Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-04-15 nr. 3044

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Michas Skobla.
KRIKŠČIONYBĖ
14
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Astrida Petraitytė.
UŽ "LIETUVĄ"! – UŽ LIETUVĄ!
34
• VIII "KNYGŲ PAVASARIS": EGZOTIKA, DISKUSIJOS, TRADICIJOS

ESĖ 
• Renata Šerelytė.
LAIŠKAI KAIMYNUI
5

KNYGOS 
• Neringa Mikalauskienė.
KELIO Į MENO ANAPUSYBĘ ŽENKLAI L.GUTAUSKO EPITAFIJOSE
• Sigita Bartkutė.
LIŪDESINGAS AISTRŲ KOLIAŽAS
1
• JULIUS KAUPAS: GYVENIMAS IR KŪRYBA1
• LOLITA2
• MOTERIS VILNIUJE IR KAUNE XVI AMŽIAUS PIRMOJOJE PUSĖJE
• ORIKSĖ IR GRIEŽLYS
• ŽOLĖS INSTINKTAS
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
REALYBĖ UŽ REALYBĖS
• Jurgita Ludavičienė.
RASTI, ATGAIVINTI, PRIPILDYTI
• Vytenis Rimkus.
TAUTODAILĖ: TRADICIJOS IR NAUJOVĖS
1

FOTOGRAFIJA 
• SIMENAS JOHANAS: STENGIUOSI SUPRANTAMAI PASAKOTI ISTORIJAS

MUZIKA 
• Živilė Ramoškaitė.
NAUJI MŪZOS RUBACKYTĖS SIURPRIZAI
• Indra Karklytė.
CARPE DIEM
3
• KAZYS SKAISGIRYS

TEATRAS 
• "NEBIJOKITE BŪTI NAIVŪS KAIP VAIKAI"
• ARMANAVIČIŲ "NYKŠTUKAS" – MASKVOJE2
• LĖLININKĖ AIRIJOJE3

MENO DIS/KURSE* 
• "VIETOJ DROBĖS MAN REIKIA NAUDOTI ŽMONES"

POEZIJA 
• SONATA PALIULYTĖ18

PROZA 
 Nijolė Raižytė.
NUSIVYLUSIO VYRO ISTORIJA BE PABAIGOS
6

VERTIMAI 
• ROMUALD MIECZKOWSKI3

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
PARODOJE – ISPANIJOS FOTOGRAFIJOS KLASIKA
4

JAUNIMO PUSLAPIS 
• VYTAUTO AŽUŠILIO KNYGOS "BUHALTERIS" RECENZIJA1
• NUOLATINIS ILIUZIJOS JUDESYS1

KRONIKA 
• SU KULTŪROS ŽENKLU
• PAŽINTIS SU ŠIUOLAIKINE AMERIKOS DRAMATURGIJA1
• LITERATŪROS ŠVENTĖ "KNYGŲ PAVASARIS"
• JUOZAS BAGDONAS 1911.XII.11–2005.IV.111
• Ridas Viskauskas.
BANDANT KITAIP
• SAVA AR SVETIMA: KULTŪROS REALIJOS GROŽINĖS LITERATŪROS VERTIME

DE PROFUNDIS 
• PASKUI AŠ PRISIDĖSIU18

PROZA

NUSIVYLUSIO VYRO ISTORIJA BE PABAIGOS

Nijolė Raižytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sauliaus Bernacko fotografija

– Kada grįši? Šiandien ar rytoj? – paklausė vyro Jurga vien tik todėl, kad reikėjo dar ką nors jam prieš atsisveikinant pasakyti. Tiesą pasakius, dar vakar vėlai vakare viską išsiaiškino. Šalies muziejininkų konferencija tema "Ateities muziejus" vyks kažkokiame provincijos miestelyje dvi dienas, tačiau jis nenakvos, grįš, gal tik vidurnaktį, nes po pranešimų suplanuotas šioks toks atsipalaidavimas su šokiais ir vynu; kaipgi jis jį praleis – būtų nei šis, nei tas.

– Kada grįšiu? – linksmai pakartojo Jurgos klausimą vyras, stovėdamas priešais veidrodį. Jis buvo kruopščiai apsiskutęs, šiek tiek pasikvėpinęs, ką tik išplauti plaukai skleidė gaivų aromatą. – Nežinau... Gal šiandien, gal rytoj... O gal... apskritai negrįšiu... Gyvenimas – nepažinus ir sunkiai nuspėjamas, maža kas gali nutikti...

Jurgai tokie vyro juokeliai nepatiko, jau buvo pasirengusi priekaištauti, tačiau tuo metu suskambo telefonas. Ji pakėlė ragelį. Skambino vyro bendradarbis, pranešdamas, kad jis Audriaus jau laukiąs gatvėje, savo automobilyje.

Pakštelėjęs žmonai į skruostą ir atsisveikinęs, Audrius linksmas išlėkė pro duris.

Jurga priėjo prie lango ir, praskleidusi užuolaidą, kažkodėl labai ilgai žiūrėjo į plačia gatve tolstantį pilką automobilį. Žiūrėjo net tada, kai jis dingo iš akių. Jurgai kažkodėl buvo labai liūdna, troškino. "Kas man darosi? – tyliai klausė savęs. – Juk vyras į komandiruotę išvyksta ne pirmąsyk. Kartais išvažiuoja net savaitei ar ilgesniam laikui. Pernai net du mėnesius stažavosi Prancūzijoje. Ir nieko neatsitiko: nei kokią prancūzę susirado, nei mane pamiršo". Prisiminė, kaip užpraeitą vasarą Audrius ją pasikvietė į ekspediciją: archeologai kasinėjo piliakalnį, tiksliau – netoli piliakalnio surastas tryliktojo amžiaus kapavietes. Tada jie ten surado ne tik sudegusių žmonių kaulų, bet ir vertingų senų monetų, žalvarinių papuošalų, buities daiktų. Prisiminusi nuostabius žvaigždėtus rugpjūčio vakarus prie laužo linksmoje draugijoje, – iki vidurnakčio pasakojo keisčiausias istorijas, kažkur skaitytas, girdėtas ar nutikusias jiems patiems, dainavo, siurbčiojo alų, kepė šašlykus, – net apsiašarojo, pamanydama, kad daugiau nieko panašaus jos gyvenime nepasikartos. Naktį, kaip tyčia, pro retą užuolaidą švytėte švytėjo mėnulis, apskritas, didelis,kupinas paslapčių, keliantis baimę ir kurstantis smalsumą. Beveik visada, kai naktį pamatydavo mėnulio pilnatį, tvirčiau prisiglausdavo prie vyro, lyg būtų beprotiškai bijojusi, kad kas nors, gyvenantis toje gražioje, tačiau žmonėms beveik nepažįstamoje planetoje, neatimtų iš jos mylimojo. Tačiau vyro dabar nebuvo šalia, jo vieta buvo tuščia.

Jurga paslapčia rašė dienoraštį. Laikė jį užrakinusi komodos stalčiuje tarp kelnaičių, liemenėlių, kojinių ir kitokių asmeninių intymių daikčiukų. Tas storas sąsiuvinis odiniais minkštais viršeliais, kolegių mokytojų padovanotas gimtadienio proga, jau keletą metų buvo jai geras ištikimas draugas. Kartą Jurga atvirai paklausė savęs: "Kodėl aš, sulaukusi brandaus amžiaus, rašau dienoraštį? Juk tai – paauglių užsiėmimas, mergaičių, nesusigaudančių savo jausmuose, neturinčių kam atverti širdies, darbas. Aš turiu vyrą, visai pakenčiamai su juo sutariu, kada tik noriu – nuoširdžiai pasikalbu". Tačiau ar visada? Ir ar tikrai apie viską? Tai kodėl jam taip ir nepapasakojai apie žurnalistą iš miesto dienraščio? Apie tą, nuo kurio dabar... laukiesi... vaiko... Kodėl šią kvapą gniaužiančią paslaptį patikėjai tik dienoraščiui? Kodėl vieną popietę sąsiuvinyje atsirado toks tavo įrašas?

Kodėl gi ne? Pijus man patiko, net labai. Ar tai būtų nuodėmė? Surizikuosiu ir pabandysiu; juk jau taip seniai nieko kvailo, absurdiško neiškrėčiau, gyvenu kaip kokia šventoji vienuolyne – kažin ar kas įvertins? Gal užtektų pasimylėti tik keletą kartų, ir aš... Anąsyk gydytoja aiškiai pasakė: "Kad jūs neturite vaikų, tai tamstos vyro kaltė, jūs – sveikut sveikutėlė". Bet, atvirai prisipažink, ar tik dėl to nusprendei susitikinėti su Pijumi? Nežinau... Aš visai susipainiojau. Atrodo, kad mudviejų su Audriumi meilė per dešimt vedybinio gyvenimo metų išblėso, be to, tyliai įtariu, jis turi meilužę, jeigu neturi, tai jos ieško, apie tai galvoja...

O! Kad aš žinočiau, kodėl iš tikrųjų taip nutiko ir kas bus toliau, galvojo Jurga. Viskas labai komplikuota ir sudėtinga; kai imu įsivaizduoti Audriaus reakciją sužinojus (kada nors yla vis tiek išlįs iš maišo), kad aš laukiuosi ne jo vaiko, man pradeda svaigti galva, darosi karšta. Tačiau vis tiek nejudinsiu nė piršto, kad jis sužinotų tiesą, nusprendė Jurga, tegul mudviejų gyvenimas teka savo įprasta vaga, kaip ta upė – jeigu reikės, ji pagaliau pati prasigrauš naują vagą, išsišakos, be gailesčio užliedama pilnas gyvybės pievas ir klonius.

Iš pradžių konferencijoje Audrius nuobodžiavo; pranešimai jam pasirodė neįdomūs, be fantazijos, lektoriai dažniausiai skundėsi skurdžiu finansavimu, valdžios abejingumu tautos istorijai, kultūrai. Vienintelė paguoda ir šioks toks prasiblaškymas tame nuobodybės liūne buvo keletas lig šiol nematytų muziejininkių, staiga patraukusių jo dėmesį. Akys sublizgo, pagyvėjo, dingo mieguistumas; kaimynas, solidaus amžiaus vyriškis, sėdintis už jo nugaros, miegojo, garsiai alsuodamas ir retkarčiais sušnirpšdamas nosimi. Audriui užsnūsti neleido jo dėmesį patraukusios nepažįstamos rudaplaukės šnabždesys savo draugei į ausį ir kažkokio sunkaus daikto bumbtelėjimas ant grindų; pasirodo, mergina, besidažydama lūpas, išmetė pudrinę su veidrodėliu. Kokios gundančios krūtys, susižavėjo Audrius, kai nepažįstamoji pasilenkė nukritusios pudrinės. Keletą akimirkų daugiau nieko nematė, net rudaplaukės veido, tik tas dailias krūtis, na, ir dar smulkią sidabrinę grandinėlę su pakabučiu, rodos, širdele, dingstančią gilioje iškirptėje. Paskui net ėmė įsivaizduoti, kaip iš lėto atsega mažas perlamutrines nepažįstamosios megztinio sagutes ir duoda valią savo sustirusioms rankoms... Atsipeikėjęs susigėdo, tačiau greitai save ir pateisino: nuobodūs pranešimai stumte stumia į paleistuvystę...

Audrius nuo jį sujaudinusios moters akis nusuko tik tada, kai ėmė rodyti filmą. Kosmoso muziejaus darbuotojai sukūrė filmą apie muziejų kažkokioje išgalvotoje Ledo planetoje; į ją žmonės iš Žemės net moderniais kosminiais laivais skristų pusę metų, todėl bilietai būtų fantastiškai brangūs, įperkami tik turtuoliams. Tai Audrių sudomino, ir jis, viską pamiršęs, pasinėrė į keisto filmo pasaulį. Iš pradžių ekraną buvo užliejusi tamsa, paskui, pasigirdus tyliai tyliai, vos girdimai smuiko melodijai, pasirodė labai mažas, sunkiai įžiūrimas violetinis taškelis – tai buvo pirmas kelio į Ledo planetoje esantį "Vieno vizito" muziejų ženklas. Koks keistas pavadinimas, pamanė Audrius, ką tai galėtų reikšti? Vienas vizitas. Kažkokia mįslė. Ir kiti daugybę pasaulio muziejų aplankę muziejininkai ilgai nieko nesuprato, net pasigirdo nepatenkintųjų bjaurus murmėjimas, bruzdesys. Kiekgi galima rodyti ledą, varveklius, pusnis, sniego pustomas dykumas, kur nematyti nė gyvos dvasios, niršo Audrius, šito gero ir čia, Žemėje, užtenka. Nuo ilgo įtempto žiūrėjimo į sniegą ir ledą net jam pačiam ėmė darytis šalta, nors salėje buvo gana tvanku. Ir tik tada, kai šaltis apėmė net kojų pirštus, ekrane staiga pasirodė didžiulis ryškiai geltonos spalvos kosminis laivas. Automatiškai atsidarius durims, iš jo išlipo aštuonios apledėjusios būtybės, savo figūromis panašios į žmones. Viena iš jų, pati aukščiausia, kaip suprato Audrius, buvo ekskursijų vadovė. Atsistojusi priekyje visų paaiškino: "Jūs dar galite apsigalvoti. Duodu penkias minutes. Primenu – visi, kurie įžengia į šiltą, vasara kvepiantį ir žydintį muziejų, iš jo daugiau nebeišeina; ten, paskutinėje, pačioje gražiausioje Raudonųjų rožių ekspozicijų salėje, ištirpsta ir numiršta. Jūsų kūnai, pavirtę skysčiais, specialiais kanalais ištekės atgal į lauką ir pavirs paprastais varvekliais ar neišvaizdžiais kietais sniego gniužulais. Bet tai ir vienintelė galimybė pamatyti vasarą, tokią, kokia egzistuoja Žemės planetoje; toks pat likimas jus ištiktų ir ten, jeigu į ją nuskristumėte. Po tokio vadovės paaiškinimo apsigalvojo ir į laivą grįžo dvi Ledo planetos būtybės, kitos, matyt, buvo apsisprendusios iš anksto ir savo sprendimo nekeitė. Niekas su niekuo neatsisveikino, nesiglėbesčiavo, nekūkčiojo, neverkė.

Čia tai bent! – nusistebėjo Audrius. Įdomu, kaip aš, būdamas Ledo planetos gyventojas, pasielgčiau? Ką, tarkim, nuspręstų mano žmona Jurga ar ta gražuolė rudaplaukė? Kas nugalėtų: smalsumas, beprotiškas troškimas patirti kažką nauja, neįprasta ar nusistovėjęs, nuobodus, tačiau saugus gyvenimas? Susimąstęs Audrius atsilošė kėdėje, užsimerkė. Kažkodėl nenorėjo žiūrėti paskutinės filmo scenos, kaip lankytojai, pamatę vasarą, pamažu numiršta. Nenorėjo net galvoti apie mirtį, – šią akimirką visa širdimi neapkentė jos. Geriau pavartysiu konferencijos tezes, pamanė, ir, tyliai atsidaręs diplomatą, kyštelėjo ten ranką. Užčiuopęs kažkokį storą sąsiuvinį, nustebo; kas čia dabar? Atsivertęs pirmame puslapyje perskaitė: "Mano slaptas dienoraštis. Jurga". Žmonos dienoraštis! Ji rašo dienoraštį? Kaip jis čia atsidūrė? Nieko nesuprantu... Apimtas begalinio smalsumo, pamiršo ne tik rodomą filmą, bet netgi ir tai, kad sėdi konferencijų salėje. Akys kaip paklaikusios lakstė eilutėmis, pirštai karštligiškai vartė lapus. Audrių išpylė prakaitas. "Paleistuvė... – nesusivaldydamas sušnibždėjo pusbalsiu... – Paleistuvė..." Ji laukiasi ... bet ne mano vaiko... Ne mano. Gal Jurga tyčia įkišo į diplomatą savo dienoraštį, kad perskaitęs sužinočiau tiesą. Garsiai ir atvirai vis dėlto neišdrįso prisipažinti... Kaip šlykštu...

Nesulaukęs konferencijos pabaigos, paliko tvankią salę, filmu susižavėjusius kolegas muziejininkus ir, išėjęs į lauką, ilgai klaidžiojo miestelio gatvėmis. Galvojo: "Jeigu būčiau Ledo planetoje, ko gero, dabar ir aš prisidėčiau prie tų apgailėtinų kamikadzių – užsukčiau į "Vieno vizito" muziejų, ir viskas pasibaigtų. Svarbiausia – gal išnyktų šis sunkus, širdį draskantis skausmas. Atsidūręs kažkokioje apsmurgusioje, musių nutupėtoje apytuštėje kavinėje, kur už baro kiurksojo į kaliausę panaši padavėja, lenkė taurelę po taurelės ir dūmijo kaip senas garvežys.

Nuo to keisto vakaro niekas niekur Audriaus nematė. Nesugrįžo jis nei į darbą, nei į namus. Gal mylimos žmonos nuviltas ir įskaudintas vyras tikrai išskrido į Ledo planetą, kad aplankytų patį brangiausią pasaulyje – "Vieno vizito" muziejų. Kas žino... O gal dar jis ir sugrįš...

 

Skaitytojų vertinimai


15844. ak2005-04-18 14:51
vaje, vaje... Matyt sunkiausia rašyti apie vadinamus "paprastus gyvenimus"...

15845. zr2005-04-18 15:00
Įdomiausia, kad pačių laidotuvių ceremonijos katedroje TV mirtingiesiems taip ir neparodė.Masinės mišios - ir viso gero, gerbiamieji žiūrovai... Susitiksim prie antkapio.

15846. zr2005-04-18 15:06
Atsiprašau, netas kvailioja - komentaras turi būti prie TV apžvalgos.

15850. >>zr2005-04-18 16:21
Ne tas kvailioja, sakot?:)

15958. *** :-) 2005-04-24 12:50
Audrius-grazus vardas. Tik pabaiga primityvoka...Na, is serialo "Atleisk". Siuzetas vystosi kulminacijos link, o cia snipst. Idomu buvo skaityti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:39:42 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba