Ar turime lietuvišką brodvėjų?

Nesu blondinė, bet kartais norisi pakalbėti „ne į temą“...

Vasario 19–28 d. ir balandžio 21–26 d. Vilniaus kongresų rūmuose rodytas Stepheno Sondheimo miuziklas „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ (dir. Gintaras Rinkevičius, rež. Dalia Ibelhauptaitė, scenografas Dickas Birdas, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius). Šis 1979 m. sukurtas veikalas Lietuvoje pastatytas pirmą kartą. Pats kūrinys spektaklio kūrėjų buvo pristatomas kaip „nebrodvėjiškas“ miuziklas: jis nesibaigia happy endu, o pagrindinis veikėjas yra žudikas maniakas – antiherojus. Kitaip tariant, „Svynis“ nutolsta nuo klasikinių, chrestomatinių žanro pavyzdžių. Vis dėlto, užuot narpliojusi spektaklio privalumus ir trūkumus (pabaigoje apie tai užsiminsiu), leisiuosi nešama temos, kuri mane labiausiai suintrigavo šiame „Svynio Todo“ projekte, – Brodvėjaus: kas yra brodvėjiškas miuziklas, jei „Svynis“ toks nėra, ir kaip atrodo mūsų teatrinė realybė, palyginus ją su amerikietiškąja.

Leistis į interneto platybes ieškoti atsakymų į šiuos klausimus ypač paskatino spektaklio programėlėje perskaityti teiginiai, jog Lietuvoje „miuziklo kultūra – tai pavieniai atvejai, ištirpstantys gausioje renginių panoramoje“. Mintyse – skambutis, ar tikrai? Skaitau toliau: Lietuvoje pastatytų miuziklų galima būtų išvardyti vos keletą – „Ugnies medžioklė su varovais“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, populiarieji „Paryžiaus katedra“ ir „Operos fantomas“; „kiti pastatyti miuziklai daugiau ar mažiau pramoginiai, artimi muzikinei komedijai ar pasakai“. Čia skambutis suintensyvėja – kaip filmuose, kai, pavyzdžiui, matome herojaus sapną, o fone vis įkyriau girdime čirškiant telefoną. Toliau „sapnas“ einasi sklandžiai, skaitau glaustai išdėstytą „socialinės tematikos miuziklų“ žanro istoriją (J. Kerno „Plaukiojantis laivas“ – 1927 m., G. Gershwino „Porgis ir Besė“ – 1935 m., L. Bernsteino „Vestsaido istorija“ –­ 1957 m.), bet štai skimbčiojimai perauga į aliarmą: „socialinės tematikos miuziklas Lietuvoje nežinomas“. Laba diena! O „Kabaretas“? Argi šį Kaune itin vykusiai Aido Giniočio pastatytą J. Kanderio, F. Ebbo ir J. Masteroffo miuziklą, pelniusį įvairiausių apdovanojimų ir mielai lankomą publikos iš visos Lietuvos, galima pavadinti saldžia, pasakine „muzikine komedija“? Kaip ir tų pat autorių „Zorbą“? Ar prieš penkerius metus Klaipėdoje Jono Vaitkaus pastatytos K. Weillio ir B. Brechto „Trijų grašių operos“ (tai nebuvo pirmasis kūrinio pastatymas Lietuvoje) personažai nėra tikriausi Londono kriminalinio pasaulėlio antiherojai? Gerai, „Trijų grašių opera“ nėra amerikietiškas miuziklas, bet uostamiestyje su pasisekimu ne pirmus metus rodomas J. Bocko „Smuikininkas ant stogo“ – tikrų tikriausias brodvėjiškas miuziklas, kuris pasakoja apie režimo ujamų neturtingų žydų gyvenimą XX a. pradžios Rusijos imperijos užkampyje. Ir apskritai parodykite man miuziklą ar operetę, kuriuose vienaip ar kitaip neiškiltų socialinės nelygybės ar „socialinių skaudulių“ (pasiskolinau formuluotę iš itin socialiai angažuotos „Svynio“ programėlės) klausimai. Tas temas visuomet stengiamasi pateikti šmaikščiai, suteikiant žiūrovams pramogą, bet ir S. Sondheimo „muzikinis trileris“ nėra W.Shakespeare’o drama. Kita vertus, ar Svynio kompanionė baisioji ponia Lovet, kepanti pyragėlius su žmogiena, neprimena raganos iš „Jonuko ir Grytutės“? Miuziklo pabaigoje ji įstumiama į krosnį ir ten sudega, o niekieno krauju nesusitepę jaunuoliai, nekalti įsimylėjėliai Antonis ir Joana, išsigelbėja iš kraupių įvykių mėsmalės, vieninteliai lieka gyvi. Ir pasakos būna žiaurios. Net „Pelenėje“ (kurios schemą atkartoja daugelis tipiškų brodvėjiškų miuziklų su happy endu, kad ir Kaune rodomi „Muzikos garsai“) tos rūsčios gyvenimo arba socialinės tikrovės netrūksta. Sakyčiau, pati „laimingos pabaigos“ sąvoka implikuoja, kad iki jos plėtota istorija greičiausiai nebuvo labai laiminga.

Galima suprasti, kad dideliame ir šiaip jau išsamiame muzikologės Rimos Povilionienės tekste, kurio ištraukas citavau, minėti faktiniai netikslumai, matyt, lemti „Svynio“ statytojų tarpe tvyrančios atmosferos: „bohemiečiai“ nuolat ir ne visada pamatuotai save pateikia kaip pionierius, praminančius neišvaikščiotus takus. Šis „revoliucinis“ patosas savotiškai paaiškina arba pagrindžia keistoką naujadaro „bohemiečiai“ skambesį – žodžio darybą su priesaga „-iečiai“: ši priesaga kažkada padėjo į lietuvių kalbą išversti žodį „stachanoviečiai“, pritaikyti revoliucionieriaus Zigmo Angariečio pavardę ir panašiai. Bet bala nematė to pavadinimo.

Kas yra Brodvėjus – „štai klausimas koksai“. Internetinėje enciklopedijoje rašoma – tai Amerikos teatro pramonės centras. Skamba neįprastai ir beveik donelaitiškai: „teatrinė pramonė“. Palikę skambesį ramybėje, sutelkime dėmesį į turinį. Interneto duomenimis, Brodvėjuje veikia 39 teatrai, juose statomi ir dramos spektakliai, ir miuziklai, tarkime, kaip mūsų Keistuolių teatre. Šiuo metu Brodvėjuje miuziklai rodomi 20-tyje teatrų. Galime daryti prielaidą, kad ši proporcija tarp dramos spektaklių ir miuziklų (vienas trečdalis ir du trečdaliai – miuziklų naudai) Brodvėjuje yra įprasta. Reikia turėti minty, kad anapus Atlanto teatrai veikia projektiniu principu, t. y. teatre rodomas vienintelis naujausias pastatymas, kol jo nepakeičia kitas. Ir nors dauguma Lietuvos teatrų veikia pagal kitokį, repertuarinį, principą, pamėginkime palyginti.

Pas mus, be komercinių projektinių pastatymų (kuriuos ir tepaminėjo savo rašinyje R. Povilionienė), miuziklai rodomi Kauno ir Klaipėdos valstybiniuose muzikiniuose teatruose, municipaliniame Panevėžio muzikiniame teatre, Keistuolių teatre (kur be miuziklų rodoma nemažai tiesiog „muzikinių spektaklių“) ir Nacionaliniame dramos teatre (šiemet jame pastatytas „Žmogus iš La Mančos“). Taigi – 5 teatrai, kurių repertuare šį sezoną suskaičiavau 14 miuziklų (Kaune – 6, Klaipėdoje –­ 2, Panevėžyje – 1, Keistuolių teatre – 4, Nacionaliniame dramos teatre –1). O dabar pažaiskime statistiką.

Niujorke, neskaičiuojant priemiesčių, gyvena 8 274 527 žmonės (Vikipedija). Taigi, padalijus gyventojų skaičių iš miuziklus rodančių teatrų skaičiaus (20), išeina, kad Niujorke vienam miuziklui statistiškai tenka maždaug 413 726 gyventojai. Palyginkime su Lietuva. Mūsų šiuo metu yra 3 382 041 (www.bernardinai.lt). Padalijus šį skaičių iš 5 miuziklus rodančių teatrų skaičiaus, išeina 676 408,2 gyventojo vienam teatrui. Šio apytikrio ir mėgėjiško statistinio tyrimo išvados: Lietuvoje miuziklų kultūra gyvuoja neblogai, nes Niujorke miuziklai populiaresni arba prieinamesni tik daugmaž trečdaliu, o juk tai – žanro tėvynė, šimtmetį puoselėtos tradicijos. Tad dabar apie jas.

Dauguma Brodvėjaus teatrų (net 28 iš 39) įkurti antrajame ir trečiajame praeito amžiaus dešimtmečiais, iki Didžiosios depresijos (prasidėjusios 1929 m.), o steigimo datos svyruoja nuo 1903 iki 1998 metų. Turbūt nė vienas dabartinių Lietuvos teatrų negalėtų pasigirti tuo, kad buvo įkurtas XX a. pradžioje, nors, jei pažvelgtume į trečiąjį dešimtmetį, – tiek Kaune (tautinių operos ir baleto trupių steigimas), tiek anapus demarkacinės linijos – Vilniuje, prošvaisčių matoma. Verta prisiminti, kad 1914 m. Vilniuje pastatytas muzikinis teatras, kuriame dabar įsikūrusi Rusų dramos trupė ir kurį muzikinė visuomenė pirmiausia sieja su pokario metais iš Kauno čia persikėlusiu Operos ir baleto teatru, lenkmečiu veikė, pavadinkime, brodvėjiškų trupių principu. Teatras Pohuliankoje rodė ir dramos spektaklius, ir muzikinius reviu, čia yra vaidinusios lenkiškojo kabareto žvaigždės. Galbūt ir „Svynio Todo“ statytojams vertėjo paieškoti „brodvėjaus“ Vilniuje ir rodyti spektaklį panašiam žanrui kažkada tarnavusioje erdvėje, užuot eilinį kartą kvietus publiką žiūrėti šį spektaklį geto teatro nacių okupacijos laikų sąlygomis (teatleidžia skaitytojai už palyginimo neadekvatumą)? Kongresuose ankšta, tvanku, pirmame plane – ne scena, bet orkestro artistai, o juk ateini ne instrumentinio teatro pažiūrėti.

Suprantama, salės nuoma – papildomos išlaidos, o Kongresų rūmų publika – fantastiška, džiaugiasi „vartodama meną“ ir minėtomis sąlygomis. Tik apie teatrinę kultūrą, turint minty visus jos aspektus, čia tenka kalbėti su išlygomis. Ne Brodvėjus, žinoma. O kad taip atsirastų turtingas ir sąmoningas privatus rėmėjas, kuris imtų ir pastatytų teatrą... Sunku įsivaizduoti, bet Brodvėjuje tokių būta – ir ne vienas, tik jie buvo ne mecenatai geradariai, o verslininkai. Kaip daugelis turbūt žino, Amerikoje, skirtingai nei Europoje, niekada nebuvo sukurta valstybinių teatrų sistema, tad ir visi Brodvėjaus teatrai yra komerciniai, daugelis valdomi „teatro magnatų“ (mums nesuprantama sąvoka) – tokių kaip Shubertų arba Nederlanderio organizacijos (The Shubert Organization, Nederlander Organization). Pavyzdžiui, Shubertų organizaciją XIX a. pabaigoje įkūrė trys broliai Shubertai, kilę iš neturtingos Lenkijos žydų emigrantų šeimos. Būtent jie suformavo Brodvėjų, kaip visai Amerikai reikšmingą teatrinį centrą, 1910 m. įveikę iki tol Niujorko teatrinėje erdvėje viešpatavusio Teatro sindikato (Theatrical Syndicate) monopoliją. Nesunku įsivaizduoti, kokia turėjo vykti nuožmi kova, gal net gangsteriškais metodais... Bet svarbiausia, kad Shubertai, kaip ir kiti „teatro verslininkai“, rūpinosi ne tik spektaklių kūrimu ir pardavimais, bet ir pastatų statymu. Ar negalėtų mūsų verslo magnatai –­ statybų ir nekilnojamojo turto bendrovės, kurios šiuo metu, regis, tesugeba kaip įmanydamos „išmušinėti“ valstybinius užsakymus, imtis naujo verslo – teatrų (-o) statybos be valstybės pagalbos? Greičiausiai negalėtų. Ne dėl nepalankios ekonominės situacijos ar specifinių žinių apie teatro pasaulį stokos, o dėl mentaliteto: kultūra pas mus suvokiama kaip elgeta su ištiesta ranka, kuriai iš geros širdies tegali numesti išmaldos kąsnelį, bet apie dideles investicijas nėra ko net kalbėti...

Grįžkime prie „Svynio Todo“. Spektaklis manęs nesužavėjo. Abejočiau sprendimu statyti miuziklą kaip muziejinę vertybę – ir dialogai, ir dainuojamieji numeriai skamba originalo kalba, angliškai, kūrinys pateikiamas be kupiūrų, kurios tokiam ilgam spektakliui gal ir praverstų. O gal, jei scenoje būtų bent jau kalbama ir šmaikštaujama lietuviškai, pirmasis veiksmas, trukęs beveik 2 valandas, taip neprailgtų? Mano galva, geras literatūrinis vertimas šiam miuziklui suteiktų daugiau natūralumo. O tai, kad teatrinis laikas nebuvo aiškiau struktūruotas – veiksmas tarsi paleistas savieigai, žiūrėdamas spektaklį, nelabai susivoki, ar čia spektaklio vidurys, o gal pabaiga, – yra ir režisūros problema. Spektaklis skyla į daug mizanscenų, tačiau man pasirodė, kad jų gretinimas nesukūrė kryptingos traukos didesnių kulminacijų link. Susidaro įspūdis, kad gromuluojama tas pats per tą patį.

Iš aktorinių darbų pirmiausia išskirčiau Asmik Grigorian sukurtą ponios Lovet vaidmenį ir Rafailo Karpio suvaidintą Tobį. Šiedu dainininkai laisviausiai iš visų jautėsi scenoje, bene geriausiai išryškino žanro stilistiką dainavimo, kalbos, vaidybos požiūriu. Prisiminus, kaip A. Grigorian neseniai atliko Violetos vaidmenį naujojoje LNOBT „Traviatoje“, galima teigti, kad šiuo metu dainininkė yra itin geros profesinės formos. O prie R. Karpio žiemą pelnyto „Operos vilties“ apdovanojimo dar pridurčiau „scenos profesionalo“ formuluotę. Kaip puikų aktorių, iki smulkmenų gebantį perprasti ir išryškinti charakteringus personažo bruožus, paminėčiau Arūną Malikėną, sukūrusį seniūno Bamfordo vaidmenį.

Dainiaus Stumbro Svynis Todas paliko dvejopą įspūdį. Turbūt tai – didžiausias dainininko vaidmuo iki šiol. Jis įtikina – dainuoja D. Stumbras, kaip visuomet, puikiai, aktoriniu požiūriu irgi priekaištų neturėčiau. Bet šio solisto „psichofizinė konstitucija“ man atrodytų labiau tinkama operoms, pirmiausia Verdi veikalams. Todėl, kad ir kaip gerai būtų suvaidintas Svynis, labiau laukiu, kada D. Stumbras dainuos kad ir Žermoną minėtoje LNOBT „Traviatoje“. Manyčiau, ir Laimonui Pautieniui (Antonis Houpas) ne pro šalį būtų bent kuriam laikui nutolti nuo šaunaus vyruko įvaizdžio, kuris scenoje be atvangos eksploatuojamas jau kelerius metus, bet tuoj gali išsikvėpti. Norėtųsi šį dainininką išvysti ramesniame, santūresniame amplua, leidžiančiame labiau įsiklausyti į dainavimą, pavyzdžiui, vaidinantį Oneginą, Jeleckį arba grafą Almavivą. Joana Gedmintaitė savo vaidmenį atliko ir padainavo gerai, bet pats jaunos merginos (Joanos) paveikslas spektaklyje pateikiamas schematiškai, blankokai, be individualesnių spalvų. Panašiais tipažų „štampais“ pateikti teisėjo Turpino (Egidijus Dauskurdis), moters elgetos (Jovita Vaškevičiūtė) ir pagyrūno Adolfo Pirelio (Edmundas Seilius) vaidmenys. Užtat masinės scenos (LNOBT choras) gana vykusios, įspūdingos.

Aišku, buvo įdomu susipažinti su nežinomu kūriniu, parašytu autoriaus, kurio pavardė girdėta. Sportinis interesas patenkintas, o išvada – Stepheno Sondheimo miuziklas, mano galva, vis dėlto neprilygsta geriausiems klasikiniams žanro pavyzdžiams. Kad ir kaip vertintum, trūksta gražių, įsimintinų melodijų, dėl kurių populiarūs A. Lloydo Webberio, L. Bernsteino, R. Rodgerso ar C. Porterio miuziklai. Aštrus siužetas šio stygiaus nekompensuoja, nepaverčia žanro kokybiškai kitokiu: „Svynis Todas“ netampa modernia opera arba šekspyriška drama. Vis dėlto šis miuziklas – stiprus profesionalo darbas, tad galime įsivaizduoti, kokia daugmaž yra Brodvėjaus kompozitorių (ir literatų) produkcija anapus didžiųjų vardų. Ir vėlgi, palyginti su lietuviška kūryba, mūsų nedidukas „brodvėjus“ atrodo visai neblogai.