Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-22 nr. 3238

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROBERTAS KETURAKIS.
Aleliuja
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Renginių programa
• Kviečiame dalyvauti moksleivių poezijos skaitymuose

AKTUALIJOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Susirūpinusieji
7
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kodėl tebekuriama poezija?
14

POKALBIAI 
• JUSTINĄ MARCINKEVIČIŲ kalbina SIGITAS BIRGELIS.
Pavasaris ir poezijos – neatsiejami
2

LITERATŪRA 
• ALFREDAS GUSČIUS.
Štrichai Rimgaudo Graibaus portretui
10

TEATRAS 
• JANINĄ MALINAUSKAITĘ kalbina SIGITAS BIRGELIS.
Janina Malinauskaitė: kūrybai reikia ramybės
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre vaikams – fantazija, humoras ir aktorių žaismė

DAILĖ 
• Interviu su KUNIGUNDA DINEIKAITE.
Asmeninės patirties statyba
2
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Penki būdai pažvelgti į žemę
• Literatų gatvės projektas

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Ar turime lietuvišką brodvėjų?
10

ATSIMINIMAI 
• PETRAS PANAVAS.
Kartą vasarą tarp keturių vėjų

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Trumpos naktys
1

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Lietuvybė
31

POEZIJA 
• RIMGAUDAS VALENTINAS GRAIBUS.
2

PROZA 
 RIČARDAS KALYTIS.
Kai bezai žydėjo
5
• ALOYZAS TENDZEGOLSKIS.
Iš laiškų draugui
1

VERTIMAI 
• MARIÁN MILČÁK.
Eilėraščiai iš „Septintosios miego knygos“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Brolių gudų muzikos štrichai
4

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• AKVILĖ ADOMAITYTĖ, MILDA BAZARAITĖ.
Leidybos dienoms pasibaigus

KRONIKA 
• E. Kossakowskio fotografijos grįžta pas senelį į Lietuvą
• Šiaulių teatre – „Gyvasis žodis“
• Haydnas ir Vilnius

IN MEMORIAM 
• ZITA ŽEMAITYTĖ
1923 07 26 – 2009 05 18

SKELBIMAI 
• Konkursas „Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos“ priemonių planui įgyvendinti

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• HANS MAGNUS ENZENSBERGER.
Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalių prisakymai
1
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS.
Memoriumai
• rES ludentES/žAIDžIaNTYS dAiktAi

PROZA

Kai bezai žydėjo

RIČARDAS KALYTIS

[skaityti komentarus]

Visada, kada tiktai aplankau prekybos centrą, prisimenu savo giminaitį Antaną Šapoką. Būtų jis čia, pasakytų:

– Ajezau, kiek visko pilna...

Nesulaukė žmogus šio meto, bet dažnai kalbėdavo apie smetoniškus laikus, kai žydų parduotuvėse gaudavai, ko norėjai. „Tik gulbės pieno nebuvo“. Kiek kartų prisimindavo, kaip, vos įėjus į parduotuvę, prisistatydavo pardavėjas, o paprašius medžiagos kostiumui, čia pat sunešdavo kalnus rietimų pagal spalvą ir kainą. Kartais net pabosdavę, siūlydami ir piršdami savo prekę. Prisimena, kai, būdamas dar paauglys, užėjęs su tėvu į krautuvę, o pardavėjas čia pat pažėręs krūvą prekių. „Oi, ponas pirkite, pas mus visko yra, ko tik jums reikia.“ „Šporų*“, – norėdamas sumauti žydą, metęs tėvas. Čia pardavėjas sutrikęs, bet pamąstęs atitoko: „Oi, ponas užeikit rytoj, surasiu.“ Nebuvo ką daryti, teko rytoj pirkti visai bereikalingą daiktą. Negalima su gerais prekybininkais šitaip juokauti. Žydų gabumai prekiauti begaliniai. Ir tremtyje būdamas, Svėdasų prekybininkas Trečiokas prisipažino: „Mes, lietuviai, prekyboje esame netikę, per daug išdidūs. Sakysime, užeina pirkėjas, iščiupinėja prekę, papeikia, mes užpykstame, apsižodžiuojame. Kažin, ar klientas rytoj pas mane užeis? Žydas niekada nepyksta, peik tu prekę, peik tu jį patį, jis žiūrės tau į akis ir liūdnai šypsosis. Jam svarbiausia biznis – parduoti.“

Antanas – apsigimęs prekybininkas. Smetonos laikais prekiavęs ratlankiais, pakinktais, tebegyvena senais prisiminimais. Atvažiavus į Vilnių, jam pati geriausia atrakcija – aplankyti turgų, paklausinėti kainų, pasiderėti. Nesvarbu, kad nieko nepirks, malonu pasiderėti, pasikalbėti. Pati turgaus dvasia jam miela. Net ir tarybiniais laikais prasimanydavo kažką pirkti parduoti. Tą daryti jis labai moka, mielai teikia savo paslaugas ir artimiesiems. Parduodant karvę, nereikia jos melžti, reikia iššukuoti, statyti aukštesnėje vietoje ir girti, girti.

Kaip jis ilgėjosi senų laikų – „kai mėsos būdelėse kabėjo virtinės visokių dešrų, o turguje batsiuvys nešiojo kartį pasiūtų čebatų. Kažin, ar besulauksime...“ Ach, kokia palaiminga prisiminimų minutė, po sandėrio užeiti į restoraną su kompanionu pasėdėti prie pusbonkiuko ir „karbonado“ arba šprotų dėžutės. Bandžiau Antaną vaišinti šprotais, tačiau laukto efekto nesukėliau. „Ne tokie, smetoniški buvo tokie auksiniai.“

Didžiausią Antanui padaryti malonę – nuvesti į kavinę ir suteikti tą mielą prisiminimų minutę. Oi, jis vertas tokio pamaloninimo. Ilgus nelaisvės metus sibiruose jis pats, turėdamas gausią šeimą, gelbėjo mus storais smetoniškais lašiniais. Mažai mes jam atsidėkojom.

Nors tuo metu Antanas, mūsų akimis žiūrint, buvo jau metuose, tačiau kavalieriškos mintys jo dar nebuvo palikę. Sėdime kavinėje. Išsipusčiusi padavėja grakščiai sudėlioja stalo įrankius, atneša užsakymą. Antanas įsižiūri:

– Ajezau, tai merga, paršioko nepagailėčiau...

Nepratęs prie tokios aplinkos, sukosi toliau apsižiūrėti, alkūne lėkštelę numetė. Sužvango šukės, merga aprėkė, mat visa išvaizda jo priminė kaimietį:

– Čia ne kaimo gryčia, atsargiai kerežiotis rankomis reikia.

– Gyvatė, kad pikta.

– Na, matai, dar ir paršioką žadėjai.

– Šššš... gero neduočiau, turiu tokį apsitriedusį, – kvatoja.

– Kaip gyventi prie ruskio, kai prekiauti uždrausta? – ne kartą samprotavo. – Be prekybos juk gyventi negalima, net ir pats gyvenimas liūdnas.

Vis vien reikia kažkaip manytis. Sumanė statinaites alui daryti ir atsargiai pardavinėti. Primanus prie meistrystės, išobliuoja šulus, pagal skriestuvą pritaiko dangtį, išgriežia „utarus“ ir – į turgų. Pats jaučia, kad jo meistrystė ne per geriausia, saviems pataria: „Geriau nepirkit.“ Saviems daro geriau. Kai svainis Juozapas jam užsakė ir ąžuolinių lentų davė, Antanas pasistengė ir greitai padarė... iš drebulės.

– Ai, Juozap, kam tau ąžuolinė, tavo gyvenimui užteks ir drebulinės, – nuoširdžiai pasamprotavo.

Nepyko ir Juozapas, tiktai daug kam pasijuokė:

– Na, ko gi ant jo pykti? Antanas geras, kiaulystę daro ir nepyksta.

Paskui Antanas gailėjosi, sakė, negerai padaręs, mat pinigų labai reikėję dukros paltui. O tos drebulinės tikrai užteko svainio gyvenimui. Turi, turi truputį šelmystės kiekvienas prekybininkas...

Bet Antanas nuoširdus – išpažįsta savo nuodėmes:

– Žinai, švogriau, oi negeras aš esu.Va, dukrai paltą pirkau, tai galėjau geresnį, bet ne, pirkau tokį, kad ant buteliuko liktų, taip norėjosi, sušalus turguje...

Ne, neprageria namų gero. Jo ir namai šviečia, jis ir radiją pirmas kaime prieš karą nusipirko. Namus ir gyvulius prižiūri pavyzdingai. Net nebandžiau klausinėti, kaip jo prižiūrimus arklius kolchozas paėmė, per daug skaudi tema. Jis, kalbėdamas apie šunį Šturmą, sykį apsiverkė:

– Įprato kaliera kaimynų aveles dovyti. Bent dvi papjovė. Ir pririšti negalėjau, galva maža, pats didelis, išsineria ir išsineria. Nuvedžiau pakrūmėn ir pakabinau. Grįždamas verkiau ir verkiau...

Žiūriu, iš tikrųjų ašaromis žmogus apsipylė. Paskui atsigavo, net susijuokė prisiminęs:

– Buvo Pelionio veislinę į sodželką įvijęs, išmakojo. Šiaip taip atgyniau. Avis namo parbėgo išsigandusi. Pelionis į gurbą neįleidžia – ne sava, sava buvo balta. O aš nieko nesakau, tyliu kaip svečio subinė... Tik negreit suprato: „Vėl Šapokų šuva uždovyjo.“

Antanas dar išgeria, bet nerūko, suprato, laiku pametė.

– O ką, ar nerūkei jaunystėje?

– Kaipgi tu nerūkysi, kai visi kaimo bernai kaimynystėje rūko? Vaje, viską surūkėm, ir pirktinę, ir naminės po kelias rezgines per savo plaučius praleidom. Plaučiai dabar – kaip kelis metus nekrėstas kaminas. Per karą tabokos prisiaugindavom, bet popieriaus nebuvo. Bobos, būdavo, sekmadieniais varo į bažnyčią, maldaknygę duoda, tai mes su Vyžinto Adomu, užėję už varpinės, po lapelį išplėšiam... Ale taip patogu, kaip sykis bankrutkai... – šelmiškai kvatoja.

– Na, o plaučiai kaip, nepakenkė?

– Ką tu, nepakenks... kaip vargonai groja, kaip dusulingo arklio, žinai, kaip tau, švogriau, pasakysiu, ilgai netrauksiu, atmesiu uodegą, – liūdnokai ištarė.

Paskui vėl pralinksmėjo:

– Tik pamislijau apie tai, žiūriu per langą – voblina kuprota kaimynė Tapylia, dalgį ant pečių užsidėjus. Žiūriu, kurgi eis? Gyvatė, atsidarė vartelius ir – tiesiai pas mus, pentelės skolintis. Nedaviau, išvariau, sakau – neturiu, eik pas Musteikį, jis senesnis, jis turi. Numonijau tam kartui smertį... – nusijuokė.

– Tu atvažiuok pas mus, žinai, kaip pas mus gražu. Atvažiuok. Va, kai bezai pradeda žydėti, tada visas oras parfumu patvinksta.

– Pagrok, pagrok geros muzikos, – pasilikęs nakvoti prašo.

Žinau, mėgsta Antanas muziką. Jaunystėje net armoniką turėjo ir groti mokėjo polką „Šoko bernas net sukaitęs“ ir valsą „Mergytė verkė, kelnes velėjo“. Aš jam pagroju „Armonikos“ ansamblio kūrinių. Įdėmiai klausosi – „geri muzikantai“. O sykį uždėjau plokštelę su Bethoveno devintąja simfonija. Antanas nutilo, susikaupė, regis, ir kvėpavimą sulaikė:

– Ajazau, – teištarė, – žinai, švogriau, kai numirsiu ir stancijoj gulėsiu ant lentos, tai tu man, prieš užvožiant grabą, pagrok šitą... – susigraudino.

Praėjo gal metai, gal dveji, parašė –­ Antanas negaluoja. Siuntė į sanatoriją, neišbuvo, nuobodu tenai, namai traukia. Jau ir bezai ruošiasi žydėti...

Bezai tikrai žydėjo. Mėlynas visas kiemas kvėpėjo madingu tais laikais odekolonu „Žasmin“.

Antanas gulėjo prasišiepęs, tartum juokaudamas. Kai atėjo laikas, išpildžiau jo prašymą, uždėjau „Adagio“. Bet, nespėjus jai pasibaigti, Tapylia užtraukė gergždžiančiu balsu „Aniolas Dievo“.

Būtų galėjęs, būtų mestelėjęs kaimynei: „Gyvatė kad užkarkė.“ Užvožė. Išėjo nuoširdus, atjaučiantis, mielas, truputį padaužiškas, dėl to – dar mielesnis žmogus. Visi mes taip išeiname.

_______________________

*Pentinų.

 

Skaitytojų vertinimai


53121. pl :-) 2009-05-28 19:57
patiko

53123. Katė :-) 2009-05-29 08:20
Ir man...

53136. ivs 2009-05-30 04:48
kas tie bezai?

53137. terra2009-05-30 09:15
bezais daug kur Lietuvoje (ypač Aukštaitijoje) vadinamos alyvos.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:38:11 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba