Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-22 nr. 3238

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROBERTAS KETURAKIS.
Aleliuja
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Renginių programa
• Kviečiame dalyvauti moksleivių poezijos skaitymuose

AKTUALIJOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Susirūpinusieji
7
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kodėl tebekuriama poezija?
14

POKALBIAI 
• JUSTINĄ MARCINKEVIČIŲ kalbina SIGITAS BIRGELIS.
Pavasaris ir poezijos – neatsiejami
2

LITERATŪRA 
• ALFREDAS GUSČIUS.
Štrichai Rimgaudo Graibaus portretui
10

TEATRAS 
• JANINĄ MALINAUSKAITĘ kalbina SIGITAS BIRGELIS.
Janina Malinauskaitė: kūrybai reikia ramybės
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre vaikams – fantazija, humoras ir aktorių žaismė

DAILĖ 
• Interviu su KUNIGUNDA DINEIKAITE.
Asmeninės patirties statyba
2
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Penki būdai pažvelgti į žemę
• Literatų gatvės projektas

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Ar turime lietuvišką brodvėjų?
10

ATSIMINIMAI 
 PETRAS PANAVAS.
Kartą vasarą tarp keturių vėjų

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Trumpos naktys
1

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Lietuvybė
31

POEZIJA 
• RIMGAUDAS VALENTINAS GRAIBUS.
2

PROZA 
• RIČARDAS KALYTIS.
Kai bezai žydėjo
5
• ALOYZAS TENDZEGOLSKIS.
Iš laiškų draugui
1

VERTIMAI 
• MARIÁN MILČÁK.
Eilėraščiai iš „Septintosios miego knygos“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Brolių gudų muzikos štrichai
4

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• AKVILĖ ADOMAITYTĖ, MILDA BAZARAITĖ.
Leidybos dienoms pasibaigus

KRONIKA 
• E. Kossakowskio fotografijos grįžta pas senelį į Lietuvą
• Šiaulių teatre – „Gyvasis žodis“
• Haydnas ir Vilnius

IN MEMORIAM 
• ZITA ŽEMAITYTĖ
1923 07 26 – 2009 05 18

SKELBIMAI 
• Konkursas „Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos“ priemonių planui įgyvendinti

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• HANS MAGNUS ENZENSBERGER.
Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalių prisakymai
1
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS.
Memoriumai
• rES ludentES/žAIDžIaNTYS dAiktAi

ATSIMINIMAI

Kartą vasarą tarp keturių vėjų

Ištrauka iš rašomos atsiminimų knygos

PETRAS PANAVAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotrauka

Utenoje, ketvirtoje vidurinėje (dabar Dauniškio gimnazija), buvau atidirbęs visus mokslo metelius, taigi atėjo eilė nukeliauti į eilinius mokytojų tobulinimosi kursus, nes visos kolegės lituanistės buvo pilnos visokios tobulybės. Ta prievolė nesukėlė jokių neigiamų emocijų, nes tobulinimasis turėjo įvykti Klaipėdoje. O geresnės vietos bet kokiam tobulinimuisi už Palangą ir Klaipėdą – ir dar vasarą! – nesugalvosi.

Tada rašė vieną tūkstantį devynis šimtus septyniasdešimt trečiuosius. Taip, ko gero, pradėtų šį pasakojimą vokiškos sintaksės įtakos neišvengusi klaipėdiškė Ieva Simonaitytė. Bet garbiosios „Aukštujų Šimonių“ autorės seniai nėra, ir tokios konstrukcijos sakiniais Lietuvoje niekas daugiau neberašo. O jei ir rašytų, tai tik ne apie kažkokį Petrą Panavą. Tiesa, pavėluotą ir kuklų mano pirmąjį rinkinuką „Žemės tyla“ kaip tik tada iš visų pusių buvo apipuolę jauni poetai ir jais netapę būsimieji kritikai, bet jų rašiniai nei iš toli, nei iš arti nekvepėjo jokiais Lietuvos etnografinių pakraščių kvapais. Užtat buvo grūste prigrūsti tarptautinių žodžių ir kritiniams straipsniams būdingų štampų, rodančių neeilinę tų straipsnių autorių erudiciją.

Kursų vadovė buvo šviesios atminties L. Tupikienė, aktyviai reiškėsi žinoma pedagogė L. Abraitytė ir dar keletas neeilinių moteriškių. Protingų vyrų irgi buvo, bet mažiau. Jie mažiau ir kalbėjo. Vadovė sudarė tokį užsiėmimų grafiką, kad beliko tik ploti: visos paskaitos ir nepaskaitos –­ iki pietų, o popiet – pajūriai pamariai. Vakare dar galima buvo ir kokį vardadienį pašvęsti. Pradėjo megztis nedrąsūs kursiniai – kurortiniai romaniukai. O vienas drąsus, netrukus tapęs apkalbų objektu. Mat pas vieną simpatišką raudonskruostę, patogių formų aukštaitę, į kursus atvykusią nuo Tverečiaus ar Mielagėnų pusės, ėmė lankytis jaunas, tada mažai žinomas poetas, bet beveik visados poetiškai paėmęs. Irgi nuo Ignalinos kilęs. Kur buvęs, kur nebuvęs, o jau – ir bendrabuty arba prie auditorijos durų, už kurių prakaituoja laukimo ir vasaros karščio kamuojama raudonskruostė. Teko girdėti, kad po vienos vakaronės, kurioje dalyvavo ir jaunasis poetas, raudonskruostė širdies riterį, mirtinai pavargusį, su atstatyta į dangų barzdike, ant savo galingų rankų atsargiai, lyg porcelianinę lėlę, nusinešė apsidairydama į bendrabučio kambariuką ir pasiguldė ant sofos nakčiai. Ir mūsų kompanijos jaunesni vyrukai panūdo mergų paieškoti. Klaipėdiškių, normalių, ne pedagogių. Vieną kartą ir aš buvau nutemptas į mergyną. Namą ir dabar prisimenu, nes ant jo fasado, per visą aukštį, buvo pritvirtintos medinės mitologinės būtybės, – atrodo, Vėjapūtis ir dar kažin kokios. O viename to mitologinėmis būtybėmis išpuošto namo bute ir radome tris grynaveisles žemaitukes. Vieną – dar tik išsiritusią iš paauglės metų, antrą – brandžią, tik kartą išsiskyrusią, pasak vieno viską žinančio mūsų kolegos, trečią – irgi lyg iš pieno plaukusią, o antakiai jos – tikras ilgasparnės kregždės skrydis. Kojos –­ lyg nutekintos, brandaus baroko formų, biustas pakylėtas, beveik simetriškas, iš pažiūros standus. Netrukus paauglė, nužvelgusi „jaunikius“ ir suvokusi, kad dauguma jau ne pirmo šviežumo, išgaruoja, bet pasirodė merginų kaimynystėje gyvenantis jūreivis, neseniai grįžęs iš tolimo plaukiojimo paskui silkes. Kai visi apšilo ir ėmė kalbėti vieni kitų nesiklausydami, pastebėjau, kad tik kartą išsiskyrusioji su cigarete tarp pirštų išėjo į koridorių parūkyti. Nors rūkyti nerūkau, mečiau dar penktoje klasėje, bet nupėdinau paskui išėjusiąją ir negrabiai pabandžiau apkabinti, bet, matyt, suveikė sąlyginis refleksas ir trumpam pamiršau pedagoginę etiką ir manieras – ėmė nebeklausyti rankos. Išgirdau koketišką, bet vis dėlto lyg ir priekaištą:

– Visi jūs, vyrai, vienodi. Visi visą laiką galvojate apie vieną ir tą patį...

– Apie kokį tą patį? – apsimečiau naivuoliu.

– Nevaidink durnelio, – ir žemaitukė, paėmusi už ausies spenelio, timptelėjo. Toliau vyko beveik normalus ir beveik nekaltas flirtas, kuris užsitęsė, tad laikas buvo jį užbaigti. Pirmoji į laikroduką ant savo lankstaus riešo pasižiūrėjo žemaitukė, kažką prisiminė, nužvelgė mane nuo galvos ligi kojų, pamąstė ir gražiai atsiprašė:

– Na, man laikas. Turiu eiti... Esu susitarusi.

Kai grįžau į kambarį, ten buvo likusi tik toji, kurios antakiai lyg kregždės skrydis. Matyt, kolegos pamanė, kad aš nieko nesakęs nusimuilinau, tad nelaukdami su jūrininku priešakyje išgarmėjo į Jūros šventę. Ir aš ketinau eiti pasižiūrėti tos šventės. Dabar pėdinti vienam ir šiek tiek paėmusiam tingisi. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: netrukdomas pasigėrėsiu šituo juodų kaip kregždės sparnai antakių skrydžiu – tai ir bus šventė. Tai sumetęs, nusiteikiu šventiškai ir imu žerti komplimentus. Po kelių komplimentų mane užbūrusių antakių savininkė, iki tol gana santūri, ima šypsotis ir kelis kartus pilna burna susijuokia. Tas juokas pilna burna viską ir sugadina: dantukai vienas nuo kito per nemažą nuotolį išsidėstę, lyg dirbtinai užsmailinti, lyg vampyrės. Rodos, dar sekundė – ir įsikibs man į kaklą, perkąs miego ar kitą kokią arteriją – ir Uteną pasieks tik žinia, kad Petrui Panavui amžiną atilsį – kraują Klaipėdoje vampyrė išgėrė. Bet vos tik žemaitukė užsičiaupia, nutaiso mąslų veidą – nepakartojama tobulybė. Ir man vėl pritrūksta jėgų atsisveikinti. Bet tuo metu į kambarį įbilda berniukas ir mergikė, atrodo, dvynukai. Tokie mieli, lyg iš atviruko. Ir be galo panašūs į mamą. Tai jos atžalos, nelaukdama klausimų paaiškina šeimininkė. Paaiškinusi įduoda po skanumyną ir vėl išsiunčia žaisti į atšlaimą. Kur vyras? Kiaulėms šėko pjaut išėjo, kirsdamas botagu šunims per blakstienas. Pajuntu vos ne didžiosios Žemaitės stilių. Manyje pabunda smalsumas, užuodus įdomią istoriją. Bet prasiveria durys ir įeina du: vienas juodbruvas, kitas – rudas kaip šūdas. Juodbruvys, mane pamatęs ant sofos greta šeimininkės, sunerimsta, rudis, prikišęs lūpas prie jo ausies, kažką energingai aiškina. Juodbruvis neryžtingai žvilgčioja į mane ir abejoja. Bet šeimininkei tokia situacija, regis, patinka. Gal net labai. Ji demonstratyviai su manimi koketuoja. Rudis atsistoja, nusispjauna į kertę ir išeina. Kiek patylėjęs, pakosėjęs į saują, juodbruvys irgi neria į tarpdurį, nieko gero nežadančiu žvilgsniu pervėręs kvatojančią šeimininkę ir dirbtinai abejinga šypsena besi­vaipantį atėjūną. Ko gero, lūkuriuos su basliu už kampo. Gal ir ne vienas... Suprantu, kad kažkam atsistojau skersai kelio. Didelės baimės nejaučiu, bet esu krikščionis, aukštaitis, dar negirtas, tad mane apima užuojauta išėjusiajam. Todėl dar kažką susakęs, padėkojęs, beveik broliškai pabučiavęs šeimininkėlę į ranką ir į skruostą, kurį, pasirodo, dengė nemažas pudros sluoksnis, atsisveikinu.

– Galėjai ir pabūti, nevarau, – lyg juokais, lyg rimtai sako pabučiuotoji, vėl parodydama savo vampyriškus dantukus.

Išėjęs į kiemą, pamatau juodbruvį. Sėdi žmogus, abiem rankom susiėmęs galvą, ir siūbuoja – pirmyn atgal, pirmyn atgal. Paliečiu sielvarte ir apmąstymuose paskendusio sėdinčiojo petį ir sakau:

– Jeigu dar nepraėjo noras, trauk į kambarį. Palikau nekliudytą...

Juodbruvis iš padilbų spokso į mane ir nesusigaudo –­ šaipausi ar rimtai kalbu. Bet vis dėlto ištiestą ranką paspaudžia ir nudrožia į namo laiptinę.

Įdomu, išgėrė toji vampyrė tada tam juodbruviui kraują ar dar tebegeria ligi šiol...

Į kursus, be lektorių, buvo pakviesta ir dar viena kita žinoma asmenybė. Pirmiausia Jonas Mikelinskas –­ kaip rašytojas, buvęs mokytojas ir buvęs lituanistų globėjas Švietimo ministerijoje. Žmogus, mokantis ir galintis ne tik rašyti, bet ir pakalbėti logiškai ir beveik be kirčiavimo klaidų, nevengiantis filosofiškų ir kitokių užuominų, intrigos bei pasisėdėjimo atsipalaidavusioje, sužmogėjusioje pedagogų kompanijoje. Deja, tą kartą dėl nežinia kokių priežasčių pasisėdėjimas buvo striukas, teisingiau –­ simboliškas ir baigėsi saulei nenusileidus. Tai mes, pora ar trejetas mokytojų, pasiūlėme rašytojui ir lektoriui iš universiteto Adomui Šoblinskui nueiti pasėdėti į kokią aludę ar kavinukę. Pakviestieji oriai, bet su neslepiamu entuziazmu pritarė. Eidami sumetėme, kad net nebrangioje kavinėje ar aludėje turėsime permokėti. O jei to gero nusipirkę parduotuvėje pasisėdėtume bendrabutyje, nedideliame būrelyje? Garbingi svečiai sutiko. Užsukame į maisto ir gėrimų parduotuvę. Parduotuvė jau uždaroma, bet mūsų nepriekaištinga išvaizda ir Jono Mikelinsko įtaigūs sakiniai pardavėją nuginkluoja. Kol ji šlapiu skuduru apvyniotą šepetį pastato į kampą, kol iš lentynos ima vyno ir kitokius buteliukus, jos kolegė didelėmis akimis spokso į rašytoją. Prisiminiau, kaip kadaise, dar man mokantis vidurinėje, taip į mane vis pakreipdamas galvą spoksojo apuokas ar pelėda, kurią iš kažkur į namus buvo parsinešęs klasės draugas Arnas. Aš stovėjau už draugų nugarų, toliausiai nutolęs, ir pilna gerkle kvatojau iš didžiaakio paukščio, tai pritupiančio, tai pasistiepiančio ant gauruotų kojų ir per draugų galvas stebinčio mane didžiulėmis stiklinėmis akimis. Staiga paukštis suplasnojo, perskrido draugų galvas, nutūpė ant mano pečių ir ėmė kopti aukštyn, matyt, nusiteikęs nagus suleisti į kažkieno kvailą pakaušį. Išsigandau mirtinai. Laimė, draugai paukštį nuėmė ir mane išgelbėjo. Rašytojas Mikelinskas net nebandė iš ko nors juoktis, bet stiklinės, apvalios lyg pelėdos moteriškės akys nežinia kodėl stebėjo tik jį. Staiga moteriškė pasistiebė, pasviro į priekį, pasvirusi žengė porą žingsnių ir tylėdama abiejų rankų pirštais įsikibo į Jono Mikelinsko barzdą. Visi buvome apstulbę. Auka taip pat. Kitas gal būtų ėmęs šaukti, trenkęs moteriškaitę į kampą ar kaip nors kitaip smarkiai sureagavęs, bet Mikelinskas abejingai sustingo ir laukė, kas bus toliau. Laukė tol, kol greta neatsirado pardavėja ir nenuvedė agresorės į kažkokią belangę kamarėlę už lentynų. Grįžusi atsiprašė:

iliustracija

– Atleiskite, padaugino...

Atsigavome ir ėmėme kvatoti tik išėję į gatvę. Atsigavo ir rašytojas. O atsigavęs tapo patenkintas savimi.

– Štai ką reiškia, kai žmogus imi ir susivaldai. O juk galėjau ir nesusivaldyti... – filosofiškai apibendrino.

Vakaras buvo nenuobodus ir turiningas. Prisimenu, kad baigėme klausydami Jono Mikelinsko artistiškai deklamuojamų gal Baudelaire’o, gal Rimbaud eilių. Prancūziškai, ko gero, nė vienas, išskyrus deklamuotoją, nesuprato, bet tai buvo nesvarbu...

Kursų vadovė nusprendė Jonu Mikelinsku neapsiriboti. Jei plėsti kursantų akiratį – tai plėsti. Po vienos paskaitos išgirdome – įvyks susitikimas su keturvėjininku Saliu Šemeriu-Šmerausku. Šį kartą nuo paskaitos, atrodo, nė vienas nenusimuilino – salė buvo pilnutėlė. Net užgniaužęs kvapą laukiau, kada pasirodys tas keturvėjininkas ir kokį vėją sukels. Apie Salį Šemerį žinojau ne kažin kiek – tiek, kiek užsiminta vadovėliuose, kiek buvo dėstytojų pasakyta neakivaizdinių studijų metais ir ką perskaičiau A. Venclovos atsiminimuose.

Pagaliau scenoje pasirodė ir lauktas keturvėjininkas. Bet jokiais keturiais vėjais net nepadvelkė. Į sceną užlipo aukštas, poliesis, per aukštumą ar nuo metų svorio palinkęs pilko veido ir pilku kostiumu žmogus. Pasirodęs išskleidė kelis popieriaus lapus ir sausu pilku balsu ėmė skaityti. Matau, kad nusivylimas apėmė ne tik mane, bet ir visą auditoriją. S. Šemeriui monotonišku balsu skaitant savo popierius, kursų vadovė, matyt, nusprendusi gelbėti situaciją ir savo autoritetą, mandagiai įsiterpia ir prašo papasakoti apie kūrybos varžymą Smetonos diktatūros metais. Dar ir šiandien stebiuosi, kaip tokia nuovoki moteriška galėjo taip naiviai paklausti. S. Šemerys, atidėjęs į šalį visus savo jau perskaitytus ir dar neperskaitytus lapus, atkunta ir pažvalėjusiu balsu sako:

– Tai kad tada rašytojų kūrybos niekas nevaržė. Galėjo cenzūra prikibti prie kokio nors straipsnio laikraštyje, bet rašytojai rašė taip, kaip kuriam šaudavo į galvą. Tada buvo laisvė. O kas dėl Smetonos diktatūros, tai mes ją gerokai išpūtėme.

Po šito pasakymo salėje nebeliko nė vieno apsnūdusio. Salys Šmerauskas, lyg mostelėjus burtų lazdele, staiga tapo Šemeriu. Paklaustas apie Petrą Cvirką ir jo kūrybą, susakė nei šį, nei tą. Ir matėsi, kad joks vadovės įsiterpimas nieko nepakeis. Tad vadovė, prisilenkusi, ant pirštų galų išėjo iš salės. Pro pravertas duris regėjau, kaip ji, godžiai traukdama cigaretės ar papiroso dūmą, susinervinusi vaikščioja po fojė ir, ko gero, planuoja, kur reikės ieškotis darbo, kai bus atleista iš pedagogų tobulintojos pareigų. O Salys Šemerys taip įsijautė, kad net kai kurie atsargesni klausytojai irgi jau dairėsi, ar dar pasilikti, ar irgi susikūprinus ant pirštų galų nerti iš salės. Bet pabaigoje visi audringai plojo, kai kurie net atsistoję.

Kitą dieną, po paskaitų, vėl atsidūriau Smiltynės vyrų paplūdimy. Kažkodėl vienas. Vyrai tai snaudžia, tai alų iš butelių gurkšnoja, tai kortomis lošia, tai laikraščius skaito. Bet tolėliau vienas padžiūvęs neaiškių metų vyriškis atlieka gimnastikos pratimą, iš lėto pritūpdamas ir vėl atsistodamas, ištiesdamas į priekį rankas ir vėl nuleisdamas, ritmingai giliai įkvėpdamas ir vėl išleisdamas orą. Šitas vyriškis man kažką primena. Prieinu arčiau. Ogi – Šemerys. Pasilabinu. Labas, atsako, bet ir toliau daro pritūpimus. Lyg ir nerealu ir kiek nepatogu matyti garsųjį keturvėjininką su nuogu dzindziliuku. Nežinau, ar atgal trauktis, ar dar ką sakyti. Taip man besvarstant, Šemerys pratimą baigia, ir aš galiu prisistatyti. Sužinojęs, kad esu mokytojas, lituanistas, kad vakar klausiausi jo kalbėjimo apie prieškario literatūrą, rašytojas, atrodo, apsidžiaugia, radęs klausytoją. Pasiūlo tiestis šalia, ir užsimezga pokalbis. Pasisakau, iš kur kilęs, kur dirbau ir dirbu, nekukliai prisipažįstu, kad ir aš gadinu popierių, parodau neseniai išleistą savo kalėdaičio storumo rinkinuką, paprašytas jį užrašau. Prasitariu, kad apie jį, Šemerį, esu skaitęs A. Venclovos atsiminimuose.

– Et, visokių niekų tuose savo atsiminimuose Venc­lova pripaistė, – numoja ranka nepatenkintas.

Mane domina prieškario žinomi rašytojai, su kuriais S. Šemeriui teko bendrauti arba bent iš arčiau pažinti. Išklausęs gana bendrų, nors ir neįprastų papostringavimų apie anuos laikus ir žmones, klausiu konkrečiai:

– Tai gal pažinojote ir Salomėją Nerį?

– Šiek tiek. Vilkaviškyje mokydamasi buvo davatka ir nemokėjo matematikos, – mosteli ranka vos ne niekinamai.

Aš apstulbęs. Bandau kalbėti apie poetės neeilinį poetinį talentą, bet Šemerys vėl tik mosteli ranka ir apie Nerį daugiau nieko nepasako.

– O ką pasakytume apie Putiną?

Vėl numojimas ranka ir trumpa replika:

– Žalčio išnara.

Aš vėl priblokštas, nesuprantu, kodėl Putinas – žalčio išnara.

– O kaip kitaip? Juk išsinėrė iš sutanos? Išsinėrė. Kunigystę metė? Metė. Tai ar ne žalčio išnara?

– Bet argi tai svarbu? – dar bandau ginčytis. – Juk mums svarbiausia – talentas.

– Jei ieškome talento, tai talentingiausias buvo Kazys Binkis. Nesvarbu, kad neprirašė tiek, kiek kai kurie kiti. O jei ieškote geriausio žmogaus tarp ano meto rašytojų – tai Vaižgantas. Geresnio žmogaus neteko sutikti. Geresnio nebuvo, nėra ir jau turbūt nebus. Geresnį sunku įsivaizduoti.

Žinodamas, kad kadaise S. Šemerys buvo didelis kelionių mėgėjas, turėjo nuosavą jachtą, pabandžiau užvesti kalbą šia tema. Rašytojas iškart tartum atjaunėjo.

– Kiekvienas naujas uostas – tai dar nepatirtas jausmas, nepakartojamas atradimas, tarsi vis kita moteris, –­ išgirdau nelauktą palyginimą.

Pasidomėjau, ar daug formalumų būdavo išplaukiant į kitą šalį, atsakė:

– Kokie ten formalumai. Sumokėjai penkis litus – ir keliauk.

Pasidomėjau, kaip pavyko mokytojaujant įsigyti jachtą.

– Iš algos, – glaustai atsakė.

– O šiais laikais nebandėte kur nors nuplaukti? – paklausiau.

– Prašiausi. Bet man atsakė: girdi esu metuose, galiu supainioti krantus. Paskui būsią bėdų beieškant, – pasakė nusijuokdamas.

Dar kartą rašytoją pamačiau ant kelto, grįžtantį iš paplūdimio. Persimetėme keliais sakiniais, paklausiau, ar dar rašo. Atsakė rašąs romaną ir pjesę. Susakė įmantrokus pavadinimus, patikslino, kad rašyti neskubąs, parašysiąs ir neskubėdamas. Prisipažino, kad Klaipėda –­ jam jaukiausias miestas Lietuvoje ir pasaulyje, kad niekad jo į jokį kitą nekeisiąs. Atsisveikindamas pamojavo iškelta ranka. Virš rašytojo galvos klykavo žuvėdros ar kirai, blaškomi visų keturių vėjų. Tokį jį ir įsiminiau –­ nesenstantį skeptiką ir eksperimentatorių, įsimylėjusį savo miestą, jūrą ir gyvenimą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:38:18 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba