Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-04-23 nr. 3281

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Akompanuotojas
13

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Mūsų Urbo kalnas
2
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo
Kreipimasis
1
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2010 m. balandžio 16 d.,
Rezoliucija
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kavutė Goethe’s institute
• Vilniaus apdovanojimai – vilniečiams

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos
1

LITERATŪRA 
• ALGIMANTO BUČIO pasikalbėjimai su VYTENIU ROŽUKU.
Vienos lietuviškos knygos invazija į 12 šalių
16

ŠOKIS 
• TAMARĄ KALIBATAITĘ kalbina MARIUS KRAPTAVIČIUS.
„Aš kojom žemės nesiekiau“
10

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Bendros patirties vienijamas teatras. Motinystė
• „Baltoji Stirna“ – veiksmo drama su kanopomis

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Grafika su fotografijos prieskoniais

MUZIKA 
• Su JONU SAKALAUSKU kalbasi SIMONA SMIRNOVA.
Jonas Sakalauskas – sėkminga NOA „korta“
• Ukrainos muzikos festivalyje violončelėmis grieš diplomatai

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Laisvo judėjimo trajektorija
• Pokalbis su ALGIRDU ŠEŠKUMI.
Šeškaus meno virtuvė

POEZIJA 
• JONAS JAKŠTAS.
25

PROZA 
 TOMAS ŠINKARIUKAS.
Išmetimas
2
• TOMAS ŠINKARIUKAS.
Solobomber
1

VERTIMAI 
•  MANFRED OSTERFELD .
Nedaug tetrūko
3
• OCTAVIO PAZ.
Saulės akmuo
4

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Žmogiška

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Iš artimo krašto

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• EVELINA BONDAR.
kaip aš susipažinau su algimantu m.
3
• ILONA JANULIENĖ.
Giesmė apie Kęstutį Navaką 
2
• ACHILLE CAMPANILE.
Aštuonkojo nelaimės
• SONATA MOGYLAITĖ.
Šlamantieji
2
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

Šatėnų prieglobstis 
• Penktoji savaitė106

PROZA

Išmetimas

TOMAS ŠINKARIUKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

Buvo jau vidurnaktis, kai žmona išėjo iš vonios su dailiai ir standžiai ant galvos susuktu rankšluosčiu (ji buvo kiek aukštesnio negu vidutinio ūgio, jos kūnas po plonais naktiniais marškiniais, malonių apvalumų kontūrai po lengvos baltos medžiagos klostėmis vertė galvoti apie antikinių skulptūrų imitacijas ir jaunystės grožį. Tik veidas neatrodė panašus į antikinį. Jis buvo naujas ir keistas. Aišku, mergina daug gyvesnė už statulą. Visa savo fizine esybe ji spinduliavo tingiai agresyvų jaunystės ir gyvybės perteklių). Ji perėjo koridorių ir atidarė didžiojo kambario duris. Nuo atsivėrusio vaizdo visu jos kūnu perbėgo protesto drebulys. Ant sofos sėdėjo žmogus, ant kairės kojos užsimetęs dešinę, kurią lengvai judino. Šalia to žmogaus sėdėjo jos vyras, ir jiedu suglaudę galvas šnabždėjosi. Jai pravėrus duris, jie nutilo ir vienu metu atsuko į ją veidus. Ši akimirka jaunai moteriai pasirodė ypač baisi. Ji tapo „sustabdyta akimirka“, nes nusisukusi ir užsimerkusi moteris tebematė, kaip jie vienu metu atsisuka į duris ir žiūri primerkę akis, kaip dvi susiglaudusios tamsių plaukų dėmės pavirsta dviem šviesesnėm veidų dėmėm. Ne tokį žmogų ji norėjo matyti šalia savo vyro. Šitas buvo neįtikėtinai erzinantis, kaulėto lieso veido su absurdiška barzdele apačioje ir tankių, tarsi apdulkėjusių, rudų plaukų sūkuriu viršuje. Be to, jis buvo gana senas, smulkaus sudėjimo ir dėvėjo rudą kostiumą. Vėliau ji pastebėjo, kad jo akys pilkai drumzlinai melsvos spalvos – kaip užsistovėjęs nepavykęs gyvenimas arba beviltiškai nuobodžios dienos dangus. Dabar jis sėdėjo pasisukęs profiliu, ant spintelės švietė lempa ir jo stambi ereliška nosis metė ant sienos didelį šešėlį. Tuo metu jos vyras užsitraukė cigaretę ir išpūtė dūmą svečiui į ausį. Jos vyras buvo jaunas ir stiprus, tamsiais lyg varno plaukais. Kambaryje be garso veikė televizorius.

– Ar galima tave minutėlę?.. – paklausė žmona.

Svečias nustojo judinti koją ir įsispoksojo į televizorių. Vyras šyptelėjo, atsistojo ir nuėjo paskui ją į virtuvę.

– Aš negaliu į jį žiūrėti, – pasakė žmona.

Vyras nusijuokė ir perbraukė ranka per jos dailų skruostą. Bet žmona nustūmė ranką.

– Į jį žiūrint, man norisi rėkti, – pasakė ji.

– Man į daug ką žiūrint norisi rėkti, – tarė vyras kaltai šypsodamas ir šiek tiek susikūprinęs, lyg norėdamas sumažinti didelį ūgį ir taip juokais jai įsiteikti. Jis vėl pakėlė stiprią gražią ranką, norėdamas paglostyti, bet žmona nusisuko į tamsų langą.

– Aš išeinu iš vonios jau beveik su...

– Su kuo? – paklausė vyras.

– Išeinu iš vonios su naktiniais marškiniais ir pravėrusi duris savo namuose... staiga, vietoj tikro svečio šalia tavęs... esu varstoma tokių žvilgsnių.

– Mūsų namuose.

– Būtent. Mūsų namuose.

– Ko tu nori? – paklausė vyras.

– Jis išgėręs?

– Ne.

– Reikia, kad jis išgertų, – tarė žmona. – Tada atrodys, kad pats.

– O kam?

– Mes išmesim jį pro balkoną.

Vyras nusikvatojo.

– Nejaugi tu pavydi? – paklausė jis.

– Taip. Jam – taip.

– Ar tu negali nusiraminti? – paprašė vyras.

– Aš niekada, niekada daugiau nenusiraminsiu.

– Niekada?

– Niekada! – piktai sušuko žmona, bet tuoj pat šyptelėjo, išgirdusi savo stiprų skambų balsą.

– Matai, tu nuleidi viską juokais, kaip visada, – tarė vyras.

– Kokios mus tada apimtų mintys?

– Kada?

– Po to. Kai stovėtumėm balkone ir rūkytumėm. Tu manai, mes ką nors šnekėtumėm? Kalbėtumėm vienas su kitu ar ne? Pabandyk įsivaizduoti.

– Ar čia vaizduotės eksperimentas? –­ paklausė vyras.

– Vadink, kaip nori, – atkirto žmona.

– Jau galiu eiti?

– Įsivaizduok. Naktis. Paskui brėkšta. Mes vis stovim nejudėdami ir laukiam ryto, kol kūnas apačioje bus pastebėtas.

– Nemanau, kad mes taip ramiai stovėtumėm, – susimąstęs tarė vyras.

– O ką mes darytumėm?

– Gal ką nors negera, – nusijuokė vyras ir pabandė ją apkabinti.

– Kodėl nenori įsivaizduoti?

– Bet kam? Kam?

– Kad suprastum, – sušnabždėjo žmona.

– Aš ir taip viską suprantu.

– Manęs tu nesupranti.

– Nejaugi?

– Taip. Aš tau tik pataikauju kaip mažvaikiui.

Vyras atsiduso:

– Atvirai kalbant, mes abu vienas kitam pataikaujam. Ir tai, mano galva, yra labai gerai.

– Gal. Bet tu niekada nenori įsivaizduoti, visada tiktai aktyviai veikti. Tai pradeda mane slėgti.

– Nežinau, ar suprantu, apie ką tu kalbi, – purtydamas galvą tarė vyras. –­ Varginantis pokalbis...

Jis ištiesė ranką atidaryti virtuvės durų.

– Jau išeini? – paklausė žmona.

Vyras vėl uždarė duris ir įsispoksojo į ją tuščiomis akimis.

– Padarykim tai juokais, – tarė žmona ir jos akys suspindėjo.

– Kaip juokais?

– Nuneškim jį į balkoną ir ten numeskim juokais. Viduj, balkone.

– Balkone?

– Taip, balkone.

– Pačiam balkone?

– Aišku, balkone, o ne už balkono.

– Tai nemandagu, – pasakė vyras.

– Kaip nemandagu? Balkonas minkštas, ten guli vasarinis demblys. Netgi du dembliai. Tai juokas. Ar tu gali bent kartą pajuokauti?

– Juokas kažin koks vaikiškas ir man atrodo beprasmis. Nemandagus ir grubus.

– Nemandagus ir grubus... Koks tu kvailas, – tarė žmona.

– Galbūt, – sutiko vyras ir vėl pabandė išeiti iš virtuvės.

– Padaryk tai dėl manęs. Aš labai noriu.

– Velniai griebtų... nemaldauk... – susierzinęs tarė vyras. – Ar tai kerštas? Ar tu būtinai nori pažeminti tą žmogų? Aš niekada nepastebėdavau jokio tavo pavydo... tikrai... turbūt aš visiškai nesupratau tavęs...

– Vasariniai dembliai be galo minkšti... būk geras... pajuokauk dėl manęs... tik vieną kartą.

– Gerai, mes nunešim jį ir numesim ant demblių balkone.

– Taip.

– Ir tada tu prisijungsi prie mūsų.

– Nežinau. Ne.

– Kaip ne? – nustebo vyras.

– Aš tiesiog paliksiu jus ramybėje, –­ pasakė žmona.

– Man labiau patinka, kai tu prisijungi, – tarė vyras.

– Aš pagalvosiu.

– Tau jis šlykštus?

– Aš tik noriu pajuokauti, – atsakė žmona.

– Bet jeigu jis įsižeis, pati galėsi atsiprašinėti, – įspėjo vyras. – Ne visi žmonės mėgsta grubius ir netikėtus juokus. Tai tavo tėvas regbininkas išmokė tave tokių nesąmonių.

– Taip, taip tėvas... einam greičiau.

– O jis prieš tai išgers? – staiga paklausė žmona, jiems einant koridoriumi. Vyras atsisuko staiga, o jo žvilgsnis buvo jau nebe linksmas ir nebe geras.

– Jis nieko negers, – pasakė jis lėtai ir šaltai. Žmona norėjo praeiti, bet jis sugriebė jai ranką ir skaudžiai sugniaužė.

– Supratai?

– Supratau.

– Pasakyk dar kartą.

– Supratau. Paleisk, skauda.

Ir jie įėjo į kambarį. Svečias sėdėjo ant sofos toje pat vietoje, beveik tokia pat poza, užmetęs vieną koją ant kitos ir ranka pasirėmęs smakrą. Būdamas vienas, jis truputį pagarsino televizorių ir jiems įeinant žiūrėjo į ekraną. Ten rodė tuščia geltona laukyme bėgančius apdriskusius ir tarsi pamišusius žmones. Nežinant konteksto, atrodė, kad žmonės bėga visiškai be prasmės, be jokio tikslo ir krypties, bet vis tiek nežinia kaip sugeba likti viename būryje ir neišsisklaidyti. Svečias atsisuko į įėjusiuosius, nusišypsojo ir mostelėjo į televizorių. Vienu metu visi trys žiūrėjo į ekraną.

Tada vyras ir žmona puolė prie jo. Svečias išleido keistą garsą, panašų į egzotiško paukščio klyktelėjimą. Jie teisingai pasidalijo svorį – silpnesnė žmona griebė už kojų, o stipresnis vyras už kaklo ir pažastų. Tačiau, kaip minėjome, svečias buvo gana smulkaus sudėjimo. Jo barzdelė ir rudas kostiumas sudarė inteligentiškumo, o lenkta nosis – grėsmingo ryžtingumo iliuziją. Nešamas jis juokėsi ir dairėsi į šalis. Atrodė, kaip patekęs į svetimą planetą. Visi trys šiaip taip prasispraudė pro duris. Juos apgaubė nakties vėsuma ir gaivus aukštumų vėjas, kuris blaškė plaukus, o ilgi dailūs žmonos naktiniai marškiniai apgulė ir išryškino jos gražų kūną lyg graikų skulptūrose.

Kokia kosminė nuostaba švystelėjo svečio akyse paskutinę akimirką!

Nežinia kuris iš jų, vyras ar žmona, dedant paskutinę staigaus kėlimo pastangą, kuri plastiškai susiliejo su lengvu stumiamuoju judesiu, kūnui virstant per bortą, pasakė „Opa“, bet žodis tikrai nuskambėjo, visiškai aiškiai, tarsi šalia jų, nes vyras net apsidairė.

Su ne mažesne nuostaba du jauni žmonės pažvelgė vienas kitam į akis.

 

Skaitytojų vertinimai


58518. terra2010-04-28 05:38
iš Šinkariuko tikėjausi geresnio apsakymo (:

61747. 2 :-) 2010-07-29 12:11
plastiškesnis ir trapesnis.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:37:52 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba