Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-03-24 nr. 3088

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Andrzej Bursa.
HAMLETAS
38
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• PRIEŠ IŠSISKIRIANT DAR RŪPĖJO PAKLAUSTI3

AKTUALIJOS 
• Arne Guttormsen.
NETIKINČIŲJŲ DVASINGUMAS
8

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
VISOVĖS ILGESIO PERSMELKTAS
1
• Dalia Černiauskaitė.
KŪNO SIAUTĖJIMAI IR IŠPAŽINIMO GALIA
1
• Asta Bieliauskaitė.
KAM?
• IR TESIDŽIAUGIA TIE, KURIE JĮ PAŽINOJO1
• LĖLIUKĖ4
• MELNRAGĖS AKMENYS
• 13x13
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Eglė Kačkutė.
REINO PERLŲ IEŠKOTOJAI
3

TEATRAS 
• KAD PAJUDĖTUME IŠ NULINIO TAŠKO2
• TEATRAS IR JAUNIMAS
• Audronė Girdzijauskaitė.
KONCERTINĖ "PERO GIUNTO" PREMJERA
• LĖLININKAI RAGINA NEPRALEISTI PROGOS

DAILĖ 
• Vida Mažrimienė.
GENDŽIO ISTORIJOS HEROJAI JAPONŲ GRAVIŪROSE
2
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
"BŪSENOS"

PAVELDAS 
• ŽVILGSNIS Į ADOMO BRAKO KŪRYBOS PALIKIMĄ
• DAILININKO ADOMO BRAKO 120-ŲJŲ GIMIMO METINIŲ MINĖJIMO PROGRAMA1

POEZIJA 
• VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ147

PROZA 
• Alis Balbierius.
GAIDYS
18

VERTIMAI 
• Helle Helle.
DAR KAVOS?
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Inga Mozūraitytė.
MUZIKA (AR NE MUZIKA?) ŠIANDIENINĖS VISUOMENĖS GYVENIME
19

DISKUSIJA 
• Jūratė Baranova.
KAIP ĮMANOMAS DIALOGAS TARP FILOSOFIJOS IR LITERATŪROS?
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
 Lukas Devita.
KELIONĖ VISBORO DISKOTEKĄ 1984-AISIAIS: PAMESTA KRONIKA
8

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aušra Matulevičiūtė.
IŠPARDUOTA!

KRONIKA 
• TUŠTYBIŲ MUGĖ2
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS
• "BALSO LAVINIMO TECHNIKA"3
• ATSISVEIKINAME SU KASDIENYBĖS POETU

SKELBIMAI 
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA, SKIRTA KINO KRITIKAI
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA,1

DE PROFUNDIS 
• Stasys Puskunigis.
DAVATKĖLĖS IR C. MIESTELIUOSE
7

AKTYVIOS JUNGTYS

KELIONĖ VISBORO DISKOTEKĄ 1984-AISIAIS: PAMESTA KRONIKA

savaitės "ORE" tema

Lukas Devita

[skaityti komentarus]

iliustracija

Vieną ankstyvo pavasario vakarą užgriaudėjo "Adam and the Ants" "afrikietiški" būgnai, kai aš dailinau savo punk "uniformą" (įskaitant naujutėlaičius mėlynus džinsus, skolintus iš kino studijos, kuriuos turėjau apnešioti ir kuriuos aš pats susiaurinau). Išriečiau žvilgančios striukės kalnierių – žavaus "princo" Adomo – Prince Charming – išvaizda padarė man neišdildomą įspūdį, žalingoji laukinių Vakarų įtaka. Tai buvo tų tikrų, indėniškų Vakarų įtaka: su baltais kovos dryžiais, išpieštais ant veido, ir herojais, pusiau piratų, pusiau Rusijos husarų kostiumais – taip atrodė "Adam and the Ants". "Jaučiu, kad po balta oda slypi raudonoji – iškankinta nuo šimtmečiais tęsiamo prijaukinimo", – dainavo pats "skruzdė" Adamas. Ir vieną dieną jie išsiveržė į laisvę, su indėniškais šūksniais, piratų vėliava, dekabristišku idealizmu ir šaižiom gitarom.

Dabar ir aš atsidūriau šalia jų. O ypač tą vakarą – juk turėjau patekti į pačią Visboro diskoteką. Galiausiai mes ją pavadinom "Wiz-boru", todėl, kad taip ir nesuvokėme, kas gi tas programos vedantysis.

Studentų šokių salė, nenuostabu, įrengta didžiuliuose rūmuose – sename vienuolyne, na, esu beveik tikras, kad tai buvęs vienuolynas, nes pastatas tiesiog milžiniškas. Ir niūriame, prieblandos apgaubtame kieme man teko ilgokai pastypinėti, kol pavyko prasibrauti pro budinčiuosius prie aukštų durų ir patekti į vidų. Bet tai pažįstamos Divos bei jos draugių, kurias, laimė, ir sutikau kieme, dėka. Diva, Leta bei kažkoks vaikinas taip čiulbėjo budinčiam komjaunuoliui, kuris tvirtino, jog mes – ne studentai, kad šis galiausiai nusileido – tiesiog išmaldavome bilietus į tą pašėlusią (beždžionių?) planetą. Prieš akis atsivėrė mirganti šokių arena, didžiulis veidrodinis gaublys sukosi palubėje ir dosniai sklaidė atšvaistus po visą įkaitusią kosminę erdvę. Mes išsibarstėme tarp daugybės nepažįstamų veidų ir jautėm tikrą visatos pulsą – ne mažiau.

Vėliau pasirodė draugelis Uris, išdygo lyg iš po žemių, taip pat Neda, vėl prisijungė Diva, ir mes visi prasibrovėme arčiau scenos. Ritmas drebino parketo grindis, virpteldavai su kiekvienu beatu, tai nublokšdavo ir patį širdies ritmą. Salėje kraipėsi roleriai, kai kas praslinkdavo su "AC/DC" ženkliukais, o visai šalia manęs vienas po kito susibūrė "Niu-jorkeriai"! Tokios grupuotės akyse nebuvau matęs. Nors, tai – tik keletas vyrukų, pašėlusių linksmuolių, daug vyresnių už mane, gal jau paskutiniuose aukštojo mokslo kursuose. Kiekvienas jų turėjo ką nors "niujorkietiška" – ženkliuką "New York", užrašą ant palaidinės ar firminį lipduką "I love N.Y.", kuriuos jie vienas kitam "pristatinėjo" keldami ovacijas, patosiškus šūksnius ar visaip maivydamiesi.

Kol aš į juos žiopsojau, kažkokia gaivališka srovė nunešė mane prie scenos. Diva su nedidele kompanija palengva šoko, o aš buvau prispaustas lyg prie laivo borto. Priešais save išvydau garso kolonėlių stirtą, vieną ant kitos, – nuo garso iš tų "urvų" vibravo visas mano kūnas, bet viskas nurimdavo, kai įsiterpdavo diskžokėjo balsas. Boom! Tada man ir toptelėjo mintis – vedančiojo niekur nesimato! Scena buvo aklinai užstatyta garsiakalbiais, tikriausia garso siena. Nesimatė nei magnetofonų ar kokios nors įrangos, nieko. Sodrus, sklandantis ore vedančiojo balsas ėjo iš nežinios, iš niekur. Jis žaismingai mestelėjo keletą frazių apie šiandieninį gatvės gyvenimą, kažką apie "šviesos žmones", kurių dar nesutiksi, "skeitbordus", kuriuos lengvai pamatysi, apie amžinąjį slydinėjimą laike, o vėliau pristatė netikėtą garsiosios Alos interviu – tiesiog paleido įrašą rusų kalba. Prarūkytas balsas sugriaudėjo kaip gyvas ir dėjo į šuns dienas visą sovietinį gyvenimą! Tuo metu niekas nebešoko, visi klausėsi lyg kokios paskaitos, stovėdamas šalia "niujorkiečių" net pasimečiau, ar esu vis dar toje pat užkeiktoje šalyje, kuri driekiasi anapus salės sienų! Čia tikrai kita planeta. Ala vapėjo, kad skraidė kaip ragana ant šluotos savo koncerte, kuris tik dar labiau įkvėpė broliškos respublikos streikuotojus. Ji buvo nusiųsta taikos misijai į ten vykstantį oficiozinį vasaros festivalį. Čia tai bent!

"Niu-jorkeriai" tuoj pat pagaudavo ir garsiausiai skanduodavo visas pavardes, kurias tik paminėdavo Ala: "Pach-mutova! Pach-mutova! Pach-ma, Pach-ma, Pachmutova!" ir pridėdavo dar nuo savęs: "Andy – Warhol! Andy – Warhol! Pab-lo Pi-ca-sso!"

Po viso to šaunaus kreizo aš tiesiog palengva "slydinėjau" parketu, kol išvydau tolėliau sėdinčias kelias mergeles. Viena buvo juodais kaip anglis ilgais plaukais, rodos, pernelyg grėsmingai nusiteikus, bet kita – trumpai apsikirpusi, dailių bruožų – tikra naujosios bangos mergaitė !

Dėl tos žavingos šukuosenos man ir pradėjo suktis galva. Bet toliau viskas vyko lyg David Bowie‘io dainoje "Rebel Rebel" – "Mama visai sumišus, ji nebežino, ar tu berniukas, ar mergaitė" ("You‘ve got your mother in a whirl / She‘s not sure if you‘re a boy or a girl").

Stovėjau, bandydamas įsižiūrėti, – ji buvo apsirengusi šviesiu golfu, užsimetusi stilingą švarkelį (po kuriuo visiškai nesimatė, ar ten yra nepamainoma mergaitiška krūtinė), be to, ji gyvai mosavo rankomis šnekėdama, laisvai ir atsainiai. Bet, po galais, ar ten tikrai ji?

Nors ir su akiniais, bet neįstengiau įžiūrėti, išvysti tų pagrindinių bruožų, išskiriančių dailiąją lytį. Žinoma, kliudė ir mirguliuojančios šviesos, ir triukšmas – šiaip ar taip, diskoteka.

"Bet jei ji tikrai būtų mergina, būtų šaunu. Ji nepanaši į jokią kitą, ir apskritai nepanaši į mergaitę", – maniau sau.

– Turbūt jau ketini ką nors pakviest, – šūktelėjo į ausį šalia atsiradęs Uris. Panašu, kad tą galima buvo suprasti, pažvelgus į mane.

– Taip, gal ir neblogai būtų…

– Tai pirmyn, drąsiau.

– Yra toks mažas neaiškumas, – šaukiau jam, – Nesu tikras, ar ten mergina.

– Kaip tai?

– Ar ne vaikinas.

Uris visai nenustebo, gal tai bylojo, kad keista stiliaus banga jau buvo pasiekusi mūsų mažytį kontinentą. O kas dar laukė priešakyje. Parodžiau jam atsargiai, kur tas "objektas", bet Uris neskubėjo atsakyti.

– Žinai... – tarė galiausiai, – jeigu čia užburtas "Wiz-boras", ir tu nori kažką iškviesti, tai ten greičiausiai bus mergina, – ir Uris akimirksniu pranyko tarp šokančiųjų.

"Greičiausiai jis teisus", – nenuleidau akių nuo neatpažįstamo "androgino" ir ryžausi eiti.

Savo padrąsinimui mintyse toliau niūniavau David Bowie‘io dainelę, nepaisydamas ritmo salėje. Supratau, kad ir čia, deja, niekas neužgros tų tikrai gerų undergroundo dainų, kaip ir Adamo Anto grupės, jų skambesys – "laukinis", toks neįprastas, kad viena klasiokė, pamenu, išgirdus žioptelėjo: "Kokie čia gruzinų chorai?". Nepaisant "Adam and the Ants" žvilgančios sėkmės, mažai kas sugebėjo nors kiek suprasti jų muziką. O Antas buvo paveiktas Davido Bowie‘io, visa jų grupė tiesiog iškrito iš dangaus su tais fantasmagoriniais kostiumais ir ryškiu makijažu. Kaip ir Davido Bowie‘io glam-rock išvaizda 1972-aisiais, taip ir Adamo Anto makijažas 1980-aisias atrodė vyriškas dalykas. Abstulbau, kai pamačiau "Adam and the Ants" antrojo albumo viršelį. Gal dėl to, kad ten slypi sveika dozė ironijos sau.

Abi mano stebimos merginos kiek pasitraukė į šalį, o ji lyg ir pastebėjo mane, palengva einantį artyn.

Keisčiausia, kad priartėjus, man visvien nepavyko nei kiek aiškiau nustatyti tos mergaitės "tikrumo". Likus keletui metrų iki dailiai stoviniuojančių figūrų, aš suabejojau. Širdis jau plakė kaip padūkusi, o mano akys suglumusios tyrinėjo žavingą, trumpai apkirptą galvelę.

Galiausiai atsikvėpiau ir žengiau į priekį. Let it be. Kviesdamas šokiui, vos neužsimerkiau iš įtampos. Jos veidas išryškėjo rausvoje šviesoje, "Taip…", – ji nerūpestingai pasitraukė nuo draugės, ir mes išėjome "į sceną". Taip, tai buvo ji , ačiū Dievui, mergaitė.

Sumojau, kad mane tiesiog pradėjo "nešti banga", pasijutau taip laisvai, nors buvau net nenusimetęs savo trumpos odinės striukės. Ritmas buvo nenumaldomas, lyg prasiskverbė gilyn ir judino pačias lasteles, bet netrukus pasigirdo rami muzika.

Visai šalia. Žvilgantys, lyg pasidabruoti plaukai – apkabinau nustebęs, kaip tvirtai aš stoviu ant kosminio parketo šį vakarą. Greičiausiai tik todėl, kad buvau persmelktas įkvepiančių garsų. Kad ir kaip ten būtų, mįslingas vedantysis leido "į eterį" vien geriausias neo-romantines grupes.

Pagaliau, galėjau ištarti keletą frazių – ji atsakė plonyčiu balseliu. Pasakė savo vardą ir tai, kad mokosi Pedagogikos technikume (sic).

Bet mielas dialogas truko neilgai, nes suskambo dinamiški "Human League" "fanfarai", įelektrinti virpesiai įsuko mane. Ir staiga ji, pasilenkusi atsiprašė, kad turi grįžti pas draugę. Kelis kartus prieš tai jau buvo prišokusi prie savo kompanionės, visą tą laiką sėdėjusios ant suoliuko netoliese, pasidalinti tik joms vienoms žinomoms paslaptimis.

Tiek to, turėjau ir pats kiek atsigauti prisėdęs atokiam salės kampe. Niekas nepagros to, kas skamba tavo viduje, net ir geriausioje šokių salėje. Vis nepaleidau iš akių tolumoje jausmingai besišnekučiuojančių mergelių. Jos netikėtai sugriebė savo brezentinius krepšius ir nėrė į salės gilumą. Nuskubėjau paskui, – panašu, kad "sąjungininkės" patraukė link išėjimo.

Prasibovęs pro šimtą tūkstančių šokėjų, vėl atsidūriau prie milžiniškų durų. Vos įžiūrėdamas, tamsiu koridoriumi sekiau miglotus siluetus ir nė pats nepastebėjau, kaip atsidūriau lauke. Atgal įeiti jau nesinorėjo, o nelabai būčiau ir galėjęs. Kažkoks būrelis stoviniavo prie įėjimo. Atsitokėjau, kad vėl kalbuosi su Uriu. Tuo metu pro duris "išskrido" dvi mergelės, plevesuodamos švarkais kaip gervės, nesidairydamos į šalis pralėkė kiemą ir išnyko tamsoje. Paskutinis kadras, kurį išvydau, – daili, laisva eisena ir gudri šypsena berniukiškos mergaitės profilyje.

Na, geriausios mūsų asmeninės istorijos yra tos, kurios neįvyko ar beveik neprasidėjo – tai lyg trumpa įžanga pažinimo dienų fone.

Mano galvoje kaleidoskopiškai sukosi Adamo Anto dainų nuotrupos, ta nesibaigianti vidinė "diskoteka": "Jei nori naujų įspūdžių, žvilgtelk į šią nebrangią fantazijos eilutę", kol kažkur "zvimbia kulka su tavo vardu, išgraviruotų ant jos", "kas rašo krauju, nenori kad jį tiesiog skaitytų, nori, kad išmoktų mintinai", ir dar –

"apsimetėliai uoliais meno globėjais apsimetę,
o man įdomiausia tai, ko mes nematome,
kol meistrai kybo ant sienų trūnydami
ir angelai valgo vynuoges,
aš stebiu Picasso, vykstantį į Beždžionių planetą,
taip, Pablo Picasso
atvyksta į Bezdžionių planetą."

(Picasso Visita El Planeta De Los Simios – "Adam and the Ants")

________________________

Puslapį parengė L.K., Inga Nork, Šaras Gir

 

Skaitytojų vertinimai


23968. a?2006-03-27 04:06
kur ta interva Pugaciovos galima butu paklausyti online?

23978. joris2006-03-27 11:33
su laiko mašina tikriaus reik ieškot to interviu :-) romantiškos buvo diskotekos, nemaniau

24030. vale2006-03-28 03:48
idomi muzikologine fikcija, tik gal reiketu skyreli pavadinti /maestro prisiminimai/ arba /seno klubu vilko memuarai/?

24037. roxy2006-03-28 09:20
vaikeli, klubu nebuvo tais laikais, o vilkai buvo nebent "kam virs 30". nemanau, kad cia fikcija, nes pats budavau Visbore, tai buvo pati garsiausia ir geriausia diskoteka Vilniuje.

24163. Korra2006-03-30 18:50
Čia apsakymas, ar kas?

24202. vadovėlis2006-03-31 15:17
čia sakymas ap

24220. Korra2006-04-01 11:31
Nepasitikiu vadovėliais.

24479. TEN BUVES2006-04-04 11:30
malonu kad kai kas prisimena 1984-5-6 metus..tai tik like malonus jaunystes prisiminimai ir nesvarbu kur buvai klaipedoje pas POSKI stroikej PANEVEZI pas SATA GELEZINKELIECIU KLUBE ar SIAULIUOSE KVADRO diskotekoje pas R.VOLODKA ar stroikej pas L.DINIU.TAI PRABEGUSI ISTORIJA IR KAS ZINO GAL KAS PAGERBS NORS STRAIPSNELIU SIUOS DISKO DINOZAURUS KAIP PAGERBE FORTO KAVINE VILNIUJE PRIES KELETA METU PAKVIETE VISUS VETERANUS I SUSITIKIMA..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:33:21 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba