Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-03-11 nr. 3322

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALIS BALBIERIUS.
Viduržiemio ekvinokcija
26
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Lietuvių PEN centro metinė konferencija

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• GRAŽINA AKELAITIENĖ, AUŠRA KAIKARYTĖ.
Kad kalba taptų gyvenimo duona
13
• VYTAUTAS RIMŠA.
Kristijono Donelaičio „Metai“ – visuomenei ir mokykloms
5

LITERATŪRA 
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Guriniai, III
7

POKALBIAI 
 Ekspertus kalbina JURGITA MIKUTYTĖ.
2010 metų verstinės knygos
6

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatriniai paauglių psichikos tyrinėjimai

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Nepaklūstantys protui jausmai ir geismai
1
• Tarptautinis trumpo metro filmų festivalis Šiauliuose

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Dizainas, koncepcija, meniškumas
1

FOTOGRAFIJA 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Vilniaus fotografija: netekčių istorijos
4

MUZIKA 
• ŽIVILĘ RAMOŠKAITĘ kalbina RITA NOMICAITĖ.
Gyvenimo greitkelyje su klasika ir folkloru
3
• SIGITAS MICKIS.
Loreta Narvilaitė. „Šauksmas-šviesa“

PAVELDAS 
• JUOZAS GALKUS.
Žvilgsnis į dailininko Leono Lagausko pedagoginius darbus

POEZIJA 
• ARVYDAS GENYS.
Žiemos laiškai
3

PROZA 
• ROSANA LUKAUSKAITĖ.
Decunde
35

VERTIMAI 
• DONALD BARTHELME.
Robertas Kenedis,
išgelbėtas nuo paskendimo

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kančia
56

AKTUALIJOS 
• Ir vėl Kaziukas!4

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

IN MEMORIAM 
• ANTANINA MACKEVIČIŪTĖ-BARČIENĖ
1926 – 2011
1

DE PROFUNDIS
iš gatvės koanų: jei nebuvo ledonešio,
vadinasi, taip nieko ir nebuvo
 
• TEODORAS ČETRAUSKAS.
Mekenija – 8.
2

POKALBIAI

2010 metų verstinės knygos

Ekspertus kalbina JURGITA MIKUTYTĖ

[skaityti komentarus]


        Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga antrus metus rengia Metų verstinės knygos rinkimus. Projekto tikslas – padėti skaitytojams, bibliotekoms, knygynams atsirinkti reikšmingus pasaulio literatūros kūrinius, skatinti skaityti. Sykiu siekiama pristatyti ir populiarinti grožinės literatūros vertėjo profesiją. LLVS ekspertai – dr. Dalia Zabielaitė, Jurga Katkuvienė, Giedrė Kazlauskaitė, dr. Manfredas Žvirgždas, Rasa Drazdauskienė – iš visų 2010 m. išleistų grožinių verstinių knygų atrinko šešias. Apie šiais metais rekomenduojamas knygas ekspertus kalbina JURGITA MIKUTYTĖ.


Jurgita Mikutytė. Iš Nacionalinės bibliotekos gavome dar trumpesnį 2010 m. verstinių knygų sąrašą nei 2009-aisiais. Kokį įspūdį apie pastaruosius leidybinius metus susidarėte? Ar buvo iš ko rinktis?

Giedrė Kazlauskaitė. Kalbu kaip paprasta vartotoja – ateini į knygyną, matai naujienas, knygas, sumestas į stirtas, blizgančius viršelius... Orientuotis imi tik tada, kai atkreipi dėmesį: štai čia yra geras vertėjas, susigraibai informaciją iš laikraščių, interneto, iš skaitančių bičiulių, – tada tarsi ir pamatai, kad rinktis yra iš ko. Bet iš pirmo žvilgsnio nesimato nieko. Geros knygos paskęsta blizgančių viršelių kaugėje. Net profesionalui sunku pamatyti, kur jos yra.

Jurga Katkuvienė. Taip, šiemet sąrašas buvo mažesnis. Todėl greičiau išsirinkome svarstytinas knygas – tas, dėl kurių pradėjome ginčytis ir iš kurių rinkome aktualesnes, įdomesnes. Net ir ilgasis sąrašas šiemet nėra toks jau ilgas. Knygų, išties vertų dėmesio, nėra labai daug. Pernai turėjome apie 40 knygų, į kurias jau privalėjome atkreipti dėmesį, iš kurių rinkomės, dabar jų buvo tikrai mažiau.


J. M. Ar buvo sunku išrinkti trumpąjį sąrašą? Ar labai skyrėsi nuomonės – dėl kurių knygų labiausiai ginčytasi? Ką galima pasakyti apie jų meninę vertę, ar galima palyginti?

J. K. Šešetuko knygos tikrai nėra lygiavertės. Jos skiriasi ir tematika, ir kalbos pobūdžiu, kai kurios – ir žanru. Tačiau jos visos atitinka geram literatūros kūriniui keliamus kriterijus.

G. K. Man lyderiai buvo Herta Müller ir Grahamas Swiftas.

J. K. H. Müller knyga „Amo sūpuoklės“ ir man buvo neginčytina lyderė, nes vertinga ne tik tematika, bet ir kalbos kokybė. Už tai ji ir gavo Nobelio premiją 2009 m. – už savo žodžio galią. Ir, man atrodo, šioje knygoje – ir Antano Gailiaus vertime – tai labai aiškiai matoma. Ši knyga sukėlė turbūt mažiausiai ekspertų ginčų.

G. K. Kita vertus, gavusiųjų Nobelio premija buvo ir daugiau... Nobelio premija tikrai neįpareigoja atiduoti visų laurų.

D. Z. Taip, apdovanotųjų Nobeliu buvo ir daugiau – Orhanas Pamukas, José Saramago. Bet H. Müller išskyrėme iš visų kitų. Tas romanas labai vertingas ir dėl puikios vertimo kokybės. Juk šis kriterijus Metų verstinės knygos projekte yra gan svarbus. Nes, atrinkinėdami knygas, pastebėjome ir tokių atvejų, kai vertimai buvo silpnoki. O juk H. Müller ypatingą poetinę prozą išversti turbūt nėra labai lengva.

G. K. Mes ginčijomės dėl Elif Shafak „Stambulo pavainikės“ ir Kadero Abdolah „Mečetės namų“.

R. D. Taip, „Stambulo pavainikė“. Tai vienas iš tų kūrinių, kurių vertę įrodys laikas, bet tai – viena iš knygų, kokių Lietuvoje nerašoma ir verčiama nelabai daug. Jos labai stipriai susijusios su tikrove, tam tikru laiku, vieta ir tam tikromis problemomis. Ir sykiu nėra publicistinės. Publicizmu jos kaltinti negalima, gal nebent lengvumu ir –­ šiek tiek – parodomuoju populizmu, nors vėlgi nepasakyčiau, kad tai didelis trūkumas. Man ši knyga įdomi kaip pavyzdys, kaip literatūroje gali būti perteikiamos kasdienės realijos. Kokią išliekamąją vertę ji turi – pažiūrėsime, bet problemos įdomios, įdomiai iškeltos, patrauklūs charakteriai ir pats pasakojimas – na, gal ir su išlygomis, ne taip kaip H. Müller knyga, bet šešetuko ji tikrai verta.

M. Ž. Aš taip pat sutikčiau, kad E. Shafak „Stambulo pavainikė“ yra verta būti šiame sąraše. Dėmesio centre – dabarties momentas, nors nesivaikoma dirbtinių aktualijų, suformuotų žiniasklaidos, pasitelkiami pasakų, mitų motyvai, turkų ir armėnų kulinarinių tradicijų „metakalba“ – visa tai labai gražiai suderinta. Man regis, skaitytojo susidomėjimą turėtų žadinti ir romano stilius, dialogai, aiški, bet nebanali siužeto linija. Aišku, galima prikišti, kad Vakarų ir Rytų priešprieša šiek tiek dirbtinai forsuojama, bet iš esmės knyga turi išliekamąją vertę.

G. K. Bet taip išgyrus „Stambulo pavainikę“, kyla klausimas – kodėl nekalbame ir apie O. Pamuko „Nekaltybės muziejų“? Juk viskas, kas paminėta, tinka ir jam.

M. Ž. O. Pamukas turi daug privalumų. Bet jo knygoje pernelyg aiškiai akcentuojamas literatūriškumas...

R. D. Būtent!

M. Ž. ...sekama Marceliu Proustu, Jamesu Joyce’u, moderniąja XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Vakarų klasika. Ir tai kartais stabdo siužeto plėtotę.

