Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-05-31 nr. 2901

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vidmantas Elmiškis.
SU "SUTELKTINĖS" ŽENKLU
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• TEATRAI1
• KINO TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

OSKARUI MILAŠIUI - 125 
• ČESLOVAS LAURINAVIČIUS.
LIETUVOS DIPLOMATAS

AKTUALIJOS 
• Viktorija Daujotytė.
APIE HUMANISTIKĄ IR JOS STRATEGIJAS
3
• POETO PAGERBIMAS

POEZIJOS PAVASARIO KONFERENCIJA 
• BARBARAS AR INTELEKTUALAS?
• IŠ BARBARŲ ISTORIJOS
• KENTAURŲ ŽEMĖ

POEZIJOS PAVASARIO ĮSPŪDŽIAI 
• Alfonsas Bukontas.
IR KALNE, IR VELNIO DUOBĖJE
1
• Stasys Stacevičius.
BIRŽŲ TVIRTOVĖJ IR KRIAUNŲ RAGANOS ŽEMĖJ
1
• Rimvydas Strielkūnas.
UŽUPYJE
9
• Vitalijus Asovskis.
POEZIJA NEBIJO KONKURENCIJOS
• Vladas Braziūnas.
GERA, KAI GERA. KAIP VIEVY IR ELEKTRĖNUOS
2
• Eglė Juodvalkė.
ZABARIJA
2
• Dainius Gintalas.
ŽEMAITIJOS VIEŠKELIAIS, AUKŠTAITIJOS RŪKAIS
1

POEZIJA 
• POEZIJOS PAVASARIS
• Paulina Žemgulytė.
BAIGIAMASIS VAKARAS
• KONFERANSJĖ.
PO DVARUS, IR NE TIK
• ATSISVEIKINANT SU BIČIULIU
• Juodas Gaidys.
ALGIMANTAS BALTAKIS
5
• Delweddu"r Dyhymyg/Imaging the Imagination/ Vaizdijant vaizduotę.
META
• Blodeuvedė*.
GWENALLT LLWYD IFAN
• Vienspalvis Limbas.
DOUGLAS HOUSTON
2
• MALCOLM PARR
• MENNA ELFYN
• ROBERT MINHINNICK
• ELINOR WYN REYNOLDS1
• PENNY ANNE WINDSOR
• HILARY LLEWELLYN-WILLIAMS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
NEUŽMIRŠKITE, BROLIAI

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
TAPYBA, SPALVOS IR MUZIKA
2
• Ignas Kazakevičius.
JAUNŲJŲ MENININKŲ ŽVILGSNIU
• Rasa Janonytė.
"LIETUVOS DAILĖS ISTORIJOS" VADOVĖLIS

TEATRAS, KINAS 
 Ridas Viskauskas.
TEATRAS VAIKAMS PRASIDEDA NUO SUAUGUSIŲ
1
• SUSITIKIMAI SU KIRA MURATOVA

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS

SKELBIMAI 
• 1
• 2
• 33

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
O JOS VIS DĖLTO DARO SAVO!

TEATRAS, KINAS

TEATRAS VAIKAMS PRASIDEDA NUO SUAUGUSIŲ

Ridas Viskauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija

Teatrų vaikams ir jaunimui asociacija Lietuvoje ASSITEJ gegužės 16-19 d. surengė tarptautinį seminarą apie mažų mobilių formų teatro spektaklių plėtrą mokyklose ir panašiose erdvėse. Ta proga Atviros Lietuvos fonde patirtimi dalinosi dramaturgė iš Švedijos Lena Fridell. Pateikiame jos pasisakymo santrauką.

Švedų teatras vaikams kaip išeities tašku remiasi Jungtinių Tautų konvencijos dėl vaikų teisių teiginiu, kad vaikai turi teisę dalyvauti savo šalies kultūriniame gyvenime. Čia svarbus suaugusių požiūris, kiek (ar) leisti vaikams reikštis kaip savo šalies kultūros kūrėjams ir vartotojams. Švedijoje vyrauja nuomonė, kad už vaikų kultūrinį ir meninį ugdymą pirmiausia atsako mokykla.

XX a. pabaigoje vaikų kultūra Švedijoje išaugo. 1974 metais Parlamente įvairios partijos vienbalsiai priėmė dokumentą dėl vaikų teisės į kultūrą (apie 20 procentų šalies gyventojų - vaikai ir jaunimas iki 17 metų). Padidėjus finansavimui (iš visų kultūrai skiriamų pinigų 25 procentai tenka vaikų kultūrai), pradėtos įgyvendinti reformos, kuriomis siekta nugalėti kultūros komercializacijos neigiamas pasekmes ir užmegzti ryšį su visuomenės rizikos grupėmis. Daugiau lėšų imta skirti mokyklų bibliotekoms, vaikų literatūros leidybai, muzikos mokyklų steigimui. O mažuose miesteliuose savo filialus pradėjo kurti valstybiniai teatrai. Jų tikslas - vaidinti vaikams mokyklose. Bet daugiausia vaikams vaidina laisvos trupės. Gaudamos minimalią valstybės paramą, jos pačios sprendžia, kam ir ką vaidinti. Nedidelės laisvos trupės daug gastroliuoja; jų spektaklių scenografija - minimali.

Taigi teatras vaikams, palikęs tūkstantines sales, tapo keliaujančiu teatru. Vengiant statiško ryšio su žiūrovais, imta vertinti artistų ir vaikų artimą akių kontaktą. (Vaikams, sėdintiems didžiulėje salėje, sunkiau sutelkti dėmesį į sceną.) Psichoanalitikai, tyrę teatro ir žaidimo bendrumus, pastebėjo, kad vaikai geba suasmeninti daiktus, greitai keičia vaidmenis, lengvai keliauja iš realaus pasaulio į įsivaizduojamą. Vaikai žaisdami viena detale sukuria visą charakterį (pavyzdžiui, mergaitė, apsiavusi mamos aukštakulnius batus, vaidina "aukštuomenės damą").Tad imta labiau pasitikėti vaikų vaizduote. Vaikų publika - imlesnė, guvesnė. Jie greičiau nei suaugusieji atpažįsta, kas ką spektaklyje vaizduoja.

Žiūrėdama spektaklius vaikams, užsikrečiu jų reakcija ir pamirštu savo problemas. Taip grįžta mano tikėjimas žmonėmis…Rašydama pjeses vaikų teatrui, siekiu, kad tekstas būtų asmeniškas, vaikų išgyvenimus siejantis su realybe. Stokholmo dramos institutas dramaturgų dirbtuvėse akcentuoja meninio išgyvenimo vertę, skatina autorius rašyti nedidaktiškai. Teatrai vaikams neturėtų vengti meninių provokacijų ir sunkių temų. Kokios temos domina vaikus? Tokios, kaip ir suaugusius - meilė, gyvenimas ir mirtis, vienatvė ir draugystė. Vaikai neturi išankstinės nuomonės apie teatrą, į viską žiūri atvira širdimi, todėl kuriantys jiems laisvesni. Beje, vaikui įžengimas į teatrą reiškia spektaklio pradžią. Vaikai spektaklio nelaukia. Todėl teatras juos turi deramai sutikti.

Pastarieji metai švedų visuomenėje - permainų laikas. Šalis tapo kultūriškai nevienalytė. Padaugėjo pabėgėlių, emigrantų iš musulmonų kultūros šalių. Teatrui kilo poreikis susipažinti su nauja publika, ištirti jos patirtį, požiūrį į kalbą, gyvenimo sąlygas. (Kalbos požiūriu mūsų teatras konservatyvus.)

Kaip pritraukti publiką? Pirmiausia reikia sudominti suaugusius, ypač mokytojus. Jie, atsakydami už meno vartojimą mokyklose, turi mokėti vertinti ir analizuoti spektaklius. Teatrai organizuoja mokytojams kursus, paskaitas, kviečia žiūrėti generalines repeticijas. Švedijoje savivaldybės remia mokyklose organizuojamus kultūros renginius. Beje, laisvųjų teatrų bilietai brangesni nei valstybinių. Dramos būrelių ar teatro pamokų mokyklose nėra - per brangu. Būreliai veikia savivaldybių remiamuose kultūros centruose. Jei mažės dotacijos kultūrai ir švietimui, mažės ir vaikų galimybės kurti bei vartoti kultūrą. Todėl kiekvienais metais, svarstant biudžetą, tenka ragais ir nagais muštis dėl pinigų, ieškoti būdų, kaip paveikti politikų sprendimus…

* * *

Gegužės16-17 d. Teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos Lietuvoje kvietimu švedų teatras "Regionteatern" Vilniuje vaidino spektaklį "Jaučiuosi pamišęs".

Mūsų dramos teatruose kamerinės erdvės spektaklius vaikams galima būtų suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Vyrauja požiūris, kad spektaklis vaikams - linksmas muzikinis reginys didelėje scenoje. Kitas kraštutinumas - painus spektaklio siužetas su "dviguba ekspozicija", gausybe veikėjų, veiksmo vietos ir laiko kaita, filosofinėmis idėjomis, kultūrinėmis asociacijomis ir teksto žaisme. Svečiai iš Švedijos parodė nepretenzingą kamerinį spektaklį. Nilsas (Jurgenas Anderssonas), gero būdo, bet vienišas žmogutis, ieško pamesto bato, o sutinka muzikantą Gubeną (Janas Lindellis). Spektaklyje pasakojama, kaip juodu susidraugauja. Mat iš pradžių Nilsas, it mažas vaikas (o spektaklis ir skirtas ikimokyklinio amžiaus vaikams), prašo sau daug dėmesio ir įsižeidžia, kai jo neklausoma. O Gubenas nelinkęs nuolaidžiauti. Bet pamažu, įveikdami nesusikalbėjimą, jie prisitaiko vienas prie kito. Muzikantas dalinasi blynais, traukdamas juos iš violončelės, o Gubenas atveria savo lagaminėlio paslaptį - kartoninį teatrą…

Spektaklis vaidinamas ne daugiau kaip 50 žiūrovų. Artistai gauna progą pakalbinti kiekvieną vaiką, po spektaklio jam atminimui dovanoja mažutę programėlę. O tėvai, ko gero, spektaklyje atpažįsta savo rūpestėlius, kylančius, kai vaikai nesutinka elgtis pagal suaugusiųjų valią…

Vizualumo požiūriu spektaklis kuklus. Bet veikėjų kostiumai (su užuomina apie klounus) ir minėta violončelė dailininko sukurti taip, kad pateiktų kuo daugiau mažylius stebinančių stebuklų. Štai violončelėje - aibės durelių, stalčiukų, kuriuos atvėrus ištraukiama armonika, dūdelė, mušamieji… ir net mini keptuvė su blynais. Artistai puikiai dainuoja, muzikuoja gausybe (ir netradicinių) instrumentų, žongliruoja. Stengiamasi vaikų dėmesio neblaškyti. Neretai jis sutelkiamas tik į vieną kokį nors veiksmą ar detalę. Štai Nilsas kvapą užgniaužęs stebi (o su juo ir vaikai), kaip Gubenas, nusiėmęs batą, paišikliu ant pėdos piešia bato kontūrus. Batą, kurį nusiavė, jis tuoj padovanos Nilsui, tuo jį labai pradžiugindamas…

Apibendrinčiau taip: apie svarbius vaikams (ne kūrėjams, kaip pas mus kartais pasitaiko) dalykus švedų teatralai kalba paprastomis priemonėmis, intymia intonacija ir su humoru.

 

Skaitytojų vertinimai


28152. guste2006-06-11 20:24
negalejau nepastebeti kai kuriu neatitikimu... t.y. spektaklyje buvo ne violancele, o kontrabosas... hm...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:36:33 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba