Lietuvybė

NENUGALĖTIEJI

Neseniai 70-metį šventusio Romuvos lietuvių prigimtinio tikėjimo grupės vadovo Krivio Jauniaus (Jono Trinkūno) knyga „Lietuvių senosios religijos kelias“ – puikus pradžiamokslis tiems, kas iki šiol apie Romuvą ir „pagonybę“ (šis žodis, lotyniškai reiškiantis kaimietiškumą, bukumą, menkina mūsų tradicinį tikėjimą, todėl nevartotinas) žino mažai. Kaip ir kiekvienas įvadas, knyga pateikia populiarius paaiškinimus kiekvienam, norinčiam sužinoti, kokia yra senoji lietuvių religija. Beveik 300 puslapių veikalas – gerai struktūruotas, suskirstytas skyriais ir skirsneliais. Knygos skyrių pavadinimai liudija autoriaus subjektyvumą (jis rašo apie patį save, tiksliau, tikėjimą, kurį pats išpažįsta) ir romantinį požiūrį: „Religija ir senieji laikai“, „Lietuvos pradžios“, „Lietuva karingoji“, „Represyvioji sistema (XVI–XVIII a.)“, „Tautos budimas (XIX a.)“, „Romuva (XX–XXI a.)“.

Turiu pabarti knygos redaktorius Vaclovą Mikailionį ir Žemyną Trinkūnaitę už prastoką redagavimą; susidaro įspūdis, kad veikalas redaguotas skubomis, neatidžiai: yra kvailokų klaidų, praleistų ar klaidingai įrašytų raidžių. Knygos turinio kritikos taip pat galėčiau pažerti nemažai, tačiau pirmiausia reikėtų apibrėžti, kokia yra ši knyga. Pikti katalikai-fanatikai ją pavadins antikrikščioniška, pikti ir kiek išsimokslinę katalikai-fanatikai – skatinančia religinę nesantaiką, nemoksliška, romantizmo persunkta, galiausiai – grožine. Ne paslaptis, kad jau nemažai metų vyksta poleminis susirašinėjimas spaudoje tarp Romuvos atstovų ir Lietuvos katalikų bažnyčios ideologinių ruporų, iš kurio akivaizdu, kad Romuvai vietos Lietuvoje nėra (bent jau tokia šių „dorų katalikų“ svajonė). Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro darbuotojai Lietuvos Vyskupų Konferencijai yra parūpinę išvadas, kuriose prieinama iki absurdo: abejojama, ar senovės baltai išvis galėjo kuo nors tikėti („Reikėtų išsiaiškinti, ar Lietuvos žemėse, susidūrus su krikščionybe, apskritai buvo spėjusi susiformuoti religija kaip tokia“). Tuo tarpu jaunų romuviečių skaičius didėja, baltišku tikėjimu domisi vis daugiau žmonių, vadinasi, tradicija tikrai nebuvo ir nėra nutrūkusi. O tai – didžiulis pliusas Romuvos naudai. Kad ir ką kas nors rašinėtų savo pažymose, senasis tikėjimas Lietuvoje gyvas. Kitas klausimas – ar jis tikrai gerai ištirtas. Manyčiau, ne. Po šviesaus atminimo Gintaro Beresnevičiaus mirties nepasirodė nė viena jo lygio mokslininko verta studija apie baltų tikėjimą. O mįslių G. Beresnevičius mums paliko daug. J. Trinkūnas nebando šių mįslių įminti, jis tiesiog suprantamai pasakoja, kas ir kaip.

Beje, tai ne pirma J. Trinkūno (ir Romuvos) knyga: iki šiol pasirodė „Of Gods and Holidays. The Baltic Heritage“ („Apie dievus ir šventes. Baltų palikimas“; 1999), „Baltų tikėjimas. Lietuvių pasaulėjauta, pap­ročiai, apeigos, ženklai“ (2000), „Po Romuvos ženklu. Mūsų tikėjimas šiandien“ (2001), nemažai straipsnių. Mūsų suvokimą apie baltų tikėjimą praplečia J. Trinkūno, jo žmonos Inijos Trinkūnienės ir didelio būrio jų talkininkų – apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ (įkurta 1988 m.) – muzika, kurioje rekonstruojamos senosios baltų apeigos, dainuojamos šimtmečių senumo dainos. Kartu su naujausiąja J. Trinkūno knyga pasirodė ir naujas „Kūlgrindos“ albumas „Giesmės valdovui Gediminui“. Lietuvoje nėra daug žmonių, kurie taip aktyviai propaguotų senąsias tradicijas, todėl, nors ir žvelgdami į J. Trinkūno knygas kiek kritiškai, iš jų galime sužinoti gana daug. Pavyzdžiui, kad Aukštaitijoje buvo bent 1500, o Žemaitijoje – 1000 šventviečių. Piliakalnių Lietuvoje yra apie 1000. „Toks milžiniškas piliakalnių tinklas rodo baltų civilizacijos vieningumą“, – teigia J. Trinkūnas (p. 25). Apie baltus, kaip civilizaciją, mažai kalbėta, o duomenų turime nedaug. Pagrindiniai baltų religijos ir mitologijos šaltiniai rašyti užsieniečių. Anksčiau baltų tikėjimą tyrinėjusius mokslininkus (ir jį atkurti nuo XX a. septintojo dešimtmečio bandžiusius romuviečius) persekiojo KGB, dabar „pagonybės“ kaip velnias kryžiaus bijo katalikai–fanatikai. Gal todėl, kad katalikų tikėjimas Lietuvoje dabar kaip niekada nepopuliarus ir, kaip rašė Motiejus Valančius, „daug žemaičių vėl patampa stabmeldžiais“? (p. 135) Mano manymu, Romuva turėtų vengti dviejų dalykų: New age judėjimų įtakos ir prie jos besišliejančių neonacių, save vadinančių patriotais. Tuo tarpu Romuvos priešams siūlyčiau įsiskaityti į šiuos J. Trinkūno žodžius: „Senosios lietuvių religijos istorija neturi nei pradžios, nei pabaigos. Kelis šimtus metų šią religiją bandyta išnaikinti įvairiom priemonėm – ir prievarta, ir gudrumu, ir gerumu, ir „civilizacija“, bet ji nenuilstamai tarsi žolė vėl sudygsta iš sutryptos žemės“ (p. 259).

BASA BARZDOTA VARNA IR KITI MILŽINAI

Istoriją pažinti su humoru – smagiausia. Be abejo, reikalingos rimtos, solidžios, sunkios knygos apie juoduosius istorijos puslapius, tačiau toks eksperimentas, kuriam ryžosi jaunas dailininkas, architektas Rytis Daukantas (g. 1980), tikrai pasiteisino ir vertas dėmesio bei pagarbos. Knygučių (trečia bus apie Vincą Kudirką) serija pavadinta „Lietuvos milžinai iš arti“, oficialiai ji skirta 8–13 metų vaikams, tačiau realiai – bet kuriam linksmų plaučių žmogui. Nepamirškime, kad mūsų didieji žmonės turėjo žmogiškų savybių, kurios čia puikiai atspindėtos įgudusia karikatūristo ranka (jo tinklalapiuose www.daukantas.com, www.karikatura.lt, portaluose www.delfi.lt ir www.politika.lt bei leidiniuose „The Wall Street Journal Europe“, „Tenerife News“) rasime ir daugiau karikatūrų).

46 ir 54 puslapių dydžio knygelės stambiu šriftu galėtų turėti daug tęsinių. Jų autorius aiškina, kodėl ėmėsi tokio darbo: „Deja, tenka konstatuoti, kad lietuviai „nedega“ dideliu noru pažinti savo kraštą, šalies istoriją. Lietuvaičiai jei kuo ir domisi, tai nebent kriminalinėmis naujienomis… Apie jaunąją kartą turbūt net nereikia kalbėti. Jie greičiau išvardys kompiuterinio žaidimo personažų vardus ar papasakos apie naujos realybės šou žvaigždės šukuosenos ypatumus, negu pasakys, kas toks buvo J. Basanavičius. Kodėl taip yra? Kodėl „Ruslanaradžis“ yra įdomus, o štai S. Daukantas – ne? Neabejoju, kad žmonės žino, kad tai Simono Daukanto atvaizdas puošia 100 litų. Deja, neretai šis žinojimas tuo ir pasibaigia. Negerai yra tai, kad šiandienos žvaigždutės jau galutinai baigia užtemdyti tikrąsias žvaigždes. Manau, kad būtent tokie žmonės kaip Simonas Daukantas ar Jonas Basanavičius ir yra tikrosios Lietuvos žvaigždės“. (http://blog.delfi.lt/karikaturublogas/4030)

Į istoriko vardą nepretenduojantis menininkas tęsia gerą tradiciją, kurią kadaise sukūrė įvairūs žmonės, rinkę anekdotus apie žymius žmones. Knygučių kalba – kaip tikros pasakos: „Labai labai seniai, daugiau kaip prieš 200 metų, kai Lietuva dar buvo Didžioji Kunigaikštystė...“ (p. 5) Vis dėlto pasakininkas (irgi Daukantas!), būdamas profesionalus architektas, leidžia sau pasimėgauti žiniomis (ar tikromis?), kad Daukantų trobelė buvo „labai maža: 17 metrų ilgio ir 8 metrų pločio“ (p. 10). Kartais R. Daukanto kalba tampa ironiška: „To meto bajorų jaunimas buvo labai išpuikęs, o lietuviai stengėsi būti panašūs į lenkus“ (p. 18). O kartais beveik istorinis pasakojimas virsta pasaka: pasirodo, S. Daukantui, slapta nurašinėjant carinės Rusijos archyvus, kartą jį išgąsdinusi mažutė sukrebždėjusi pelytė (p. 31–32). „Mažajai triukšmadarei rašytojas atlaužė gardaus sūrio gabalėlį. Kas žino, bet gali būti, kad gudrioji pelė nuolat saugojo istoriko duris, cypimu tuojau pat įspėdavo didįjį draugą. Juk Daukantas niekada taip ir neįkliuvo caro valdžiai“ (p. 32).

Na va, Romą išgelbėjo žąsys, S. Daukantą – pelė. O štai „barzdota varna“ J. Basanavičius draugavo ir su ožkomis: gimtuosiuose Ožkabaliuose ant vaišių stalo „visada puikuodavosi moliniai ąsočiai, pilni ožkų pieno“ (p. 7). Kadangi J. Basanavičiaus proproprosenelis „basas klajojo po šio krašto miškus ir laukus“ (p. 8), tokia ir pavardė. O štai V. Kudirka buvo nepatenkintas J. Basanavičiaus dainavimu lietuvių kalba, tai jam atrodė per žema, todėl bendraklasis Vincukas „lenkiškai kažką sau po nosimi vis murmėjo“ (p. 16). J. Basanavičiaus barzdai knygoje skiriama garbinga vieta: „Kiekvieną rytą jis priešais veidrodį praleisdavo bent kelias minutes, kol galų gale iššukuodavo ir prancūziškais kvepalais iškvepindavo savo nepakartojamą barzdą“ (p. 26). Po žmonos mirties J. Basanavičius, pasirodo, į namus bandė atsitempti mešką iš Rumunijos miškų, bet tam prieštaravo kaimynai (p. 37; turbūt todėl, kad meška buvo užsienietiška, reikėjo J. Basanavičiui paieškoti bulgariškos meškos). J. Basanavičius labai bijojo plaukti laivu į Ameriką, kad neatsitiktų, kaip „Titanikui“, tačiau „įkyrusis Antanas Smetona, net kelias savaites vaikščiojęs paskui Basanavičių, galų gale jį įkalbėjo“ (p. 46). A. Smetonos R. Daukantas nuoširdžiai nemėgsta. „Štai Antanas Smetona ir jo žmona Sofija, dar neprasidėjus karui, buvo pasislėpę maišą miltų. Vakarais, kai visi sumigdavo, jie paslapčia išsikepdavo gardžios duonos, kuria draugiškai pasidalydavo su Jonu“ (p. 51). Nemėgsta R. Daukantas ir lenkų, kuriems pašiepti skiria bene daugiausia vietos. J. Basanavičius „barzdota varna“ (suprask: balta varna) tapo būtent todėl, kad lenkų šnipeliai dėl išskirtinės jo išvaizdos sekė kiekvieną aušrininko žingsnį. Užtat R. Daukantas labai mėgsta Palangos J. Basanavičiaus gatvę (p. 54).

Ar neišsisems dailininkas ir rašytojas R. Daukantas? Neabejoju, kad karikatūristo fantazija didžiulė, tačiau vis dėlto siūlyčiau jam (ir visiems mums) susirasti G. Beresnevičiaus knygą „Pabėgęs dvaras“, kurioje anekdotų apie žymius žmones žanras yra pasiekęs tobulybę. R. Daukantui dar yra kur tobulėti, nors pradžia – daug žadanti.

PYST REKLAMĄ PARAŠIAU

Daugeliui mūsų puikiai pažįstama kalbos žinovė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė doc. dr. Irena Smetonienė šią monografiją lengvai skaitomu, suprantamu stiliumi parašė remdamasi savo ilgalaikiais tyrinėjimais (mokslininkės daktaro disertacija taip pat skirta reklamai). Knyga pradžiugins daugelį. Nešvankuoliai internete džiaugiasi, kad I. Smetonienė leido reklamoje vartoti ištiktuką „pyst“ (Beje, Lietuvių kalbos žodyne teikiamos dvi ištiktuko pyst reikšmės: 1) pykšt (smūgiui žymėti): Ans mun tik pýst į ausį! Pýst par galvą su pagaliu! 2) netikėtam veiksmui nusakyti: Pýst virvė i nutrūko. Pýst pašalpą gavau. Iš šaltinių sprendžiant, tai daugiau žemaitiškas ištiktukas. www.vlkk.lt/lit/86908). Neaptikau jo šioje knygoje. Kalbininkai nuo šiol savo kačiuką ar šuniuką kvies paėsti iš lakalinės ar ėdalinės (man labai jau primena alinę). Reklamos mitologijos ir filosofijos tyrinėtojai čia ras suklasifikuotą medžiagą apie šią subliteratūrą – jos stilių, adresatų tipus, analizę, kaip reklama veikia adresatą, retorines figūras ir kita. Reklamos istorikai aptiks skyrelį sau.

Knygoje, kuri labai įdomi pavyzdžių gausa ir pačia tematika, be to, parašyta itin profesionaliai, pasigedau politinės reklamos analizės. Gali būti, kad jos vengta sąmoningai. Užtat analizuojamos žmonių silpnybės, kuriomis naudojasi reklamos kūrėjai, pvz., polinkis kaupti įvairius receptus bei gyventi pagal horoskopus. Kartu tai ir vadovėlis tiems, kurie kuria reklamas, teoretikų patarimai. Tiesa, kai kurios negailestingos I. Smetonienės išvados kelia abejonių: „Reklamos teksto teiginiai turi būti arba grynas melas, arba balansuoti ant siauros ribos tarp tiesos ir kruopščiai parinktais žodžiais išreikšto melo“ (p. 46). Drįstu nesutikti su gerbiama docente I. Smetoniene. Taip, ji teisi, kad reklamoje daug melo, netiesos, „išpūstų burbulų“, tačiau vargu ar galime kokybiškos vaizdo, garso, kompiuterinės aparatūros, automobilių ir kitų prekių reklamą kaltinti melu. „Tai ne sapnas, tai –­­ SONY“ (rusiškai skamba geriau: „Eto ne son, eto – SONY“), – sakoma vienoje reklamoje. Tikrai nesutikčiau, kad šios firmos aparatūra prasta. Ar ji geresnė už kai kurių kitų firmų aparatūrą? Klauskite bet kurio melomano, atsakymas bus: „Žinoma, taip.“ Tačiau I. Smetonienė su tuo nesutinka. Neradau ir vadinamųjų teaserių (viliotinių) aprašymo (tai – reklamų ciklas, kuriame kelias dienas ar savaites neatskleidžiama, kas reklamuojama).

Be abejo, tai – geriausia knyga apie reklamą, kokią tik parašė lietuvių tyrinėtoja (-as). Kas jos dar neturi, tas – balvonas.