J. K. Pernai O. Pamukas gavo vertingą įvertinimą – skaitytojai „Stambulą“ išrinko metų verstine knyga. Ir šįkart buvau labai nusivylusi jo pataikavimu skaitytojams, pristatant egzotiškos Turkijos gyvenimo peripetijas. Kontrastas tarp jo knygų – knygos apie Stambulą ir šios meilės istorijos – nuvylė. Atrodo, kad jis gali ir geriau.

Šiuo atveju K. Abdolah „Mečetės namai“, kurią irgi įtraukėme į šešetuką, būtų labai panaši – autorius emigravęs iš Irano, rašo apie tam tikro laikotarpio iraniečių šeimos gyvenimą, istorines ir asmenines peripetijas. Jo tikslas taip pat yra supažindinti, pats to neslepia: jam šie įvykiai skaudūs, aktualūs, ir jis nori tai pasakyti pasauliui. Bet klausimas – kokiu kodu tai bandoma padaryti? „Mečetės namuose“ egzotiškumas nėra specialiai brukamas. Net kalbos stilius, forma parenkami pagal surų rašymą. Man tai tikrai atrodo žymiai „šviežiau“, suprantamiau, įdomiau nei O. Pamuko „muilo operinė“ meilės istorija.

R. D. Toks akivaizdus Rytų ir Vakarų konfliktas. Vienas mėgina būti vakarietiškesnis nei yra, kitas – rytietiškesnis. Rašoma apie Iraną klasikine forma, pagal suras ir t. t. – ar tai nėra perdėtas pataikavimas Vakarų skaitytojui?

J. K. Taip, orientacijos į vakarietišką skaitytoją jis ir neneigia. Juolab kad ir rašo olandų, o ne gimtąja kalba! Bet klausimas, ar tu rašai žinodamas, kokius stereotipus turi vakarietis, norėdamas juos demaskuoti, ar rašai tiesiog pasakodamas...

R. D. Gal tai lemia nuoširdumas?

J. K. Gal nuoširdumas, gal motyvacija...

G. K. O Ugo Riccarelli’o „Tobulas skausmas“? Man jis pasirodė kiek retrogradiškas, t. y. senamadiškas, parašytas klasikiniu būdu – viskas pernelyg tvarkinga. Pavyzdžiui, Philipo Rotho „Apmaudas“ –­ kur kas „šviežesnė“, drąsesnė knyga.

M. Ž. Pirmiausia pakeri „Tobulo skausmo“ stilius. Toks poetinis kalbėjimas prozoje lietuviui yra gana artimas ir savas, bet lietuviai rašytojai dažnai juo piktnaudžiauja. Šios knygos siužetas aiškus ir ryškus, o XIX–XX a. klasikinės prozos mokykla dar nėra pasenusi, ji verta atgimimo. Praktiškai visos mūsų atrinktos knygos yra gana toli nuo postmodernizmo ir eksperimentavimo. Ir šis prozos modelis man pasirodė gana gyvybingas. Ši knyga – giminės pasakojimo pavyzdys, nuosekli istorija be jokių eksperimentų –­ su visais visuomeniniais, politiniais, šeimos įvykiais ir giliuoju mitologiniu podirviu. Manau, kad knyga tikrai yra vientisa ir verta įtraukti į sąrašą.

J. K. Ji turbūt ne vienam skaitytojui primins Garcíos Gabrielio Márquezo „Šimtą metų vienatvės“. Kadangi magiškasis realizmas iš literatūros kanono tikrai nesitraukia, itališkas jo variantas nekliudys skaityti šios knygos. Ypač įdomi antroji knygos dalis, kurios ašis – pagrindinė herojė. Man ją skaityti buvo tiesiog tobula.

D. Z. Jurgos minėtas magiškasis realizmas čia labai gražiai susietas su istoriniu žanru. Istorinė plotmė yra labai gyva, labai tikroviška, magiškajam realizmui suteikia sodraus tikroviškumo atspalvį. Tuo šis romanas ir unikalus, išsiskiriantis iš kitų šešetuko knygų, kurios daugiau yra klasikinio romano, klasikinio realizmo atgimimas.

J. K. O Philippe’o Claudelio „Pilkosios sielos“ ir Grahamo Swifto „Vandenų žemė“ man pasirodė gana panašios. Labai apibendrintai galima pasakyti, kad jos abi vynioja detektyvinę intrigą, žingsnis po žingsnio artėdamos prie visiškai netikėtos atomazgos, todėl abu romanus perskaičiau panašiai. Mane nustebino abiejų knygų kinematografiškumas, piešiamas aplinkos vaizdas, turintis labai paveikią nuotaiką. Tik „Vandenų žemė“ gal kiek spalvingesnė.

D. Z. Na, „Pilkosios sielos“ įdomios tuo, kad rašytojas labai gražiai sujungia detektyvo ir istorinio romano žanrus, o detektyvine intriga gražiai žaidžiama iki pat pabaigos. Bet tai nėra detektyvas mums suprantamiausia, įprasta prasme; jis vyksta žmogaus dramų, o ne detektyvinių sąmokslų ar nuotykių plotmėje. Labai gražiai, pasitelkiant detektyvą, gilinamasi į amžinas žmogaus gyvenimo ir sielos problemas. Labai taupus stilius –­ nedaugžodžiaujant spalvingai kalbama apie rimtus dalykus. Galime sakyti, kad šiame romane vaizduojama ir tamsioji gyvenimo pusė. Bet kartu tai, ką Ph. Claudelis daro, yra svaru ir pamatuota – gyvenimas tamsus, bet toje tamsoje yra ir šviesių, gražių dalykų. Visa tai ir „užkabina“ šiame kompaktiškame, glaustame ir kartu dinamiškame romane.

G. K. Ačiū Dievui, kad šiame romane yra šiek tiek grotesko, kuris gelbėja nuo niūrumo. Išryškėja ironiškų detalių, kurios ištraukia siužetą iš nevilties, tragizmo ir palaiko skaitymo intrigą. O G. Swiftas man iš tikrųjų patiko. Tai grynai britiška knyga, su labai įdomiu siužetu, įvairiais persipynimais ir ekstremaliomis temomis – kraujomaiša, nelegalūs santykiai, abortas ir panašiai. Visa tai gan švelniai, subtiliai įpinama į sustingusį Rytų Anglijos gyvenimą. Ir, aišku, L. Jonušio gražiai išversta. Pats pasakojimo stilius labai poetiškas, su originalia introspekcija, aliuzijomis į pasaulio istoriją. Šis romanas toks pat stilingas ir įtraukiantis, kaip ir H. Müller „Amo sūpuoklės“. Man jis – antroje šio šešetuko vietoje.


J. M. Sudarėme ir „ilgąjį“ sąrašą iš knygų, nepatekusių į šešetuką, bet vis tiek vertų skaitytojų dėmesio. Kokios tai knygos?

G. K. Jurga minėjo, kad U. Riccarelli’o romanas yra magiškojo realizmo atšvaitas, o man Philipo Rotho „Apmaudas“ yra šiek J. D. Salingerio atšvaitas. Autentiškas atšvaitas, ne epigonizmas. Tai jauno žmogaus knyga su labai gražia ateistine linija. Tai literatūroje pasitaiko retai – paprastai religinės temos būna ideologinės, labai įtemptos, o čia ateizmas reiškiamas kaip reta niuansuotai. Todėl šią lektūrą itin siūlyčiau į dievoiešką pasinėrusiems jaunuoliams, siejantiems save su ateistais.

J. K. O mane nustebino, kad nemažai ilgojo sąrašo romanų buvo lygiaverčių. Nebūtinai labai neįprasti, bet įdomūs skaityti. Pvz., Jaceko Dehnelio „Lialė“. Labai džiaugiausi šia knyga – jau antri metai džiaugiuosi išversta lenkų literatūra. Pernai trumpajame sąraše buvo Wies­ławo Myśliwskio „Traktatas apie pupelių gliaudymą“. Man „Lialė“ darkart patvirtino, kad lenkai turi aiškią, tvirtą rašymo tradiciją. J. Dehnelis – jaunesnės kartos rašytojas, W. Myśliwskis – vyresnės, bet jie tęsia, kuria vieną liniją.

Dar džiaugiuosi Serhijo Žadano knyga „Anarchy in the UKR“ – nors viršelyje parašyta, kad tai esė knyga, pats autorius ją vadina romanu. Puikiai parašytas sovietinės Ukrainos realybės, tikrovės, atmosferos, išgyvenimų dokumentas, liudijimas. Jis man atrodo mums artimas, suteikiantis atpažinimo, lyginimo su savomis patirtimis džiaugsmo ir malonumo. Labai geras Vytauto Dekšnio vertimas. Taip pat jau minėtas Ph. Rotho „Apmaudas“ – puiki, verta dėmesio knyga. Visos šios knygos tam tikra prasme buvo ant ribos – dėl jų ginčijomės, vieniems labai patiko, kiti vertino skeptiškiau.


J. M. Kaip ir Milorado Pavićiaus „Chazarų žodynas“ – ne kiekvieno skoniui, bet yra žmonių, kurie jį labai vertina...

J. K. ...čia svarbus vertimas – knygoje labai daug kalbos žaismo.

R. D. Taip, reikia kalbėti apie du kriterijus – svarbi ne tik meninė vertė, bet ir vertimas. Kad ir Arto Paasilinnos romane „Kaukiantis malūnininkas“. A. Paasilinnos gerbėjų Lietuvoje tikrai yra, išleidžiama nebe pirma jo knyga. Atpažįstamas autoriaus stilius, humoras. „Kaukiantis malūnininkas“ ypač žavus tuo, kad, prisidengęs netašyto, visiškai kaimiško pasakotojo kauke A. Paasilinna aptarinėja visai ne netašytus, o subtilius dalykus. Visuomenėje nepritampančio žmogaus tragizmas – suomių mėgstamas, kraštutinis tragizmas jų kūryboje persiverčia į komizmą ir taip pat sėkmingai grįžta atgal. Knyga daug gilesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, o iš pirmo žvilgsnio ji atrodo tiesiog labai simpatiška. Ir čia pabrėžčiau tikrai gerą vertimą, nes tas kaimiškas, ūkiškas realijas tikrai ne taip lengva perteikti šiuolaikiniam vertėjui.

Kita ilgojo sąrašo knyga – Andreï’aus Makine’o „Moteris, kuri laukė“. Kaip reta skaidrus romanas, nors turintis ir naivumo. Bet tai kompensuoja pasakojimo svajingumas – tai A. Makine’ui itin būdinga, jis pasakoja prisiminimus kaip per miglą, peržengdamas laiko ir vietos barjerą. „Moteris, kuri laukė“ – vienas romanų, kuriuos nėra sunku skaityti. Jis – apie jausmus, o apie tai rašyti nėra lengva, nors visai reikalinga.

M. Ž. Ir dar – apie Harry’o Mulischo „Zygfridą“. Tai pernai miręs olandų literatūros klasikas, vienas žymiausių Olandijos rašytojų. Romane aktualizuojama, atrodytų, nusibodusi Hitlerio tema, bet rašytojas sugeba ties popso riba balansuojančią temą ištempti iki filosofinio matmens, kartu kurdamas įtaigų trilerį – yra ne tik peno apmąstymams, bet ir įtempto siužeto, nuolatinių istorinių aliuzijų. Istorija pasakojama netikėtai, įvedant šiek tiek mistikos, pateikiant intelektualiai.

D. Z. Tai gana kompaktiškas romanas. Pasakojama juk ne tik apie Hitlerį –­ pirmoje knygos dalyje kalbama apie rašytoją, atvykstantį į Vieną pristatyti vieno savo romanų. H. Mulischas pasako labai daug dalykų – ir apie romano veikėjo rašytojo, ir apie Hitlerio gyvenimą. Pasako savitai, nuo šviesios aristokratiškos nuotaikos, kuri supa veikėją rašytoją, pakopa po pakopos leisdamasis žemyn į tamsias Hitlerio valdas. Keičiasi ir stilius, ir pasakojimo nuotaika. Tai – gana vykęs romanas. Galų gale, kas gi dabar skaito tas storas knygas – o tokios glaustos knygos ir gilios, ir patrauklios.

J. K. Taip, įdomu, kad Hitleris – neišsemiama tema. Šis fenomenas vis traukia žmones.


J. M. Ar buvo garsių autorių kūrinių, kurie nepateisino lūkesčių? Arba užsienyje labai populiarių naujų vardų, kurie nepadarė įspūdžio?

G. K. Pavyzdžiui, José Saramago –­ „plastmasinis“.

J. K. Tikėjimo tiesų ginčai ir dialogai –­ banalūs. Na, kaip autorius jis turi labai stiprią „rašymo ranką“, kalbos galią. Tai jaučiama ir jo „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“, ypač pradžioje – gal kiek Thomo Manno stilius, sodrus, gilus pasakojimas. Bet kritikos neatlaiko jo problematika, velnio ir Dievo susitikimas, dialogas, kuris neaišku kodėl yra plėtojamas. Pasakyti, kad šalia velnio visada yra Dievas – neužtenka.

G. K. Šis romanas man lyg kokia ekranizacija, kaip Vinco Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“. Dar atmetėme Woody Alleną – jo knyga „Diagnozė: nepakaltinamas“ labai padrika. Atskirai, pvz., laikraštyje, tie fragmentai atrodo gerai, bet kaip vientisa knyga – nelabai.

J. K. Kaip intelektualiniai anekdotai. Skaitai, įdomu. Bet kai humoro mechanizmą perpranti, žinai, kas bus toliau, kaip galiausiai išsispręs paradoksas, – nebeįdomu. Anekdotus jis pasakoja gerai, bet tai nėra sukrečiantys literatūros „perliukai“.

R. D. Kita neįtraukta knyga – Murielės Barbery „Ežio elegancija“, užsienyje labai populiari, verčiama. Beje, komiškai atrodo tos pačios autorės „Gurmanizacija“ – gal 30 puslapių mažulytė knyga, kurioje gurmaniškumui suteikiamas filosofinis pagrindas. Man buvo įdomu pažiūrėti, kaip lietuviškame kontekste atrodys „Ežio elegancija“ – ir, ko gero, tarp kitų knygų ji išmėginimo neišlaiko. Ne vien todėl, kad vietomis nekaip išversta. Didelei miniai skirtos filosofijos banalumas ypač išryškėja tada, kai ją perkeli į kitą kultūrą. Iš literatūriškos, elegantiškos, prancūziškos erdvės tekstą perkėlus į racionalesnę, kalbėjimo grožis kiek nublanksta ir atsiveria tai, kas mažiau patrauklu.

M. Ž. Ten daug prancūziškų, specifinių paryžietiškų realijų.

R. D. Būtent – ne tiek bendrai prancūziškų, kiek specifiškai paryžietiškų. Pati socialinė situacija yra paryžietiška –­ viduriniosios klasės buržuazinė šeima, vaikų, tėvų gyvenimai.

M. Ž. Tai labai sociologizuotas romanas apie tai, kaip atskiros visuomenės klasės sugyvena ar nesugyvena kartu, kaip viena klasė mėgdžioja kitą. Gal iš dalies tai net marksistinis romanas su socialinio tyrimo užmoju.

J. K. Nemažai ginčų sukėlė bulgarų autoriaus Georgijaus Gospodinovo „Natūralus romanas“. Man knyga patiko: taikliai įvykdomas įdomus kūrinio sumanymas – sudaryti romaną vien iš romanų pradžių, kalbančių tarsi apie nieką, o kartu tarsi ir apie tam tikrą gyvenimo tarpsnį, meilės, santykių krizes. Mane sužavėjo postmodernistinis užtaisas, kurio mes jau lyg ir prisisotinę, bet šiuo atveju jis visai tinkamas. Nors būtent dėl šio romano kilo didelis ekspertų ginčas. Labai įdomu, kad lietuviškai išleistas toks bulgarų autorius, dėl kurio galima ginčytis, „suremti ietis“.

G. K. Man jis neatrodo ypač vertingas ar stebuklingas, bet sąrašo kontekste jis gaivesnis, novatoriškesnis už visus klasikinius romanus. Mane žavi leidyklos drąsa išleisti Rytų Europos autoriaus romano vertimą. Be to, knyga lengvai skaitoma – be kankinimosi, turbūt net žmogui, nemėgstančiam skaityti.

D. Z. Taip, šios knygos paprastumas yra patrauklus – čia galėtume savęs klausti, ar visos vertingos knygos būtinai turi būti sudėtingos, ar paprasta knyga negali būti vertinga?

M. Ž. G. Gospodinovui būdingas pasakojimo fragmentiškumas, gal kiek primenantis Sigitą Parulskį – rašoma tarsi nežinant, kas iš to išeis. Autobiografiškumas paperka skaitytoją, herojaus sutapatinimas su autoriumi iš pradžių atrodo natūralus, bet vėliau ima erzinti – veikėjas nori pateikti savo skyrybų istoriją kaip universalią, visiems reikšmingą, o taip nėra.


J. M. Man atrodo, kad toks rašymas seniai nuvalkiotas, nes jau tiek prirašyta postmodernių romanų pradžių...

J. K. Bet vis tiek svarbu pažymėti, ką minėjo Giedrė – kad leidykla ryžosi spausdinti jau gal ir pavėluotą postmodernizmo knygą, jaunesnio bulgarų autoriaus. Aš džiaugiuosi leidėjų drąsa leisti tokias knygas šalia kitų, komercinių. Ji skirta labiau išprususiam skaitytojui, galinčiam ne tik atpažinti postmodernizmo kodą, bet ir žengti žingsnį toliau –­ pasvarstyti jo teigiamybes, neigiamybes, palyginti, pasidžiaugti, praplėsti savo literatūrinį akiratį.


J. M. Ar buvo tokių knygų, kurias sugadino prastas vertimas? Koks įspūdis apie praėjusiais metais išleistų knygų vertimus?

D. Z. Kai kada galima vertimą įvertinti nelyginant su originalu – kai tekstas dėl vertimo kalbos nepaskaitomas. O jei palygintum su originalu, galbūt pamatytum dar kitų, subtilesnių dalykų. Tokių knygų buvo. Čia reikėtų paminėti Liudmilos Ulickajos „Medėją ir jos vaikus“. Kliuvo šio romano vertimas ir redagavimas, yra palikta rusiškų konstrukcijų. Man gaila šios knygos, nes jei ne vertimas – gal ji būtų kuriame nors sąraše, nes turinys tikrai vertas dėmesio. Kita, jau minėta, knyga – M. Barbery „Ežio elegancija“, kurios vertimas irgi ne iš geriausių. Dar – Hanso Josefo Ortheilio „Troškimas meilės“. Garsaus vokiečių rašytojo sudėtinga knyga – autorius žaidžia muzikinėmis struktūromis, sudėtingomis sintaksinėmis konstrukcijomis. O išversta tarsi „kampuotai“, jau iš pat pradžių vertimas trukdo skaityti knygą.


J.M. O klasikos sąrašas? Ar šiais laikais, kai skaitytojai tiek mažai perka, leidėjai ryžosi naujiems laiko patikrintų kūrinių leidimams?

J. K. Mano galva, klasikos sąrašas išėjo visai nemažas ir neblogas, nors trumpesnis nei pernai. Ypač džiaugiuosi Eliaso Canetti’o knyga „Išgelbėtas liežuvis“, ir tikiuosi, kad sulauksime ir kitų dviejų šios trilogijos dalių. Tokios knygos – atgaiva skaitytojui. Taip pat – Imre Kerté­szas. Tai vengrų klasikas, Nobelio premijos laureatas, beje, taip pat rašęs apie lagerį, tik šįkart – vokiečių Aušvico koncentracijos stovyklą. Tai įdomi knyga, įdomus susitikimas su vengrų literatūra. Ir, žinoma, klasikos sąrašą papildantys Evelyno Waugh „Sugrįžimas į Braidshedą“ ir „Vargingi kūnai“. Šios knygos anglakalbės literatūros mėgėjams turbūt žinomos, bet kitiems –­ malonus atradimas.


J. M. Nustebino ir Fiodoro Dostojevskio anksčiau į lietuvių kalbą neverstų kūrinių leidimas.

G. K. Turbūt ir George’o Orwello knyga „Katalonijai pagerbti: atsiminimai“ reikėtų pasidžiaugti... Man patiko ir Calderónas, lengvai skaičiau, o ir gražiai išleistas. O lyderis, be abejo, yra E. Canetti’s.

J. K. Dar įdomu, kad šiais metais į klasikos sąrašą įtraukėme Alfonso Nykos-Niliūno vertimus – rinktinę „Poezija iš svetur“.

R. D. Apie Sigito Gedos verstą knygą „Dieviškoji komedija. Skaistykla“ bus įvairių nuomonių ir įsitikinimų. Bus manančių, kad visa Dante’s Alighierio trilogija, versta Aleksio Churgino, liks kanonu, nors jai galima daug ką prikišti. Šiems S. Gedos vertimams galbūt galima prikišti kitus dalykus, bet pats faktas, kad į lietuvių kalbą jau antrą kartą išverstas šis pasaulinės literatūros kūrinys, yra vienareikšmiškai geras.

J. K. Taip, čia jau artėjama prie pasaulinių standartų, nes, kaip žinia, klasika turėtų būti naujai verčiama bent kas dvidešimt metų.

R. D. Tai leidžia laisviau kvėpuoti ir citatų rinkėjams. Ir, tikėkimės, čia dar ne pabaiga...

J. K. Dėmesio dar reikalauja Fernando Pessoa poezijos rinktinės vertimas –­ džiugu, nes tai pirmoji rimta pažintis su autoriumi, tačiau knygos dar laukia rimtas vertimo įvertinimas.

M. Ž. Kaip ir A. Nykos-Niliūno vertimai. Atkreiptinas dėmesys į jų istorinį kontekstą. Penktas, šeštas, septintas praėjusio amžiaus dešimtmečiai, egzodo situacija – išeivijoje gyvenantis rašytojas naudojasi savo kalbos, išsivežtos iš Lietuvos, resursais. Jo vertimas – tam tikros vertimo istorijos dokumentas, ir nereikėtų jo vertinti šiandieniais vertimo kokybės kriterijais.

J. K. Turime ir grynos klasikos, kurios vardai įtvirtinti šimtmečių. Bet turime ir Irène’s Némirovsky „Prancūzišką siuitą“, patekusią į kitų laiko išbandymus atlaikiusių knygų sąrašą.

D. Z. Taip, čia įdomus atvejis. Vardas nežinomas kaip kitų klasikos sąrašo autorių, bet taip yra todėl, kad Lietuvoje jis dar neatrastas. Užsienyje, gimtojoje Prancūzijoje, rašytoja gerai žinoma. Įdomu tai, kad ji – žydų kilmės. Žydų literatūrą kartais net ir sunku priskirti kuriai nors valstybei, tai keliaujantys, emigruojantys rašytojai, ir todėl prie vienos ar kitos valstybės klasikos jie sunkiai pritampa. Tačiau rašytojai talentingi. Šis romanas taip pat atrastas tik XXI a., nors parašytas 1941–1942 m. su labai įdomia istorija. Jis laikomas pirmuoju romanu apie Antrąjį pasaulinį karą – ir vertingas, ir įdomus.


Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga kviečia dalyvauti Metų verstinės knygos rinkimuose: skaityti ir balsuoti tinklalapyje www.llvs.lt už vertingiausią 2010 m. šiuolaikinę verstinę knygą.


 

Skaitytojų vertinimai


66723. lasa2011-03-13 19:01
O iš kur R. D. žino, kad A. P. vertimas TIKRAI geras?

66725. terra2011-03-13 19:56
turbūt skaitė

66728. JJ :-) 2011-03-14 01:11
R.D. sako - R.D. žino

66820. Jurate2011-03-17 14:08
Zabielaitė sako, kad Ortheilio "Troškimas meilės" išverstas "kampuotai", vertimas trukdo... Visai ir ne. Gal kritikė neprigirdi ar tiesiog per daug knygų perskaitė ar pervertė. Vokiškų meilės jausmų kalba lietuviškai vingiuoja melodingai, kaip šiuolaikinis sudėtingas,kiek kampuotas ir pernelyg racionalus muzikos kūrinys. Ačiū vertėjai Žemaitaitytei, dabar kaip tik skaitau ir siūlau visiems pavasarį įsimylėjusiems ar išsiskyrusiems. Tikra jausmų anatomija.

66838. rima2011-03-18 10:42
Man irgi keista: pora knygų, kurių vertimus ekspertai vadina gerais, esu skaičiusi ir jose buvo nemažai klaidų - žinoma, ir iš vad. didžiųjų sąrašo. Jeigu vienas iš vertinimo kriterijų - geras vertimas, tai gal ekspertai paprašytų, kad kalbininkas bent po dešimt knygos puslapių perverstų ir pasakytų, ar kalba "sveika". Nejau ir LLVS, kurios veikla iki šiol tikrai stebino efektyvumu, pereina prie formalių žaidimų? "Troškimą meilės" paskaitysiu vien dėl to, kad patikėjau šituo komentaru, o ne ekspertų vertinimais. Geriausia reklama...

66851. Stefa2011-03-18 17:48
O man "Troškimas meilės" nepadarė įspūdžio. Užverčiau ir pamiršau. Kas kita - Riccarelli`o "Tobulas skausmas". Nuostabi knyga. Ir P. Bieliausko vertimas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
21:36:03 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba