Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-04-23 nr. 3281

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Akompanuotojas
13

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Mūsų Urbo kalnas
2
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo
Kreipimasis
1
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2010 m. balandžio 16 d.,
Rezoliucija
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kavutė Goethe’s institute
• Vilniaus apdovanojimai – vilniečiams

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos
1

LITERATŪRA 
• ALGIMANTO BUČIO pasikalbėjimai su VYTENIU ROŽUKU.
Vienos lietuviškos knygos invazija į 12 šalių
16

ŠOKIS 
• TAMARĄ KALIBATAITĘ kalbina MARIUS KRAPTAVIČIUS.
„Aš kojom žemės nesiekiau“
10

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Bendros patirties vienijamas teatras. Motinystė
• „Baltoji Stirna“ – veiksmo drama su kanopomis

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Grafika su fotografijos prieskoniais

MUZIKA 
• Su JONU SAKALAUSKU kalbasi SIMONA SMIRNOVA.
Jonas Sakalauskas – sėkminga NOA „korta“
• Ukrainos muzikos festivalyje violončelėmis grieš diplomatai

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Laisvo judėjimo trajektorija
• Pokalbis su ALGIRDU ŠEŠKUMI.
Šeškaus meno virtuvė

POEZIJA 
• JONAS JAKŠTAS.
25

PROZA 
• TOMAS ŠINKARIUKAS.
Išmetimas
2
 TOMAS ŠINKARIUKAS.
Solobomber
1

VERTIMAI 
•  MANFRED OSTERFELD .
Nedaug tetrūko
3
• OCTAVIO PAZ.
Saulės akmuo
4

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Žmogiška

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Iš artimo krašto

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• EVELINA BONDAR.
kaip aš susipažinau su algimantu m.
3
• ILONA JANULIENĖ.
Giesmė apie Kęstutį Navaką 
2
• ACHILLE CAMPANILE.
Aštuonkojo nelaimės
• SONATA MOGYLAITĖ.
Šlamantieji
2
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

Šatėnų prieglobstis 
• Penktoji savaitė106

PROZA

Solobomber

TOMAS ŠINKARIUKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

Mirštam vieniši, bet ne visada vieni.

Prieš akis ant stalo – penkios granatos. Nusipirkti jas Belarašoje ir pervežti per sieną buvo gal ir pavojinga, bet nesunku. Dabar reikia sukonstruoti mechanizmą, kad visos jos detonuotų vienu metu (žinoma, kartu su mumis).

Jau brėkšta, o mes vis dar sėdim prie stalo tuščiam kambary. Mūsų rankos guli ant kelių. Kambaryje pamažu išnyra daiktai. Televizorius ir kompiuteris – jie teikia „žinias“. Lova – joje mes miegame. Alavijo gėlė – ją mes auginame.


Dar trys dienos namie. Paskui – dar trys. Mums atrodo, kad mūsų namuose labai greit švinta ir temsta. Lėtai prašvinta, nespėjam apsidairyti, ir vėl sutemsta. Alavijo gėlės šešėlis nutįsta ir pranyksta, vėliau išauga kitoj pusėj. Gėlė ta pati, bet šešėlis kitas, nes krinta nuo lempos šviesos. Kiekvieną naktį mes įjungiame stalinę lempą. Ir krapštomės prie stalo. Švintant kaskart viską kruopščiai sutvarkome, nukraustome stalą, uždarome spinteles ir stalčius, lyg po kokios šventės. Kodėl? Neaišku. Juk nėra jokios šventės. Ir niekada nebus. Galiausiai gesiname lempą ir panyrame į miegą.


Šiandien pavakary mus aplankė draugai. Prasidėjo kažin koks pokalbis. Daugiausia nežinia kodėl kalbėjome mes. Net keista, kad pasidarėme tokie iškalbingi. Vos ne Ciceronas ar Demostenas. Tai, žinoma, pasibjaurėtina. Juk mes dažniausiai tylim. Tokie beveik seilėm tykštantys paroksizmai beprasmiai. Jie niekada nebepasikartos. Be to, mes kalbėjome sienoms. „Kas čia?“ – vienu metu paklausė jie, rodydami į sportinį krepšį kambario kampe. „Persikai, –­ atsakėme. –­ Negalėsime pavaišinti. Jie skirti ne jums.“

„Tikrai ne mums?“ – paklausė vienas iš jų ir išsišiepė.


Šiandien, o gal vakar, mums sukako 27 metai. Nusipirkome butelį degtinės. Sėdėjome prie stalo ir gėrėme, užsikąsdami žaliomis didžiulėmis vynuogėmis. Paskui gulėjome lovoje ir masturbavomės, žiūrėdami į card queen. Lapų, vynuogių lapų. Ji dekoratyvi, spalvinga, išblukusi, o jos šypsena manieringa ir paslaptinga. Ji maža. Jos dvi. Veidrodinės. Likusi antikvarinių kortų malka gulėjo ant stalo. Mes bandėme mąstyti apie veidrodinę savo prigimtį, kad būtume verti savo card queen. Bet turbūt mes jos neturime. O gal tai degtinė. Arba mes neturime jokios prigimties. Vėliau su card queen buvome parke. Laikėmės už rankų. Paskui išsiskyrėme. Buvo jau vakaras ir šalta.


Turbūt absurdiška gimtadienio šventė užsitęsė. Tai vėl degtinė. Vakar iš baro atsivedėme į namus merginą. Ji atsisėdo prie stalo, suvalgė keletą vynuogių ir apsidairiusi išspjovė kauliukus į delną. Mes atnešėme servetėlę, ir ji subėrė ant jos kauliukus. „Tavo rankos gana gražios“, –­ pasakėme mes. Ji atsiduso ir pasidėjo rankas ant kelių kaip kokį dailų, bet nereikalingą daiktą. „Ji gražesnė ir liūdnesnė už mūsų auginamą augalą, tik nerami, beveik nervinga“, – pagalvojome mes ir tuoj pat supratome savo minties lėkštumą.


Gerai yra turėti pinigų ir galvoti apie būsimą kelionę.

Bet turistams dar geriau. Turistai –­­ juokingiausi žmonės pasaulyje. Jie ne keliautojai, ne ekspedicijų dalyviai ir ne ekonominiai, ir ne politiniai migrantai. Jie keliauja ne verslo, ne mokslo ir ne profesiniais reikalais. Jie keliauja, norėdami pamatyti ir patirti tai, kas išties jų visiškai nedomina, ko jie nesupranta ir nenori suprasti. Jie kaip grybai, kurie yra ne augalai ir ne gyvūnai, užsidarę savyje, pasmerkti savo turizmui, izoliuoti ir kvailinami, ir kvailinantys patys save. Bet kaip ir grybai – jie naudingi. Jie draugauja su medžiais ir reguliuoja jei ne ekosistemą, tai ekonomiką. Mes nebūsime turistai, bent jau taip nesijaučiame. Nors ir mes kelionėje paliksim savo pinigus. O tai naudinga ekonomikai. Mes skiriamės nuo turistų tuo, kad nieko nelaukiame ir kelionėje nepatirsime turistinio transo.


Nežinia dėl ko prieš kelionę mes paskambinome merginai, anuomet atsivestai į namus, ir paklausėme jos, ar nenorėtų pasiskolinti buto raktų. Iš pradžių ji nesuprato, bet vėliau, prieš pat išvykdami, mes palikome jai buto raktus. „Jeigu norėsi pabūti viena“, – pasakėme mes.


Naktį prieš išvykdami susapnavome ryškų sapną.

Tas, kuris gulėjo dauboje, pakėlė galvą, pasisuko į mane, ir aš pamačiau, kad jo smegenys teka iš nosies, ir jis jas ryja. Brangakmeniais žėrintys gyvų smegenų audiniai lėtai slinko žemyn kaip purpurinė upė. Aš įšokau į duobę ir (sapnas nutrūko).


Labai ilgai važiavome traukiniu. Pary­žiuje savo sportinį krepšį palikome stotyje saugojimo kameroj (taip darydavome kiekviename mieste). Po kelių dienų Kalė ir keltas. Stovėjome viršutiniame denyje ir žiūrėjome į žalią vandenį ir į tolstančius Prancūzijos krantus, geltonas smėlėtas kopas. Pūtė labai smarkus vėjas. Londone gatvių labirintas kėlė nuovargį. Upe plaukė baržos. Buvome daugelyje turistų lankomų vietų. Beveik pasijutome turistais. Visur miegojome vidutinio brangumo viešbučiuose. Save gerbiantys turistai privalo leisti pinigus. Po kelių dienų grįžome į kontinentą. Nuvažiavome į Briuselį. Ten pasidarė nuobodu. Gal tai nuovargis. Grįždami atgal užsukome į Niurnbergą. Buvo saulėta diena. Sėdėjome ant katedros laiptų. Vartėme spalvotą žurnalą. Restorane valgėme žuvį. Čia galėtų pasibaigti ir mūsų procesas. Juk daugiau nebėra kur važiuoti.

Taip greit nesinorėjo grįžti, todėl dar užsukome į Prahą. Ten alaus bare išgėrėme alaus. Gal nuvažiuoti į Ameriką ar Rusiją? Tiek to. Vis tiek niekur mes nepabėgsime nuo savo teatrališko blogio ir jausmingo abejingumo. Be to, reikėtų atsisveikinti su sportiniu krepšiu. Galbūt mes nevertiname kitų nuomonės, bet esame juokingi ir nemalonūs sau (sutikę save, mes nusigręžtume, o gal net smogtume į snukį).


Grįžus namo, butas pasirodė esąs užrakintas. Merginos jame nebuvo. Teko jos ieškoti. Kai atidavė raktą, paprašėme, kad daugiau nebeateitų. Tas prašymas nuskambėjo netaktiškai. Gal ji net nesiruošė ateiti. Įėjus į butą, sutemo. Už tamsaus lango kvadrato, ant skardinės palangės brazdėjo nematomi balandžiai.


Pinigai netikėtai ir visiškai baigėsi. Jie ir turėjo pagaliau baigtis. Tai logiška. Dabar reikės ieškotis darbo. Nors galima ir palaukti.


Kelias dienas neišėjome iš buto. Juokinga. Vos prieš porą savaičių Paryžiuje valgėme omarą, o dabar nuėjome į kiemą ir atsinešėme iš konteinerio nežinia kokią bjaurastį. Gana padoru, tik nemalonu užsigerti vandeniu. Visiškai nesvarbu, ką valgyti, tik labai juokinga, kad po valgio mes penkias minutes vonioje plovėme rankas ir valėme dantis.


Kavinėje iš pradžių sėdėjome prie tuščio stalo. Atsegam krepšį ir sudedam persikus ant stalo. Saulės spinduliai krenta ant jų geltonai rausvos, nematomu pūkeliu padengtos odos.

„Paimkit vieną, – sakome mes. – Nebijokit, jie nuplauti.“

Sultys, bėgančios per smakrą. (Ji šypsosi.)

Sultys bėga jai per smakrą, ir ji gražiai, bet kvailai juokiasi.

Paskui nusibraukia lūpas atgalia ranka.


Žmonės vargina, ir mes nusprendžiame daugiau jų nebematyti. Vienaskaitos asmuo, kad ir kas jis būtų, pagaliau švenčia pergalę. Daugiau jokių kelionių, jokių gatvių, jokių kavinių, jokių šešėlių ir jokių sapnų.


Dviračiu nuvažiavome į mišką. Važiavome miško keliu gilyn keletą kilometrų. Pagaliau privažiavome padorią laukymę, visą padengtą pilkomis šnarančiomis smilgomis. Sportinį krepšį pasidėjome ant kelmo ir atsisėdome ant žemės. Pasidarė labai tylu. „Ar verta trikdyti gamtą?“

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:37:43 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba