje.

Dylano interviu cituojami kaip pavyzdinis humoras.

Ką jūs labiausiai gerbiate?
Na ką čia dabar gerbti? Kokį planetos lyderį? Ką? Gerbiu daug žmonių. Yra vienas vyrukas, jis dirba degalinėje Los Andžele. Jį tikrai gerbiu.
Ką jis nuveikė?
Kartą sutaisė mano automobilio karbiuratorių.
Ar turite kokią svarbią filosofiją?
Negeriu stiprių gėrimų, jei klausiate apie tai.
Ne, kalbu apie jus ir pasaulį.
Ar jūs juokaujate? Pasauliui manęs nereikia . Aš tik metro septyniasdešimt šešerių.
Kokia jūsų misija?
Stengiuosi, kad galva visuomet būtų aiški ir nešiojuosi elektros lemputę. Kartą parašiau 500 puslapių novelę. Perskaičiau ir supratau, kad tai mėšlas. Dabar rašau tik dainas. Kartais sėdžiu kavinėje prie stalelio visą dieną, žiūriu į žmones ir kuriu apie juos arba galvoju, kokią dainą jie norėtų išgirsti. Paskui tokią ir parašau.
Kiek šiandien žinote protesto dainų kūrėjų?
Nesuprantu, pakartokite klausimą.
Kiek žinote daininkų, kurie protestuoja prieš nepakeliamas socialines sąlygas?
Na, maždaug šimtą dvidešimt šešis.
Ar jūs pats esate protesto dainų atlikėjas?
Ne. Aš dainuoju matematiškas dainas… nagrinėju alkį ir troškulį.
Savo dainose atrodote piktas. Kas jus nervina, verčia protestuoti?
Aš nepiktas. Esu žavinga ąsmenybė.
Tai jūs nebedainuojate protesto dainų?
Visuomet protestuoju.
Tad apie ką jūsų dainos?
Jos virš manęs, žmogau. Tiesiog išeinu į sceną ir dainuoju. Jei salėje yra žmonių, tad privalau jiems dainuoti ir nesistengiu, kad manęs klausytų.
Kas labiausiai užknisa?
Provincialus grubumas.
Kiek pinigų jūs sukaupęs?
Aš turiu 75 milijonus dolerių. Visi įsiūti mano švarko pamušale. Jei rimtai, pinigai man nesvarbūs. Nekalbėkite su manimi apie pinigus. Jei kukliai gali pragyventi iš savo meno, tai jau puiku. Niekuomet nekūriau dainos, galvodamas, kad ji bus hitas, ir aš gausiu krūvą pinigo.
Ar daug kainuoja šlovė?
Mitai nekuria dainų. Mano baladės parašytos krauju. Napoleonas nukariavo Europą, bet niekas nežino, kaip jis atrodė. Šiandien žmonės pernelyg greitai išgarsėja. Tai juos sugriauna. Įdomu, kad masėms nerūpi, kaip išgarsėjo žmogus – nušovęs prezidentą ar gavęs Nobelio premiją. Jie tiesiog mėgsta sukinėtis tarp įžymybių. Jiems visai nerūpi, kaip jaučiasi garsenybė. Daugelis nori šlovės dėl pinigų. Esu pasiekęs tam tikrą šlovės pakopą. Pavyzdžiui, einu gatve, matau kavinėje sėdinčius žmones, kurie šnekučiuojasi. Jie atrodo tokie tikri. Įeinu į kavinę, viskas pasikeičia. Jie tampa nebesavimi. Man tai ne prie širdies, bet manęs tai neknisa. Gyvenimas per trumpas. Dažniausiai jie nori tik autografo. Jiems atrodo, kad aš apdainavau ir jų likimą, gyvenimą, tad mes išsiskiriame kaip broliai, praradę vienas kitą. Iš tikrųjų nei aš jų, nei jie manęs nepažįsta. Manau, kad tai galėčiau įrodyti bet kokiame teisme. Jei atvirai, šlovė yra prakeikimas. Man nerūpi blizgučiai. Elvis šiandien didesnė žvaigždė nei tada, kai buvo gyvas. Juodą darbą atliko žiniasklaida. Ar fanai pamena Elvio kūrinius, ar labiau tai, ką apie jį kas nors parašė, pripliauškė?
Ar jūs esate poetas?
Poetas nebūtinai turi rašyti. Kai kurie žmonės dirba degalinėse ir yra poetai. Nevadinu savęs poetu, nes man nepatinka pats žodis. Esu aktorius, žongliruojantis lynu.Rašau mažas dainas, o ne didingas. Dainose svarbiausia yra jausmai.
Ką manote apie rokenrolą?
"Tutti Frutti" ir panašūs gabalai duoda daug energijos, bet jie nėra rimti, neatspindi tikro gyvenimo. Folke daugiau nevilties, liūdesio, triumfo, kovos, natūralių, daug gilesnių emocijų… vienoje folko eilutėje daugiau tikro gyvenimo nei visuose rokenroluose. Gyvenimas kupinas sudėtingų vingių, rokenrolas to neatspindi. Žinote, geriau sekasi su kokakola, nes Aretha Franklin jums taip pasakė, ir "Maxwell House" kava turi būti OK, nes Ray’us Charlesas apie tai dainavo. Korporacijos traiško viską savo buldozeriu. Tenka to negirdėti, nematyti, tęsti darbą.
Kaip reaguojate į savo fanatiškus gerbėjus?
Ateina vyrukai ir rodo pasus. Jie pasikeitė savo pavardes į Dylano. Kiekvienas kvailioja savaip. Aš taip pat vaidinu klouną. Gyvenimas nuolat gerėja. Kai man bus 90 metų, rasite susikūprinusį scenoje.
Ką galvojate apie laikmetį nuo 1960 metų iki 2004-ųjų?
Šešiasdešimtaisiais mes tik pradėjome daužytis po Ameriką. Buvo bopas, bitnikai. Jie veikė hipių dešimtmetį. Na ką gi, gal dažnai pamindavome savo idealus, bet nors vaidinome broliškumą, kurio vėliau neliko nė ženklo. Gal dar po dešimtmečio kas nors paskelbs, kad devintasis dešimtmetis buvo masturbacijos amžius? Mano nuostatos per visus tuos metus nesikeitė. Žmonės vis dar myli, nekenčia, vedasi, gimdo vaikus, jie vis dar savo geismų vergai, vis dar talžo vienas kitam antausius ir sako: "Mielasis, ar negalėtum išjungti šviesos?". Kaip senovės Graikijoje. Dievas vis dar yra teisėjas, o velnias vis dar valdo pasaulį. Tad koks skirtumas? Koks didis bebūtum, istorija sutraiškys tave.
Jūs esat milijonierius. O kiti neturi nieko. Jūs – kapitalistas.
Aš parašysiu apie jus dainą. Ji vadinsis "Kiaulė".
Tai apie ką bus jūsų straipsnis?
Aš nežinau. Tai jūsų straipsnis. Turiu galvoje, šūdas.
Joni Mitchell yra pasakiusi: "Kai išgirdau Bobą Dylaną dainuojant "Tu labai nervinga…", pagalvojau – aleliuja. Žmogau, Amerikos popdaina užaugo. Ji atsivėrė. Dabar gali dainuoti apie tai, ką kalba literatūros kūriniai." Jei Dylanas nėra tikras menininkas, tai dramaturgas Samas Shephardas, režisierius Scorsese, poetas Allenas Ginsbergas, aktorius De Niro neatpažino didžio meno. 1985 metais jūs kaip didysis Amerikos poetas reprezentavote šalį Tarptautiniame poezijos festivalyje Maskvoje.
Na ką gi, "pavarėte" čia teksto. Nesu ateivis, mane įkvėpė neprilygstami folko dainininkai Hankas Williamsas, Woody’s Guthrie, "Stanley Brothers". Mano šaknys – bliuze, tai Willie Dixono, Chucko Berry’o gabalai. Jie "skaldė" dviejų eilučių kupletus. Iš pietų atvykdavo juodukai, deklamuodavo parke poeziją. Šiandien tokius tipus vadina reperiais. Pamenu storą tipą, neprilygstamąjį šoumeną Big Browną. Jis grodavo ilgas poemas. Kiekviena trukdavo apie 15 minučių. Tai buvo ilgos blogų žmonių istorijos. Romantika, politika. Jis sukišdavo ten viską. Jei neklystu, atvyko iš Teksaso, buvo ilgai sėdėjęs cypėje. Visuomet maniau, kad tai geriausia poezija, kurią man teko girdėti. Išmintinga gatvės poezija. Septintame dešimtmetyje buvo tokių poetų. Nepranokstami tauškaliai. Sutikdavau jų ir Mardi Gras festivalyje Naujajame Orleane.
"Nesudužk ant manęs šiąnakt" (Don’t Fall Apart on me Tonight) iš "Infidels" disko jūs dainuojate: "Atrodo, lyg būčiau įstrigęs Luvro paveiksle… jei ji dabar atsikeltų, norėtų, kad aš kalbėčiau/Ir aš neturiu ką pasakyti, ypač apie tai, kas įvyko". Fanai iš jūsų tiek daug tikisi. Ar sunkiai bendraujate su žmonėmis?
Reikia balansuoti. Gali įsijausti į kiekvieną. Kodėl neparašius dainos apie vyruką, kuris iššaudė žmones McDonaldo restorane San Diege? Tikiu, kad jei tas žmogus prabiltų iš kapo duobės, daugelis pagailėtų jo, gal pradėtų jam simpatizuoti.
Menininkas retai pareiškia: "Mes visi galime būti niekšai".
Visi esame nusidėjėliai. Žmonės galvoja, kad jų nuodėmės kitokios, tad jie – nekalti. Žmonės nemėgsta laikyti savęs nusidėjėliais. Tai blogai nuteikia. Žmonės vaikštinėja, keistai įsitikinę, kad jie gimė geri, kad jie tikrai geri žmonės, bet pasaulis padarė jų gyvenimą maišatimi. Man kitaip atrodo. Man sunku tapatintis su esančiais kitoje barikadų pusėje. Iš tikro visi esame blogoje pusėje, tikrai.
Chasidų tekstuose radau, kad tarnaudami Dievui galime iš vagies išmokti pamilti bendradarbius, rizikuoti gyvybe net dėl mažmožio. Neprisirišti prie daiktų, iškentėti mušimą, kankinimą, bet išlikti savimi.Tikėti, kad tavo darbas vertingas, nekeisti jo.
Iš traukinio gali išmokti, kad per sekundę kas nors gali viską prarasti. Iš telefono gali išmokti, kad ką sakai čia, girdisi ten. Ir iš telegramos – kad visi žodžiai skaičiuojami ir apmokestinami.
Ar jūs galvojate, ką jūs sakote?
Visuomet galvoju ką sakau, nes nenoriu, kad mane blogai suprastų…jei žiūrite į Sezano paveikslą, tam tikram laikui pasimetate jame. Jūs kvėpuojate, laikas eina, jūs sužavėtas. Pyktis ir sentimentalumas yra greta vienas kito, abu paviršutiniški. Šagalas nutapė daug sentimentalių drobių. O Voltaire’as parašė daug piktų knygų.
Kas jums yra tikra? Menas?
Menas yra nuolatinis iliuzijos judesys. Aukščiausias meno tikslas – inspiruoti. Ką dar gali daryti? Už tai mane skraidina į įvairius pasaulio miestus, apmoka viešbučius, parodo miesto įžymybes. Pamatai įdomių dalykų. Kartą nuėjau susitikti su čigonų karaliumi pietinėje Prancūzijoje. Tas vyrukas turėjo 12 žmonų, šimtą vaikų. Jis prekiavo antikiniais daikčiukais, bet kol nuėjau pas tą vyrą, jį ištiko širdies smūgis. Visos žmonos su vaikais pabėgo. Ir čigonų klanas paliko karalių su viena žmona, keliais vaikais ir šunimi. Kai jis mirs, jie visi sugrįš. Jie užuodžia mirtį, pasišalina. Štai kaip nutinka gyvenime. Tai mane labai paveikė.
Kokia šiandien jūsų publika?
Jaunėliai. Mano amžiaus žmonės sėdi namuose. Mūsų laikais buvo svarbi idėja, herojai. Žmonės augo domėdamiesi tais mitais, legendomis ir idealais. Dabar jie auga dalyvaudami iškylose į McDonaldus ir Disneylandą. Gal tie senukai vėl norėtų politinių ir aktualių dainų? Tikroji mano politinė daina buvo "All Along the Watchtower". Ten dainavau: "Verslininkai geria mano vyną, kapitalistai kasa mano žemę/ Nei vienas nežino tikrosios jų vertės". Net jei būčiau kalvis, vis vien laimingas rašyčiau ir dainuočiau. Ir mano Dievas mane laimintų. Matau Dievą saulėgražoje. Matau Dievą nakties vėjyje ir lietuje. Kojoto staugime, žemės drebėjime. Turėtų būti nuostabu būti Dievu. Tiek daug visko vyksta, kad tai truks be abejo ilgiau nei amžinybė. Ir dar. Geriausia daina yra malda.
Kaip šiandien jums atrodo "The Beatles"?
Amerika turėtų pastatyti jiems paminklus. Jie grąžino šiai šaliai pasididžiavimą. Jie panaudojo visą mūsų muziką nuo "Little Richardo" iki "Everly Brothers". Sulaužė daug barjerų, bet viskas įvyko taip greitai, kad mes dar to neįsisąmoninome. Laikau save tos pačios dvasios kaip bitlai ir "The Rolling Stones". Ta muzika man reikšminga. Joana Baez reikšmingesnė už šimtą šiuolaikinių dainininkių. Ji galingesnė. Ji atiduoda savo meną žmonių giminei, o ne tik išrinktiesiems. Žinai, man geriau parašyti vieną dainą, nei kalbėtis su tūkstančiu žurnalistų.
Ar žiūrite televiziją?
Labai retai žiūriu net žinias. Šioje šalyje nebūtina žiūrėti televiziją. Viską sužinau bendraudamas su žmonėmis.

(Bobą Dylaną kalbino Neilas Hickey’us, Johnas Dolenas, Robertas Hilburnas, Jonathanas Cottas, Billas Flanaganas.)

Parengė ŠIAURYS NARBUTAS
iliustracija
iliustracija
iliustracija
iliustracija
iliustracija
 

Skaitytojų vertinimai


15886. gryn :-) 2005-04-20 08:15
Jeigu kas iš muzikantų ir nusipelnė Nobelio, tai pirmiausia Dylanas, sutinku 100%.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:39:43 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba