Marianas Milčakas gimė 1960 metais. Išleido poezijos rinkinius „Keliamieji metai“ („Priestupný rok“, 1989), „Tikros žvaigždės“ („Pevné hvezdy“, 1992), „Marmuro salė“ („Mramorová sieň“, 1992), „Sodrumas“ („Plnost“, 1993), „Paslėpta daina“ („Skrytá pieseň“, 1995), „Moterys, pietaujančios su mirusiuoju“ („Ženy obedujúce s mŕtvym“, 2000), „Septintoji miego knyga“ („Siedma kniha spánku“, 2006), literatūrologinę studiją „Apie poetinio teksto nesuprantamumą“ (2004). Verčia lenkų poeziją (Cz. Miłoszą, Z. Herbertą), dėsto slovakų kalbą ir literatūrą Katovicų universitete. Gyvena Levočoje.
* * *
Karoliui Chmeliui
tarsi melancholiško
tabako rūkorius
trumpai pakirptais
ūsiukais
vos pastebima šypsena
lūpose (atleidimas)
dūmų akiniai
ieško neegzistuojančios
pypkės
trumpučiai pratimai metų metus:
primerkti akis
iškvėpti
įkvėpti
mintį išlaisvinanti mantra
su kiekvienu iškvėpimu
gailestis
tarsi gyvenimą
kvėptum ir mirtį
* * *
elkas ilgai žiūri į peilį
nes praėjo žibančio akmens
kelią
ir išsiliejusios vėstančios
rūdos
elkas pabando peilio ašmenis
nes ir pats buvo lyg aklas plienas
kuris kiekvienąkart vėl
įkaista kad kartą
ūkanotą rytą
ar gilią naktį
galėtų netikėtai
sutikti šventus
kūjo smūgius
(ne tik) kaip būtiną
savo išaštrėjusio tobulumo
sąlygą
* * *
ponas cogito užlipa į ugnikalnio
viršūnę: po užtemusiu dangumi
su lavos lašeliu ant liežuvio
paskelbs keletą protingų
pareiškimų
visas pasaulis kilęs iš velnio krautuvės
ir jo malonumui čia mūsų kančios
gnostikai buvo teisūs: pradžioje
tikrai turėjo įvykti lemtinga klaida
ponas cogito nesuskaičiuoja kiek
gyvybių įveikė atsitiktinumas
kiek likimų užvaldė nenumaldomo
geismo demonas nuobodulio
ir tuštybės demonas
kiek sielų ištraukė iš kūnų karai
tačiau tikriausiai jo atsakymų
nepakėlė
nė vienas iš vėliau pasmerktų
savižudžių
nesužinosime
ar šuolis pro langą perpjautos
venos linguojanti kilpa palėpėje
turėjo būti tylus kaltinimas
kūrėjui arba meistrui
* * *
kūnas yra kūnas o kraujas – kraujas
su magnezija fosforu baltymu
mineralais
gelsvas vos rusvas net rožinis
vietoje vyno penki dievo lašeliai
ant altoriaus
vietoj ostijos miokardo pjūvis
nenuilstančio raumens audinys
perregimas mėsos gabalėlis per pakylėjimą
staiga sušvinta tarsi rubinas
bazilijono rankose viešpaties
kūnas
o jo tikiu trapus lyg paplotėlis
blaškosi pamišimo priepuolyje
jo tikiu dreba
iš baimės
kuri mus šiaip ar taip nuo seno
apima
ne dėl dievo nebuvimo šalia
ne iš netikėto persimainymo
ar nuo stebuklo
bet dėl nutvilkytų tomo
pirštų
dėl paveldėtos pragariškos abejonės
mums artimesnės už gyvąją duoną
už tikrą gyvenimą
už meilę
* * *
pirma
nei ištrūnijusi koja
palies žemę
įdėmiai žiūriu
į sieną
kvailai įsispoksau
kaip pro plytų sluoksnį
kaip pro išbrinkusias kalcio poras
sunkiasi
tyliai
dangaus karalystė virš manęs
ūžesys kairėje ausyje
plakančia sąmone
meldžiuosi
visas iš ugnies
dar per miegus sakau:
tapsi
turėsi kūną kuris
nesuirs
baisesnis už visas pasaulio
žiaurybes yra tylėjimas
tai mano pakilus atsakymas
tai mano geroji naujiena
* * *
visa ko gale stovės veidrodis
veikiausiai nenorėsi jame pažinti savęs
bet sakoma jog nuo to aiškaus vaizdo nepabėgsi
nuo tikro atspindžio demoniškų akių kupros
šykštuolio nosies
gašliai nukarusios apatinės lūpos šiurkščių veido
bruožų
bjauraus ir neapsakomai atgrasaus sielos veido
jį sušvelnins tik drąsa pripažinti save
gėda ir nuoširdus troškimas dar ką nors pakeisti
bet labiausiai nuolankumas ir meilė kuri pas tave
švelniai veršis net pro bjauriausią formą
veidrodyje už savęs pagaliau viena akim išvysi
vaikų ežerus ir žydinčias pievas išėjusių artimųjų
senų draugų ir pažįstamų
kaip jie juokiasi dainuoja ar groja džiazą
o tiems kitiems tyli ir tuščia dykuma
kur per visatos atstumą nė gyvos dvasios
tik tuštybė ten gaivina veidrodžio atmintį
tarp amžino
bailumo
* * *
išsišakoję koridoriai kartais būna pragaras
o kartais
rojus kurio galėčiau verkti
prieblandoje
lazda ir švytinti migla yra palaima
prakeiksmas antrininko mintyse
kuris tiki jog katakombose paslėptas
planas
nes koridoriai juda lyg milžino šlaunys
ir keičia padėtį
tai yra santarvė: suvilioti
trupučio šilumos atverčiame knygas
iš kurių ant mūsų nubyra smėlis
eilėraštis yra trumputė gija
kamuolys išvyniotas per miegą
paklydęs pastate
kuriame nėra krašto ir vidurio
dar turiu veidą
išgraužtą laiko