Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-05-31 nr. 2901

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vidmantas Elmiškis.
SU "SUTELKTINĖS" ŽENKLU
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• TEATRAI1
• KINO TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

OSKARUI MILAŠIUI - 125 
 ČESLOVAS LAURINAVIČIUS.
LIETUVOS DIPLOMATAS

AKTUALIJOS 
• Viktorija Daujotytė.
APIE HUMANISTIKĄ IR JOS STRATEGIJAS
3
• POETO PAGERBIMAS

POEZIJOS PAVASARIO KONFERENCIJA 
• BARBARAS AR INTELEKTUALAS?
• IŠ BARBARŲ ISTORIJOS
• KENTAURŲ ŽEMĖ

POEZIJOS PAVASARIO ĮSPŪDŽIAI 
• Alfonsas Bukontas.
IR KALNE, IR VELNIO DUOBĖJE
1
• Stasys Stacevičius.
BIRŽŲ TVIRTOVĖJ IR KRIAUNŲ RAGANOS ŽEMĖJ
1
• Rimvydas Strielkūnas.
UŽUPYJE
9
• Vitalijus Asovskis.
POEZIJA NEBIJO KONKURENCIJOS
• Vladas Braziūnas.
GERA, KAI GERA. KAIP VIEVY IR ELEKTRĖNUOS
2
• Eglė Juodvalkė.
ZABARIJA
2
• Dainius Gintalas.
ŽEMAITIJOS VIEŠKELIAIS, AUKŠTAITIJOS RŪKAIS
1

POEZIJA 
• POEZIJOS PAVASARIS
• Paulina Žemgulytė.
BAIGIAMASIS VAKARAS
• KONFERANSJĖ.
PO DVARUS, IR NE TIK
• ATSISVEIKINANT SU BIČIULIU
• Juodas Gaidys.
ALGIMANTAS BALTAKIS
5
• Delweddu"r Dyhymyg/Imaging the Imagination/ Vaizdijant vaizduotę.
META
• Blodeuvedė*.
GWENALLT LLWYD IFAN
• Vienspalvis Limbas.
DOUGLAS HOUSTON
2
• MALCOLM PARR
• MENNA ELFYN
• ROBERT MINHINNICK
• ELINOR WYN REYNOLDS1
• PENNY ANNE WINDSOR
• HILARY LLEWELLYN-WILLIAMS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
NEUŽMIRŠKITE, BROLIAI

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
TAPYBA, SPALVOS IR MUZIKA
2
• Ignas Kazakevičius.
JAUNŲJŲ MENININKŲ ŽVILGSNIU
• Rasa Janonytė.
"LIETUVOS DAILĖS ISTORIJOS" VADOVĖLIS

TEATRAS, KINAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRAS VAIKAMS PRASIDEDA NUO SUAUGUSIŲ
1
• SUSITIKIMAI SU KIRA MURATOVA

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS

SKELBIMAI 
• 1
• 2
• 33

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
O JOS VIS DĖLTO DARO SAVO!

OSKARUI MILAŠIUI - 125

LIETUVOS DIPLOMATAS

OSKARAS MILAŠIUS, KAIP LIETUVOS DIPLOMATAS

ČESLOVAS LAURINAVIČIUS

[skaityti komentarus]

Istorijai žavesį suteikia konkreti ypatingybė, kuri unikali ir nepakartojama. Tačiau istorikui, norint tą unikalumą perduoti, paprastai tenka remtis atskiromis detalėmis, bendrybėmis, analogijomis ar kokiais hipotetiniais svarstymais. Deja, šios priemonės vargu ar iš principo gali tiksliai atspindėti tai, kas buvo. Tokioje situacijoje istorikui, regis, tėra vienintelis pateisinimo motyvas - tiesiog žmogiškas instinktyvus noras sužinoti, kaip "iš tikrųjų buvo", nors įžvelgti gal įmanoma tik kontūrus…

Manau, kad kiekvienas Lietuvos istorikas pajustų panašų kompleksą ėmęsis rašyti apie Oskarą Milašių, kaip moderniosios Lietuvos Respublikos diplomatą.Tai, be abejonės, unikali ypatingybė. Nes Oskaras Milašius, arba Oskar Miłosz, - lenkas, kilęs iš garsios ir turtingos unijinių laikų dvarininkų giminės, o moderni Lietuvos Respublika - tai, be viso kito, ir lietuvių valstiečių maištas prieš unijinę tradiciją, prieš dvarininkus, prieš viską, kas lenkiška. Prieštaringumą stiprino dar ir ta aplinkybė, kad Lietuvos Respublika buvo jauna ir digi, subtilumais nepasižyminti, tuo tarpu O.Milašius reiškėsi visų pirma kaip pasaulinio garso jautrus lyrikas.

