Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-04-23 nr. 3281

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Akompanuotojas
13

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Mūsų Urbo kalnas
2
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo
Kreipimasis
1
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2010 m. balandžio 16 d.,
Rezoliucija
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kavutė Goethe’s institute
• Vilniaus apdovanojimai – vilniečiams

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos
1

LITERATŪRA 
 ALGIMANTO BUČIO pasikalbėjimai su VYTENIU ROŽUKU.
Vienos lietuviškos knygos invazija į 12 šalių
16

ŠOKIS 
• TAMARĄ KALIBATAITĘ kalbina MARIUS KRAPTAVIČIUS.
„Aš kojom žemės nesiekiau“
10

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Bendros patirties vienijamas teatras. Motinystė
• „Baltoji Stirna“ – veiksmo drama su kanopomis

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Grafika su fotografijos prieskoniais

MUZIKA 
• Su JONU SAKALAUSKU kalbasi SIMONA SMIRNOVA.
Jonas Sakalauskas – sėkminga NOA „korta“
• Ukrainos muzikos festivalyje violončelėmis grieš diplomatai

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Laisvo judėjimo trajektorija
• Pokalbis su ALGIRDU ŠEŠKUMI.
Šeškaus meno virtuvė

POEZIJA 
• JONAS JAKŠTAS.
25

PROZA 
• TOMAS ŠINKARIUKAS.
Išmetimas
2
• TOMAS ŠINKARIUKAS.
Solobomber
1

VERTIMAI 
•  MANFRED OSTERFELD .
Nedaug tetrūko
3
• OCTAVIO PAZ.
Saulės akmuo
4

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Žmogiška

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Iš artimo krašto

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• EVELINA BONDAR.
kaip aš susipažinau su algimantu m.
3
• ILONA JANULIENĖ.
Giesmė apie Kęstutį Navaką 
2
• ACHILLE CAMPANILE.
Aštuonkojo nelaimės
• SONATA MOGYLAITĖ.
Šlamantieji
2
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

Šatėnų prieglobstis 
• Penktoji savaitė106

LITERATŪRA

Vienos lietuviškos knygos invazija į 12 šalių

ALGIMANTO BUČIO pasikalbėjimai su VYTENIU ROŽUKU

[skaityti komentarus]

      Sumanymo istorija. Vieną vakarą V. Rožukas skambina A. Bučiui:
      – Būtų gerai, jei paimtum iš manęs interviu.
      – Kas atsitiko?
      – Platinu savo knygą dvylikoje šalių.
      – Gerai. Kur susieinam?
      – Gal „Suokalby“?
      – Ten per gera akustika.
      – Tada pas „Senatorius“?
      – Tvarka. Pusę penkių.

      Pasikalbėjimo tikslas pagal Rožuką: pranešti apie savo romano invaziją į 12 šalių: romanas „Daiktas: Džageris, Mikas (Rusas)“ pernai pasirodė anglų kalba ir dabar platinamas JAV, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Ang­lijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vo­kietijoje, Japonijoje, Iz­raelyje, Švedijoje ir Norvegijoje...

      Pasikalbėjimo tikslas pagal Bučį: Vytenį Rožuką reika skaityti ir verta klausinėti, atidžiai klausant atsakymų. Originalus kūrėjas. Turi Dievo dovaną autoriniam sakiniui. Nėra autorinio sakinio –­ nėra autorinio darbo. Yra tik savo įspūdžių ar išmonių ataskaita, kurios, beje, niekas neprašė iš darbštaus autoriaus. O darbštuolis dažnai lieka liūdnai nustebęs, kad jo ataskaita niekam nereikalinga. Kitaip tariant, Rožukas turi puikią muzikinę klausą švariai žodžio ir būties gaidai. Ne veltui jaunystėje grojo sovietmečiu draustuose bigbenduose, restoranuose ir jaunimėlio šokiuose. Be to, žmogus žino, kas yra sunkios dienos. (Turiu galvoj ne gandus apie Vytenį.) Tokių rašytojų reta, jie nesidairo ir nesilygiuoja į kitus (dėl to nepatenka į kritikos repertuarą ir kontekstus), jie – autsaideriai ir patys mina taką būsimiems literatūros vieškeliams.

      Kalbėtasi bent keturis kartus susitikus, tokius pokalbius sociologai vadina giluminiais interviu.


Jei yra taip, kaip sakei, tai pasiekei daugelio Lietuvos rašytojų svajonę –­ Tavo knyga platinama įvairiose pasaulio šalyse. Kaip įvyko toks stebuklas? Kokios kultūros įstaigos ar mecenatai Lietuvoje prisidėjo prie lietuvio rašytojo siekio prasikirsti duris į Europą? Juk tai beveik nepasiekiama net garsiausiems lietuviškiems kūriniams?

Niekas nepadėjo. Ir niekas neprisidėjo.

Vadinasi, pats savo noru ir savo rizika pabandei ištrūkti į tarptautinę knygų rinką?

Rinkodaros principu, be jokios valstybinės paramos. Pirmiausia ieškojau vertėjo. Sumokėjau pinigus, išvertė. Atspausdinau rotaprintu, vėl už savo pinigus. Tada ieškojau užsienyje leidyklos. Iš visur gaudavau atsakymą – ieškokite literatūrinio agento, tik tada tarsimės. Ieškau. Užburtas ratas: leidyklos prašo agento, o gal trisdešimt agentų tyli. Nereikia aiškinti, kaip literatūriniai agentai žiūri į Lietuvą. Jiems Lietuva – laukinių kraštas. Aš esu kultūrnešys. Laužiu ledus. Siunčiau įvairioms užsienio leidykloms anotacijas – veltui. Amerikiečių leidykla „Abebooks“ priėmė, jau sumušėm delnus, bet paskutiniu momentu, kai pasakiau, kad pavadinime liks žodis „Rusas“, staiga atsisakė. KGB baimė ten labai didelė, nuolat rodomi filmai per TV apie šustruolius kėgėbistus. Bet ko bijoti? Kova vyksta ne tik automatais, bet ir šachmatais ar rapyromis. Kaukimės, bet nebijokime. Romane demaskuoju rusus. Tegu rusai blogai parašo apie lietuvius, tegu parašo paskvilį, jeigu tai tiesa. Skaitykime, bet nebijokime. Prieš kelerius metus rusų kalba išleidau savo romaną „Gyvenimo prasmės dizainas“ („Smysl žizny“), išėjo Rusijoje 100 tūkstančių egzempliorių tiražu, uždirbau krūvą pinigų. Turbūt rusai skaito.

O amerikiečiai?

Amerikiečių leidykla „Tafford“ pranešė, kad gali išleisti, bet turiu pats susimokėti. Billo Gateso fondas padėjo man ir sumokėjo leidyklai. Bet tam iššvaisčiau tiek laiko ir energijos, kad buvo galima parašyti ir apsiginti daktaro disertaciją. Pagaliau knyga išėjo. Liepos mėnesį uždirbau 2500 dolerių, bet dabar mane mausto, apgaudinėja. Ką darysi, negaliu nueiti į leidyklą už vandenyno ir sutvarkyti reikalų... Sėkmė aplankė dėl to, kad Mickas Jaggeris ir Paulas McCartney’s turi gerbėjų visame pasaulyje, o aš juos įtraukiau į veiksmą. Yra ir kitas niuansas. Leidyba – politinis reikalas. Apie mane leidykla sužinojo iš Lietuvos rašytojų sąjungos puslapio: kad buvau disidentas, kad sovietų laikais norėjau pabėgti iš SSRS, kad 1979-aisiais bandžiau slapta pereiti Turkijos–SSRS sieną Armėnijoj, ties Leninakanu, kad pakliuvau į cypę... Matyt, faktai padarė įspūdį.

Užtat Lietuvoj sulaukei kitokių reakcijų. Pastaruoju metu prisiklausiau apie Tave visokių nebūtų dalykų. Galima būtų nekreipti dėmesio, bet kai kurie gandai jau panašūs į prasimanymus ir net šmeižtą. Pavyzdžiui, vienas rimtas rašytojas labai nuoširdžiai man aiškino, kad Tu pats prasimanei visą tą istoriją su amerikiečiais leidėjais ir platinimu dvylikoje šalių. Dar pridėjo, kad ir rusų leidėjus pats išsigalvojai. Atseit niekas ten Tavo knygų neišleido, viskas – fantazijos.

Gražu! Kas Tau taip sakė?

Nesvarbu, kas sakė. Svarbu, kad gandas sklinda ir atsiranda tokių, kas juo tiki. Manau, turėsime susidėti visas Tavo išleistas knygas ant stalo, surašyti jų metrikas ir pridėti sąrašėlį* prie pokalbio. Pabūsiu Tavo notaras, tinka? O mes pakalbėkime apie lietuvišką romano variantą „Daiktas: Džageris, Mikas (Rusas)“, kurį, tikiuosi, dar galima nusipirkti Lietuvoje... Kaip atsirado idėja ir kaip rinkai medžiagą savo „invazinei“ knygai?

Mane Lankauskas įkalbėjo važiuoti rinkti medžiagos į Ameriką. Ten dirbau indų plovėju penkių žvaigždučių viešbutyje, aptarnavome keturis restoranus. Grįžau į Europą. Austrijoje ir Vokietijoje gyvenau politinių emigrantų viešbutyje (skundžiausi, kad esu baptistas ir Lietuvoje neturiu tikėjimo laisvės). Alpėse leidau laiką kavinaitėse ir Alpių kalnuose, turėjau labai gerų draugų muzikantų Insbruke ir Miunchene, gaudavau 60 eurų cigaretėms, apgyvendino. Hemingvėjiškas gamtos grožis ir Draugystė iš didžiosios raidės. Italijoje, priešingai, buvau bomžas. Labai sunkiai vargau. Romos oro uoste užsikrėčiau niežais, važiavau prie jūros ir sūriu vandeniu išsigydžiau. Buvau Milane, Neapolyje ir Venecijoje. Pavogė visus mano dokumentus, policija neleido paskambinti iš valdiško telefono į namus... Apie italus iki šiol esu labai prastos nuomonės. Trejus metus blaškiausi po pasaulį ir visa tai aprašiau „Džageryje...“ Prisimeni, pats pasakei man „Stiklių“ restorane 1990 metais, kad važiuočiau į Vakarus, atseit turėdamas miestietišką užtaisą, neprigysiu valstietiškos kultūros karalystėje. Tačiau grįžau. Per plauką vos netapau emigrantu. Kaip kūrėjas, būčiau žlugęs (Sauliaus Tomo Kondroto pavyzdys). Laisvė yra ir gerai, ir blogai. Romane „Džageris...“ parodyta, kad blogai.

Kokios romano idėjos Tau pačiam svarbios?

Romane išvedu kelis būties principus. Tai filosofinės maksimos. Ne Hegelis, ne Nietzsche, o buitinės filosofijos maketas. Savotiška filosofinė Mendelejevo lentelė. Visi mes turime dvylika lysvių pasirinktinai, kur galime realizuoti savo gyvenimą. Pirma lysvė: buitis,valgis, miegas, transportas, seksas, sveikata, drabužis. Antra: hedonizmas, palaima, komfortas (kad ir arbatos gėrimas, nekalbant apie narkotikus ir alkoholį). Trečia: meilė, simpatija, draugystė. Ketvirta: planas, gyvenimo planavimas, klaida–neklaida. Penkta: savas ir nesavas tarp žmonių (kiemo draugai, studijų draugai, lietuviškas mentalitetas, tarnybos draugai; lietuviui esi savas, nesavas – kitoj šaly). Šešta: pirmavimas tarp žmonių profesijos ar bet kurio lygio pasiekimais. Septinta: vaizduotė, fantazija, romantika, grožis, siaubas ir taip toliau. Aštunta: reputacija, geras vardas, pomirtinis vardas (kietas vyras, tarkim, Odisėjas, nors išžudė jaunikius, vis vien herojus). Devinta: ypač subtilus mąstymas, pasitelkus visą erudiciją, išprusimą... Ir kiekvienoj lysvėj tu gali būti eilinis arba generolas. Pavyzdžiui, šitas Tavo megztinis – ypatingo grožio, ir tu čia esi generolas...

Gavau už 30 litų dėvėtų rūbų parduotuvėj, prie rašytnamio, žinai, rūsy...

Gerai, o jeigu prastas megztinis ir seni džinsai – Tu jau pirmoj lysvėj tik seržantas. Tačiau Tau šitoj lysvėj to užtenka, nes kitur esi generolas. Mes galim patys surasti tas lysves ir planuoti gyvenimą. Vienur būsime generolai, kitur – seržantai. Pavyzdžiui, aš esu seržantas šioje lysvėje, ir man to visiškai pakanka. Aš kitur planuoju būti generolas. Einsteinas buity buvo seržantas, o pagal profesiją –­ generolas. Knygoje yra ir kitų idėjų. Pavyzdžiui, muzikinis raštas – rašyti ne natomis, o skaičiais. Arba – uždažytas žmogaus kraujas ir to žmogaus minčių skaitymas specialiu aparatu.

Ar pastebėjai, kad Tavo filosofinėj būties ir buities lentelėj trūksta tokio elemento kaip pinigai? Juk Tavo romane valkatavimo principas tampa net šiokio tokio siužeto pamatu. Visame pasaulyje žinomi ir garsūs knygos herojai Mickas Jaggeris, Paulas McCartney’s, Billas Gatesas ir kiti nusprendžia pakeliauti po pasaulį be pinigų, ir mes matome, kas vyksta. Jie išgyvena tai, ką Tu, kaip sakei, Italijoj ir kitur. Skaitytojas žino, kad minėti herojai (tikrieji vardų savininkai) realybėje yra multimilijonieriai, o Tu savo virtualioje kūrinio erdvėje duodi jiems progą pagyventi beturčio gyvenimą. Tai vieni linksmiausių ir geriausių romano puslapių. Bet akivaizdu, kad pinigai lemia kitų žmonių ir visuomenės santykį su Tavo herojais, kurie be pinigų tampa „nesavais“ visiems piniguočiams („padoriems piliečiams“).

Pinigas yra priemonė. Jeigu jis tampa tikslu, atsitinka tai, ką aprašiau romane. Cituoju: „Esu amžinas Didžiosios ambicijos akademijos studentas, todėl kenčiu Ameriką, kuri turi Wagnerio charakterį, bet ne Mozarto gabumus. Doleris, tas sušėtonėjęs civilizacijos ežys, grūda spyglius į kolbą su spiritu, kur jūs pakibsite ir imsite vysti. Amerikietiška svajonė – šeima, namas, pora automobilių, geras darbas – pakimba ir ima vysti, nes pasirodo, kad gyvenimas per trumpas: tu kiekvieną dieną atidirbinėji už komfortą (pulkininko laipsnis), už šeimą (skyrybų giljotina vis dar kabo), už karjerą (pirmavimas, leitenanto laipsnis), už meilę (generolo laipsnis), už draugystę (net geriausias draugas tam tikroje situacijoje pasirodo šūdina puse). Už katarsį (kurį patiriate prie baro arba kokioj nors sektoj).“

Visą šitą programą apibūdini kaip Amerikos pavyzdinę (visam pasauliui) happy end ideologiją, kuriai parsiduoda ir tavo romano pasakotojas, pasiryžęs parašyti scenarijų Holivudui ir įspūdingai užsidirbti. Kai dar egzistavo žurnalas „Nemunas“, recenzuodavau svetimom kalbom skaitytas knygas, tarp jų – Normano Mailerio romaną „An American Dream“ (1965). Ne geriausia Mailerio knyga, bet ir tą vos gavau per „geležinę sieną“. Niūresnio „amerikietiškos svajonės“ ištaršymo dar nebuvau skaitęs. Lygiai kaip ir kitoj knygoj „Deer Park“ („Elnių parkas“; 1955) Maileris dar iki hipių ir beat generation (Kerouaco ir kt.) buvo žiauriai išsityčiojęs iš Holivudo, „amerikietiškos svajonės“ fabriko.

Nesakau, kad visa tai blogai. Sakau, kad tai – standartai. Taip ir rašau: „Amerikietiški standartai ir kaubojiškas savarankiškumas, drąsa – visa tai atrasta čia per porą šimtų metų. Visas pasaulis mokosi to iš Amerikos. Ir iš Holivudo. Standartas – tai nebanalu, tai patikrinta ir verta. Jūs galite išrasti dviratį, kuris skuta bulves, bet geriau parinkti seną, patikrintą standartą.“

Gerai, bet kone pusė Tavo teksto – apie „amerikietiškos svajonės“ aukas, o romano kodas, simboliškai tariant, – „emigrantas, kaip savanoris, pažadėtoje ar išsvajotoje žemėje“. Tu, ko gero, pirmasis lietuvių rašytojas, kuris taip smagiai rašo apie naująją emigracijos bangą iš dabartinės nepriklausomos Lietuvos. Daugeliui epizodų nereikia jokių komentarų. Jau turinti JAV pilietybę lietuvaitė Jūratė šefuoja atvykėlius. Antai, cituoju, „Pritone, kuriame būrėsi suvažiavę į JAV lietuviai, – jų buvo septyni viename kambaryje negrų kvartale. Artimiausias telefonas – už kilometro. Jūratė jiems septyniems už tūkstantį dolerių kiekvienam suranda darbą: senelių užpakalių plovimas, virtuvė, statybos ir panašiai... Mokėk už miego naktivalandžius, už maistą, piniginė tuštėjo, o darbo vis nėra. Išleisi pinigus, o kaip grįši? Ofise žydaitės dirba telefonais. Jei jos tau ras darbą, mokėsi dalį joms...“

Vienoje vietoje aiškiai pasakau: vaizduoju pragarą rojuje.

Todėl lengviau atsikvėpiau, kai antroje knygos dalyje visi garsieji herojai nusprendė, kad atėjo metas nutraukti eksperimentinį projektą gražiu pavadinimu „Tie kiaulės emigrantai“. Pasakotojas konstatuoja: „Emigraciją, rodos, iščiupinėjome visapusiškai. Mes pamatėm juodą saulę. Mums pakaks.“ Tokie tekstai slegia ir, manau, neatsitiktinai niekas nesiryžta Lietuvoje pakartoti jau po rašytojo mirties išleisto Mariaus Katiliškio romano „Pirmadienis Emerald gatvėje“ (1980, Čikaga, 800 egz.). Emigracijos kartėlio paslaptis ne mažesnė už mirtinus nostalgijos atvejus. Tavo knygoje pilna epizodinių emigrantų, ir ne tik lietuvių – armėnų, rusų, meksikiečių ir taip toliau. Ar Tavęs nedomina tradicinė XIX–XX amžių proza, kur vyrauja vieno gyvenimėlio naratyvas, vieno žmogaus ar šeimos istorija?

Kiekvienas amžius turi savo tradicijas ir korifėjus, po šimto metų į mane žiūrės taip, kaip šiandieninis abiturientas žiūri į Donelaitį ar Žemaitę. Istorija, ir tiek.

O ką apie Tave mano šiandieniniai abiturientai?

Internete prašo mano romano „Bitlų eros hieroglifas“ (30 000 tiražas nuo 1990 metų išgaravo), klausia, kur gauti. Gavelis, Ivanauskaitė ir Rožukas yra jų mėgstami rašytojai. Prašo ir kito mano romano „Gyvenimo prasmės dizainas“ (25 000 tiražas irgi pradingo tautoje, ar ne?).

O kodėl kritikai taip skeptiškai žiūri? Kada prasidėjo kritikos atšalimas?

Prosovietiniai literatai, tarp jų – Albertas Zalatorius, buvo pirmieji skeptikai, jiems tai – popsas. Bet Mozartas irgi popsas, Obama irgi popsas, Jonas Paulius II irgi pataikavo žmonėms, argi tai blogai? Man svarbu, kaip paprastas žmogus, o ne kritikas, reaguoja. Žinau, kad du žmonės „Bitlų eros hieroglifą“ skaitė per naktį. „Yoko meilę Džonui“ (1994) skaitydamas apsiverkė įmitęs vyrukas, tikro gangsterio sudėjimo. Kino scenaristė iš „Baltic film grupės“ sakė, kad „Daiktas: Džageris, Mikas“ turi dozę gero humoro.

Kam Tau reikalingi visokių įžymybių vardai, ypač knygų pavadinimuose? Jaukas skaitytojams?..

Mano mėgstamas italų rašytojas Curzio Malaparte į romaną prikišo dokumentinių pasažų su Franco, Musolini’o ir jų bendrininkų tekstais. Aš norom nenorom jį seku, man taip savaime rašosi, nežinau kodėl. Gal atitinka mano mąstyseną. Šiais laikais vardas ar pavadinimas reiškia, kad tekstas bus surastas internete. Aš ilgai renku pavadinimą savo romanui. O vardas – kaip kodas, kad skaitytojas gautų, ko tikisi, išgirdęs tą vardą, pvz., Arvydas Sabonis, Mickas Jaggeris...

Atrodo, panašiai kimba į ryškiausius epochos vardus garsus rusų rašytojas Viktoras Pelevinas. Ypač naujesniuose tekstuose. Sakai, neskaitei? Pagal mąstymo ir metaforos aštrumą man primena mūsiškį Sigitą Parulskį. Pelevinas kartais panašiai, kaip Tu, sakyčiau, beldžiasi į masinio skaitytojo kaukolę, išbelsdamas pirmiausia populiarių vardų Morzės abėcėlę. Bet dabar, atrodo, jo tekstuose vis mažiau intelektualaus užtaiso, tokio ryškaus, kai rašė elitinei Rusijos publikai, inteligentams, nors ir naujausios apklausos (2009 m. gruodis) rodo, kad jis –­ įtakingiausias Rusijos intelektualas. Manai, kad populiarus, žiniasklaidoje mirgantis kodinis žodis automatiškai patrauks skaitytoją?

Aš imu vardą ir toliau rutulioju jo kodą, kaip man tinka. Dabar rašau romaną, kurio herojai – Putinas ir Obama. Juos pateikiu kaip Homero Hektorą ir Achilą. Abu drąsūs, talentingi ir tinka vadovauti šaltajam karui tarp Rusijos, Kinijos ir Amerikos. Renku medžiagą, per savaitę gaunu po kelis elektroninius laiškus dėl jų biografijų ir reikalų. Herojai bus simpatiški, tikiuosi gero tiražo. Obamos brolis romane turi lietuviško kraujo, apsigyvenęs Kinijoj. Putino sekretorių darysiu lietuvį.

Ar nebijai, kad per daug nutolsi nuo Lietuvos skaitytojų?

Prisiminkime Jurgį Baltrušaitį, ar jis nutolo nuo Lietuvos? Arba Saulius Tomas Kondrotas? Žinoma, jeigu jis būtų rašęs apie emigraciją, būtų žavu. Deja, jis šiuo metu išsisėmęs arba nieko nespausdina.

Turėjau galvoje nutolimą nuo tradicinio lietuvių skaitytojo, kuriam svarbiausia kokia nors nuosekliai išpasakota istorija –­­ vaikystės prisiminimai, giminės istorija, šeimos istorija, detektyvinė intriga, kriminalinė istorija, seksualinės brandos istorija, karjeros istorija ir taip toliau. Juk Tavo tekstai, kuriuos dažniausiai vadini romanais, visai kitaip sukonstruoti. Skaitau Tavo romane kelių sakinių siužetą: „Viena lietuvaitė Lietuvoje susimedžiojo amerikietį. Kai jie atvažiavo į Ameriką, jis išskaičiavo iš jos tą, ką mergindamasis išleido. Apgyvendino garaže. Ji beteisė ir neturi pinigų grįžti namo. Be to, pardavė Lietuvoje butą.“ Ne vienas dabarties ar praeities rašytojas iš to padarytų graudžią tradicinę apysaką. Arba –­ sudėtingesnis siužetas apie šiuolaikinės „barbės“ gyvenimo planą: „Man balandis (jaunikis), kuris suka ratus ir burkuoja, privalo turėti žalią kortelę – milijoną dolerių. Nes mano vaikas, kuris jau dabar yra mano gyvenimo didysis turinys, nors jo dar net nepradėjau, bet aš numatau jam ateitį: jis turi būti turtingas, gražus, aukšto intelekto (IQ). Be to, aš dar turiu įsimylėti jo tėvą.“ Čia jau istorija, kurios užtektų vadinamajam „moteriškam romanui“ arba teleserialui. O tau – keli sakiniai, ir toliau keliauji savo sumanymo takais.

Tokių istorijų begalė. Mano galva, o taip ir parašiau, „šeši milijardai romanų, vertų Nobelio premijos, vaikščioja po žemę. Kvapų testas. Tik IQ, grožis ir energija paveldimi. Visa kita įgyjame gyvendami. Tikslus planas, klaida–neklaida, štai kaip mes iriamės tais vienuolika maršrutų“, arba lysvių...

Galima rašyti apie kiekvieną, kaip sakai, „yrimąsi“ atskirai po romaną arba apysaką. Betgi Tu to nedarai ir man būtent tai patinka Tavo knygose. Jau senokai skirstau prozą į dvi rūšis: aritmetinis pasakojimas ir algebrinė proza. Tokių kategorijų nerasi literatūros teorijos vadovėliuose, bet vadovėliai irgi sensta. Man atrodo, literatūros istorijoje vis daugėja algebrinės prozos kūrėjų, nors jų visados buvo. Pavyzdžiui, visi nuo mokyklos laikų žino, kad Balzacas daugiausia prirašė aritmetinės prozos pasakojimų: nuosekli (epizodas po epizodo nuo pat gimimo) žmogaus ar šeimynos, socialinio sluoksnio istorija. Bet tas pats Balzacas yra parašęs nuostabios algebrinės (ne realistinės, o mistinės) prozos, kurios ištakos eina iš viduramžių sakralinių tekstų. O šiandien pasaulyje algebrinė proza vis plačiau skleidžiasi Hoffmanno, Melville’o, Wilde’o, Gogolio, Kafkos, Hesse’s, vėlyvojo Joyce’o, Marquezo ir Borgeso veikaluose... Tačiau tokią prozą skaityti ir perprasti nelengva. Tavo tekstai taip pat neretai alogiški, asociatyvūs. Ar nebijai, kad turėsi nedaug skaitytojų?

Suprantu, kad rizikuoju. Bet kitaip negaliu ir nenoriu rašyti. Mano maksima išdėstyta patarmėje: „Esu daugiabriaunės tikrovės chaoso žvalgas. Tokia yra menininko misija. Nepaisant rizikos ir vargo.“

Bet man, kaip algebrinės prozos mėgėjui, kaip tik ir yra svarbiausia Tavo knygoj, kad mėgini ryžtingai klasifikuoti buities chaosą. Žemės rutulį ne vieną kartą vadini bendrabučiu ir išradingai degustuoji gyvenimo ir laimės kokybę kiekviename kambarėlyje ar narve. Žinoma, Tavo skaitytojui nelengva. Tu išdraskai atskirų istorijų naratyvą į gabaliukus, o toks tiesioginis „sintaksinis“ būties chaoso atspindys, viena vertus, vargina ir bukina kaip dienraščio skaitinėjimas, kur viešpatauja absoliutus informacijos krūvių (žinių ir žinučių) chaosas. Paskaitinėji keletą laikraščių ir eini rankų plautis, bet smegenų taip lengvai neapvalysi... Laimė, turi gryną talentą. Daugeliui recenzentų tai „nebūtinas“ kriterijus, bet visų laikų rimtiems mecenatams ir leidėjams talento kokybė ir jo raiškos unikalumas – vienintelis dėmesio vertas dalykas. Tuo ir skiriasi meno degustatorius nuo kūrinio reklamos agento. Man asmeniškai visą struktūrinį Tavo knygų chaosą kompensuoja nuolatiniai susitikimai su nuostabiais sakiniais- siurprizais. Tokie dalykai žavi Sauliaus Šaltenio, Rimanto Šavelio, Petro Dirgėlos, Juozo Erlicko, Sigito Parulskio, Herkaus Kunčiaus, Rolando Rastausko knygose. O kur dar Škėma, Katiliškis, Ostrauskas, kiti sakinio meistrai? Kas nejaučia arba nevertina sakinio žavesio, tam neverta skaityti „Daikto“. Tokiam skaitytojui neįrodysi, kad gera literatūra viso labo – geras sakinys, o sakinio paradoksas – giluminė filosofija. Tuo rašytinis menas ir skiriasi nuo rašytinės informacijos. O kas yra menas, Tu pats gerai paaiškinai: „Čiurlionio simfonija „Miškas“ įdaiktino tai, kas pasaulyje yra miškas. O kas yra menas? Mano nuomone, tai bandymas iš paklode surinktos rytmečio rasos išgauti auksą. Auksinės saulės trimitai spindi Nemuno pievoje, kur virpa padūmavę toliai.“ O ko Tu ieškai knygose – grožio ar informacijos (negirdėtos, pikantiškos, politiškai skandalingos etc)? Kas tave patraukia ar priverčia skaityti kito žmogaus parašytą knygą?

Skaitau dažniausiai išgirdęs iš kitų apie „gerą knygą“. Turiu skaitymo problemų, perverčiu, bet retai nuodugniai skaitau. Per jėgą skaitau. Jaunystėj graužiau romanus, kluone skaičiau, šviesai sklindant pro durų tarpą. Šešerių metų po pirmos perskaitytos pasakos apsisprendžiau tapti rašytoju, svajojau apie pasaulinę šlovę, šiandien internacionalinė karjera – realybė. Dešimties metų buvau perskaitęs beveik visą Kauno mokytojų namų biblioteką, tarp kitų – Maupassant’ą, Remarque’ą, Shakespeare’ą... Svajoju parašyti porą apsakymų à la Salingeris. Violeta Kelertienė, su kuria bendravau Vilniuje apie 1990 metus, rekomendavo Johną Barth’ą ir Thomasą Pynchoną, bet man juos sunku skaityti. Gal grįš tas laikas, kai skaitymas buvo hedonizmas, ir tada parašysiu superprozą. Tavo sistemoje turbūt man algebra artimesnė už aritmetiką. Vienuoliktoje klasėje per egzaminus, nurašydamas nuo lentos sąlygas, aš iškart trim keturiais būdais suprastindavau, man buvo tingu perrašinėti. (Buvau net Respublikinės matematikų olimpiados prizininkas.) Dabar mane lydi tas pats suvokimas. Tingiu viską iš eilės skaityti, verčiu puslapius, mane sunku sudominti. Tik Tolstojaus „Karą ir taiką“ ir Hesse vis skaitau ir skaitau.

Kas patinka iš lietuvių – dabartinių?

Šerelytė ir Kunčius. Mano tėvui (jis į senatvę tapo skaitytoju) jie nepatinka. Reikia daug skaityti ir turėti pagrindus, kad galėtum įvertinti tą ar kitą rašytoją. Grafoje (lysvėje) „Fantazija, grožis, vaizduotė“ tenka ir būtina reikštis visa jėga, visu IQ, visu savo Intelektualiniu Koeficientu.

Už ką vertini prozos sakinį?

Už gabumą ar talentą, su kuriuo jame pašmaikštauta. Sakinys priverčia šyptelti ir nusistebėti autoriaus fantazijos purs­lais. Rusų  keiksmažodiniai sakiniai –­ fantazijos sritis. Anglų keiksmažodžiai nėra tokie skalsūs. Užtat rusai turi daug gerų rašytojų.

Kaip rengiesi naujos knygos rašymui?

Prieš kiekvieną romaną sklaidau traukiančią knygą, sakykim, Wundtą, Heideggerį, Shellingą, Nietzsche, Selingerį...

Ką reiškia „sklaidau“, sakykime, Heideggerį? Ar tuos jo tekstus, kurie prilygsta aukščiausios prabos grožinei prozai, nors lieka gryna filosofija, pavyzdžiui, garsusis tekstas apie lauko keliuką (1949)? Juk ir Šliogerį galima skaityti dvejopai: kaip filosofą profesionalą ir kaip rašytoją originalą, kurio pasaulėjautai artikuliuoti jis net priverstas susikurti naujadarų. Literatūrologijoje panašiu keliu eina Viktorija Daujotytė... Tai taip pat algebrinė proza, metaliteratūra, neapsiribojanti moksliniu filosofinės, kultūrinės ar literatūrinės tradicijos perpasakojimu... O ko Tu konkrečiai semiesi iš Heideggerio ar Nietzsche’s –­ „lesinėji“ idėjas ar ieškai dvasinės atramos?

Sunku pasakyti. Gavau iš filosofo Raudeliūno Heideggerį lenkų kalba ir gilinausi, ką jis rašo apie humanizmą. Shellingą pats susiradau, man patinka jo stilius, jo interesų ratas ir išraiškos jėga. Literatūra turi remtis minties kultūra. Man patinka Heideggerio mintis, kad filosofijos iki jo nebuvo. Tai drąsu ir įkvepia dvasios jėgos literatui.

Kokiai kartai save priskiri?

Karta yra sąlyginis dalykas. Mes su Algimantu Lyva ir Robertu Kundrotu esam vienos kartos. Yra dar muzikinė karta – hipsteriai. Apie literatūrą aš svajojau anksčiau, negu pradėjau nešioti „Wrangler“ ar „Levis“. Todėl esu hipsteris muzikoje, o literatūroje lygiuojuos į Homerą.

O Nėrius Pečiūra? Turiu galvoj ne tik jo sovietmečio šedevriuką „Vilniaus romanas“, kurio niekas dabar net neprisimena. Lygiai kaip neprisimena ir išeivijos rašytojo avangardisto, skulptoriaus ir dailininko Napoleono Aleksandro Dičpetrio knygos „Trys dienos pasauly“ (1980). Ir visai be reikalo neprisimena. Proza juda ta kryptimi. Neatsitiktinai Pečiūra bene pirmasis pateikė vadinamuosius kompiuterinius „romanus“ su blogo (paplitęs lietuviškas vertalas iš angliško weblog) dienoraštine struktūra. Pečiūros proza – jau ne bitnikų, ne hipių kartos, o pankų. Jis ne tik groja, bet ir rašo savo klausytojams, savo undergroundui, dabartiniam mūsų kultūros pogrindžiui, kuris spjauna į oficialios televizinės kultūros stabus, į dominuojančią muziką, į visą viešpataujančią dabarties Lietuvoje populiariąją kultūrą.

Neskaičiau Pečiūros...

Nesistebiu, jo bendraminčių niekas nereklamuoja, tik retkarčiais, po vidurnakčio įleidžia į viešą televizijos erdvę. Bet jie – jėga, gyva tautos stichija, neklusni ir grėsminga kaip jų improvizacijos ir sunkusis metalas. Kaip tau atrodo, kodėl bene visa mūsų moderniausia ar avangardiškiausia proza susijusi su muzikantais? Pečiūra –­ groja, Robertas Kundrotas – avangardinės muzikos žinovas, leidęs jai skirtą puikų žurnalą. Tu irgi pradėjai nuo muzikos. Ar todėl, kad muzikantams lengviausia peršokti provincialumo tvoras?

Mes išaugome, kaip sakoma, „ant muzikos“. Ritmenbliuzas – tai muzika, kurios aš ir mano bendraamžiai klausėmės ir kuria žavėjomės. O visi geri muzikantai Lietuvoje, man atrodo, orientuojasi į Europos, į Amerikos lygį, nesvarbu, kad groja Lietuvoj. „Anties“ gitaristas Arūnas Blūšius neleis sumeluoti. Mes stengėmės padaryti viską, ką galėjome, kuo geriau. Žaviuosi Marijonu Mikutavičium. Puikus kompozitorius, jei kada grįšiu prie muzikos, būtinai jį susirasiu. Jo gitaristą kviečiausi savo projektui – miuziklui „XX a. topas“ pagal mano romaną „XX a. topas“. Išleidau kasetę, dalyvavo Kaplanas, Blūšius, Jesenka. Savo lėšomis išleidau CD, dalyvavo Erika Masytė, taip pat Irena Milkevičiūtė, kuri yra dainavusi Milano „La Scala“, Niujorko „Metropolitan“ operoje, kitose prestižinėse pasaulio teatrų scenose ir salėse. „My space“ tinklalapyje mano muzika sulaukė 50 atsiliepimų, o klausėsi jos apie 500 žmonių. Man gera.

Rengiesi naujam romanui?

Ne tik rengiuosi, jau rašau. Be to, noriu išsikasti savo romaną, kurį užkasiau draugo sode 1975 metais. Buvau užmiršęs, draugas netikėtai priminė. Romanas apie Kalantą, kuris susidegino dėl laisvės. Parašiau iš karto po jo mirties. Fotografuotą romano kopiją dar anais laikais atidaviau vienam BBC žurnalistui per Maskvos kino festivalį, kad išvežtų iš SSRS, kitą kopiją perdaviau Kauno arkikatedros klebonui. Gyvenimas tada buvo dramatiškas. Aš ir dabar dažnai sapnuoju, kaip kerpu spygliuotą vielą su specialiomis žirklėmis ties Leninakanu. Tikiuosi, iškasiu tą romaną ir gal išleisiu.

Ar nebijai būti senamadiškas? Ar ne juokingai atrodo hipiai ir jų idealai šiais laikais?

Rūkiau hašišą ir žolę su hipsteriais Insbruke ir Miunchene. Dabar apskritai esu metęs rūkyti. Vienas vokietis šaipėsi iš hipių, anot jo, tos anapusinės kelionės –­­ kvailystė. Tikra tiesa. Istorinis momentas. Ne daugiau. Mus labiausiai sieja mūsų muzika. Mano proza – su gėlyte, pacifistinė, ir aš niekados nerašiau apie Leniną. Dabar galėčiau apie jį parašyti. Rockenroll music to the world! Tegyvuoja Vudstokas!

Gaila, man ten neteko būti... Kaifavau Lietuvoj. Ačiū Tau už atvirumą – rečiausią dalyką šiais laikais...

____________________________________
* BITLŲ EROS HIEROGLIFAS (GENIJAUS SINDROMAS). –­ Vilnius: Vaga, 1990 (tiražas – 25 000 egz.); GYVENIMO PRASMĖS DIZAINAS. –­ Vilnius: Vyturys, 1990 (tiražas – 25 000 egz.); XX AMŽIAUS TOPAS. – Liktarna, 1991 (tiražas –­­ 29 000 egz.); POISKI SMYSLA ŽIZNI. IEROGLIF ERY BITLOV (serija „Kriminalnyje siužety“). –­­ Lavanda, 1992 (tiražas 100 000 egz.); KARAS IR TAIKA. –­ Europa, 1994 (tiražas –­ 8000 egz.); YOKO MEILĖ DŽONUI. LAIMINGIAUSIŲ AKIMIRKŲ KAUKĖS. – Knygnešio redakcija, 1996 (tiražas –­­ 5000 egz.); MOSADAS (GRAŽUOLIS PINCHAS). –­ Asveja, 1996 (tiražas –­ 4000 egz.); AŠ MYLIU JUS. – Vilnius: Pradai, 1998; SABONIO SAPNAS. LAIMINGIAUSIŲ AKIMIRKŲ KAUKĖS. –­ XXI amžius, 1998 (tiražas –­ 5000 egz.); TAIKDARIŲ DIENORAŠTIS. –­­­ Vilnius: Strofa, 2002; rotaprintinis naujo romano variantas – Russian (Re: Jagger, Mick), Vilnius, 2007, spausdino Biznio mašinų kompanija; fotografuotas to paties Russian leidinys – Russian, Trafford publishing, printed in Victoria, BC, Canada, 2007; copyrigt 2006 Vytenis Rožukas (gandonešiai ir ateistai gali pasitikrinti internete: www.Colectiosnscanada.a/amicus/index – e.htm); lietuviškas romano Russian variantas –­­­­ DAIKTAS: DŽAGERIS, MIKAS (RUSAS). – Vilnius, 2008.

 

Skaitytojų vertinimai


58459. moto2010-04-26 09:36
a tas rozukas da gyvas? girdejau zmones snekant, kad numiro

58467. Ačiū2010-04-26 13:00
Ačiū Algimantui Bučiui už „recenzuodavau svetimom kalbom skaitytas knygas“. Nuoširdus ačiū. Mat Lietuvoje yra tik gimtoji kalba ir užsienio kalba (nieko sau opozija). Kaipgi kitaip: niekaip nevaliojame išsiversti padoriai to rusiško inostrannyj. Gal ir kiti pagaliau paseks gražiu pavyzdžiu ir negimtąją kalbą irgi vadins svetima kalba. Ačiū ir redakcijos stilistams, kad neišravėjo šito gražaus ir savo vietoje vartojamo žodžio.

58468. Petras2010-04-26 13:04
Įdomu, turėjo prisiprašyti, kad kažką parašytų.

58481. tatanka2010-04-26 21:41
zmogu pazinti galima, jei yra bendravimo stazas

58489. nafig2010-04-27 00:24
ne kiekvienas rašytojas turi vadybininko talentą (čia jau du smegenų pusrutuliai vienodai genialūs), o kūryba ir vadyba eina greta

58497. BD2010-04-27 09:12
nemirtingas vytenis rozukas, nemirtingas...

58503. terra2010-04-27 10:38
tik "kūryba" jo tai visiškai prasta

58506. Žavu2010-04-27 13:20
Žavu, kad yra tokie kaip Rožukas, kurie dar jaučia kūrybos kaifą lietuviškos prozos, atėjusios į akligatvį ir mirusios, fone. Nors "akademikai" nenori pripažinti, bet ateitis priklauso panašiems į jį, o ne filologino užaugintiems grybams. Grybai tekopijuoja senesnius kaimiškus grybus, kopijų kopijos be kūrybinės valios, o Rožukas darkosi ir kažką išspaudžia tame fone, prasimuša į užsienį. Žinoma, kūrybą, statoma ant idėjų, turi silpnumo... Bet geriau taip, nei gimdyti iškart mirusius tekstus. :-)

58514. terra to Žavu2010-04-27 18:06
išmok pirmiausia gramatikos, o tada jau rašinėk, kas žavu, o kas grybai

58517. to terra2010-04-28 00:22
Išmok sakinį pradėti iš didžiosios raidės, o gale - padėti tašką. O dėl Rožuko - rūkų rūkas.

58530. terra2010-04-28 19:14
sakinį gali pradėt didžiąja, gali mažąja, bet rašyt reikia mokėt, o tada jau kitus mokyt, kvaily

58534. Hm2010-04-28 22:17
ir pasakojimas, ir stilius labai primena Kedžio draugo Žiliaus istorijas. Ar tai ne tas pats asmuo?

58540. xX2010-04-28 23:30
Vyteni vyteni, ar vis dar su inkaro sportbačiais vaikštai? Nekeisk apavo net grabe!

58608. Vargšiutė terra2010-04-30 17:48
terra įtariu yra iš liguistų moterų kurias labai gniaužia gyvenimo taisyklės, pareiga tinkamai pasirodyti, jokiu būdu nesuklysti... Tokiioms tiik ir noriisi raaašyti klaaaidingai, kad galųųų gale jooos atsipeikėėėtų... vienžo, vargšės, praeituose gyvenimuose kankintos ir prievartautos, todėl dabar jos kankina, gniaužia save... Vargšės, tiesiog vargšės, bet Aukštesnė galia gal ir jų pasigailės už prisidirbtas nuodėmes.

58612. bladi2010-04-30 23:28
vargano grafomano atsakai tokiam pat

58632. terra2010-05-01 14:14
gaila durniaus, kuris manęs neva gaili :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:37:39 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba