Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-09-10 nr. 3297

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• DURS GRÜNBEIN.
Biologinis valsas
23

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• „Sostinės dienos“
• ANATOLIJUS LAPINSKAS.
Apie menininkų sveikatos draudimą
1
• RIMA POCIŪTĖ.
Visuomenę žeidžiantis seksualumas: Rygos variantas
5

LITERATŪRA 
• VYTAUTAS DUMČIUS.
Basomis per trieilius
19

POKALBIAI 
• Su VIRGILIJUM ČEPLIEJUM kalbasi KAZIMIERA KAZIJEVAITĖ.
Virgilijus Čepliejus: „Geriausiai išverčiu tada, kai neskubu, dirbu su malonumu“
5

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Ispanų filmuose – daug saulės, meilės ir juoko
• X lenkų kino savaitė

TEATRAS 
• Artėja septintasis teatro festivalis „Sirenos“

DAILĖ 
• TIMĄ VAN TUILĄ kalbina KRISTINA STANČIENĖ.
Kelionė: fizinė ir dvasinė sąvoka
3
 LEONAS PELECKIS-KAKTAVIČIUS.
Adolfas Vaičaitis: „Abstraktusis menas pasibaigė“
2

MUZIKA 
• JŪRATĖ KATINAITĖ.
Atostogos dvasingumo saloje
2

PAVELDAS 
• RAMUNĖ HAZIR.
Valdovų rūmuose – aštuoniolika naujų muziejinių vertybių
3

ESĖ 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Apie mokyklą kaip kalėjimą ar pasaką
7

POEZIJA 
• NERINGA DANGVYDĖ.
13

PROZA 
• RIČARDAS KALYTIS.
Politinė diversija
2

VERTIMAI 
• PETR BORKOVEC, JORGE MELICIAS, MARIA SOUSA.
16

KRONIKA 
• Naujų, besišypsančių veidų ir „trupės liūdi“ narių sintezė

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Užkampiai
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Kakadūkavimai

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DE PROFUNDIS
– Velniai nematė!
– Velniai nieko nemato, jiems visad tamsu akyse...
 
• IEVA SALATKAITĖ.
2
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir brakštelėjimas
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

Šatėnų prieglobstis 
• Dvidešimt ketvirtoji savaitė56

DAILĖ

Adolfas Vaičaitis: „Abstraktusis menas pasibaigė“

LEONAS PELECKIS-KAKTAVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Adolfas Vaičaitis.
Be pavadinimo

Mišri technika. 1999

95-ąjį gimtadienį pažymėjęs Aust­ralijoje gyvenantis dailininkas Adolfas Vaičaitis porą dešimtmečių vasaras praleidžia Šiaulių priemiestyje. Nepriklausomoje Lietuvoje surengta ne viena paroda, dalyvauta jaunystės bičiulių parodų atidarymuose. Čia gimė nemažai naujų kūrinių. Išleista originalių ekslibrisų knyga.

A. Vaičaitis gimė 1915 m. birželio 16 d. Šiaulių apskrityje, Joniškio valsčiuje, Plikiškių kaime. Mokėsi Joniškio ir Šiaulių gimnazijose, 1939 m. baigė Kauno meno mokyklą. Mokytojavo Jurbarko gimnazijoje. 1941–1944 m. dirbo Valstybinės knygų leidyklos meniniu redaktoriumi. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, emigravo į Vakarus, gyveno Vokietijoje. 1949 m. persikėlė į Australiją. Parodose pradėjo dalyvauti gyvendamas Lietuvoje. Jo darbų buvo įsigiję Vilniaus ir Šiaulių muziejai. Ne sykį yra laimėjęs plakato konkursą. Pasižymėjo kaip knygų ir periodinės spaudos iliustratorius. Lietuvoje iliustravo dr. J. Balio „Lietuviškas pasakas“, L. Dovydėno „Lapino vestuves“, tremtyje –­ literatūros almanachą „Tremties metai“, J. Aisčio „Pilnatį“, J. Kaupo „Daktarą Kripštuką pragare“ bei kitus leidinius. Pažymėtinas ir Vokietijoje 1948 m. išleistas litografijų aplankas – prabangus bibliografinis leidinys. Yra sukūręs daug tapybos, akvarelės darbų, jo rankai priklauso ir netradiciški ekslibrisai. Dalyvavo parodose Vokietijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Skaitė paskaitas meno klausimais lietuvių bendruomenei, yra buvęs lietuvių Kultūros fondo Australijos valdybos pirmininku.

A. Vaičaičio kūriniai – paprastomis priemonėmis išreikštas vizualinis įspūdis. Daugelis jo kūrinių be pavadinimų. Pasak dailininko, jis pasikliauja jutimais, kuriuos nori išreikšti spalvomis ant plokštumos, ant popieriaus. Jį žavi žodžiais nepaaiškinama harmonija. Dailininko kūrybos priemonės dažnai būna tai, kas papuola po ranka, jam būdinga mišri technika. Tas pats motyvas niekada nepasikartoja. Kartais daro eskizus, bet jų nekopijuoja.

Grynasis menas jam neatskiriamas nuo poezijos, muzikos, beveik kiekvieną A. Vaičaičio kūrinį galėtum pavadinti harmonija. Dailininkas prisipažino: jaučiąs, kad ateina senatvė, būna dienų, kai teptukas nebeklauso.

Nepataikaudamas pastebiu: lyg ir nepasikeitęs. Koks buvo devyniasdešimt trečiaisiais ar dutūkstantaisiais, toks ir šiandien. Tiesus kaip styga, pasitempęs, su trijų dienų ūsiukais ir jaukia šypsena.

– Išvaizda gal ir ne, – sutinka, – bet vidumi – labai. Nebeišeina taip, kaip norisi. Picasso devyniasdešimties irgi prastai piešė. Tik tiek, kad jis buvo Picasso.

– Bet patirtis profesionalui... – bandau ginčytis.

– Tas tai taip. Tačiau apie parodą negalvoju. Dirbu sau.

A. Vaičaitis pasiguodžia jaučiantis vienišumą. Dėl to, kad geri prieteliai nuėjo į Amžinybę. Ir tai varo į depresiją. Kad nors kiek pataisyčiau nuotaiką, pašnekovui pasakau, ką ta tema girdėjau iš Algimanto Baltakio. Anot poeto, nėra ko nusimint, juk ten iškeliavusi geriausia žemiškos kompanijos dalis. Todėl ir pačiam iškeliaut nebus taip baugu.

– Taip, tikrai, – pasakė šyptelėjęs, o gurkštelėjęs dvidešimt lašų konjako pasitaisė, – dabar mano geriausia kompanija – gamta. Medžiai, debesys, dangus. Man gera gamtoje.

Kaip A. Vaičaitis vertina tai, kas kuriama dabar, prasidėjus XXI amžiui?

– Abstraktusis menas pasibaigė, – ištaria A. Vaičaitis. Kalbėdamas apie kompiuterių amžiaus meną, prisipažįsta, jog jam, protu naujas idėjas suvokiančiam, vidumi sunku jas priimti. Kai tiek daug mechanikos, kai nebeegzistuoja jausmas, kai menas ateina per performansus, belieka tik liūdnai šyptelti. Bet toks ar kitoks idėjos gvildenimas visam pasauly egzistuoja.

– Man atrodo, kad su abstrakčiuoju menu pasibaigė menas, – konstatuoja A. Vaičaitis. – Menas išsigimė. Panašiai kaip kažkada barokas buvo tapęs paskutiniu turtingo klasikinio meno žingsniu.

Dailininkas mano, jog jei likimas būtų kitaip sudėliojęs gyvenimo kortas ir jei nebūtų užbaigęs karjeros lageryje, kažin ar būtų pasiekęs ko nors daugiau už laikraščio ar žurnalo iliustratoriaus kasdienybę. Okupacijos laikai sužlugdė ne vieno jaunystės bičiulio, likusio tėvynėje, talentą. Pavyzdžiui, Antano Gudaičio. Iki tol stiprus buvęs. Kai susitiko po daugelio metų, jis ir pats tai pripažino. Negalima tvirtinti, kad sovietmečiu A. Gudaitis nieko reikšmingo nesukūrė. Sukūrė. Bet rezultatai būtų buvę ryškesni.

Dabar tik atsiminimuose susitikimai su jaunystės laikų bičiuliais Viktoru Vizgirda, Vytautu Kasiuliu, Vytautu Kazimieru Jonynu, Henriku Šalkausku, Vytautu Kašuba, Juozu Olinardu Penčyla, Juozu Bagdonu, Juozu Kėdainiu. Didelį malonumą, sako dailininkas, patyręs prieš keletą metų susitikęs Druskininkuose jaunystės laikų bičiulį Algirdą Petrulį. Dabar amžinatilsį. Susitiko plenero metu. A. Vaičaičiui nebuvo tekę girdėti, kad kur nors Vakaruose rinktųsi menininkai kolektyviai piešti. Į gamtą, į pikniką – taip, važiuoja, tačiau daryti meno kolektyviai, lyg į kokį turgų, nevažinėja. Nėra tradicijos. A. Petrulis pritarė A. Vaičaičiui, jog tai „chaltūros“ gaminimas. Pritaikomajam menui – tautodailei, smėlio skulptūroms ar kūriniams iš druskos gal tai neblogas sumanymas, tačiau menas gimsta kitaip.

Koks A. Vaičaičio požiūris į Vilniuje kuriamą Gugenheimo muziejų?

– Būtų gerai tokį muziejų turėt. Bet man atrodo, kad čia daugiau verslo, o ne meno reikalas.

A. Vaičaitis sako, kad Lietuvoje, jos sostinėje, reikėtų naujų kūrybingų, talentingų architektų. Anot jo, kol kas architektai – verslininkai, kuriantys stiklines dėžutes. Stikliniai namai – seniai pasibaigęs stilius. Pasaulinėje architektūroje kitos idėjos. Kartais prisimenama, kad Sovietų Sąjungoj lietuvių architektai buvę geriausi. Net Lenino premija įvertinti.

– Viešpatie, bet jūs dar sykį žvilgterkit į tų laikų architektūrą.

Šiauliuose stovi šiuolaikinis pastatas, kuris galėtų būti architektūros pavyzdžiu Lietuvoje. Nedidelis, moderniškas statinys prieš keletą metų iškilo Aušros alėjoje, kitoje pagrindinės turgavietės pusėje. Įėjęs į pastato vidų, A. Vaičaitis buvęs nustebintas, ant sienos išvydęs ispanų dailininko Chuano Miro kūrinio reprodukciją. Ten dirbantys žmonės negalėjo pasakyti, kaip ji ten atsirado, bet akivaizdu, kad tas, kuris projektavo pastatą ar jo savininkas – mąstantis žmogus.

A. Vaičaičio manymu, įdomiai, propaguodamas šiuolaikinį meną, nekasdieniškus darbus Šiauliuose reiškiasi menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. Tačiau A. Vaičaitis nesupranta, kaip Šiauliuose vietoj Lenino paminklo šiais laikais galėjo atsirasti moters skulptūra, neva simbolizuojanti aušrininkus:

– Iš užpakalio – dar dar... Bet priekis, priekis...

Kasmet 4–5 mėnesius Lietuvoje gyvenantis dailininkas mato ir tai, kas per pastarąjį dvidešimtmetį tėvynėje pasikeitė į gera ir kas negali nejaudinti. Liūdina, kad valstybėje nėra gerų ekonomistų. Valstybę, anot A. Vaičaičio, valdyti gali tik nepaprastų pajėgumų žmonės. Lietuva tokių neturi.

– Nė vienas mūsiškis tam nepasiruošęs. Net Brazauskas, kuris ūkiškai tvarkė geriausiai, vis dėlto prastai tvarkė.

Dailininkas sako, kad jis su bičiuliais Australijoje pajuokauja: jei Lietuvos vyriausybė būtų protinga, pasikviestų į pagalbą specialistų iš Vokietijos. Taip, kaip kažkada padarė turkai. Ir tai pakėlė Turkijos ekonomiką. „Tačiau lietuviai išdidūs ir tokiam žingsniui nesiryš...“

Tragedija dailininkas vadina gabių jaunų žmonių persikėlimą į užsienį. Ne studijuoti, ne tobulintis, bet visam. Ir tai, jog niekas nieko nedaro, kad tai sustabdytų.

Kur dailininkas jaučiasi geriau – Lietuvoje ar Australijoje? „Tėvynėje“, – atsako. Pastebi, kad ir ten, ir čia nebegerbiamas senesnis žmogus. Jis nereikalingas. Todėl menininkas su meile prisimena kelyje sutiktus žmones iš Rytų, kuriems žilo plauko sulaukusieji yra ypatingos pagarbos nusipelnę išminčiai.


2010 m. rugpjūtis


 

Skaitytojų vertinimai


63019. abstraktusis menas2010-09-16 15:48
nepasibaigiau

63045. selė :-) 2010-09-17 13:52
Tikrai skaityti buvo labai įdomu, tik norėčiau dailininkui priminti, kad patys seni žmonės nelabai mėgsta senų - vis stengiasi bendrauti su jaunesniais, o tarpusavyje tai jau nelabai... Patiko dailininko pasakymas apie Picasso ir apie tai, kad Lietuva neturi gerai išmanančių, talentingų "ūkininkų"... ir, bendrai, tai beveik viskas patiko...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
21:39:20 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba