Kavutė Goethe’s institute

Žinia, ir malonios, ir naudingos būtų tokios tradicijos, jei įvairios užsienio institucijos su žurnalistais prie kavos puodelio susitikinėtų... Šis noras išsakytas juokais, bet precedentas jau yra: kultūros žurnalistus pusryčiams balandžio 14-osios rytą pakvietė Goethe’s institutas. Susitikimas, ko gero, buvo abiem pusėms prasmingas –­ mat instituto vadovė Johanna Keller tik šių metų vasarį pakeitė „senbuvę“ Irmtraut Hubatsch, tad jai, matyt, aktualu pajusti praktines savojo teorinio modelio realizavimo galimybes ir sąlygas... Tuo labiau, kad jos vietinė komanda taip pat ne tik jauna, bet ir gana nauja – kiek didesne darbo šioje institucijoje patirtimi galbūt gali pasidalyti kalbos skyriaus vadovė Nijolia Buinovskaja, tuo tarpu kultūros programos koordinatorė Inga Nostytė šias pareigas eina tik nuo rudens.

J. Keller (talkinant vertėjai) būreliui kavą gurkšnojančių medijos atstovų pirmiausia pristatė savo vadovaujamą instituciją ir prisistatė pati. Šis Vokietijos kultūros institutas 90-tyje šalių turi 150 padalinių. Lietuvoje Goethe’s institutas veikia daugiau nei dešimtmetį – nuo 1998-ųjų. Šiandieninė vilniškio padalinio vadovė yra baigusi tarptautinių santykių studijas ne tik Vokietijoje, bet ir Florencijoje, pastaruosius ketvertą metų dirbo Damaske, Sirijoje (kuravo būtent žurnalistų rengimo projektus). Paklausta apie turėtus ryšius ir informaciją apie Lietuvą, J. Keller prisiminė čia lankiusis senokai, su moksleivių delegacija – jų mokykla turėjusi partnerę Kaltinėnuose.

Vadovė priminė tris pagrindines Goethe’s instituto veiklos kryptis: vokiečių kalbos populiarinimą, informacijos apie Vokietiją sklaidą ir kultūrinio bendradarbiavimo tarp įvairių Vokietijos ir Lietuvos institucijų puoselėjimą. Mielai atsišaukdamas į naujas bendradarbiavimo iniciatyvas, institutas – buvome perspėti –­ neremia projektų, kuriuose pats nedalyvauja.

Kultūros srityje, greta vokiečių kūrėjų ir atlikėjų pristatymo (koncertų, parodų ir pan. organizavimo), mielai vykdomi ir partnerystės projektai. Išsakiusi komplimentus Lietuvos teatrui ir muzikiniam gyvenimui, J. Keller keletą būsimos meninės bendrystės pavyzdžių paminėjo: štai J. Jurašas Kaune statys H. Müllerio „Filoktetą“, bus rengiamas R. Schumanno festivalis, numatoma priminti (filmais, paroda) pernai mirusią šokėją Piną Bausch...

Kultūros programų koordinatorė I. Nostytė akcentavo žurnalistų tobulinimosi Vokietijoje galimybes: štai šio cecho jaunimui (iki 35 m.) organizuojami trijų savaičių praktiniai kursai, panašus projektas skirtas radijo žurnalistams (iki 39 m.). Jos kolegė N. Buinovskaja turėjo progos oponuoti šioms jaunimo privilegijoms ir pabrėžti mokymosi visą gyvenimą nuostatos svarbą: Vokietijoje organizuojamuose intensyviuose kalbos kursuose, kuriuose įmanu dalyvauti Goethe’s institutui parėmus, amžiaus cenzo nėra. Vis dėlto mokant(is) vokiečių kaip užsienio kalbos, didžiausias dėmesys, suprantama, skiriamas mokykliniam amžiui. Tiek kalbos skyriaus vadovė, tiek jos kolega Andreas Rodenbeckas, remdamiesi ES daugiakalbystės nuostata, apgailestavo, kad anglų kalba Lietuvoje išstūmė kitas užsienio kalbas – vokiečių, prancūzų, dargi prasitarė, kad moksliniai argumentai rodą: anglų kalbą parankiau mokytis kaip antrąją užsienio. Goethe’s institutas tuo jau įtikino savo partnerį – Vilniaus licėjų...

Žurnalistai, galima sakyti, elgėsi kaip kultūringi svečiai – neapmėtė naujosios vadovės ir jos kolegų ne tik provokaciniais, bet ir gausiais klausimais. Daugiausia domėtasi partnerystės, vykdant įvairius projektus, galimybėmis. Šių eilučių autorei, žinoma, magėjo išgirsti nenutrūksiant ligšiolinį aktyvų Vokietijos partnerių dalyvavimą Thomo Manno festivalyje... Tai buvo paliudyta: ir šią liepą Nidoje vyksiantį renginį rems Goethe’s institutas.