Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-04-15 nr. 3044

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Michas Skobla.
KRIKŠČIONYBĖ
14
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Astrida Petraitytė.
UŽ "LIETUVĄ"! – UŽ LIETUVĄ!
34
• VIII "KNYGŲ PAVASARIS": EGZOTIKA, DISKUSIJOS, TRADICIJOS

ESĖ 
• Renata Šerelytė.
LAIŠKAI KAIMYNUI
5

KNYGOS 
• Neringa Mikalauskienė.
KELIO Į MENO ANAPUSYBĘ ŽENKLAI L.GUTAUSKO EPITAFIJOSE
• Sigita Bartkutė.
LIŪDESINGAS AISTRŲ KOLIAŽAS
1
• JULIUS KAUPAS: GYVENIMAS IR KŪRYBA1
• LOLITA2
• MOTERIS VILNIUJE IR KAUNE XVI AMŽIAUS PIRMOJOJE PUSĖJE
• ORIKSĖ IR GRIEŽLYS
• ŽOLĖS INSTINKTAS
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
 Jurgita Ludavičienė.
REALYBĖ UŽ REALYBĖS
• Jurgita Ludavičienė.
RASTI, ATGAIVINTI, PRIPILDYTI
• Vytenis Rimkus.
TAUTODAILĖ: TRADICIJOS IR NAUJOVĖS
1

FOTOGRAFIJA 
• SIMENAS JOHANAS: STENGIUOSI SUPRANTAMAI PASAKOTI ISTORIJAS

MUZIKA 
• Živilė Ramoškaitė.
NAUJI MŪZOS RUBACKYTĖS SIURPRIZAI
• Indra Karklytė.
CARPE DIEM
3
• KAZYS SKAISGIRYS

TEATRAS 
• "NEBIJOKITE BŪTI NAIVŪS KAIP VAIKAI"
• ARMANAVIČIŲ "NYKŠTUKAS" – MASKVOJE2
• LĖLININKĖ AIRIJOJE3

MENO DIS/KURSE* 
• "VIETOJ DROBĖS MAN REIKIA NAUDOTI ŽMONES"

POEZIJA 
• SONATA PALIULYTĖ18

PROZA 
• Nijolė Raižytė.
NUSIVYLUSIO VYRO ISTORIJA BE PABAIGOS
6

VERTIMAI 
• ROMUALD MIECZKOWSKI3

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
PARODOJE – ISPANIJOS FOTOGRAFIJOS KLASIKA
4

JAUNIMO PUSLAPIS 
• VYTAUTO AŽUŠILIO KNYGOS "BUHALTERIS" RECENZIJA1
• NUOLATINIS ILIUZIJOS JUDESYS1

KRONIKA 
• SU KULTŪROS ŽENKLU
• PAŽINTIS SU ŠIUOLAIKINE AMERIKOS DRAMATURGIJA1
• LITERATŪROS ŠVENTĖ "KNYGŲ PAVASARIS"
• JUOZAS BAGDONAS 1911.XII.11–2005.IV.111
• Ridas Viskauskas.
BANDANT KITAIP
• SAVA AR SVETIMA: KULTŪROS REALIJOS GROŽINĖS LITERATŪROS VERTIME

DE PROFUNDIS 
• PASKUI AŠ PRISIDĖSIU18

DAILĖ

REALYBĖ UŽ REALYBĖS

Jurgita Ludavičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Antanas Obcarskas. "Trys klaidingos plokštumos". 2004

Abstrakti tapyba... Ko siekia menininkas, atsisakydamas patrauklaus ir nelengvo mokėjimo perkelti į drobę žmones, daiktus, namus tokius, kuriuos pamačiusi, ponia N. šūktelėtų: "Viešpatie, visai kaip tikras"? Supančios realybės fragmentai – dangaus atspindys baloje, sultingos vynuogės ar mažųjų olandų krakmolytos kepurės ir blizgančios juodų ir baltų langelių grindys dažnai būdavo pateikiama kaip kitos tikrovės ženklai. "Omni mundi creatura (...) nobis est in speculum", – kaip sakė brolis Viljamas iš Baskervilio. Visgi šis sugebėjimas išplėšti realybės fragmentus iš tvirto tikrovės audinio ir perkelti į drobę drauge su klasicizmu bei realizmu tapo savitikslis. Mimezė neteko dieviškojo savo aspekto – būti aukštesniosios idėjos atspindžiu, todėl daiktai ir buvo... tik daiktai. Tačiau bandymas praplėšti realybės šydą menininkams išliko aktualus; siekimas persikelti į kitą tikrovę, noras atsikratyti daiktiškumo pančių nuvedė ieškojimus abstraktumo link.

Gerhardas Richteris, šiaip nepriskirtinas abstrakčiosios tapybos atstovų būriui, apie ją yra pasakęs: "Abstraktūs paveikslai yra fiktyvūs modeliai, kadangi jie parodo tikrovę, kurios mes negalime nei matyti, nei aprašyti, tačiau į kurios egzistavimą mes galime atsiremti". Taigi – abstrakti tapyba, gimusi 1910 m., išgyvenusi neefektingą ir neentuziastingą (visuomenės požiūrio atžvilgiu) jaunystę, iš savo centro – Paryžiaus, į kurį buvo importuota rusų, vokiečių ir olandų emigrantų, pasklido ne tik po Europą, bet ir užgrobė visą vakarietišką pasaulį. Abstrakcijos galimybės didžiulės: plati išraiškos priemonių skalė – pakanka palyginti patriarchus Malevičių, Kandinskį ar Mondrianą. Tačiau ši kryptis turi ir lūžio liniją: prieškaris ir Antrojo pasaulinio karo laikotarpis, perkėlęs menininkus iš Paryžiaus į Niujorką, tapo savotiška laiko riba, suformavusia "antrąjį modernizmą" abstrakčios tapybos atžvilgiu. Po karo nebuvo įmanoma tapyti taip, kaip anksčiau: patirti sukrėtimai veikė tapybą, skatino ieškoti naujų dvasinių resursų bei išraiškos priemonių. Tačiau noras kurti abstrakčius darbus išliko. Abstrakčioji tapyba nuo puristinio formų objektyvizavimo matematinėmis formomis, autonomiško ženklų pasaulio su "prisimenama", o ne realiai egzistuojančia natūra pasuko subjektyvių menininko išgyvenimų link. Šio proceso kulminacija tapo informel ir abstraktus ekspresionizmas. Tapo ir vienaip ar kitaip išliko iki pat šių dienų. Taigi, patyrusi triumfą, abstrakčioji tapyba informel bei abstraktaus ekspresionizmo pavidalu visą XX a. antrąją pusę nuolat sugrįždavo į menininkų drobes ir į kritikų tekstus. Sugrįždavo tuomet, kai daiktiškumas pasirodydavo pernelyg grubus ir lėkštas. Sugrįždavo ji drauge su paslapties ir gilumos troškimu. Šis procesas nenutrūksta ir prasidėjus naujam tūkstantmečiui. Juk abstrakčioji tapyba gali būti susijusi ir su tobulos formos paieškomis. Su išraiškos ieškojimu. Su noru nugrimzti į tai, kas neapčiuopiama, bet jaučiama. Su noru išlieti dvasios proveržius. Visa tai aktualu – net ir šiame medijų bei koncepcijų amžiuje. Todėl abstrakti tapyba atgimsta vis iš naujo.

Galerijoje "Intro" eksponuojama paroda "Realybė X abstrakte", anot kuratoriaus ir parodos dalyvio Ramūno Čeponio, turėtų parodyti tai, kas nematoma. Tokia iš pirmo žvilgsnio paradoksali užduotis yra įvykdoma, per matomą aplinką abstrakčiomis formomis atskleidžiant nematomą realybę. Siekimas įpavidalinti kiekviename objekte glūdinčią jo vidinę formą ir vidinę tiesą tikriausiai negali būti įgyvendintas kitaip, kaip tik abstrakto pavidalu. Taigi realybė kažkokiu būdu atsispindi abstrakčiosios tapybos kūriniuose. Tačiau kokia ta realybė? Kas atsiveria menininkui, siekiančiam žvilgtelėti už regimosios tikrovės vartų, atsisakančiam atpažįstamų formų? Ta realybė nekonkreti ir sunkiai perteikiama – nutapoma, nupiešiama, iškalbama ar nupasakojama. Realybė X (kad ir kaip šis pavadinimas primintų "X bylas"). Tai, kas paslaptinga, nepažįstama, mįslinga.

Paroda siekia parodyti, kokia šiuo metu Lietuvos abstrakčiosios tapybos situacija, kokie tie "daiktiški", apčiuopiami kalbėjimo apie abstraktą būdai. Kitaip tariant – kokiais metodais ir kokias tiesas atveria menininkai, kurdami abstrakčius kūrinius.

Ekspozicijoje regima krypčių ir manierų įvairovė parodo, jog galimos įvairiausios tiesos. Raimondas Martinėnas, naudodamas sodrias, ryškiais spalvas ir intensyvius potėpius, yra bene arčiausiai abstrakčiojo ekspresionizmo. Arūnas Vaitkūnas, kuris seniai garsėja kaip veržlių potėpių meistras, abstraktų ekspresionizmą papildo koncepcija. Į kompozicijos centrą jis įterpia vaikišką žaislą, suponuojantį judesio įspūdį; turbūt kiekvienas vaikystėje žaisdavome žaidimą, kai reikėdavo ant fanerinės lentelės į tam tikrą "mechanizmą" su spyruokle įdėti metalinį šratą ir iššauti. A.Vaitkūno eskizai išbarstyti aplink žaislą ant sienos vėduokle, kaip ir šratai žaidžiant. Lino Leono Katino abstrakcija paklūsta koncepcijai: galima tarsi popieriaus lapus versti linines staltieses, pritvirtintas ant drobės pagrindo, galima drobėse ieškoti kosmoso ir chaoso opozicijų. Į šriftą atsiremia Antanas Obcarskas ir Eglė Ridikaitė. Net ir prasmingiausias tekstas iš toli atrodo kaip eilučių rinkinys; taigi A.Obcarsko baltos iškilios linijos ant tamsaus fono regisi tarsi tekstas, kurio raidės susiliejusios į visumą. Priėjęs arčiau pamatai, jog tai tėra kažkoks linijinis Brailio raštas, kur žaidžiama faktūromis, o ne tekstu. Apčiuopęs pirštais iškilias linijas, atsitrauki atgal ir žiūri į pseudotekstą iš toliau. Eglė Ridikaitė šriftą naudoja atvirkščiai: didžiulės paveikslo plokštumos tuščios, tik keletas žodžių centre. Tačiau net ir gerai įžiūrimos raidės, jeigu jos parašytos svetima kalba, – tėra grafiniai ženklai, nepažįstami, taigi – abstraktūs.

Labiau į meditaciją linkę Ramūnas Čeponis, siūlantis kontempliuoti rusvą dažų liniją, vos matomai ryškėjančią juodame fone, ir Aistė Krasauskaitė, dengianti drobes tekstilinėmis faktūromis ir leidžianti įžiūrėti jų raibuliavimą. Vytautas Dubauskas siūlo ramybę, o ne emocijų šėlsmą; vienintelis ryškesnis paveikslo faktorius – dažo nuvarvėjimas. Tuo tarpu Jurga Barilaitė atvirkščiai – implikuoja judesio galimybę. Vietoje teptuko naudodama batų antspaudus, ji drobę uždengia savo pačios pėdsakais. Pėdos drobę paverčia menamu nueito kelio etapu, suteikdamos abstrakčiai plokštumai papildomą gana konkrečią prasmę. Judesys netiesiogiai regimas ir Eimučio Markūno tapyboje; naudodamas vietoje drobių automobilio kapotus, menininkas pasiekia dvigubą efektą: ekspresyvūs potėpiai, ryškios spalvos susilieja su menamo važiavimo ekspresija.

Taigi galimybė pasitelkti savo tikslams abstrakčios tapybos siūlomas raiškos priemones gali būti panaudojama įvairiausiais būdais. Tačiau visi jie, nors ir skirtingi, gali mus priversti galvoti apie kitą realybę. Apie tai, kas neapčiuopiama ir nepažįstama. Apie realybę, glūdinčią už šios realybės ir laukiančią minties ar žvilgsnio.

Paroda "Realybė X abstrakte" skatina materialiomis priemonėmis atverti nematerialų pasaulį. Prisiliesdami prie materijos, pažįstame tai, kas neapčiuopiama. Antra vertus, net ir naujausi fizikos tyrimai rodo, jog materiali yra ir mintis. Materialus, anot tyrinėtojų, yra net ir toks neapčiuopiamas dalykas kaip laikas. O kad galėtum operuoti kitoje realybėje priimtinomis kategorijomis, reikalingi nemenki sugebėjimai: pačios abstrakčiausios ir sunkiai įvaldomos sritys yra muzika, matematika... Šiuo atveju – tapyba. Regisi, jog abstrakti tapyba lietuviškoje padangėje turi nemažą būrį tiek adeptų, tiek gerbėjų, kuriuos masina galimybė su abstrakto pagalba žvilgtelėti į kitą realybę. Į tą, kurią įmanoma apibūdinti tiktai abstrakčiu ir paslaptingu ženklu "X".

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:39:37 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba