Penki būdai pažvelgti į žemę

„Vizija – Neptūnas“ Robas Vanderis Zee

Po parodos „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“ pristatymo Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje pasipylė straipsniai, kad primirštas peizažo žanras pagaliau imtas vertinti naujai. Panašiai galima sakyti ir apsilankius „Arkos“ galerijoje, balandžio 28–gegužės 16 d. vykusioje parodoje „Peizažų įvairovė: Virdžinijos (JAV) dailininkų darbų pristatymas Vilniuje“. Čia eksponuojami penkių šiuolaikinių JAV menininkų darbai dar sykį įrodo, kad peizažinė tapyba ne tik imta vertinti kitaip, bet ir įgyja naują problematiką, tampa aktuali.

Bendro „Arkos“ ir „Alex“ (Vašingtonas) galerijų projekto tikslas – suteikti galimybę gamtą bendrąja prasme, žemę išvysti iš penkių skirtingų žiūros taškų. Tai menininkų Kim Abraham, Gary’o Bowerso, Judith Judy, Inge Strack ir Robo Vanderio Zee kūriniai. Visų autorių darbus galima laikyti gana nuosekliu ciklu, kelione po kadaise atrastą žemę.

Pirmoji ją pradeda Kim Abraham. Ji kūriniais tarsi bando užbėgti įvykiams už akių, peršokti į praeitį. Ryškiais, egzotinių spalvų horizontais menininkė kelia klausimą apie žemės esmę, siūlo į ją pažvelgti akimis tų, kurie jos dar tik ieško (ieškojo). Kokiomis spalvomis, kokį horizontą ir kokius atspindžius vandenyne matė visi keliautojai, atradėjai – kolumbai, amerigai? O kokį krantą matė, tikėjosi pamatyti europiečiai, svajoję vos įkėlę koją į naująjį žemyną, nusikratyti senojo naštos? Štai tokius klausimus ir atsakymus siūlo menininkė.

Į šiek tiek kitokį laiką – atgal – mus grąžina Gary’o Bowerso drobės. Matome naują, originalią, tačiau sena tradicija, maniera paremtą kūrinį. Nuo realizmo čia nesistengta pabėgti. Kaip dažnas mėgsta sakyti: „Visa, kas nauja, tai tik pamiršta sena...“

Romantiški, lyg Turnerio drobės, ūkuose paskendę Judith Judy peizažai čia netenka apibrėžtumo. Tai kuria žemės, kaip idėjos, siekiamybės, nostalgijos įvaizdį, kuomet mintyse tai išnyra, tai vėl prapuola matytos, pažįstamos vietos. Dar kitaip į kraštovaizdį, atskirus jos objektus žvelgia Robas Vanderis Zee. Šio autoriaus darbai bene stipriausiai alsuoja intymumu. Kiekviena iš projekcijoje rodomų drobių atskleidžia asmenišką žmogaus ir gamtos santykį. Vienas kitame čia pradingsta, susilieja žmonių kūnai ir medžių kamienai.

Parodoje išsiskiria Inge Strack darbai. Stipriai abstrahuoti, ryškiu, net blizgiu koloritu paženklinti kūriniai nurodo būdą žvelgti į aplinką – ne išrenkant atskirus objektus, bet suvokiant visumą. Kūriniais siūloma vertinti gamtos ypatybę sukurti vientisus spalvų ir formų derinius.

Skirtingų menininkų darbai, nepaisant stiprios jų individualumo raiškos, gali būti suvokiami ir vertinami kaip vienas ciklas. Tad ką dar bendra, be to, kad vaizduoja vienos JAV valstijų kraštovaizdį, jie turi? Čia puikiai atskleidžiamas vienas iš šiuolaikinės Amerikos dailės interesų – stiprus posūkis pamiršto žanro link. Tačiau jei mėginsime ieškoti pagrindo, priežasties šiai tendencijai atsirasti, pamatysime, jog „reikalas“ yra globalinio, tarptautinio pobūdžio. Manau, jog tai pastūmėjo susirūpinimas pasaulio ekologijos situacija, didėjantis nerimas dėl gamtinės aplinkos išlikimo. Savo darbais penki Virdžinijos menininkai atspindi poreikį išsaugoti tai, ko kažkada ieškojo didieji keliautojai ir atradėjai...