Žinoma, galima rasti analogijų. Lietuvos Respublikos diplomatu 1919-1921 m. dirbo lenkas - grafas Alfredas Tiškevičius, arba Alfred Tyszkiewicz. Kitas kilmingas lenkas - Mykolas Römeris, arba Michał Römer, nors kaip Lietuvos diplomatas reiškėsi nedaug, tačiau savo aktyviu dalyvavimu Lietuvos intelektualiame gyvenime ir ypač savo objektyviomis studijomis apie to meto Lietuvą demonstravo - be kitų savo talentų - ir diplomatinius sugebėjimus. Galima prisiminti ir Jurgį Baltrušaitį, nors ir nekilmingą, bet savo simboline lyrika išgarsėjusį poetą, galima sakyti, per visą pirmos nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpį ištarnavusį ypač atsakingame poste Maskvoje.

Palyginti nesunkiai galima spėti, kam valstietiškai Lietuvai - ypač jos kūrimosi laikotarpiu - reikėjo bajorų bei intelektualų. Diplomatija reikalavo kokybių, kurių valstiečių vaikams paprastai trūko, - erudicijos, aristokratizmo, pažinčių sluoksniuose, kur buvo daromi tarptautinės reikšmės sprendimai. Kur kas sunkiau atspėti motyvus, kurių vedami į tarnybą Lietuvai atėjo minėti asmenys. Ypač neįtikėtinas galėjo atrodyti Milašiaus apsisprendimas. Lietuviškai jis nemokėjo, apie pačią Lietuvą, regis, turėjo tik mistinį supratimą, pagaliau - į spiritualizmą bei kontempliaciją linkusi jo natūra, atrodė, vargiai galinti tikti dažnai griežto realizmo reikalaujančiai diplomatinei tarnybai. Ir vis dėlto logikos kartais yra ten, kur jos mažiausiai galima tikėtis.

Oskaras Milašius pradėjo tarnybą lietuviškoje diplomatijoje 1919 m. pavasarį Paryžiuje, kur tuo metu vyko Taikos konferencija ir buvo dedami pamatai naujai pasaulio tvarkai. Apie Lietuvą plačiau nedaug tebuvo žinoma, todėl lietuvių diplomatams reikėjo ją populiarinti. Tokiam darbui, kur nemažai reikėjo fantazijos, Milašius ypač tiko. Vienoje savo viešoje paskaitoje Paryžiaus visuomenei Milašius pristatė Lietuvą… kaip senovės Graikijos bei Romos lygio atgimstančią civilizaciją, kaip nepaprasto grožio istorinių didvyrių tėvynę su kone septyniais milijonais gyventojų, pagaliau - kaip Europos gelbėtoją, lemtingai prisidėjusią prie vadinamojo Marnos stebuklo, kai 1914 m. "Lietuvių pulkų" smūgiu Rytų Prūsijoje buvo sustabdytas vokiečių puolimas link Paryžiaus…Tačiau į tokias bei dar gražesnes vizijas Milašius įpynė du principinius teiginius, kurie liudijo, kad jis pakankamai gerai suvokia politines aktualijas: vienas teiginys buvo tas, kad lietuviai - ne slavai, t.y. ne rusai ir ne lenkai (o tuo metu didžiojoje politikoje Lietuva projektuota tik kaip sudėtinė Rusijos arba Lenkijos dalis); kitas teiginys - kad su Lietuva neatskiriamai yra susijusi jos sostinė Vilnius…

1919 m. rudenį siaučiant vadinamajai bermontiadai (t.y. rusų ir vokiečių reakcionierių bendriems išpuoliams prieš Baltijos valstybes, siekiant atkurti buvusias imperijas) Milašius Paryžiaus spaudai pateikė straipsnį apie padėtį Rytų Europoje, kuriame nupiešė kur kas konkretesnį jėgų išsidėstymo vazdą. Straipsnio išeities pozicija - būtinybė tramdyti Vokietijos ekspansiją, atskiriant ją nuo Rusijos. Vien Lenkija to uždavinio atlikti nepajėgsianti - pernelyg didelis Lenkijos išsiplėtojimas į Rytus galįs sukelti tokią įtampą tarp Rusijos ir Lenkijos, kad pastaroji būsianti priversta eiti į sąjungą su Vokietija (kas, beje, ir atsitiko 4-ame dešimtmetyje), o tai prieštarautų Prancūzijos interesams. Tuo tarpu Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) įsitvirtinimas švelnintų įtampą tarp Rusijos ir Lenkijos bei padėtų demokratijai, o ne aneksijų politikai. Taigi Baltijos valstybes Milašius laikė svarbiu veiksniu, siekiant atkurti jėgų pusiausvyrą Rytų Europoje, todėl pasisakė už skubų Lietuvos, Latvijos bei Estijos pripažinimą. Milašius taip pat pasisakė už Baltijos valstybių sąjungos sudarymą, nes tokiu atveju Lietuvai būsią lengviau apginti Vilnių nuo Lenkijos.

Tuometinis koks nors geopolitikos teoretikas tikriausiai būtų galėjęs pateikti ne ką idealesnį projektą.Tačiau bėda ta, kad konkreti realybė gerokai skyrėsi nuo teorijos. Užtektų paminėti vien tą aplinkybę, kad Rusijos sąvoka tuo metu galėjo reikšti visiškai skirtingas realijas - legitiminę Rusiją, legaliai dalyvaujančią europinėje politikoje, ir bolševikinę Rusiją, kurią tuo metu stengtasi nustumti kaip galima toliau nuo Europos. Neatitiko tikrovės ir Milašiaus samprotavimai, kad Baltijos valstybių sąjungos sudarymas sustiprintų Lietuvos pozicijas Lenkijos atžvilgiu. Mat nei Estija, nei Latvija nebuvo suinteresuotos, kad Lietuva turėtų Vilnių (nes tada jos tik dvi būtų traktuotos kaip neturinčios istorinių tradicijų), taip pat nebuvo jos suinteresuotos, kad Lenkija pajungtų sau visą Lietuvą. Kitaip tariant, Estiją ir Latviją geriausiai patenkino vadinamoji Kauno Lietuva, su kuo, suprantama, jokiu būdu negalėjo sutikti lietuviai. Taigi modernūs jaunų tautų identitetai tuo metu gerokai prieštaravo geopolitikos dėsningumams, ir tai papildomai - šalia imperinių reakcijų - komplikavo kokios nors stabilesnės tvarkos sukūrimą. Tačiau, šiaip ar taip, Milašiaus projektas siūlė racionalų jėgų išdėstymą regione ir svarbiausia - liudijo pastangą bei paiešką pusiausvyros tarp Lietuvos ir Lenkijos. Bet tik teoriškai…

1920 metais - daugeliu požiūrių lemtingais tiek Lietuvai, tiek viso regiono raidai - Milašius ėjo Lietuvos atstovo Paryžiuje pareigas. O Londone atstovavo grafas Alfredas Tiškevičius. Pagal svarbą Lietuvos diplomatijai Paryžius tuo metu kiek nusileido Londonui, bet nedaug. Tačiau, lyginant tų dviejų atstovų telegramas į Kauną, reikia konstatuoti, kad Tiškevičius buvo kur kas aktyvesnis, o jo pranešimai labiau atitiko aktualijas. Tiškus (taip jis buvo vadinamas lietuvių diplomatinėje korespondencijoje) 1920 m. vasarą informavo Kauną ir apie Santarvės (Entante) valstybių konferenciją Spa miestelyje, kur buvo ruošiamas taikos tarp Lietuvos ir Lenkijos bei apskritai Rytų Europoje planas (Tiškus ragino Kauną pasiųsti ten savo atstovą, bet Kaunas nereagavo), ir apie neigiamą įspūdį, kurį Vakarams padarė tai, kad Lietuva 1920 m. liepos 12 d. sutartimi su Sovietų Rusija leido per savo teritoriją žygiuoti į Vakarus Raudonajai armijai, pagaliau įspėjo, kad Lenkijai, atrėmusiai bolševikų ordas, galėjo būti leista veržtis į tas Lietuvos teritorijas, kuriose faktiškai buvo raudonarmiečių daliniai. Tuo tarpu telegramose iš Paryžiaus, - nors taip pat buvo žinia apie Spa konferenciją, - vyravo kur kas bendresni motyvai: Prancūzijos pasiruošimą pripažinti Lietuvą ir apie "energingas notas" Lenkijai, kad ši nepultų Lietuvos. Po to, kai generolas L.Żeligowskis užėmė Vilnių, Tiškevičiaus ir Milašiaus likimai susiklostė skirtingai. Tiškus buvo su triukšmu atleistas iš tarnybos, kadangi vienu metu prasitarė, jog lietuviai dėl ištikusios nesėkmės patys kalti, nes "intrigavę su bolševikais", o Milašius… pasinėrė į poezijos rašymą, ir tai, regis, padėjo jam išsaugoti tarnybą.

1921 m. Milašius buvo įtrauktas į Lietuvos delegaciją deryboms su Lenkija, tarpininkaujant Tautų Sąjungos atstovui Pauliui Hymansui. Po Sovietų Rusijos ir Lenkijos susitarimo Rygoje 1920 m. rudenį tapo akivaizdu, kad nėra galimybių jėga išstumti Lenkijos iš Vilniaus, kartu neatveriant kelio bolševikams vėl judėti į Vakarus. Kita vertus, Tautų Sajungoje buvo atsižvelgta į Vilniaus svarbą Lietuvai. Todėl pagal sutaikymo projektą Vilnius turėjo būti priskirtas prie Lietuvos, tačiau pačią Lietuvą numatyta suskaldyti į šveicariško tipo kantonus ir stipriai susieti su Lenkija, kaip garantu, kad Lietuva nenudreifuotų į Rytus. Kadangi lietuviai priešinosi Lietuvos suskaldymui ir jos susiejimui su Lenkija, pacifikacinis projektas evoliucionavo: Lietuvos integralumas su Vilniumi sustiprintas, o garantu šalia Lenkijos turėjo tapti ir pati Tautų Sąjunga. P.Hymansas (su britų iniciatyva) konfidencialiai patarė Lietuvos delegacijai projektą priimti, tikintis, kad, jeigu projektui pritars ir visa Tautų Sąjunga, Lenkija taip pat bus priversta sutikti, - nors ji iš principo priešinosi idėjai grąžinti Vilnių Lietuvai.

Lietuvai iškilo sunki dilema: projekto priėmimas siūlė formalią taiką, tačiau kartu lietuviams inspiravo grėsmės jausmą, kad didėsianti Lenkijos (lenkų) įtaka, projekto atmetimas reiškė izoliavimosi nuo Vakarų perspektyvą ir karo pavojaus grėsmę. Milašius aktyviai stojo už projekto priėmimą. Atvykęs į Kauną, jis įsitraukė į agitacinę kampaniją ir, galima teigti, - rizikavo galva. Bet kadangi už projekto priėmimą pasisakė dauguma Lietuvos diplomatų, projekto priešininkai savo auka pasirinko Lietuvos delegacijos vadovą Ernestą Galvanauską. Po bombos sprogimo E.Galvanauskas liko gyvas, tačiau pacifikacijos šalininkų gretos pakriko, ir Lietuva Tautų Sąjungos projektą atmetė. Kartu Lietuva užėmė aklino uždarumo bei karo padėties poziciją Lenkijos atžvilgiu, o Lietuvoje įsibėgėjanti žemės reforma liudijo, kad moderniems lietuviams tuo metu svarbiausias uždavinys buvo įveikti lenkų dominavimą - tiek ūkyje, tiek kultūroje.

Tačiau Milašius tarnybą išsaugojo. 1922 metais Paryžiuje jis toliau rūpinosi Lietuvos pripažinimo klausimu (nes tuo metu Lietuva vienintelė iš naujų Europos valstybių dar neturėjo didžiųjų Santarvės valstybių de jure). Tik Milašiaus pastangos ėmė įgauti kone komišką pobūdį. Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje Milašiui kartkarčiais būdavo pareiškiama, kad Paryžius esą pasiruošęs pripažinti Lietuvą, tik Londonas tam nepritariąs. O kai Lietuvos diplomatai imdavo aiškintis, įsitikindavo, kad pagrindinės kliūtys glūdi visgi Paryžiuje.

1922 m. liepos 13 d. Milašius gavo pranešimą, kad Santarvės valstybės (Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija, Japonija) pasiruošusios pripažinti Lietuvą, bet su sąlyga, jeigu Lietuva atidarysianti Nemuno upę Lenkijos tranzitui. Taigi didžiosios valstybės vėl ėmė spausti Lietuvą siekdamos panaikinti karo židinį. Tik priešingai nei 1921 metais dabar Lietuva turėjo taikytis su Lenkija be perspektyvos gauti Vilnių. Sunku pasakyti, kaip būtų pasielgusi Lietuva, tačiau netrukus po gautos vienos grupės didžiųjų valstybių spaudimo notos Lietuva sulaukė paramos iš kitos grupės - Vokietijos, Sovietų Rusijos ir net JAV (liepos 28 d. Vašingtonas paskelbė, kad pripažįsta Lietuvą be sąlygų). Todėl Lietuvos atsakymas Santarvei dėl Nemuno internacionalizavimo buvo neigiamas ir netgi įžūlus.

Įdomiai elgėsi Milašius. Gavęs Lietuvos atsakymą Santarvei, jis, užuot įteikęs jį Prancūzijos vyriausybei oficialiai, parodė jį prancūzams neoficialiai ir, pamatęs jų neigiamą veido išraišką, ėmėsi įkalbinėti Kauną, kad šis sušvelnintų notos turinį. Atrodo, Milašiaus bijota, kad Lietuva nenuolankia savo pozicija gali prarasti galimybes gauti iš Santarvės Klaipėdą. Milašius, aišku, nežinojo, kad Kaune tuo metu jau brendo alternatyvinis Klaipėdos klausimo sprendimas.

Šiaip ar taip, Lietuva, nesutikusi atidaryti Nemuno, visgi gavo Santarvės de jure. Tačiau šiuo atveju situacija įdomi tuo, kad išryškėjo viena Milašiaus, kaip diplomato, savybė: jis nebuvo pasiruošęs priešintis Paryžiaus politinei linijai, nors toji linija aiškiai nesutapo su Lietuvos. Čia galima pasakyti, kad kitam Lietuvos diplomatui Jurgiu Baltrušaičiui taip pat buvo būdinga minėta savybė. Tik šis vengė prieštarauti Maskvos linijai. Baltrušaičiui ta savybė, regis, padėjo, kad jis nepakeičiamas išbūtų savo poste kone dvidešimt metų. Tuo tarpu Milašius po 1922 m. diskusijos dėl pripažinimo ėmė prarasti savo pozicijas.

Taigi galima būtų reziumuoti Milašiaus, kaip diplomato, laimėjimus. Kai reikėdavo suvokti bendrus globalinius procesus, Milašiaus nuomonė sutapdavo su modernios Lietuvos interesais. Tačiau, susidūręs su konkrečiomis to meto detalėmis, Milašius įtampos nebeišlaikė. Nuo 1922-ųjų rudens, iškilus rimtesniam reikalui, Kaunas jam į pagalbą ėmė siųsti tai Petrą Klimą, tai Vaclovą Sidzikauską, tai vėl Klimą... Kol galiausiai 1925 metais Milašius nuo atsakingų pareigų buvo galutinai nušalintas. Tiesa, švelniai, ne taip, kaip Tiškevičius. Milašiui buvo paliktas ypatingas "garbės patarėjo" vaidmuo. Nenuostabu - juk vien Milašiaus pavardė teikė Lietuvos įvaizdžiui patrauklų atspalvį.

Tuo tarpu pats Milašius, nors ir sekdamas tarptautinius įvykius, vis labiau niro į spiritizmą ir net ėmė reikštis nauja savo kokybe - Lietuvos bei pasaulio ateities pranašystėmis. Nors šiandien tos pranašystės gali kartais atrodyti panašios į kliedesius, vis dėlto dėmesio verti atrodo du motyvai: pirma, kad pasaulį ištiks baisus sukrėtimas, t.y. karas, antra, kad Lietuva, praryta karo liepsnų, po kurio laiko vėl atgims - kaip garbinga bei reikšminga veikėja.

Žinant, kokia krizinė situacija buvo susidariusi Rytų Europoje, karo numatymas neturėtų stebinti. Logikos turėjo ir Lietuvos ateities pranašavimai. Prisiminus 1919 m. Milašiaus nupieštą Europos geopolitinį paveikslą, galima spėti, kad jau XX a. pradžioje Milašius matė amžiaus pabaigos Europos politinio žemėlapio kontūrus. Tokiame kontekste ir Milašiaus sąlytis su pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatine tarnyba atrodo pakankamai logiškas.

Publikaciją remia

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:36:37 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba