Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-04-23 nr. 3281

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Akompanuotojas
13

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Mūsų Urbo kalnas
2
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo
Kreipimasis
1
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2010 m. balandžio 16 d.,
Rezoliucija
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kavutė Goethe’s institute
• Vilniaus apdovanojimai – vilniečiams

ESĖ 
 SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos
1

LITERATŪRA 
• ALGIMANTO BUČIO pasikalbėjimai su VYTENIU ROŽUKU.
Vienos lietuviškos knygos invazija į 12 šalių
16

ŠOKIS 
• TAMARĄ KALIBATAITĘ kalbina MARIUS KRAPTAVIČIUS.
„Aš kojom žemės nesiekiau“
10

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Bendros patirties vienijamas teatras. Motinystė
• „Baltoji Stirna“ – veiksmo drama su kanopomis

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Grafika su fotografijos prieskoniais

MUZIKA 
• Su JONU SAKALAUSKU kalbasi SIMONA SMIRNOVA.
Jonas Sakalauskas – sėkminga NOA „korta“
• Ukrainos muzikos festivalyje violončelėmis grieš diplomatai

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Laisvo judėjimo trajektorija
• Pokalbis su ALGIRDU ŠEŠKUMI.
Šeškaus meno virtuvė

POEZIJA 
• JONAS JAKŠTAS.
25

PROZA 
• TOMAS ŠINKARIUKAS.
Išmetimas
2
• TOMAS ŠINKARIUKAS.
Solobomber
1

VERTIMAI 
•  MANFRED OSTERFELD .
Nedaug tetrūko
3
• OCTAVIO PAZ.
Saulės akmuo
4

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Žmogiška

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Iš artimo krašto

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• EVELINA BONDAR.
kaip aš susipažinau su algimantu m.
3
• ILONA JANULIENĖ.
Giesmė apie Kęstutį Navaką 
2
• ACHILLE CAMPANILE.
Aštuonkojo nelaimės
• SONATA MOGYLAITĖ.
Šlamantieji
2
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

Šatėnų prieglobstis 
• Penktoji savaitė106

ESĖ

Airiškos paskalos

SIGITA JENEVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

Susivyniojusi dailias kojas į ilgoką žalią paltą, sliūkinau prie bankomato. Nors buvo gegužė, akis lyg šluotražiu badė šaltas vėjas, dulksna sudarkė mano neseniai išplautus plaukus, ir jie vėl atrodė riebaluoti. Iš šalto metalinio „draugelio“ išgavusi paskutinį lietuvišką atlyginimą, nulėkiau į teatrą. Man visada patiko susitikimai su aktoriais. Viena, jie nesiaurino kišenės (turėjau pažįstamą durininkę), o antra, retai kada menininkai neapkarstydavo mano gyvenimo savo popieriniais atvaizdais. Paskui stengdavausi juos tvarkingai sumėtyti į skirtingus stalčius (turėjau ką veikti), o pertekliumi tiesiog atsikratyti. Taip galiausiai iš daugumos jų likdavo oras. Jei patalpos nevėdindavau, negaudavau ir jo...

Žmonės išsižioję klausėsi menininko, kuris buvo priverstas kalbėti, kad kalbėtų (nes tai prieštaravo jo prigimčiai)... Kentėti man patiko. Tai prilygo nepaprastam užsiėmimui, šiuo tuo primenančiam audimą, siuvimą, skaičiavimą, kitokią veiklą. Būtinai turėjau jį pasiimti į Airiją.

Iki skrydžio likus keturioms dienoms, sau ir savo vyrui sudariau ilgą užduočių sąrašą. Reikėjo parduoti kompiuterinį stalą, didžiulę sekciją (ją maniškis pats pagamino), skalbiamąją mašiną, atiduoti kam nors stalo įrankius, grąžinti pažįstamai kelias vakaronei pasiskolintas sukneles (kadangi su ja susisiekti nepavyko, palikau ant konteinerio kraščiuko, gal kas pasinaudos). Dar reikėjo apsilankyti kirpykloje (palikti numylėtam kraštui savo plonyčių plaukų kuokštelį, kurį niūrus vėjas dar ilgai blaškys po sąvartyną, tą patį, kuriame kažkada ir aš it vištvanagis puldavau į naujai suverstą krūvą ir sulaukėdavau. Visi ten buvome negailestingi, čiupome viską, kas pakliūdavo po ranka. Labiausiai laukdavau iš saldainių fabriko atvykstančio automobilio. Lįsdavau po šokoladiniais ratais ir sulaukėdavau. Lempų nuolaužos bučiuodavo kojas, rankas, o aš kriokdavau. Iš laimės. Tada rydavau pakaitintą cukrų ir laižydavaus. Į mane ilgai spoksodavo dvimetrinės žiurkės, o aš ilgai svarstydavau, ar joms irgi duoti lyžtelėti skanėsto, nes tada ir aš norėjau visko po daug. Ir pažįstamų žmonių daug turėjau. Tačiau visi jie keliavo po vieną. Tik dar miegojo po kelis, nes žvėriškai bijojo tamsos).

Pagaliau iš mano gyvenimo teliko menki dvidešimt kilogramų ant didžiulio oro uosto svarstyklių. Palikau seseriai globoti savo numylėtą devynerių metų kalytę, grąžinau ne savo buto raktus, ir atia. Aš, mąstanti apie visuomenę, kaip apie įkalinimą istorijoje, apie kaukes, kuriamas atskiriems pasirodymams, kadaise atradusi save ir ilgai nenorėjusi išlįsti iš savo būdos; aš, sėdėjusi daiktų krūvoje it tuščias kibiras ir vaidinusi mąstytoją, pagaliau pasitraukiau. Kaimynai, kurių net nepažinojau, nusispjovę kairėn bei dešinėn, nudūmė tiesiai į Petrašiūnus, mat ta pati diena priklausė ir poetui Bernardui Brazdžioniui.

O policininkai ir kiti asmenys, džiaugsmingai vykdę savo pareigą, dvi dienas ieškojo nežinia ko giliai išmąstyto, bet nieko nerado. Gal tik mažytį norą kada nors sugrįžti į tas pačias žalias pievas, už kurias nieko labiau kitados nemylėjau. Nors psichologai pasakytų, kad apskritai nemokėjau mylėti.


PIRMA PASKALA

Dublinas šeštadienio rytmetį panėšėjo į apsileidusį, mėnesį kojinių neplovusį vaikėzą. Panašiai jaučiausi tik naktiniame Paryžiuje. Prie parduotuvėlių durų (ant nulyto asfalto) jau mėtėsi krūvos neskaitytų naujausių laikraščių, dailus (gaila, tik vienas) moteriškas batelis, cigarečių nuorūkos, paukštukų išmatos. Regis, naktį gyvybė negalėjo pajusti malonesnio jausmo už visapusį tuštinimąsi.

Stotelėje styrojome trise: aš, Jonas ir mano nelabai labai pažįstama Rugė. Naktį praleidę oro uoste (galvas parėmę į lagaminus, akis įsmeigę į protarpiais pro keleivių galvas šmėstelintį televizorių), nelabai daug energijos palikome blaškymuisi po didmiestį.

Gražutis dviaukštis autobusas vežė mus į naują (airišką) gyvenimą. Nors stotelė vadinosi kiek kitaip... Įsitaisę antrame aukšte, jautėmės lyg miniatiūriniame dangoraižyje ir mums tai be galo patiko.

Mudvi su Ruge radome po pigų kampą prestižiniame miestelio rajone (Jonas bandė kurtis kitame Airijos gale) ir pradėjome stropiai vykdyti vartotojų pareigą. Viskas, ką turėjau, vakare pareigingai suguldavo į kelių kartų nutrintą, kadais katino kvapo prisisiurbusią medinę lovą.

Name gyvenome penkiese: du airiai ir trys lietuvės iš skirtingų Lietuvos regionų. Mažutė, kiek apkūnoka Julija, rytais po darbo vis skubėjusi į vietinę sendaikčių parduotuvėlę ką nors pigaus įsigyti, ką nors už liemenėlės ar į kišenę niekam nematant įsikišti – airiai patiklūs, jiems atrodo nemandagu klausti, ką užantyje slepi. (Tai Julijai nešė lietuvišką pelną. Vėliau visi tie sendaikčiai iškeliavo į Lietuvą, kartu su savininke, už sukčiavimą išmesta iš darbo, kelerius metus gėrusia pigų rausvą vyną, saldintą cukrumi, ir kaupusia eurus lietuviškoms dirvoms įsigyti. Tai buvo nepaprasta asmenybė, mylėjusi laukinį katiną ir supervaizerį lietuvį. Katiną todėl, kad švelnumo reikėjo, o supervaizerį, kad lietuvis buvo, kad namie leido sėdėti, o atlyginimą vis tiek mokėjo.)

Regina, kuri velniškai nemėgo makaronų, bet srėbė kibirais. Regė valandų valandas stebeilydavo į veidrodį, klausdama Aukščiausiojo, ar pastarasis ją kurdamas negalėjo būti kiek mažiau išradingas. Viskas, ką jis davė, buvo pernelyg ilga: ji turėjo ilgą nosį, veidą, antakius, blakstienas, ilgas rankas, kojas, netgi liežuvį. Tamsūs juodi plaukai slėpė netrumpus pečius, o blankūs drabužiai – nuo „greito maisto“ atsikišusį pilvą. Namas, kuriame gyvenome, rytais dvokė pigiais alkoholiniais gėralais, o vakarais atsiduodavo blusomis. Tačiau Regė neturėjo laiko ieškoti kito kampo: dienomis valė knygyną, o naktimis taip mylimą knygą kišo po užpakaliu. Toks buvo gydytojo nurodymas: dėl per ilgo sėdinkaulio miegoti ant tiesaus pagrindo...

Paulis, kuris velniškai nekentė laikrodžių (sakyčiau, tas jausmas buvo abipusis), metų metus gydęsis nuo dvasinio hemorojaus, pagaliau susirgęs dar sunkesne liga (net filipinietės meilė nebepadėjo), paliko gydytoją ramybėje. Jis kasdien dvi valandas skirdavo savo bjauraus buvimo apsielojimui ir skambino gitara lemčiai, kuri vargu ar klausėsi.

Felixas, kuriam paprasčiausiai nesisekė. Jis gerai žinojo, kad negražu tupėti vietoje, todėl lengvai nešė savo nebeliekną kūną laiko gyslomis. Neplautos, girtuoklių kvapu aplaistytos gatvelės dažnai jam atrodė pačios mieliausios, nes jos buvo niekieno. Kaip ir pats Felixas.

Ir aš. Su savo siela. Kuriai dvimetrinėje masėje likdavo vis mažiau erdvės. Čia nebebuvo ir to begėdiško kūno baltumo, kurio anksčiau teko gėdytis ir ant nieko negalėjau pykti, o tai varė į neviltį. Kaip ir visus namo gyventojus siejęs dalykas – brangusis Valymas. Julija valė parduotuvę, Regina – knygyną, Paulis – židinius, Felixas – statybų saitą, aš – ofisus, o namo savininkė – mūsų gūžtą. Ji atsliūkindavo kartą per savaitę, vėliau kartą per mėnesį, kol galiausiai užklysdavo tik pasilabinti su mūsų visų globotu laukiniu katinu ar kokią paskalą atnešti...


ANTRA PASKALA

Šviesų vidurnaktį iš jausmus tirpinusio sapno ištraukė mėšlungiškas virpulys. Sugedo kairė koja. Sakau sugedo, nes toje eroje nebūtum radęs kūno, labiau reikalavusio staliaus įrankių dėžutės. Pas gydytoją naujakuriui geriau neiti, nes dar ir piniginės užtrauktukas visiškai suges. Ėmiausi lietuviškų liaudiškų gydymosi priemonių. Žolelės pačios geriausios... Prisimenu, kaip vaikystėje stebėjau besi­traukiančią pjautinę žaizdą savo biologinio tėvo rankoje. Ją gydė kiaulės taukais ir turbūt kraujažolėmis...

Kitą dieną, supratusi kojos pagedimo priežastį, įsigijau pirmą pirkinį –­ brangų, kaip ir naujas pasaulis, gražutį plonutėmis padangomis dviratį. Labai jau moterišką. Pėsčiomis nuo darbo iki namų eidavau maždaug valandą (dirbau tokiame užkampyje, kur važinėjo mersedesai, naujausi BMV, bet tik ne autobusai!), o dviračiu atstumą įveikdavau per penkiolika dvidešimt minučių. Nors dviratis nuo lietaus ir neapsaugodavo (tokia kelionė baigdavosi romantišku vandens varvėjimu kelnėmis), juo važiuodama atradau daug gražių dalykų. Ir žolės plotų, kur galėjau savo kalytę pavedžioti, tik beveik visi jie jau buvo privatūs.

Vieną rytą dviratis atsisakė ką nors gabenti. Sprogo padanga. Jonas kažin ką ten suklijavo (nelabai tuose dalykuose gaudausi). Tačiau praėjo kelios dienos, ir mane vėl aplankė ta pati bėda. Paskui vėl ir vėl, mat paaugliai mėgo vakarais tuščių butelių ant asfalto primėtyti, o tie neatlaikydavo emocinės įtampos... Paulis pasiūlė važiuoti jo dviračiu. Po dvie­jų dienų jį man padovanojo(!), netgi čekį atnešė, kad geriau jausčiausi... Be galo nustebau. Gauti dovanų dviratį, kainuojantį apie tris šimtus eurų, iš beveik nepažįstamo žmogaus buvo didelė staigmena. Sakiau, kad man nereikia tos nuosavybės, prašiau tik kartkartėmis paskolinti, bet Paulis įtikino: dviratis jam nebereikalingas. Aš, jau turėdama vieną transporto priemonę, naujai gautąją atidaviau Jonui. Tegu turi žmogus, tik retsykiais pasiskolinsiu.

Praslinko vos trys savaitės ir trisdešimt aštuonerių metukų Paulis pasibeldė į duris, prašė dviračio... Norėjo juo vėl važinėtis, didžiuotis, kad kas nors priklauso tik jam. Atidaviau čekį...


TREČIA PASKALA

Užsimetusi lietuvišką baltą su dviem dėmelėmis striukę, keliavau į miestelį. Tiesiog šiaip sau, prasiblaškyti po darbų. Vaikai it norinčios tuštintis katės knisosi smėlio dėžėse, vyrai vaikščiojo apžėlę ir didžiavosi nekarpytais nagais, o moterys tupėjo prie puodų. Jos laukė tų pajuodusių panagių prisilietimo lyg paskutinio išganymo ir dėkojo visų pasaulių dievams, kad turėjo kam ruošti šaltibarščius. Aš nemokėjau virti paprasčiausios manų košės, ir man tai buvo nė motais. Airijoje nebūtina mokėti gaminti maistą, kad išgyventum. Beveik kiekvienas skersgatvis čia turi žinomą restoranėlį, kuriame gali ne tik kokį wrapsą sukirsti, bet ir spaudą už dyka paskaityti, naujieną per TV išgirsti. Negalėjau tam atsispirti.

Pro langą pastebėjusi šaligatviu sliūkinančią mano nelabai labai pažįstamą Rugę, pasijutau kaip Kauno Laisvės alėjoje. Net nespėjusi pasilabinti, ji pradėjo bėdavoti. Šeimininkai, iš anksto neperspėję, norėjo išvaryti iš namo. Mūsų miestelyje tai reiškė, kad baigėsi vasara, į didžiulį koledžą pradėjo rinktis studentai, o namų savininkai darė viską, kad tik išpeštų iš jų daugiau pinigų. Vasarą namo nuoma čia buvo tik kokiais keliais šimtais eurų didesnė nei žiemą –­ kambario...

Sėdėjom mudvi ilgai prie apvalaus staliuko ir sukom galvas, kaip čia nieko nenuskriaudus ir pačioms nenukentėjus. Airijoje pasiseka tiems, kuriuos namo savininkas priregistruoja. Tai reiškia, kad kitais metais oficialiai įmanoma atgauti dalį nuomos.

Dar tą patį vakarą Rugė persikraustė į farmhousą, gerokai nutolusį nuo miestelio centro, bet akiai mielą, bulių apsuptą, senų padangų iš šonų „šildomą“. Mažame stačiakampyje kambarėlyje užteko vietos jos daiktams, bet ne jai pačiai. Gyvenime nebuvau sutikusi kito taip daiktus mylėjusio žmogaus. Jai reikėjo kiekvieno niekam nereikalingo menkniekio, ji kaupė senus drabužius, nors vilkėjo naujais, į stiklainiukus pylė makaronus, kitokius mažmožius, juos gaubdavo nepermatomais, skirtais atliekoms maišeliais, ir viršų perrišusi mazgeliu kišdavo į spintelę. Pati juokėsi, kad jau nebežino, kas juose slypi. Tai buvo nepaprasta asmenybė, be galo mylėjusi „juodą dieną“, kurią sutikti kruopščiai rengėsi.

Ir ta diena greitai atėjo. Toks buvo režisieriaus sumanymas.

 

Skaitytojų vertinimai


58464. Likimo ironija2010-04-26 12:33
Nenuosirdus rasymo nuosirdumas, nenuosirdus tikroves tikrovinimas, tam truksta talento, kurio taciau netruksta imituoti ese.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:37:39 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba