Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-03-24 nr. 3088

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Andrzej Bursa.
HAMLETAS
38
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• PRIEŠ IŠSISKIRIANT DAR RŪPĖJO PAKLAUSTI3

AKTUALIJOS 
• Arne Guttormsen.
NETIKINČIŲJŲ DVASINGUMAS
8

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
VISOVĖS ILGESIO PERSMELKTAS
1
 Dalia Černiauskaitė.
KŪNO SIAUTĖJIMAI IR IŠPAŽINIMO GALIA
1
• Asta Bieliauskaitė.
KAM?
• IR TESIDŽIAUGIA TIE, KURIE JĮ PAŽINOJO1
• LĖLIUKĖ4
• MELNRAGĖS AKMENYS
• 13x13
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Eglė Kačkutė.
REINO PERLŲ IEŠKOTOJAI
3

TEATRAS 
• KAD PAJUDĖTUME IŠ NULINIO TAŠKO2
• TEATRAS IR JAUNIMAS
• Audronė Girdzijauskaitė.
KONCERTINĖ "PERO GIUNTO" PREMJERA
• LĖLININKAI RAGINA NEPRALEISTI PROGOS

DAILĖ 
• Vida Mažrimienė.
GENDŽIO ISTORIJOS HEROJAI JAPONŲ GRAVIŪROSE
2
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
"BŪSENOS"

PAVELDAS 
• ŽVILGSNIS Į ADOMO BRAKO KŪRYBOS PALIKIMĄ
• DAILININKO ADOMO BRAKO 120-ŲJŲ GIMIMO METINIŲ MINĖJIMO PROGRAMA1

POEZIJA 
• VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ147

PROZA 
• Alis Balbierius.
GAIDYS
18

VERTIMAI 
• Helle Helle.
DAR KAVOS?
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Inga Mozūraitytė.
MUZIKA (AR NE MUZIKA?) ŠIANDIENINĖS VISUOMENĖS GYVENIME
19

DISKUSIJA 
• Jūratė Baranova.
KAIP ĮMANOMAS DIALOGAS TARP FILOSOFIJOS IR LITERATŪROS?
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
KELIONĖ VISBORO DISKOTEKĄ 1984-AISIAIS: PAMESTA KRONIKA
8

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aušra Matulevičiūtė.
IŠPARDUOTA!

KRONIKA 
• TUŠTYBIŲ MUGĖ2
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS
• "BALSO LAVINIMO TECHNIKA"3
• ATSISVEIKINAME SU KASDIENYBĖS POETU

SKELBIMAI 
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA, SKIRTA KINO KRITIKAI
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA,1

DE PROFUNDIS 
• Stasys Puskunigis.
DAVATKĖLĖS IR C. MIESTELIUOSE
7

KNYGOS

KŪNO SIAUTĖJIMAI IR IŠPAŽINIMO GALIA

Dalia Černiauskaitė

[skaityti komentarus]

Jakučiūnas A. SERVIJAUS GALO UŽ­RA­ŠAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

Jauniesiems romanistams, 2005-aisiais išleidusiems pirmuosius romanus, patikimiausi pasirodė du siužetų modeliavimo būdai: pirmas, kai romanas kuriamas iš kelionių, bastymosi po pasaulį patirties ir šių kelionių metu matytų, girdėtų ar patirtų nuotykių bei istorijų; antras, kai tekstas mezgamas iš paties autoriaus asmeninės patirties, kurios prisikaupė tiek daug ir tokios reikšmingos, kad jis tiesiog negalėjo nerašyti. Kartais ši patirtis, pakeitus tik vardus, pavardes ir vietovardžius, sudedama į knygą visai žalia, neperleista per fikcijos filtrą, kartais ji kiek pamodeliuojama, vienur spalvos patirštinamos, kitur atmiešiama pastelinėmis, kai kur pavaizduojama situacija tokia, kokia galbūt realiai buvo, kitur – kokios nebuvo, bet rašytojas ar rašytoja norėjo, kad būtų buvusi, kitoj vietoj dar kas nors pridedama, nes to reikalauja euroromano ar tiesiog gero romano receptas. Tiesa, viskas pagardinama SMS ar elektroninių žinučių stilistika – rašytojai neatsilieka nuo modernaus gyvenimo tempo. Ir štai jums, skaitytojai, lietuviškas pyragas, atsiprašau, romanas. Štai jums patirtis, kuria rašytojas tiesiog negalėjo nepasidalinti su skaitytojais (tik kartais ši patirtis ir rašytojo ryžtas rašyti, didžiam skaitytojų apmaudui, su pirmuoju romanu ir išsenka).

Pradėdama skaityti Andriaus Jakučiūno romaną "Servijaus Galo užrašai" žinojau, kad tai ne pirmoji jo knyga, bet romanas – pirmas, todėl su išankstine piktdžiugiška nuostata bandžiau jį priskirti vienai iš minėtų šiuo metu madingiausių lietuviškų romanų kategorijų. Tačiau buvau maloniai nustebinta, kai jau po pirmojo romano skyrelio pamačiau: čia niekas neprimena nei kelionių romano, nei asmeninės patirties ir jos analizės ekspozicijos. Nemanau, kad rašytojas pasirinko kitą romano stilistiką dėl to, kad jam trūktų gyvenimo patirties ar dar būtų per mažai klajojęs po pasaulį. Peršasi mintis, kad tai yra rašytojo bent jau šiokios tokios brandos ir gana stiprios motyvacijos rašyti ženklas.

A. Jakučiūno romano veiksmo laikas ir vieta – pirmojo mūsų eros amžiaus antrosios pusės Romos miestas. Kol kas ši epocha ir vieta lietuvių autorių nebuvo sudominusi. Galbūt tai buvo itin tolima, neaktualu, o gal tiesiog bijota gilintis į sudėtingą istorinę medžiagą. A. Jakučiūnui, turinčiam klasikinį išsilavinimą, mėgdžiojant antikos klasikų pasakojimo manierą, puikiai pavyko atkurti senosios Romos dvasią. Rašytojo santykis su istorine tikrove atsargus: knygoje neveikia ir beveik neminimos realios istorinės asmenybės, nevyksta ir kokie nors reikšmingi žinomi istoriniai įvykiai. Šitaip išvengta faktinių klaidų, netikslumų, prasilenkimo su logika ir istorikų kritikos. Čia veikia rašytojo išgalvoti personažai, kuriasi ir žlunga išgalvotos bendruomenės bei tikėjimai. Šis pasirinkimas atrodo motyvuotas, nes iš tolesnio knygos siužeto matyti, jog autorius nesiekė sukurti istorinio romano, jo tikslas buvo parodyti nelaimingo žmogaus dramą. Ir nors rašytojas vaizduoja šiuolaikiniam lietuvių skaitytojui itin tolimus laikus ir gana egzotišką vietą, jam pavyko suderinti ir atskleisti abi romano siužeto plotmes: asmenybės gyvenimo istoriją ir jos vyksmo foną – istorinio laikotarpio autentiką.

Centrinė šio romano ašis – pasakojimas apie kūrybingą, piktą, nelaimingą, vienišą, geismų kamuojamą ir neįgalų poetą Servijų. Jis nuolat ieško meilės, artimo žmogaus ir pastovumo. Ilgą laiką neranda, nes jį daug kartų palieka mylimasis pranašas Arijus, o motina yra godi pinigų, tad tik stengiasi pasipelnyti iš Servijaus negalios. Tačiau bene didžiausia kliūtis siekti pastovumo yra Servijaus lemtis – dar vaikystėje po meilės nakties su Arijumi jis tampa nebyliu ir nuo tada žmones gali pasveikinti tik gaidžio balsu. Pagrindinį veikėją pažymėdamas šiuo neįprastu negalios ženklu, rašytojas virtuoziškai susieja tiesioginę ir perkeltinę žodžio gaidys reikšmę, taip pat senąją lotynų kalbą (Servijaus prievardis yra Galas, lot. gallus yra gaidys) ir dabartinės lietuvių kalbos žargoną, kur gaidys turi vyrų giminę niekinančią perkeltinę reikšmę.

Servijus Galas yra pagrindinis šio romano personažas, ir jo prieštaringą prigimtį rašytojui pavyko atskleisti puikiai, išskyrus vieną menką detalę – perskaičius knygą atrodo, kad senovės Romoje nebuvo vaikų. Servijus Galas savo gyvenimo istoriją pradeda pasakoti nuo devynerių metų, nuo tos lemtingos dienos, kai jis pradėjo kakariekuoti, tačiau apie kokius nors priešiškus ar draugiškus santykius su kitais vaikais neužsimenama, išskyrus vienintelį epizodą, kai Servijus vaikų būrio yra apmėtomas akmenimis.

Servijus iš karto yra suaugęs, jis mąsto kaip suaugęs vyras, dienomis eina į forumą pasiklausyti paskalų, turi daug vyresnį meilužį, dalyvauja suaugusiųjų reikaluose bei intrigose ir neretai čia suvaidina lemiamą vaidmenį, nes mažajam poetui Dievo ar likimo yra nulemta paskirtis – Creator Mortis. Dažnai netyčia, per klaidą ar atsitiktinumą, o kartais ir sąmoningai Servijus tampa kito žmogaus mirties kaltininku. Taigi Servijaus sieloje ir kūne siaučia nenumaldomos aistros, o aplinkui Servijaus paskirtis sėja mirtį. Jis bando paskirčiai kiek priešintis, bet nepernelyg, nes šios mirtys vienu ar kitu būdu jam būna naudingos.

Romane pasakojama pirmuoju asmeniu. Servijus Galas rašo savo siautėjimų, aistrų, meilės ir pastovumo ieškojimų epopėją. Kartu tai yra ne tik paprasto meilės ištroškusio žmogaus gyvenimo pasakojimas, bet ir kūrėjo istorija. Iš pradžių mažojo Servijaus pirštukai lipdo figūrėles, vėliau, paskatintas Arijaus ar teisėjo, apsvaigęs nuo meilės ar vyno, pradeda kurti eiles. Būtent toje vietoje, kai romano siužetas jau pakankamai prisigeria kraujo ir tampa kiek nuobodokas (lengvai nuspėji, kad ir vėl kas nors mirs!), rašytojas išmoningai sujungia iki šiol tarsi atskiras, mažai susijusias Servijaus gyvenimo ir kūrybos linijas. Pastaroji, ilgą laiką buvusi nereikšminga, tampa Servijui išsigelbėjimu. Šiame romane rašymas turi egzistencinę prasmę, atlieka sielos terapijos funkciją – gyvenimo istorijos užrašymas suteikia Servijui ilgus metus ieškotą ramybę ir pastovumą. Kančių, darbų, sumanymų išpasakojimas, kaltės išpažinimas popieriaus ritinėlyje nutraukia dvasių šėlsmą. Dvasių, kurios Servijaus kūnu ir protu vykdė jo baisiąją paskirtį.

Romane ne tik vykusiai atskleista prieš­taringos asmenybės istorija, kuri yra šio romano pamatas, bet šalia pateiktas ir gyvas bei ganėtinai tikslus istorinio laikotarpio vaizdas. Buities ir to meto žmonių gyvensenos detalių yra minimaliai – tiek, kiek būtina romano siužetui, bet pasitelkiant Arijaus ir Varono personažus atskleidžiama itin sudėtinga senovės Romos socialinio gyvenimo panorama: visuomenėje autoritetą pelniusi krikščionių bendruomenė ir vis dar nenurimstantys, savo tiesas ir Dievą skelbiantys bei sekėjus buriantys naujieji pranašai. Trokštančių valdžios, turto, šlovės, manipuliuojančių patikliais žmonėmis sukčių pranašų akiratyje atsiduria ir mažasis Servijus. Vienam jis reikalingas savo tariamai išminčiai, išgalvotai didingo gyvenimo istorijai perduoti, kitam tampa kūno geismų tenkinimo objektu.

Servijaus kančių pabaigą ženklina Arijaus mirtis ir moters meilė, o senąją paskirtį galbūt laikinai, o gal visam laikui pakeičia naujoji – rašymas.

Rašytojo sumanymą deramą dėmesį skirti tiek vieno žmogaus gyvenimo ir kūrybos istorijai, tiek istorinei, visuomeninei situacijai, kurioje jis gyveno, liudija ir įdomi romano struktūra. Pirmoji dalis – maždaug trys romano ketvirtadaliai – yra Servijaus Galo pasakojimas apie save, o paskutinis romano ketvirtis yra tarsi pirmosios knygos dalies komentarai. Šioje gandų, nuogirdų, nuomonių ir interpretacijų dalyje atsiveria tikrasis Romos vidaus gyvenimo vaizdas, Servijaus vaidmuo pranašų kelyje, tikrieji apsimetėlių Arijaus ir Varono veidai.

Gandai viską skaitytojui paaiškina, patenkina jo smalsumą, ir atrodo, kad ta jungiamoji Servijaus pasakojimo ir gandų knygos dalis – šmėklos Julijos kalba – yra per ilgas ar perteklinis romano epizodas. Šis ilgą kalbą išrėžęs ir Servijui jo edipiškąją lemtį išpasakojęs personažas darnioje romano struktūroje pasirodo kaip deus ex machina – staiga, viską žinantis ir lemiantis tolesnį veiksmą. Ta informacija, kurią pateikia viešnia iš Eliziejaus, galėjo būti puikiai autoriaus "įkaišiota" į siužetą vienoje ar kitoje knygos dalyje. Nors vieną šio epizodo pateisinimą galima rasti – autorius sąmoningai cituoja antikinės tragedijos veiksmo atomazgą. Bet tokiu atveju susidaro dvi atomazgos: tragedijos ir iš karto po jos – romano. Ar ne per daug, ypač kai šioje vietoje knyga dar nesibaigia, o jau viskas tampa aišku, ir nelieka intrigos bei paskatos skaityti toliau?

Tačiau, nepaisant kelių menkų siužeto ar personažų charakterio spragų, knyga daro gero, brandaus ir įdomaus romano įspūdį. Autorius ateityje galėtų ryžtis rašyti istorinį romaną, nes turi pakankamai kompetencijos. Iki šiol lietuvių istoriniuose romanuose ir dramose vyravo viena schema: pagrindinį personažą kamuoja asmeninių ir visuomeninių interesų konfliktas. A. Jakučiūno romane į asmens ir istorinio laikotarpio santykį pažvelgta kitaip – pagrindinio personažo viduje vykstančioms dramoms antrina itin nerami, prieštaringa, naujais mokymais, filosofijomis save griaunanti ir vėl iš naujo kurianti epocha. Servijus Galas čia pasirodo kaip šio laikotarpio emblema ar metafora.

 

Skaitytojų vertinimai


24195. Servijus Anasgalas2006-03-31 11:18
Aš - "šio laikotarpio emblema ar metafora"? Be abejo! O kas gi daugiau, a? Mano "viduje vykstančioms dramoms antrina itin nerami, prieštaringa, naujais mokymais, filosofijomis save griaunanti ir vėl iš naujo kurianti epocha"? Aišku, tai tik mano vidaus atspindys ir jūs patys - tik personažai mano didžiajame teatre. Nes aš - Servijus Anasgalas!!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:33:22 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba