Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-22 nr. 3238

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROBERTAS KETURAKIS.
Aleliuja
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Renginių programa
• Kviečiame dalyvauti moksleivių poezijos skaitymuose

AKTUALIJOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Susirūpinusieji
7
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kodėl tebekuriama poezija?
14

POKALBIAI 
• JUSTINĄ MARCINKEVIČIŲ kalbina SIGITAS BIRGELIS.
Pavasaris ir poezijos – neatsiejami
2

LITERATŪRA 
• ALFREDAS GUSČIUS.
Štrichai Rimgaudo Graibaus portretui
10

TEATRAS 
• JANINĄ MALINAUSKAITĘ kalbina SIGITAS BIRGELIS.
Janina Malinauskaitė: kūrybai reikia ramybės
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre vaikams – fantazija, humoras ir aktorių žaismė

DAILĖ 
• Interviu su KUNIGUNDA DINEIKAITE.
Asmeninės patirties statyba
2
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Penki būdai pažvelgti į žemę
• Literatų gatvės projektas

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Ar turime lietuvišką brodvėjų?
10

ATSIMINIMAI 
• PETRAS PANAVAS.
Kartą vasarą tarp keturių vėjų

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Trumpos naktys
1

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Lietuvybė
31

POEZIJA 
• RIMGAUDAS VALENTINAS GRAIBUS.
2

PROZA 
• RIČARDAS KALYTIS.
Kai bezai žydėjo
5
• ALOYZAS TENDZEGOLSKIS.
Iš laiškų draugui
1

VERTIMAI 
• MARIÁN MILČÁK.
Eilėraščiai iš „Septintosios miego knygos“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Brolių gudų muzikos štrichai
4

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• AKVILĖ ADOMAITYTĖ, MILDA BAZARAITĖ.
Leidybos dienoms pasibaigus

KRONIKA 
• E. Kossakowskio fotografijos grįžta pas senelį į Lietuvą
• Šiaulių teatre – „Gyvasis žodis“
• Haydnas ir Vilnius

IN MEMORIAM 
• ZITA ŽEMAITYTĖ
1923 07 26 – 2009 05 18

SKELBIMAI 
• Konkursas „Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos“ priemonių planui įgyvendinti

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• HANS MAGNUS ENZENSBERGER.
Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalių prisakymai
1
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS.
Memoriumai
• rES ludentES/žAIDžIaNTYS dAiktAi

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

ANDRIUS JEVSEJEVAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotrauka

          Asmeniškai manau, kad tai pats reikšmingiausias XX amžiaus teatro reiškinys, nes jis parodo šiuolaikinę žmoniją ir krizinę jos būseną. Atskleidžia žmogų, praradusį pamatines metafizines tiesas, absoliuto patyrimą, santykį su amžinybe, prasmės jausmą.
                          Václavas Havelas

Nemažo būrio XX a. 5–6 dešimtmečio dramaturgų kūrybą absurdo teatru pavadinęs britų teatro kritikas Martinas Esslinas knygoje „The Theatre of the Absurd“ (1961) pabrėžia, kad absurdo teatras nėra joks organizuotas menininkų judėjimas, o tuo labiau mokykla. Veikiau tai – „darbinė hipotezė, priemonė nustatyti tam tikrus fundamentalius bruožus, kuriuos galima rasti keleto aptariamų dramaturgų kūriniuose, ieškant juose bendrybių“.

Taigi net ir šios sąvokos autoriui absurdo teatras nėra visiškai nusistovėjęs terminas, o veikiau gana amorfiškas, netvarios struktūros apibrėžimas, meninių procesų dalis, kaskart vienaip ar kitaip kintanti, prisitaikanti prie laikotarpio ar politinės atmosferos suformuotos sociokultūrinės situacijos ir savaip ją koreguojantis. Teatro istorikas ir teoretikas pabrėžia, kad pjesės, apie kurias kalbama knygoje „Absurdo teatras“, parašytos kitais tikslais nei tradicinės dramos (visų pirma, iš poreikio paneigti nusistovėjusią dramaturginę tradiciją), todėl jose naudojami visiškai skirtingi metodai. Absurdo dramas galima vertinti tik pagal absurdo teatro standartus, kuriuos šioje knygoje M. Esslinas ir bando apibrėžti.

1945 m. pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas parodė, kad žmogus dėl įvairių priežasčių buvo praradęs ar atmetęs Dievą, absoliutą, tikėjimą. „Tikėjimo atmetimas iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo paslėptas už surogatinio tikėjimo progresu, nacionalizmu ir įvairiausiais totalitariniais melais“, – rašo M. Esslinas. Europietis buvo priverstas persvarstyti savo subjektyvią vertybių sistemą ir jos pagrindu atstatyti sugriautą kultūrą, savimonę, kurti naujas, tobulesnes universaliąsias vertybes.

Po Antrojo pasaulinio karo Europa geležinės uždangos buvo perkirsta į dvi dalis, pasirinkti du skirtingi keliai, dvi skirtingos vertybių sistemos. Visos slaviškos valstybės ir trys Baltijos respublikos atsidūrė rytinėje uždangos pusėje – stalinistinės Rusijos, pasišovusios įgyvendinti komunistinį idealą, įtakos zonoje. Vakaruose egzistencializmo filosofijos persmelkti mąstytojai ieškojo atsakymų į svarbiausius žmogaus būties klausimus (pvz., Albertas Camus vieninteliu svarbiu filosofijos klausimu pavadino klausimą, „ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne“), tuo tarpu Sovietų Sąjungos komunizmo šaukliai pareiškė žinantys atsakymus į visus klausimus. Be to, pareiškė žinantys ir turintys priemonių, galinčių išspręsti visus žmogui rūpimus klausimus. Norom ar nenorom šiomis mintimis buvo persmelkta visa visuomenė, politinis ir kultūrinis klimatas. Tai itin ryškiai atsispindėjo ir to laikotarpio teatre bei literatūroje. Privaloma tvarka visame meniniame gyvenime įsivyravo vadinamasis socrealizmo metodas, labai stipriai deformavęs vėlesnę absoliučiai visų „išlaisvintųjų“ tautų literatūrą bei teatrą.

A. Camus esė rinkinyje „Sizifo mitas“ taip apibrėžia absurdo jausmą: „Pasaulis, kurį galima paaiškinti, tegu ir netikusiais argumentais, yra mums įprastas pasaulis. Ir priešingai, pasaulyje, kuriame ūmai išsisklaido iliuzijos ir šviesos blyksniai, žmogus pasijunta svetimas. Toji tremtis –­­­ be prieglobsčio, nes joje nėra prarastos tėvynės prisiminimų ar pažadėtosios žemės vilties. Būtent ši nedarna tarp žmogaus ir jo gyvenimo, tarp aktoriaus ir jį supančių dekoracijų ir yra absurdo jausmas.“1 Taigi iš šio teiginio galima susidaryti įspūdį, kad visuomenėje, kurioje egzistuoti gali tik viena tiesa, kurioje nebelieka spręstinų klausimų, nes viskas iš esmės jau žinoma arba „nuleidžiama iš aukščiau“, kurioje nėra nieko ezoteriško, nepaaiškinamo, kurioje nebėra absoliuto, Dievo (žinoma, konkretaus asmens kultas sudaro prielaidas teigti, jog savotiškas absoliutas vis dėlto buvo), susidaro puikiausios sąlygos žmogų paversti milžiniškos mašinos mažiausiu varžteliu, klestėti absurdui. A. Camus žodžius galima suprasti ir tiesiogiai: Vidurio ir Rytų Europos gyventojų galvose iš tiesų sklaidėsi iliuzijos apie komunistinio idealo realizavimą. Ir tai, kas J. P. Sartre’ui, A. Camus ir daugeliui kitų Vakarų Europos egzistencializmo filosofijos mąstytojų buvo gan abstraktu, apie ką buvo kalbama daugiau teoriniame ar mitiniame diskurse, stalinistinės Rusijos uzurpuotoje Rytų Europoje (taip pat ir vadinamosiose „satelitinėse“ arba „broliškose“ respublikose) buvo kiekvieną dieną sutinkamas, ranka apčiuopiamas dalykas, o komunistinė propaganda bei cenzūra vyravo ne tik žiniasklaidoje, bet ir grožinėje literatūroje bei teatre. Vargu ar stalinistinės priespaudos metais Rytų bloko valstybėse buvo įmanomos kokios nors ryškesnės modernizmo apraiškos dramoje ir teatre. O apie subtiliai politizuotą absurdo dramą turbūt negali būti nė kalbos. Neatsitiktinai būtent 1956 m. (prasidėjus vadinamajam „atšilimui“) Lenkijoje buvo pirmą kartą parodytas Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“, o dar po poros metų –­ Sławomiro Mrożeko „Policija“. Tačiau mintys ir kūrybiniai sumanymai, be abejo, brendo gerokai anksčiau. Turbūt ne veltui Vaclavas Havelas pusiau juokais sakė: „Jei ne Ionesco ir Beckettas – aš vis tiek būčiau sugalvojęs absurdo teatrą.“

Net ir 1946–1953 m. (Stalino valdymo metais) Čekoslovakijos teatrų repertuaruose vis dėlto „prašmėžuodavo“ dramaturgų, vargu ar atitinkančių konformistinės to meto literatūros kanonus, pavardės. Buvo galima aptikti „sugrįžusių“ moderniosios tarpukario dramaturgijos autorių (pvz., Karelą Čapeką ar Federico Garciją Lorcą), prancūzų dramaturgų Jeano Anouilho bei J.P. Sartre’o pastatymų ir netgi keletą, ne itin nusisekusių spektaklių pagal Alfredo Jarry „Karalių Ūbą“. Dera prisiminti ir tai, jog šiuo laikotarpiu net trejus metus Nacionaliniam teatrui Prahoje vadovavo žymus tarpukario čekų teatro eksperimentatorius, režisierius ir teoretikas Jindřichas Honzlas. Tai tik liudija, kad situacija „satelitinėse“ valstybėse buvo nepalyginamai palankesnė kūrybinei minčiai plėtotis nei į Sovietų Sąjungos sudėtį patekusiuose kraštuose.

Nekyla abejonių, jog Rytų absurdui būdingam politiniam pjesių atspalviui (ypač S. Mrożeko, V. Havelo, o Lietuvoje – Kazio Sajos) darė įtaką būtent tokia visuomeninė situacija. Ir nors pats M. Esslinas takoskyrą tarp absurdo teatro dramaturgijos, jo teigimu, svarbiausių XX a. pirmosios pusės teatro reiškinių (brechtiškojo realizmo ir absurdo teatro) brėžia būtent čia, jis pats pripažįsta, jog tam tikroje situacijoje net ir pati apolitiškiausia pjesė gali būti interpretuojama ir priimama savaip (pateikiamas pavyzdys su 1956 metų S. Becketto „Belaukiant Godo“ premjera Varšuvos teatre: žiūrovai lenkai nė nesuabejoję Godo įvertino kaip vis neateinančios nepriklausomybės nuo Rusijos metaforą). Verta prisiminti ir dažnai kartojamą S. Becketto pavyzdį iš 1957 metais JAV, San Quentino kalėjime, rodyto to paties kūrinio pastatymo: už sunkius kriminalinius nusikaltimus nuteisti kaliniai gilią intelektualią pjesę, kurią taip sunkiai priėmė išsilavinusi Vakarų Europos inteligentija, perprato iš karto: Godo jiems yra tai, kas liko kitoje grotų pusėje – visuomenė, laisvė. Paradoksalu: kartais subjektyvi individo realybė, reprezentuojama absurdo dramaturgijoje, yra labiau pasiduodanti interpretacijoms nei objektyvioji. Iš to ir kyla didžiulė prasminė absurdistų kūryboje vartojamų metaforų ir įvaizdžių įvairovė.

Slovakų teatro teoretikas Milošas Mistríkas teatrologinėje studijoje „Slovakų absurdo drama“ (2002) išskiria keletą absurdo dramos Slovakijoje ypatybių. Pirma, slovakų absurdo pjesės dažniausiai yra rašomos konkrečiam teatro kolektyvui, konkrečiam pastatymui. Todėl dažnai pjesės autoriai būna keli arba dramą spektaklio statymo metu „rašo“ visas pastatyme dalyvaujantis kolektyvas. Dėl tos pačios priežasties pjesės netenka dalies savo „literatūriškumo“ (kartais netgi nelaikomos literatūros kūriniu), bet yra gerai pritaikytos scenai. Todėl slovakų absurdo autorių kūryba retai verčiama į užsienio kalbas. Slovakų dramos retai statomos ne tik užsienyje, bet ir kituose Slovakijos teatro kolektyvuose. Tikriausiai todėl ilgam buvo pamirštos ir panašiu principu septintojo dešimtmečio pabaigoje veikusio Vilniaus dailės akademijos „Koridoriaus“ teatro atstovų Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio dramos, išleistos tik pernai, literatūrologės ir dramaturgijos tyrinėtojos Aušros Martišiūtės iniciatyva.

Dar viena ypatybė, neabejotinai galiojanti daugumoje buvusio Rytų bloko šalių (Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje ir, be abejo, Lietuvoje), yra absurdo teatro politiškumas. Jį lėmė XX a. antros pusės politinė, sociokultūrinė situacija – literatūra ir teatras buvo vertinami vieninteliame ir nenuginčijamame socialinio realizmo kontekste. Čia gerokai dažniau nei Vakarų absurdo pjesėse nagrinėjami ne tik žmogaus egzistencijos klausimai, o ir visuomeniniai-politiniai klausimai (iš vakariečių aktyvesne pilietine laikysena pasižymėjo turbūt tik E. Ionesco, tuo tarpu Vidurio ir Rytų Europos absurdistai, ypač V. Havelas ir S. Mrożekas, savo dramose griežtai smerkė bet kokią saviraiškos laisvę apribojusią totalitarinę Sovietų Sąjungos politiką).

Slovakų teatrologas M. Mistríkas, kaip vieną iš esminių čekoslovakiško absurdo teatro bruožų išskiria spektaklio kūrėjų (režisieriaus ir dramaturgo) bei konkretaus teatro kolektyvo bendradarbiavimą. (Pvz., Prahos teatre Na Zábradlí režisierius Janas Grossmanas statė pirmuosius V. Havelo dramos kūrinius). Be to, dramaturgas neretai tampa režisieriumi ir net aktoriumi savo paties parašytoje ir režisuotoje pjesėje (tokiu principu dirbo daugelis slovakų ir čekų dramaturgų, lenkai Tadeuszas Kantoras ir Tadeuszas Różewiczius, o Lietuvoje – A. Ambraso ir R. Midvikio „Koridoriaus“ teatras). Tiesa, tai nėra būdinga tik Vidurio ir Rytų Europos absurdo teatro tradicijai –­ nederėtų pamiršti ir S. Becketto Vokietijos teatruose ir britų televizijoje bei radijuje režisuotų savo paties pjesių.

Turbūt nelabai įmanoma kalbėti apie bendras Vidurio ir Rytų Europos modernaus teatro šaknis – pernelyg skirtinguose kultūriniuose arealuose, nors ir paveiktuose tų pačių istorinių peripetijų, brendo šių šalių teatrinė ir literatūrinė mintis. M. Esslinas, pritardamas V. Havelui, čekiškojo ir slovakiškojo absurdo šaknų ieško Jaroslavo Hašeko ir Franzo Kafkos kūryboje. Tereikia prisiminti daugybę nemalonumų, į kuriuos buvo patekęs šaunusis kareivis Šveikas, susidūręs su absurdiškais įstatymais ir dar absurdiškesniu jų vykdymu, karo lauko tribunolu, bekojų, berankių „simuliantų“ prikimšta ligonine ir panašiai. Apklausų, tardymų leitmotyvą galime rasti daugelyje rytietiško absurdo teatro dramaturgų pjesių (pvz., V. Havelo, S. Mrożeko, K. Sajos ir t. t.). Čekų bei slovakų absurdo dramose randama ir daugiau motyvų, artimų J. Hašeko politinėms satyroms: V. Havelo pjesės „Zahradní slavnost“ herojai dirba vienas be kito negalinčiuose egzistuoti „įkūrimo“ ir „likvidavimo“ departamentuose, o biografiškai tikslūs J. Hašeko apsakymų veikėjai vadovauja mistinei, niekada oficialiai neegzistavusiai „Pakenčiamo progreso įstatymų ribose partijai“. Žvelgiant iš formaliosios pusės, F. Kafkos tekstai labai skiriasi nuo J. Hašeko, tačiau pagrindinė tema (ypač „Procese“) panaši: žmogus yra teisiamas nežinia už ką, jis tėra mažytis didelės mašinos varžtelis, o kai jo nebereikia, milžiniškas biurokratinis aparatas jo lengvai atsikrato. Ir nesvarbu, ar tas žmogus – Jozefas K. ar Jozefas Š. Beje, Kafkos „Proceso“ pastatymą 1947 m. (rež. Jeanas Luis Barrault ir Andre Gide’as) Prancūzijoje M. Esslinas laiko pirmuoju tikru absurdo teatro pastatymu, aplenkusiu ir E. Ionesco, ir S. Beckettą.
________________________________
1 A. Camus. SIZIFO MITAS. – V.: Baltos lankos, 2006, p. 13.

B. d.
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:38:02 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba