Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-03-24 nr. 3088

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Andrzej Bursa.
HAMLETAS
38
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• PRIEŠ IŠSISKIRIANT DAR RŪPĖJO PAKLAUSTI3

AKTUALIJOS 
• Arne Guttormsen.
NETIKINČIŲJŲ DVASINGUMAS
8

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
VISOVĖS ILGESIO PERSMELKTAS
1
• Dalia Černiauskaitė.
KŪNO SIAUTĖJIMAI IR IŠPAŽINIMO GALIA
1
• Asta Bieliauskaitė.
KAM?
• IR TESIDŽIAUGIA TIE, KURIE JĮ PAŽINOJO1
• LĖLIUKĖ4
• MELNRAGĖS AKMENYS
• 13x13
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Eglė Kačkutė.
REINO PERLŲ IEŠKOTOJAI
3

TEATRAS 
• KAD PAJUDĖTUME IŠ NULINIO TAŠKO2
• TEATRAS IR JAUNIMAS
• Audronė Girdzijauskaitė.
KONCERTINĖ "PERO GIUNTO" PREMJERA
• LĖLININKAI RAGINA NEPRALEISTI PROGOS

DAILĖ 
• Vida Mažrimienė.
GENDŽIO ISTORIJOS HEROJAI JAPONŲ GRAVIŪROSE
2
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
"BŪSENOS"

PAVELDAS 
• ŽVILGSNIS Į ADOMO BRAKO KŪRYBOS PALIKIMĄ
• DAILININKO ADOMO BRAKO 120-ŲJŲ GIMIMO METINIŲ MINĖJIMO PROGRAMA1

POEZIJA 
• VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ147

PROZA 
• Alis Balbierius.
GAIDYS
18

VERTIMAI 
 Helle Helle.
DAR KAVOS?
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Inga Mozūraitytė.
MUZIKA (AR NE MUZIKA?) ŠIANDIENINĖS VISUOMENĖS GYVENIME
19

DISKUSIJA 
• Jūratė Baranova.
KAIP ĮMANOMAS DIALOGAS TARP FILOSOFIJOS IR LITERATŪROS?
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
KELIONĖ VISBORO DISKOTEKĄ 1984-AISIAIS: PAMESTA KRONIKA
8

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aušra Matulevičiūtė.
IŠPARDUOTA!

KRONIKA 
• TUŠTYBIŲ MUGĖ2
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS
• "BALSO LAVINIMO TECHNIKA"3
• ATSISVEIKINAME SU KASDIENYBĖS POETU

SKELBIMAI 
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA, SKIRTA KINO KRITIKAI
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA,1

DE PROFUNDIS 
• Stasys Puskunigis.
DAVATKĖLĖS IR C. MIESTELIUOSE
7

VERTIMAI

DAR KAVOS?

Helle Helle

[skaityti komentarus]

Tai aš jį pastebėjau. Jis sėdi prie mašinos pastogės. Apsirengęs žaliais, panašiais į medžiotojo, rūbais. Sėdi ant seno sodo krėslo, patogiai atsilošęs. Jis trina rankas į šlaunis. Tuoj patekės saulė.

− Martinai. Ten apačioje prie mašinos pastogės sėdi vyras, – sakau aš.

Martinas atsigręžia rankoje laikydamas kavos puodelį. Jis žiūri pro langą, vėl atsigręžia, pastato puodelį. Siekia batono riekės.

− Ar tai Olė Hansenas? − klausiu aš.

Martinas linkteli. Ir papurto galvą. Tuomet vėl linkteli.

− Taip. Tai Olė Hansenas, − sako jis.

− Kaip manai, ko jam reikia?

− Jis ir pats nežino.

Martinas dedasi dvi riekes sūrio ant batono. Kramto purtydamas trupinius nuo megztinio.

− Gal nunešti jam puodelį kavos? − klausiu aš.

− Ne, nereikia. Šiandien tau iš viso negalima į lauką.

− Tikrai.

Užsitepu medaus ant trapučio.

− Manai, kad jis prastai jaučiasi? − klausiu aš.

− Ne prasčiau nei visada.

Martinas žino, ką sako, jis dirba savivaldybėje. Olė Hansenas beveik kasdien sėdi jų valgykloje, nors ir neturi ten jokių reikalų. Sėdi ir trina sau šlaunis, pirmyn atgal. Jo kelnės visai nudilusios tose vietose, kur daugiausia trina. Jis nėra silpno proto. Kadaise dirbo ausų, nosies ir gerklės gydytoju. Tačiau užsikrėtė virusu, ir tai pažeidė jo smegenis. Beveik tuo pat metu jis neteko vienintelio sūnaus. Tokie dalykai sukelia visokių pasekmių, dėl to jam ir leidžia sėdėti valgykloje. Jis su niekuo nesikalba, tik sėdi. Kiek pasėdėjęs, vėl eina.

− Kaip tau atrodo, kodėl jis sėdi čia, pas mus? − klausiu aš.

− Atsitiktinumas. Jis ir pas kitus sėdi.

− Tikrai?

− Taip. Pas Alaną. Ir pas Ursulą. Taip pat pas vieną iš kasos.

− Iš kur jis žino jūsų adresus?

− Nežino. Tiesiog šlaistosi visur.

− Gaila žmogaus.

− Taip.

Martinas eina valytis dantų. Girdžiu, kaip šveičia. Tebesėdžiu prie stalo ir žiūriu į sodą. Medžiai nuogi, net ir gyvatvorė visai permatoma. Keli žvirbliai nutupia ant lesyklėlės.

Linkteliu Olei Hansenui. Nereaguoja, ko gero, iš ten negali manęs matyti.

Martinas sėdi ant laiptų ir rišasi batus. Aplink pasklidęs batų tepalo kvapas.

− Priversiu jį išeiti, − sako Martinas.

− Kaip?

− Tik pasakysiu, kad jam reikia eiti, ir jis nueis.

− Dėl manęs tegu sėdi.

Martinas pakelia akis.

− Aišku, kad jis negali sėdėti mūsų sode, kai tu viena namuose.

− Aš jo nebijau.

− Ir nėra ko. Tik aš nenoriu jo ten matyti.

Jis atsistoja ir apsivelka paltą.

– Sveik, − sako ir pabučiuoja mane į skruostą.

Uždarau duris jam iš paskos. Stoviu prie langelio duryse ir matau, kaip jis sodo taku eina prie Olės Hanseno. Kiek pastovi greta vieną ranką laikydamas kišenėje. Tuomet užeina į pastogę, atrakina mašiną ir sėdasi. Užveda. Tuo pat metu nuo sodo krėslo pakyla Olė Hansenas. Jis eina pro pastogę šalia atbuline pavara važiuojančios mašinos, paskui pasuka šaligatviu į dešinę ir pradingsta. Martinas išvairuoja mašiną į kelią ir važiuoja kairėn. Pypteli parodydamas, kad Olė Hansenas jau nuėjo. Aš linkteliu.

Kai kelyje nebematyti Martino mašinos, apsiaunu guminius batus. Išeinu iš namo, einu per sodą ir į dešinę, ten, kur pasuko Olė Hansenas. Niekur jo nematau. Dairausi po visus sodus, įvažiavimus, už gyvatvorės prie dviračių tako.

Jis sėdi ant suolo prie skautų namelio ir trina šlaunis.

Sustoju ant šaligatvio.

− Labas, Ole Hansenai, pasakau ir šypsausi. – Aš Betina. Tu neseniai sėdėjai mano sode. Mano vyras − Martinas iš savivaldybės.

Olė Hansenas tyli.

− Dabar gana šalta, − sakau. – Pamaniau, gal norėtum kavos? Galiu atnešti tau puodelį.

Dabar jis žiūri tiesiai į mane. Nieko nesako.

− Gerai, tuomet atnešiu puodelį kavos. Tik tu čia sėdėk.

Tebesišypsau jam.

− Tik tu čia sėdėk, − sakau.

Apsisuku ir skubu namo. Užsivelku seną Martino paltą; jis kabo čia pat prieškambaryje. Taip pat užsirišu šaliką ir užsimaunu pirštines. Pasiimu termosą nuo stalo, susirandu puodelį, įsikišu jį į palto kišenę ir laisva ranka užrakinu duris. Greitai einu atgal prie skautų namelio.

Jis ten tebesėdi.

− O štai ir aš su karšta kava, − sakau ir prieinu prie jo. Pastatau puodelį ant suolo ir pripilu. Jis liaunasi trynęs šlaunis, ima puodelį ir geria. Sėdi laikydamas puodelį delnuose. Aš stoviu priešais su termosu.

Jis alsuoja į puodelį sulig kiekvienu gurkšniu. Garai sklinda jam į veidą.

− Tai tu taip visur vaikštai ir sėdinėji, − sakau.

Jis neatsako, aš ir nesitikiu.

− Dirbu laborante, − sakau. − Bet šiandien sergu. Pašalau. Martinas manė, kad man geriau bus likti namie.

Žemė priešais suolą pilna supuvusių lapų. Viena koja vartau tuos lapus.

− Kartais visai smagu atsipalaiduoti. Ypač tokią gražią dieną.

Krenkšteliu ir žiūriu į Olę Hanseną. Jis jau pastatė puodelį ant suolo. Aš tuoj prie jo.

− Dar kavos? – klausiu, kiek familiariau, nei ketinau.

Jis staiga atsistoja ir veja mane šalin. Pats pasuka į kairę, šaligatvio link, eina greitai. Lekiu jam iš paskos per vilų kvartalą, rankoje laikydama termosą.

− Kas nutiko? − klausiu. − Gal galiu kuo padėti?

Jis toliau sparčiai žingsniuoja. Mes jau pasiekėme kampinį sklypą. Bentė darbuojasi sode su šluota. Ji sustoja ir pašaukia mane, neatsiliepiu. Vis bandau pasivyti Olę Hanseną, pagaliau paliečiu jo petį.

− Gal prisėskime kur nors? − sakau. − Galėtume šiek tiek kartu pasėdėti.

Jis sustoja, atsisuka į mane, žiūri man tiesiai į veidą. Stovime visai arti vienas kito. Jis kvepia vilna. Nuo šios akimirkos aš sieju du dalykus: vilnos kvapą ir tai, ką jis sako.

− Tavo vyras apgaudinėja tave su Ursula Stėn, − sako jis.

Po žaliu švarku jis vilki storą megztinį, tik dabar tai pastebiu. Galvoju, ar tai rankų darbas ir kas tada jam jį numezgė.

− Gražus megztinis, − sakau.

Jis nusisuka ir eina toliau. Aš einu iš paskos. Daugiau nieko nesakau, tik einu kelis metrus atsilikusi nuo jo. Einame pro angarą ir cukraus fabriką, mažomis gatvelėmis iki pat miesto centro. Jis rakina raudono fachverkinio namo duris. Ko gero, jis čia gyvena. Įeina vidun ir užtrenkia duris, nepasakęs sudie, aš einu toliau gatve į miesto aikštę. Praeinu fontaną, trumpam stabteliu prie savivaldybės pastato.

Pajuntu, kad skauda vieną ranką. Tą, kuria nešu termosą. Nuleidžiu ją ir trinu skaudantį raumenį. Keli kavos lašai iš termoso kaklelio nulaša ant šaligatvio. Vis dar stoviu.

Mano senas klasės draugas Tomas paskambina ir pasako, kad mirė jo žmona. Tai įvykę staiga, ji visai nesirgusi; nubudęs vieną rytą prieš devynias savaites, jis rado ją negyvą lovoje šalia savęs. Skrodimas parodė, kad būta širdies ydos, apie kurią niekas nežinojo.

Jį, žinoma, ištiko šokas, galbūt dar ir dabar jis apimtas šoko, jam pačiam tai vis dar neaišku. Atrodo, jis dabar jau ramus, atsisėdęs skambina seniems draugams ir pasakoja visa tai. Tačiau naktys ilgos, kasnakt jis po kelias valandas vartosi ant sofos negalėdamas užmigti, jam niekaip nepavyksta prisiversti eiti miegoti į miegamąjį.

Važiuoju pas jį kitą rytą. Prieplaukoje tenka laukti – vienas keltas vėluoja dėl audros, dabar spalio mėnuo. Vos tik pagaliau atsiduriu ant denio, mane ištinka jūros liga, ir turiu palikti pusryčius, kuriuos buvau užsisakiusi restorane. Sėduosi į mašiną, įsijungiu radiją, bandau galvoti apie ką nors kita.

Laimė, kelionė trunka trumpiau nei valandą. Oras giedras, krante – švelnus vėjelis. Skrandis nerimsta, tad sustoju prie vaistinės ir nusiperku vaistų nuo pykinimo, nors jau ir per vėlu. Nuryju tik pusę tabletės; važiuoti dar reiks beveik du šimtus kilometrų.

Tomas pasiūlo kavos ir duonos. Sėdime virtuvėje, jis dėkoja man, kad atvažiavau. Nieko jam neatvežiau, nežinojau, ko jam reikėtų, gėlių jau kaip ir per vėlu vežti, tai jam ir pasakau.

Jis vėl pradėjo rūkyti. Aš irgi paimu cigaretę, pučiu dūmus į lubas.

Jie buvo vedę tik pusantrų metų. Tiesą sakant, ji nenorėjo jungtuvių bažnyčioje, bet sutiko, kad pirmasis jų vaikas būtų pakrikštytas. Kiek žinojau, jie nespėjo susilaukti vaikų. Jau tikėjosi, kad ji nėščia, prieš pat jos mirtį, bet ji vis dėlto nesilaukė. Jis džiaugėsi dėl to, apimtas didžio sielvarto, jis džiaugėsi, antraip nebūtų ištvėręs. Nors nebeži­nojo, ko dar būtų galima neištverti. Jei gali išgyventi tai, kad, nubudęs savo lovoje, palieti žmoną ir pamatai, jog ji nebegyva, kas gi dar galėtų būti sunkiau? Net ir savo paties mirtis atrodo būtų menka ir nereikšminga, sako Tomas.

Ji dar tebebuvo šilta tą rytą. Jis daug galvojo apie tą šilumą, ar būtų įmanoma ją kaip nors išsaugoti. Neturėčiau manyti, kad jam jau visai pasimaišė, bet jam kilo ir tokių minčių. Kad būtų įmanoma pasilaikyti tą šilumą kokiame nors inde, ir prireikus išsileisti po mažą jos dozę. Taip pat ir jos kvapą. Jo buvo pilna visur, net ir užuolaidose, dėl to kartą jis net stovėdamas prie terasos durų buvo įsisupęs į audinį.

Vieną dieną jis sukišo viską į skalbimo mašiną: užuolaidas ir jos drabužius, išlygino viską ir pakabino atgal į vietą.

Virtuvė greitai prisipildo dūmų. Atidarome langą, užverda vanduo naujai kavai. Man vis dar šiek tiek svaigsta galva, išeinu į vonios kambarį, atsisėdu ir, nuleidusi galvą tarp kojų, užuodžiu, kad čia atsiduoda chloru. Viskas čia neįprastai švaru.

Tomas pasakoja, kad jis niekuomet nėra taip tvarkęsis, kaip po jos mirties. Jis šluosto dulkes, plauna langus, blizgina baldus. Sako, jog daro tai tarsi atgaline data, dėl to, kad jis jai jaučiasi esąs skolingas. Kad jis anksčiau, kol ji dar buvo gyva, net nežinojo, kur stovi dulkių siurblys. Pirma kartą nusijuokiame.

Svaigimas stiprėja, galbūt geriu per daug kavos, Tomas pasiūlo kiek prigulti; juk buvo ilga kelionė. Atsigulu ant sofos. Tomas atneša man užsikloti, o pats eina džiauti skalbinių, jam reikia kiek pasimiklinti, sako jis.

Matau jį prie skalbinių stovo, galbūt jis dainuoja, jo burna juda. Jam iškrinta rankšluostis, pakelia jį.

Nubundu, kai jis ant staliuko pastato stiklines – vandens su ledukais ir kažko stipraus, tau dabar būtų ne pro šalį, sako jis ir paima mano paduotą apklotą. Jis sėdasi prie manęs ir klausia, kaip aš jaučiuosi.

Sakau, kad vis dar truputį svaigsta galva. Jis klausia, kaip man apskritai sekasi. Aš sakau, kad viskas po senovei, mano butas ir mano darbas, kad nemažai dirbu. Tomas sako, kad turiu save tausoti.

Ji mirė, likus savaitei iki jų planuotos kelionės Tunisan, pasakoja jis. Tomas taip ir neatšaukė tos kelionės, galbūt nesąmoningai norėjo, kad lėktuve būtų dvi tuščios vietos, kuriose jie turėjo sėdėti. Kartais jis vaizduojasi, tarsi jie būtų išskridę ir lėktuvas nukritęs, taip jie būtų mirę kartu. Ji siaubingai bijojo skristi, kiekvieną kartą gerdavo vaistų ir viskio, blogesnės mirties jai nebūtų galima sugalvoti, ir vis tiek jis keliskart yra apie tai fantazavęs.

Tomas sako, kad norėtų mane paliesti. Jis atsigula ant sofos, uždeda ranką ant manosios. Tuomet jis prisitraukia mane ir sako, jog džiaugiasi, kad atvažiavau. Jis dvelkia cigaretėmis ir vėju iš sodo, jo megztinis slidus.

Nusprendžiame pasivaikščioti po uostą, galėsime palesinti žuvėdras, sako jis, jis turi daug pasenusios duonos ir maisto, kurio niekaip nespės suvalgyti. Jis ima viską kraustyti iš šaldytuvo: rūkytą skumbrę, duoną, pieną. Ar paukščiai lesa kiaušinius, klausia ir deda vieną ant stalo. Mes juokiamės ir metam viską į šiukšliadėžę, išskyrus duoną. Pasiimsime ją į uostą, mėtysim žuvėdroms.

Tomas klausia, ar pirksime žuvies vakarienei. Apžiūrime plekšnes, jos kietos ir šlapios, padedame jas atgal į dėžę ir nusiperkam kepsnį parduotuvėje. Taip pat nusiperkam duonos, vyno ir daugiau cigarečių.

Nuryju antrą rytinės tabletės pusę, galbūt ji padės, o gal man tik nereikėtų tiek daug rūkyti. Tomas skuta bulves ir pašauna į orkaitę kepsnį.

Sėdime svetainėje ir geriame vyną. Lauke jau beveik tamsu, kalbame apie šį metų laiką, dienas, kurios trumpėja. Tomas ketina pavasarį keltis į užsienį, jis gavo pasiūlymą ir nemato priežasčių atsisakyti, niekas daugiau nesieja jo su šita vieta. Jo žmona užaugo šiose apylinkėse ir norėjo čia sugrįžti, jis nesvarstydamas sutiko, norėjo kur nors įleisti šaknis ir pritapti, visuomet jautėsi be vietos ten, kur iki šiol gyveno. O dabar jis vėl be vietos, nori greičiau parduoti šį namą.

Jis vedasi mane į miegamąjį ir parodo man visus jos drabužius, sukabintus ant pakabų spintoje, nukabina vieną suknelę. Sako, kad ji man labai tiktų, jam vis tiek reiks viską palikti pavasariop. Matau, kad ji turėjo gerą skonį, suknelės spalvos dera – tamsiai mėlyna ir chaki, paliečiu medžiagą, atitraukiu rankas.

Iš virtuvės pakvimpa degėsiais – kepsnys pridegė.

Visai neturiu apetito, noriu tik rūkyti ir prisidegu cigaretę Tomui dar nebaigus valgyti. Jis sako, kad nieko tokio, jis ir pats rūkys. Jis valgo ir rūko pakaitomis, juokiasi ir sako, kad tai kiauliška, bet jam taip norisi. Tada išeina atnešti ledų – deserto. Šiandien reikia juos valgyti, sako jis, ji padarė tų ledų vasarą, kai buvo siaubingai karšta, bet jie juos pamiršo, nežinia kodėl.

Braškiniai ledai su cinamonais, jis padaro iš ledų rutuliukus su karštu šaukštu ir padeda man į lėkštę. Negaliu nieko valgyti, geriu dar vyno.

Net tamsoje matyti, kaip greitai debesys slenka, vėjas pučia mums į nugarą. Einame per medelyną, pasiskolinau porą guminių. Laikomės susikibę už rankų, paleidžiame jas priėję kelią. Tomas pasakoja, kad jam pradėjo patikti šitas gamtovaizdis, viržiai ir kopos, žvejų laivai uoste. Stovime apačioje ir žiūrime į vandenį, kioskas uždarytas, spėliojame, kur žuvėdros būna naktį. Einame atgal ir nieko nesakome iki pat namų.

Tomas sako, jog yra mąstęs apie tai, kad galėtų būti religingas. Bet tai nėra visai tas dalykas, dėl kurio galėtum apsispręsti. Aišku, tai būtų pagalba, bet negali pradėti tikėti vien todėl, kad nori. Tikėjimas ateina pirma, vėliau apsisprendimas, nori to tikėjimo ar ne.

Atkemšame dar vieną butelį vyno, sėdim kiekvienas savame sofos gale ir geriam, Tomas pastato savo stiklą ant grindų.

Jis sako, kad tikriausiai sunkiai užmigs, nes jis vis dar bijo pabusti. Kasnakt jis guli ant sofos, žiūri televizorių ir vartosi. Kartais atsikelia ir išgeria butelį alaus, kad nusiramintų, bet tai klystkelis, ilgainiui tai negelbės.

Kiek vėliau pakeliu savo stiklą, išgeriu ir sakau, kad mes dabar taip pat klystkelyje. Taip, sako jis ir įpila dar vyno.

Jis nurengia mane, lėtai, paguldo mane ant sofos. Jo kūnas karštas ir toks, kokį įsivaizdavau. Jis įsiremia rankomis man į pečius, užmerkia akis. Pro langą matau drabužius, pakabintus džiūti tamsoje.

Rytą aš vemiu, triukšmingai, jis ateina pas mane į vonios kambarį ir paduoda man rankšluostį, sako, kad eičiau į dušą, tada atsigausiu.

Stoviu po dušu, girdžiu radiją iš virtuvės. Karštas vanduo degina, jį reikia nuolat maišyti su šaltu. Aš nusišluostau, pasiskolinu kremo, stovinčio spintelėje.

Mano krepšys su kosmetika ir dantų šepetėliu guli svetainėje. Apsijuosiu rankšluosčiu ir einu ten. Jis sulankstė mano drabužius ir padėjo juos ant kėdės, durys į terasą atidarytos, jau nėra dūmų kvapo.

Jis įeina pas mane man dar neapsirengus. Jo akys paburkusios nuo miego, jis šypsosi, paglosto man krūtinę. Sako, jog nenori to daugiau daryti, aš sakau, kad žinau. Jis sako, kad tai nebuvo klaida, tiesiog įvyko per anksti. Arba per vėlai, sakau aš, ir jis man pritaria.

Mes išeiname iš namo, sėduosi į mašiną. Jis tikisi, kad keltas šiandien daug nesiūbuos. Aš sakau, kad šįkart vaistą išgėriau iš anksto. Gerai, sako jis, ir paduoda man ranką pro langą. Trumpai palaikiusi ją paleidžiu ir išvažiuoju, mano plaukai vis dar šlapi.

Iš novelių rinkinio "Likučiai" vertė GIEDRIUS TAMAŠEVIČIUS

_________________________

Danų rašytoja Helle Helle debiutavo 1993 m. romanu "Gyvenimo pavyzdžiai", bet didžiausio pasisekimo sulaukė, išleidusi novelių rinkinį "Likučiai" (1996) bei romaną "Namai" (1999). Jos kūrinių herojės – paskutinio dvidešimtojo amžiaus dešimtmečio moterys, patiriančios susvetimėjimą, nusiviliančios žmonių santykiais. Rašytojos stiliui būdingas santūrumas ir minimalizmas. Helle Helle romanai ir novelės yra išversti į švedų, norvegų, vokiečių, vengrų, čekų ir estų kalbas.

 

Skaitytojų vertinimai


24103. s :-) 2006-03-29 15:10
man labai patiko, skandinavai kažką tokio turi

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:33:25 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba