Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-22 nr. 3238

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROBERTAS KETURAKIS.
Aleliuja
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Renginių programa
• Kviečiame dalyvauti moksleivių poezijos skaitymuose

AKTUALIJOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Susirūpinusieji
7
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kodėl tebekuriama poezija?
14

POKALBIAI 
• JUSTINĄ MARCINKEVIČIŲ kalbina SIGITAS BIRGELIS.
Pavasaris ir poezijos – neatsiejami
2

LITERATŪRA 
 ALFREDAS GUSČIUS.
Štrichai Rimgaudo Graibaus portretui
10

TEATRAS 
• JANINĄ MALINAUSKAITĘ kalbina SIGITAS BIRGELIS.
Janina Malinauskaitė: kūrybai reikia ramybės
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre vaikams – fantazija, humoras ir aktorių žaismė

DAILĖ 
• Interviu su KUNIGUNDA DINEIKAITE.
Asmeninės patirties statyba
2
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Penki būdai pažvelgti į žemę
• Literatų gatvės projektas

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Ar turime lietuvišką brodvėjų?
10

ATSIMINIMAI 
• PETRAS PANAVAS.
Kartą vasarą tarp keturių vėjų

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Trumpos naktys
1

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Lietuvybė
31

POEZIJA 
• RIMGAUDAS VALENTINAS GRAIBUS.
2

PROZA 
• RIČARDAS KALYTIS.
Kai bezai žydėjo
5
• ALOYZAS TENDZEGOLSKIS.
Iš laiškų draugui
1

VERTIMAI 
• MARIÁN MILČÁK.
Eilėraščiai iš „Septintosios miego knygos“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Brolių gudų muzikos štrichai
4

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• AKVILĖ ADOMAITYTĖ, MILDA BAZARAITĖ.
Leidybos dienoms pasibaigus

KRONIKA 
• E. Kossakowskio fotografijos grįžta pas senelį į Lietuvą
• Šiaulių teatre – „Gyvasis žodis“
• Haydnas ir Vilnius

IN MEMORIAM 
• ZITA ŽEMAITYTĖ
1923 07 26 – 2009 05 18

SKELBIMAI 
• Konkursas „Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos“ priemonių planui įgyvendinti

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• HANS MAGNUS ENZENSBERGER.
Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalių prisakymai
1
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS.
Memoriumai
• rES ludentES/žAIDžIaNTYS dAiktAi

LITERATŪRA

Štrichai Rimgaudo Graibaus portretui

ALFREDAS GUSČIUS

[skaityti komentarus]

Nuotaikingieji

Poetas Rimgaudas Graibus švenčia septyniasdešimtąjį savo gyvenimo pavasarį. Gal gimti per patį žiedų potvynį –­ privilegija, komfortas? Kaip kam, nes, pavyzdžiui, A. Baltakis visai nepavydi R. Graibui ir, atsiradęs žemėje per vasario pūgas, išdidžiai yra pareiškęs, kad gimė pačiu laiku, t. y. ne per vėlai ir ne per anksti. Tačiau kad ir kaip būtų, pavasaris yra pavasaris, todėl R. Graibaus gimtadienio gamtinis fonas buvo jam palankus augti, lukštentis iš vystyklų. O kokie buvo kiti faktoriai – etniniai, kultūriniai, socialiniai? Ganėtinai geri. Gimė viename šviesesniųjų (kitų net revoliuciniu pavadinamu) Lietuvos kraštų – Rokiškio rajone, Pagrandžių kaime, tad galėjo basas ne tik prisilakstyti, ne tik prisiklausyti paukščiukų čiulbėjimo, veršiukų, ėriukų bliovimo, arkliukų žvengimo, bet ir traukinių ratų žlegsėjimo, garvežių švilpukų ūkavimo (visai netoliese „ėjo“ geležinkelis), galėjo retkarčiais išgirsti ir „šautuvėlių“ poškėjimą aplinkiniuose miškuose... Ir poezijos mūza jį anksti susirado: jau dešimtokas išspausdina eilėraštį respublikinėje spaudoje („Jaunimo gretose“), davusį jam daug, taip pat – ir leidimą senatvėje skaičiuoti darbo stažo pradžią... O kai 1958 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją Kaune, tai Rimgaudo gabumams skleistis nebuvo ribų – jis buvo ir bėgikas, ir šuolininkas į tolį bei su kartimi, tenisininkas ir šachmatininkas, kandidatas į Lietuvos lengvosios atletikos rinktinę ir, aišku, puikus šokėjas (ypač tvisto, rokenrolo), ir dar vienas „aišku“ –­ geras organizatorius, komjaunimo veikėjas. Tad kodėl tokiam atletui-aktyvistui netapti Akademijos literatų būrelio vadu? Aišku, kad tapo...

Jo litera/agronominiai gabumai taip sparčiai skleidėsi, kad jis jau 1964 metais dirbo Vilniuje, ir ne bet kur, o „Šluotos“ žurnale, tiesa, čia šlavė labai trumpai, tik porą mėnesių pavadavo į karinius apmokymus paimtus satyrikus Praną Raščių ir Gediminą Astrauską. Bet neliko be darbo, greit jį priglaudė žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcija. Tiesa, vėlgi trumpam, keletui mėnesių. Ką čia veikė agronomas? Padėjo vyriausiajam redaktoriui Jonui Lapašinskui auginti, prižiūrėti literatūrinį daržą, sodą. Rašė reportažus, apybraižas apie kaimą, žemės ūkį, jo pirmūnus. Už sienos, kitame, berods gamtos skyriuje, triūsė didysis dainius Paulius Širvys. Suprantama, kad greitai toks tokį atpažino ir kai kur pavadino. O kur? Toli nereikėjo dairytis, ieškoti – greta redakcijos, kiemo gilumoje, klestėjo „daržas“ (taip buvo vadinama vasaros kavinė) su staliukais, buteliukais. Dažnokai jame triūsdavo ir klasikai, ir pradedantieji. Spėju, kad gal šitame „darže“, o gal kur nors netoli jo, Rimgaudas susipažino ir su kitu būsimu klasiku, dariusiu didelę įtaką jo kūrybai, su Jonu Strielkūnu.

Šitomis dviem redakcijomis ir baigėsi Rimgaudo „blaškymasis“ po sostinę, nes dar tais pačiais metais jis susirado patikimiausią, kaip parodė ateitis, darbavietę žurnale „Mūsų sodai“, ir jau 1965 m. turėjo du pagrindinius dalykus, reikalingus normaliam padoraus vyro gyvenimui, – garantuotą tarnybą, karjerą ir mylimą žmoną Birutę. Beliko atlikti tiktai menkniekius – rašyti eilėraščius, leisti knygas, truputį pavadovauti jauniesiems literatams (pavyzdžiui, trejus metus – Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai), dalyvauti literatūriniuose renginiuose, rašytojų susirinkimuose, gimtadieniuose, jubiliejuose, baliuose, puotose. Pastarosios užduotys buvo bene maloniausios, nes Rimgaudas turėjo (atrodo, ir tebeturi) boheminį charakterį, gerą... skrandį, stiprią širdį ir beveik visada turėjo tai, ko dažnas bohemininkas stokojo – pinigų, arba, kaip sakydavo Širvys, „rūbliašūdžių“. Turėjo ir tebeturi ir dar vieną deficitą – levitaniško galingumo balsą, ypač sustiprėjantį po trečios ketvirtos taurelės, dėl ko, pavyzdžiui, aš dažnai delnais prisidengdavau ausis. (Nežinantiesiems: buvo toks Jurijus Levitanas, Jupiterio balsu skelbęs pagrindinius Stalino pranešimus per radiją). Štai su tokiu griausmasvaidžiu, garbanila atletu-poetu berods 1969 m. supažindino tada visais atžvilgiais mane lenkęs bendrakursis kritikas, žurnalistas, organizatorius Stasys Lipskis. Ir įsivaizduokit, nuo tada aš neturiu ramybės, net jau brėkštančioje senatvėje – daryk tai tąjį, tai anąjį, pristatyk tai tą, tai aną, parašyk tai apie tai, tai apie anai. Tad paklūstu ir rašau...

Solidesnieji

1975 metais R. Graibus išleido pirmąją eilėraščių knygą „Vasaros žemė“. Ikidebiutinis laikas liudytų, kad poeto ilgokai bręsta, ieškota savo balso, veido. Beieškant, bebręstant parašyta ir išleista 19 eilėraščių rinkinių. Ilgo ir produktyvaus kūrybinio kelio rezultatas gerai matosi 2005 m. išleistoje rinktinėje „Baltas lietus“ (leidykla „Trys žvaigždutės“) ir šiemet toje pačioje leidykloje pasirodžiusioje meilės eilėraščių rinktinėje „Myliu“. Rinktinės šiandien, nors ir kalbama apie sunkmetį, yra dažnos kregždės poezijos padangėje. Esu ne vieną skaitęs, vertinęs. Esu ne apie vieną ir karčių žodžių pabėręs – dėl paviršutiniškos atrankos, dėl redakcinio, korektūrinio aplaidumo. R. Graibų šiuo požiūriu galiu tik pagirti –­ abi rinktinės sudarytos kruopščiai, dėmesingai, jose nėra ne tiktai prastų, nėra net vidutinių eilėraščių – atrinkti tiktai geri ir labai geri kūriniai. Matyt, būta iš ko pasirinkti, aruodas nemažas.

Ankstyvieji posmai – ciklas „Augalų vardai“, tokie eilėraščiai, kaip „Vienatvės ašara“, „Išaušo rugiai“, „Švelnumas“, –­ prabyla į skaitytojus lyrišku, graudžiu, kai kur ir sentimentaliu poeto balsu. Bet R. Graibaus garbei reikia pasakyti, kad nors neišvengęs P. Širvio, J. Strielkūno įtakų, pakritikavimo vertu epigonu jis nebuvo. Iš gimtųjų Pagrandžių, tiksliau, iš tėvų genų, jis atsinešė į poeziją gyvą gamtos pajautimą, atidumą augalų, medžių, vandenų kvapams, spalvoms, atsinešė vitališkiems, realistiškiems poetams būdingą antropomorfizmą, kai į gamtą žiūrima kaip į savo žmogiškųjų kūno ir sielos savybių tęsinį. (Neatsitiktinai smalsus, visuomeniškas ir atletiškas jaunuolis pasirinko studijoms su žeme, gamta glaudžiai besirišančią specialybę). Tai liudija ir eilėraščių ciklas „Augalų vardai“, parašytas ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu. Kurį augalą iš dvylikos apdainuotųjų paimtum, kiekvienas personifikuotas įtaigiai, kiekvienam surastas būdingas palyginimas, įvaizdis. Ir kiekvienas ciklo eilėraštis turi skirtingą ritmiką, eiliavimo būdą. Štai – „Durnaropė paprastoji“:


              Patvory dabar viena –
              Į mane takai užžėlę.
              Lyg daina esu sena,
              Lyg prie vartų sengalvėlė.

              Saulės trupinius vagiu
              Ir iš dilgių, ir iš rožių.
              Man lyg šuniui botagu
              Bet kuris piemuo uždrožia.
              -----------------------------------
              Jau galva balta balta –
              Ne visi namo parėjo.
              Ir ne aš esu kalta,
              Kad baltai ji pražydėjo.

Šiame cikle, tapybiniam pradui stiprėjant, ryškėjo R. Graibaus poetinio balso autentiškumas, aiškiau brėžėsi jo kūrybinio kelio ateities perspektyva. Tapybinis pradas netapo tik dekoracija, bet buvo pasitelktas gilesniems jausmams, minčiai, platesniems apibendrinimams išreikšti. Rinktinės pradžioje įdėtas eilėraštis „Sniegena“ prašosi apibūdinamas kaip mažas šedevriukas. Norisi jį pacituoti:


              Sniegena, kraujo lašeli
              Baltoj dykumoj.
              Vėjas, tik vėjas gali
              Parginti namo.

              Gal kelią parodai akliesiems,
              Jų meilei tik gyveni?
              Kraujo lašeli, mes dviese
              Vėl sniego ugny.
              ------------------------------------
              Tas žiburėlis švytruoja
              Medžių plikų apsupty.
              Neužgesinkim, mieloji,
              Kuo pasišviesim naktim ---

Ką dažnas skaitytojas (o ypač daltonikas, kaip šių eilučių autorius) pamanytų ir kaip pasielgtų, pamatęs lauke ant sniego sniegeną? Tikriausiai pasidžiaugtų, gal dar pabandytų ją pagauti, ir daugiau nieko šis paukščiukas jam nebylotų. R. Graibui jis sukelia daug sudėtingų asociacijų, pakužda gilių minčių apie save, artimą moterį. Miniatiūros struktūra sukonstruota kontrastiškų spalvų – raudonos ir baltos – principu. Ir jos tarnauja ne dekorui, bet prasminiam-probleminiam kūrinio turiniui gilinti. Kad autorius pamatė sniegeną ne tik kaip vizualinio susižavėjimo dingstį, liudija užuomina pirmajame posme. Kam taikomas dvieilis „Vėjas, tik vėjas gali / Parginti namo“? Aišku, ne paukščiui. Kad miniatiūra išreiškia ne vien tapybinį džiaugsmą, bet ir platesnius apibendrinimus, liudija trečiasis posmas, tarsi stovintis nuošaly, atskirtas punktyru. Taigi sniegena pavirsta žiburėliu, vertybine gaire, rodančia kelią einantiesiems per gyvenimą, kuris neretai tampa net dykviete, tamsiu tuneliu ar nevilties naktimi. Apie tokius eilėraščius sakoma – nedaug žodžių, bet erdvu minčiai. Lakoniškų, aukšto meistriškumo miniatiūrų R. Graibus yra sukūręs nemažai. Spalva, ypač raudona ir dar kraujo, o dažnai ­– ir patsai kraujas ilgainiui užėmė vis daugiau vietos visoje R. Graibaus poe­zijos spalvų paletėje.

Pajutęs šią stipriąją talento pusę, R. Graibus atsigavo ir įgavo pasitikėjimo savimi, kurio reikia visais laikais, ir sovietiniais, ir kapitalistiniais. Manyčiau, temperamentingas, kontrastiškas gamtos, aplinkos ir, be abejo, paties žmogaus spalvinis matymas, padėjęs surasti tikrąjį balsą, pagilinti meninį vaizdą, paskatinęs atsikratyti melodramatiškumo, padėjo R. Graibui vėliau prabilti tarsi jam netikėtais žanrais, stilistika. Turiu omenyje jo dainingosios, graudžiosios poezijos metamorfozę į verlibrą, į laisvąsias eiles, į aforistinius „haiku“. Kada tai įvyko, nelengva pasakyti. Keisti formas, žanrus nėra paprasta. Pavyzdžiui, jo (ir mano) mėgstamas Jonas Strielkūnas nebuvo bent kiek ryškiau pakeitęs savo eilėdaros. Bet tai jam nesutrukdė nesuvienodėti, neįkyrėti skaitytojams ir pelnyti pačius aukščiausius literatūrinius įvertinimus. Matyt, galima išgauti begalę vidinių moduliacijų toje pačioje metrinėje sistemoje.

R. Graibus negalėjo nesikeisti, nes jame iš tikrųjų kunkuliavo, lipo per kraštus sovietmečiu laisvai neprasiveržęs karštas poetinis kraujas, nedavė ramybės neišsakyti jausmai, mintys, idėjos, aistros. Pagaliau ir jo „išėjimas į jūrą“ (ne momentinis, bet ilgalaikis) su Feliksu Jakubausku daug pasako apie neramų charakterį. Ironiškosios, komiškosios, paradoksinės gaidos jo poezijoje (2003 m. pasirodė humoristinės, ironiškos poezijos rinkinys „Čigonės kortos“), matyt, atsirado ne staiga, ne savaime, o slypėjo poeto meninės prigimties, jo individualybės gelmėje... Rinktinės atskleidžia visą R. Graibaus talentą, jis čia prieš mus kaip ant delno – nuo sentimentalaus, melodramatiško iki ironiško, satyriško, net kartais iki įžūloko... („kas pašovė dangų / nukrito ant žemės / dar plazda sparnai / sunkiai alsuoja / Dieve / už ką mus baudi / kaimo žmogus / spiria dangui į kepenis / kelkis / nenukastos bulvės“, – iš eil. „Lietus. Ruduo“).

Kur, kokių žanrų eilėraščiuose R. Graibus yra tikresnis? Sakyčiau, jis tikras visuose, nes visuose siekia nuoširdumo, atvirumo; kas jo sieloje, jo natūroje slypi, tą jis ir parodo: ir sentimentus, ir graudulį, ir ašaras, ir abejones, ir neviltį, ir kančią, ir meilę, ir atleidimą.

Dabar mąstau: jeigu tokia puiki, kaip teigiu, yra R. Graibaus poezija, ne vienu lyrikos proveržiu („Namai“, „Šv. Valentino diena“, „Niekas nieko“, „Ištikimybė“, „Augalų vardai“, „Ašaros žiburėlis“, „Sniegena“ ir kt.) prilygstanti jo mėgstamo poeto ir bendraamžio J. Strielkūno lyrikai, tai kodėl ji nebuvo adekvačiai įvertinta kritikos ir literatūrinės politikos? Manyčiau, kalta buvo ir yra literatūrinė konjunktūra, kuri visada labiau vertina su patriotizmu, Tėvyne, istorija, socialine būtimi glaudžiau susijusią poeziją. O meilės, individualiąją, išpažintinę, peizažinę ar ironiškąją, humoristinę, į kurią pasuko R. Graibus, dažniau apeina, nutyli, pavadindama tai kameriškumu arba egocentriškumu... Beje, galvoju, kad ir Henrikas Radauskas, jei po karo būtų likęs Lietuvoje, irgi nebūtų gavęs nacionalinės premijos, nes kūrė labai jau „nesuinteresuotus“, neangažuotus eilėraščius. „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“, – deklaravo jis eilėraštyje „Dainos gimimas“, aiškiai oponuodamas B. Brazdžionio poezijos patriotiniam patosui.

Ką gi, R. Graibus negavo (kol kas!) Nacionalinės premijos (berods net Poezijos pavasario?), bet užtat išliko savimi, išsaugojo poetinę savastį, o tai turbūt brangiau ir už Nobelio premiją. Jam pakanka ir Pauliaus Širvio premijos (2007) bei kitų kuklesnių (pavyzdžiui, „Žydinčios vyšnios šakelės“). Auksas juk ir pelenuose žiba...

 

Skaitytojų vertinimai


53021. eee...2009-05-24 18:38
tipo iš visų publikacijų reikia suprasti, kad Graibus šįmet išplėšė pergalę PP varžytuvėse?

53032. raimis2009-05-24 22:13
Komiška panegirika pseudopoetui.

53036. Vita2009-05-25 01:23
neseniai teko pavartyti bene 30 metų senumo "Literatūrmenius" ir supratau, kad tarybinių laikų poezija buvo tikrai stipri. Perskaičiau tokių eilių, kurių šiandien nevisi drįstų publikuoti.

53040. xXx :-) 2009-05-25 08:09
Visai grazus ir smaikstus straipsnis, neputokite jaunieji, kad apie jus tokiu neparaso

53050. kelneris2009-05-25 12:24
Kaip viskas šiatame straipsnyje sujaukta ir neadekvatu bevertiškumui.

53054. koktu2009-05-25 12:53
skaityti tokias panegirikas. dar kad verta butu, o dabar...

53092. vatinukas2009-05-26 17:01
ar is gusciaus i iaura, ar is kiauro i gusciu

53114. Klierikas :-) 2009-05-28 07:13
Rimgaudas Graibus - geras, savitas poetas, ir tiek. Sėkmės.

53118. klebonas2009-05-28 17:22
Š..as ir niekas toks poetas!

53293. Vytautas :-) 2009-06-05 10:06
Rimgaudas savitas poetas, aišku, tiems pasipūtusiems jaunėliams - ne pora. Ypač man patinka jo meilės lyrika. Jaučiasi - jis mylėjo ir buvo mylimas. Tai ne iš tuščio į kiaurą pilstyti mėnesienoje.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:38:11 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba