Susirūpinusieji

Aistringai susirūpinusieji – galbūt taip juos būtų galima lakoniškai apibūdinti, jeigu kas nepasiūlys taiklesnio įvardinimo. Tai yra tie, kurie vis dar kovoja už lietuvybę. Jie negali nekelti pasigėrėjimo. Jie tikri patriotai – tuo mes nė kiek neabejojame. Knygnešių triūso tęsėjai. Tą fakelą, kuris uždegtas devyniolikto amžiaus pabaigoje, jie pasiaukojamai neša iki šiol. Laiko ir epochų permainos juos aplenkė. Jie dar iki šiol tebekovoja, be kita ko, už tai, kad Vilniaus kraštas priklausytų Lietuvai. Trumpai pasakius, tebemosuoja kumščiais po laimėtos pergalės.

Dabar jie turi ištikimą savo atstovą Seime – Gintarą Songailą. Kaip tik jis ne kur kitur, o pačiame Seime gegužės 13 d. organizavo vadinamąją konferenciją, patetiškai pavadintą „Lietuviška rašyba ir lietuvių kalbos ateitis šiuolaikiniame pasaulyje“. Iš tikrųjų konkreti tema buvo kuklesnė: „Dėl nelietuviškų vardų, pavardžių rašymo nevalstybine kalba“. Renginys buvo sušauktas kaip bendraminčių sambūris, kuriame numatyta pasmerkti nesusipratėlius, o gal ir išdavikus, linkusius leisti Lietuvos lenkams pasuose turėti savo vardus ir pavardes lenkiškais rašmenimis. Tame renginyje kai kurie pro sukąstus dantis pripažino, kad Lenkija jau leido Lenkijos lietuviams dokumentuose turėti savo vardus ir pavardes, įrašytas lietuviškais rašmenimis. Bet esą dėl to dar kyla visokių problemų. Tarsi pas mus jų nekiltų, jeigu mes tai leistumėm.

Protinga prognozė skelbia, kad dauguma Lietuvos lenkų anaiptol nepultų keisti savo dokumentų, nes už tai turėtų mokėti patys. Bet G. Songailos renginyje buvo kalbama, kad Lietuvos valstybei tai kainuotų šimtus milijonų litų. Kažkiek iš tikrųjų kainuotų, nors, pvz., mūsų kultūriniai leidiniai, tarp jų ir „Literatūra ir menas“, svetimvardžius jau du dešimtmečius rašo originalo kalba (lotyniškais rašmenimis), ir tai niekada nekainavo nei milijonų litų, nei vieno lito.

Bet buvo pateikta ir daugybė argumentų. Kad įteisinant originalią rašybą bus siekiama įrodyti, jog Vilniaus kraštas iš tiesų yra lenkiškas. Kad bus siekiama parodyti, jog tie gyventojai yra ne sulenkėję lietuviai, o tikri lenkai. Kad taip bus naikinama lietuvių kultūra ir kalba. Ir svarbiausia – kas jau buvo ne kartą kartota pastaraisiais metais ginčijantis dėl svetimvardžių originalios rašybos spaudoje: kad tai sugriaus lietuvių kalbos sistemą (koks gražus tautiškai lietuviškas žodis!).

Šiuo atžvilgiu ir Gintaras Songaila, ir Krescencijus Stoškus parodė nesuprantą, apie ką patys kalba ir kokia yra renginio tema. Nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymas su pačios kalbos sistema apskritai niekaip nesisieja. Tai liečia tik rašybos, o ne visos kalbos, sistemą. Ir tik mažytės dalies rašybos sistemos – nelietuviškų vardų. Su logika elemetariai prasilenkiama: kaip gali nelietuviškų vardų rašyba pakenkti lietuviškos rašybos sistemai? Nors konferencijoje buvo ir tokių baimių: jeigu leisime visiems rašyti savo pavardes, kaip kas nori, tai gal Vaitkus sumanys savo pavardę rašyti Waitkus? Tai yra irgi esminė susirūpinusiųjų savybė – visko bijoti. Baimė yra persmelkusi jų motyvus ir paralyžiavusi sveiką protą.

Elementarus nesugebėjimas atskirti kalbos sistemą nuo rašybos sistemos lemia katastrofistines išvadas. Vėl virkauta dėl grėsmės lietuvių kalbos archajiškumui ir unikalumui. Krescencijus Stoškus sakė, kad lietuvių kalba turėtų būti saugoma tarptautiniu mastu ir įrašyta į raudonąją knygą. Kaip kokia mirštanti aborigenų kalba, net savo rašto neturinti.

Taigi kalbama (ar bent turėtų būti kalbama) apie raštą. Pačiame renginyje nuskambėjo teiginys, kad dabartiniai lietuvių rašmenys susiformavo tik prieš 120 metų. Tad nei jie archajiški, nei unikalūs –­ visi nusižiūrėti nuo kitų tautų: nosinės paimtos iš lenkų, varnelės iš čekų. Žinoma, kaip ir kitų tautų, tas raštas turi specifiką, kuri jau tapo mūsų kultūros savastimi, bet kas gi į ją kėsinasi? Lietuvių leksikos lobynas kartu su visa rašyba sukauptas dvidešimties tomų žodyne – ar į šį lobyną kėsinasi lenkiškos pavardės?

Matyt, klausimas čia veikiau politinis. Vilniaus kraštą galima istoriniu aspektu palyginti su Elzaso ir Lotaringijos sritimis Prancūzijoje. Nors per pastaruosius pusantro šimto metų prancūzai nuo vokiečių agresijos nukentėjo kur kas labiau negu Lietuva nuo Lenkijos, iš tų kraštų kilę Prancūzijos piliečiai dažniausiai turi vokiškai rašomas pavardes. Pvz., iškilus prancūzų politikas, laikomas vienu iš Europos Sąjungos kūrėjų – Robert Schuman. Pavardė rašoma pagal vokiečių rašybos taisykles. Tokių vokiškų pavardžių nemažai Prancūzijos politinio, kultūrinio ir kitokio elito sluoksniuose.

Kalbėta, žinoma, ne tik apie svetimvardžius – vėl pasibaisėta lietuviškomis moteriškomis pavardėmis be priesagų. Kalbininkas Pranas Kniūkšta bent jau nė karto nenusišnekėjo, argumentavo nuosekliai ir logiškai. Tad jis priminė, jog, leidus moterims turėti pavardes be tradicinių priesagų, buvo uždrausta pasivadinti pavardėmis su vyriškos giminės galūnėmis (pvz., Aurelija Vaitkus). Tad dabartinė tvarka yra kaip tik tai, ko reikia, – neleidžiama to, kas iš tikrųjų darko lietuvių kalbos sistemą, ir leidžiama (nors neskatinama) tai, kas jai nekenkia (pavardės tik su galūne -ė).