Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-03-24 nr. 3088

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Andrzej Bursa.
HAMLETAS
38
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• PRIEŠ IŠSISKIRIANT DAR RŪPĖJO PAKLAUSTI3

AKTUALIJOS 
• Arne Guttormsen.
NETIKINČIŲJŲ DVASINGUMAS
8

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
VISOVĖS ILGESIO PERSMELKTAS
1
• Dalia Černiauskaitė.
KŪNO SIAUTĖJIMAI IR IŠPAŽINIMO GALIA
1
• Asta Bieliauskaitė.
KAM?
• IR TESIDŽIAUGIA TIE, KURIE JĮ PAŽINOJO1
• LĖLIUKĖ4
• MELNRAGĖS AKMENYS
• 13x13
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Eglė Kačkutė.
REINO PERLŲ IEŠKOTOJAI
3

TEATRAS 
• KAD PAJUDĖTUME IŠ NULINIO TAŠKO2
• TEATRAS IR JAUNIMAS
• Audronė Girdzijauskaitė.
KONCERTINĖ "PERO GIUNTO" PREMJERA
• LĖLININKAI RAGINA NEPRALEISTI PROGOS

DAILĖ 
• Vida Mažrimienė.
GENDŽIO ISTORIJOS HEROJAI JAPONŲ GRAVIŪROSE
2
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
"BŪSENOS"

PAVELDAS 
• ŽVILGSNIS Į ADOMO BRAKO KŪRYBOS PALIKIMĄ
• DAILININKO ADOMO BRAKO 120-ŲJŲ GIMIMO METINIŲ MINĖJIMO PROGRAMA1

POEZIJA 
• VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ147

PROZA 
• Alis Balbierius.
GAIDYS
18

VERTIMAI 
• Helle Helle.
DAR KAVOS?
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Inga Mozūraitytė.
MUZIKA (AR NE MUZIKA?) ŠIANDIENINĖS VISUOMENĖS GYVENIME
19

DISKUSIJA 
• Jūratė Baranova.
KAIP ĮMANOMAS DIALOGAS TARP FILOSOFIJOS IR LITERATŪROS?
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
KELIONĖ VISBORO DISKOTEKĄ 1984-AISIAIS: PAMESTA KRONIKA
8

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aušra Matulevičiūtė.
IŠPARDUOTA!

KRONIKA 
• TUŠTYBIŲ MUGĖ2
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS
• "BALSO LAVINIMO TECHNIKA"3
• ATSISVEIKINAME SU KASDIENYBĖS POETU

SKELBIMAI 
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA, SKIRTA KINO KRITIKAI
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA,1

DE PROFUNDIS 
 Stasys Puskunigis.
DAVATKĖLĖS IR C. MIESTELIUOSE
7

DE PROFUNDIS

DAVATKĖLĖS IR C. MIESTELIUOSE

Stasys Puskunigis

[skaityti komentarus]

Jeigu klausyčiausi ne vėjo vidur miško, o nuodėmingųjų bažnytėlės klausykloj, tai per mane gavusieji išrišimą tikriausiai vėl darytų ką darę – kaip tasai Aluyzas Litrelis, kaip linksmasis grabdirbys Petručijo ar kaip kelių policijos inspektorius Slyva. Tai dar nieko, banalios ir amžinos jų nuodėmėlės, seniai nusibodusios ir kunigams, ir aukščiausiajam. Nykuma. Nebent atsiklauptų prie klausyklos koks meras ar prokuroras, saugumo agentas ar valstybės turto fondo eksdirektorius, kokia nors naujoji kunigaikštienė su kniaziumi, ekspremjeras ar eksprezidentas, specialiai atvažiavę su apsauga ar malūnsparniu atskridę iš didmiesčio į atokiąją bažnytėlę! Tuomet kunigystė įgytų gylį ir plotį, o nuodėmklausys pajustų kūrybinį polėkį, ir paslapties filosofija skleistųsi toj prašvitusioj bažnytėlėj, kuri dabar tuštėja, bet pilnėja josios kasa. Tačiau su savo nereikšmingom ir nuobodžiom nuodėmėlėm prie klausyklos tik beišnykstančios davatkėlės dar lenda, vienos suvytusios ir saikingai nusipraususios, o kitos baisiai prisikvėpinusios ir storai išsidažiusios.

– Nusibodo man ta dažais išsitepusi Juzefa, – pasakoja vienas jaunas kunigėlis, – aš pats nuo jos raudonai išsidažau, dėdamas švenčiausiąjį į jos sodriai įraudonintas lūpas. Dabar įsigudrinau: pasidedu švenčiausiąjį ant delno, liepiu tai moteriškei išsižiot, žengiu atgal, tada – tik sprigt!– ir įsprigtuoju švenčiausiąjį per saugų atstumą tiesiai į nepasotinamą Juzefos gerklę. Išlavinau pirštus ir turiu gerą sprigtą. Kur tavo moteriškė? Per du metrus įsprigtuosiu.

O kunigyste jaunystėj! Andai, grįžęs iš sovietų kariuomenės, neturėjau kur dingt, nes kroviku dirbt nuobodu, kadangi kolegos krovikai visad ištroškę ir nedaug žodžių moka, tamsūs jie, dar neskaitę nei "Paruzijos", nei šv. Rašto. Taigi nėr kur pasidėti jaunam kūrėjui sovietmetyje, nes ir diplomo nebe – kursiokės lituanistės prieš trejus metus studentui buvo gražesnės net už gimtąją kalbą.

– Stosiu į kunigų seminariją! – tariau dievobaimingų kaimynėlių pirkioj, ir ant stalo išdygo gražus vermuto butelis, o svarbus pareiškimas tuoj apskriejo apylinkes, ir jau daugumoj trobų buvęs kareivis ir potencialus kunigėlis galėjo atsigerti ne tik tuomet madingo "rašalo", o pamaldžioji teta prisižadėjo – kai būsiu įšventintas! – klupsčiom 5 km rupiu žvyrkeliu nueiti, keliais nušliaužti į mūsų miestelio bažnyčią.

Bet rudeniop žmonėms paaiškėjo, kad be reikalo jie tiek vyno nešė.

– Neatlaikyčiau aš to celibato, – teisinausi.

O kas, tiesą sakant, yra tasai celibatas?

Prieš dvejus metus per LTV "Klausimėlio" laidoj į tai vaizdingai atsakė trys panelės.

Pasak vienos mergužėlės, Celibatas – tai žvaigždyno pavadinimas. Taip ir atsimenu: šiltą rugpjūčio naktį gulim su jauna bendraamže žolėj ir žiūrim į Celibatą – rausvos, baltos ir melsvos saulės tenai mirga, galaktikos galaktikėles praryja, milijonai kubinių šviesmečių niekio ir galybė materijos bei energijos, skirtos mūsų esmui, tame Celibate telpa – teleskopo labai reikėtų!

Anot kitos panytėlės, celibatas – tai valstybinė šventė. Gal kaip didžiojo pasninko, idant paskui labai smagiai pasisotintum, pradžia? Et, sunkoka būtų organizuoti tokias iškilmes, nebent visas jaunimas iki 70 metų emigruotų.

Trečioji sakė, jog celibatas yra liga. Jeigu tai tiesa, tai neaišku, kodėl vienais atvejais tasai c. yra gydomas, o kitais – skatinamas.

O gal tai... Tarkim, pilname vyrų irgi pusnuogių moterų pajūrio pliaže prityrusiam katalikų dvasininkui ima daužytis širdis, persimaino jo veidas, tuomet jisai skubiai išsitraukia sidabrinį ar paauksuotą butelioką, gurkšteli kartą, antrą, ir vėl viskas gerai.

Kas tame butelioke? – klausia dar neprityręs klierikas.

Celibatas.

Begalinė auka, tema filosofiniams ginčams ir vieno žodžio meilės eilėraštis yra tasai celibatas!

Mano bičiulis ir kuklus mintytojas Aluyzas Litrelis sako, jog c. reiktų panaikinti, tuomet mūsų beišmirštančioj tautoj augtų daugiau dvasingų vaikų ir į seminariją daugiau stotų. Bet aš abejoju Aluyzo įsitikinimu, manau, kad, kunigams sukūrus dideles šeimas, stipriai šokteltų mokesčiai, bažnytiniai tarifai padvigubėtų, ir tuomet netvirtieji, bepinigiai katalikai vėl grįžtų melstis į alkus, kaip kalavijuočių metais, kai daug šimtamečių ąžuolų lyg dieviškos antenos ūžė, siaudė ir daug svarbaus mums bylojo, bet mes ne ką supratome, nes neturėjom tam laiko ir celibato, nesuvokėm c. galimybių.

Tarkim, vietovėj, kur taikiai sugyvena stačiatikiai, neturintys c., ir katalikai, turintys c., sprogsta atominė elektrinė.

Jų popas pirmiausia puola gelbėti ir slėpti nuo radiacijos savo vaikus, žmoną, uošvius, gal dar ir anūkus, ir, kol visus paslepia, jo tikėjimo broliai ir sesės išmiršta nepalaiminti paskutinįsyk. O mūsų klebonas, kurs viso to neturi, na, nebent gaspadinę, jeigu jauna, paslėpęs, suspėja mus palaiminti paskutinįsyk, ir mums jau mažiau problemų.

Bet per c. nutinka ir didingesnių dalykų. Pvz.: turėjo vienas gražus lietuvių katalikų dvasininkas slaptą sūnų ir juo slaptai rūpinosi, ir to dvasininko kolegos tai slaptai žinojo, bet apsimetė, jog nežino, ar tiesiog slaptai toleravo, nes ką bedarysi. Ir, laikui atėjus, tasai slaptasis dvasininko sūnus stojo į kunigų seminariją, slaptojo tėvo pėdom eit susirengė, ir tuomet kad ims kudakuot slaptosios davatkos, kad puls rašyt neslaptus skundus – ir bažnytinei vyresnybei, ir tuometinei tarybų valdžiai. Ką beveikti vyskupams irgi kardinolams? Beliko tą iškilųjį dvasininką, kurs užaugino gerą sūnų, bet c. sulaužė, nubausti, kad ir pavėlavus dvidešimt metelių. Ištrėmė, iškėlė slaptąjį tėvą, nemenkas bažnytines pareigas turėjusį sostinėj, nusiuntė į nedidelį, apleistą, bet istoriškai gražų miestelį su piliakalniais, ir tame miesteliuke, andai sulaužęs c., klebonas ėmė keisti apleistą kraštovaizdį bei parapijiečių mąstymą. Pardavęs savo mirusios motinos sodybą, patsai projektą pabraižęs, tas neeilinis ganytojas pastatė neeilinę kleboniją, įkūrė joje muziejų, aplink išpuoselėjo sodą su miniatiūriniais šventais miestais, su skulptūromis ir dekoratyviniais parkais.

Susizgribę ateistai bei tarybų valdžia – kaip atsvarą didingajai klebonijai – puolė kurt pasaulietinį muziejų ir gražinti pasaulietinį kraštovaizdį, ir taip nušvito visas miestelis, jame dabar tūkstančiai turistų kasmet pabuvoja, pelno duoda, ne vienas ir žvakę uždega ant jau a. atilsį to iškilaus dvasininko kapo, svarbias šventes lietuviai ir kt. indoeuropiečiai ten švenčia. Ir visa tai – per celibatą! Tad ar tikslinga c. panaikinti?

Juk uždraustas vaisius toks gražus toms kukliai nuodėmingoms, pusamžėms moterėlėms, kurios štai, paežerėj sugulusios per sausrą didžiąją, dar iškilias savo krūtines kaitina, praeitimi gyvena, o tuo metu – burz burz – kuklia mašinyte su būreliu sesučių atburzgia dar jaunas ir smagus tuometinis mūsų miestelio klebonas, nusirengia, pūkšt į ežerą, narsiai tolyn iriasi su savo sesėmis, o anos, dar sausumoj gulinčiosios, jau ir šnabždas: šventas vanduo, šventas ežeras, plaukim ir mes paskui kleboną, saugokim, kad nenuskęstų, gal nuodėmės bus atleistos.

Šaunus buvo tas klebonėlis – Atgimimo metais kagėbistams nepasidavė, kad imdavo politikuoti bažnyčioj, paskui kad imdavo agituoti už dešiniuosius, už tuos, kas viešpaties dešinėj atsisės pro paradines dangaus duris įėję. Dėl lietuvybės ir blaivybės jaunas ganytojas kovojo, iš bažnyčios choro išvaikė giedotojas, kurios pilstuku, tuomet tik pradėjusiu plist, prekiavo, kartais tas dvasininkas vos ne kaip policininkas į degtindario trobą įeidavo, Petručijo grabus girto darbu pavadino, bravorų ir pilstuko taškų žemėlapį sudarinėjo, nors... Visi mes ne geležiniai, ir patsai stiprusis dvasininkas, atokesniame parapijos kampelyje atsipalaidavęs, retsykiais sutaną užmiršdavo, tad nukentėjusios dengtindarių degtindarienės, susivienijusios su davatkėlėm ir su kitom d., puolė skųst klebonėlio: esą gaspadinė jo labai jauna, ir sesučių per daug lankosi. Ir nesvarbu toms d., kad klebonas iš daugiavaikės šeimos, turi jis brolių ir seserų daug. Bet negi patikės tos d. – juk per vešlią, aukštą gyvatvorę, kuri supa kleboniją lyg siena gyvoji, nematyt, kaip tenai su sesutėmis...

Tamsios, pavydžios, įtarios labai ir piktos būtybės yra tos d., jos nežino, kas yra tolerancija ir asmens ar minties laisvė, joms siaubą sukeltų vien knygos pavadinimas "Judas taipogi danguj", bet knygų jos nejudina, žinių semiasi tik viena iš kitos, ir jeigu d. turimos žinios nesutampa su kunigėlio pamokslavimais ar nesusiderina su jo veiksmais, tuomet tos d. prisimena mokančios rašyti. D. dažniausiai būna moteriškos lyties, gal todėl, kad šis reiškinys siejamas su silpnumu apskritai ir su negebėjimu susitaikyt, jog praeina kūniškasis grožis, kurio d. – dėl savo ribotumo – nesugeba pakeist dvasiniu gr., ir taip krizė tik didėja, sendamos d. vis labiau kompleksuoja, bet ir to jos nesuvokia.

Išjojo tos d. mūsų jauną ir kovingąjį klebonėlį.

Naujasis, žinodamas karčią pirmtakų patirtį, deja, iškirto, išnaikino seną, aukštą, išpuoselėtą gyvatvorę aplink kleboniją ir pareiškė: težiūri parapijiečiai.

Ir įžiūrėjo tos d., kad pas naująjį klebonėlį sesučių nedaug beapsilanko, bet esą atvažiuoja labai daug broliukų.

Išlydėjo ir šitą dvasininką. Atsiuntė mums tokį susimąsčiusį, labai ramų ganytoją, nei sesučių, nei broliukų neturintį, bet argi įtiksi mūsiškėms d. Mat naujasis klebonėlis paprašė – prie numirėlio ar per mišias – negiedoti, jeigu jūs ne giedate, o baubojate ir baubiate, bet manote, kad giedate. Bet baubojimas giedant ir giedojimas baubiant – ypač prie numirėlio – bei nugėrimas po giedojimo ar baubojimo – tai toksai senas hobis tų, kurie manosi turintys balsą ne prastesnį negu Petručijo, todėl...

Ne vieną d. skundą teko tyrinėt, kol su Aluyzu Litreliu dirbome pasauliečių spaudoj, daug d. nuoskaudų perskaitėme – tai raštijos rūšis, kurioje įžvalgus tyrinėtojas gali padaryti psichologinių, mitologinių, ekonominių ir politinių atradimėlių.

Prieš Seimo ir savivaldybių rinkimus pas v. miesto kleboną ateina norintys sėdėti viešpaties dešinėje, ori ir išsipusčiusi delegacija atžingsniuoja, žegnojasi, prašo kleboną paviešinti per pamokslą jų dorybes ir šv. ketinimus bei pagarsinti nusidėjimus kairiųjų, ir jie, nugalėję dešinieji, jau nepagailės aukų šventųjų. Bet atsisako šitas klebonas politikuoti bažnyčioj ir dar netyčia išsityčioja iš politikų delegacijos, sako: jeigu kas nors iš parapijiečių labai nori balsuoti, bet niekaip neapsisprendžia, už ką, tai tegu vienas ateina pas mane į kleboniją, ir aš tyliai patarsiu, taip, kad nieks negirdėtų, kaip man sąžinė ir protas lieps...

Ir toj delegacijoj buvusi d. netruko parašyti, kad klebonas už parapijiečių pinigus šeria storą Sibiro katiną, ir dar tas klebonas nusipirko labai plačią lovą, kuri neatitinka standartų.

O pas kito bažnytkaimio ganytoją atėję kairieji prašo bent patylėti, ir kunigas apsisprendžia nepolitikuoti bažnyčioj, tačiau tame bažnytkaimy gyvena ne viena Politikų šeima, tiesiog pavardė tokia: Jonas Politika, Ona Politikienė, Marytė Politikaitė ir kt. Politikos... Klebonui per atlaidų pamokslą rūsčiai ir didingai tarus, kad "politikai bažnyčioj ne vieta!", atsistoja seniausias Politika, Antanas Politika, vos ne su ašarom pakyla ir, gniaužydamas varganą kepurę, išeina iš pilnos žmonių šventovės... Labai neteisingai jo, senojo Politikos manymu, atskyrė jį nuo bažnyčios klebonas, juk patsai buvo davęs Politikai nuodėmių išrišimą, ir ne kartą, argi nežinome, ką patsai ganytojas apie tas moteris galvoja.

O m. bažnytkaimio klebonas taip pasinėrė į galvojimus, – piktinasi būrelis d., – kad net gražiausių moterų gatvėj nepastebi.

Retsykiais d. skundžia ne kleboną vyskupui, o parapijiečius jų klebonui. Andai mūsų miestelyje viena labai krikščioniškai pasivadinusi partija kovojo su, jos nuomone, mažiau krikščioniška p., ir tuomet partinė d. surašė savo politinių priešininkų, o ir šiaip parapijoj bei toliau žinomų žmonių nuodėmes bei paklydimus, tvarkingai sunumeravo nuodėminguosius ir nusidėjimus jų su numeriais išdėstė, papunkčiui, pagal nusidėjimų pobūdį bei didumą, dailiai sumaketavo tą rašto darbą ir nunešė dar neišpažintų nuodėmių katalogą į kleboniją, idant nuodėmklausys pakontroliuotų nuodėminguosius, bet atsisakė mūsų ganytojas tą veikalą priimti, jo autorei Šv. Raštą skaitė, bet, raštingajai d. vis tiek neatstojant, ją pavijo ir pats pakliuvo į katalogą.

Įvairių būna klebonų.

Vienas labai mėgsta remontuoti bažnyčią.

Kitas organizuoja ekskursijas ir nuveža kaimiečius į Palangą, o tuo tarpu kitų toli nuo vandenyno esančių parapijų kaimiečiai taip ir numiršta niekados nepamatę Jūros.

Trečiasis mėgsta giedoti ar paskraidyt sklandytuvu.

Ketvirtajam patinka surinkt mokesčius, vairuot greitą automobilį ir gyvent ne bažnytkaimio klebonijoj, akylai stebimoj jau minėtų būtybių, o mieste už pusšimčio km.

Penktasis, pažinojau tokį, atokiame bažnytkaimyje gyveno itin kukliai, nė menkiausių ratų neturėjo, viduržiemyje kalėdojo, patsai rogutes per pusnis vilkdamas, sūrius ir kt. aukas į tą transportą kraudamas, tylus ir be galo ramus, savo mintyse toli toli nusvajojęs.

Bet visus jos ištikdavo tų d. rūstybė. Retsykiais dėl perdėto kuklumo ir neveiklumo, sykiais dėl politikos, kartais dėl mokesčių, bet dažniausiai – dėl c.

Gal ir gerai, kad netapau kunigu, nes nelengva ganytojams išlaviruoti tarp d. ir c. Antra vertus: nuolat perkeliamas iš atokios parapijos į dar atokesnę, gali po truputį pagyventi visose Lietuvos provincijose ir gerai pažinti ne tik ašarų pakalnes. Trečia vertus, retai, bet pasitaiko sėslių klebonų.

Du tokius truputį pažįstu.

Vienas kunigystę suderina su verslu ir, jeigu tai naudinga šventovės kasai bei sėslumo garantijoms, subtiliai papolitikuoja, sakosi nebendraujantis su žurnalistais ir visiškai neskaitantis laikraščių, o jo spindintis automobilis prašvilpia nesidairydamas pakelėsna.

O kitas sėslusis klebonas, priešingai anajam, bendrauja su visais norinčiais, toks nedidelis ir liesas jisai, jeigu ir politikuojantis, tai tarp žodžių geraširdiškai nusišypsantis, pablukusia mašinioke pavėžinantis pakeliui visus telpančius į vidų pėsčiuosius, paprastas ir nebrangininkas jis, jei kokios, tai ir už ačiū sutuokt ar palaidot gali. Andai vieno miestelio kovingas klebonas tarė, jog neis laidoti tokio ir anokio komunistėlio bei pijokėlio, kurs niekada nesilankė bažnyčioj, tai tuomet to velionio pijokėlio artimieji pakvietė aną, kurs visus pavėžina, ir geraširdis klebonėlis tarė: mano reikalas palaidot visus visus, o viešpats atsirinks, jis visada atsirenka...

Bet ir šį visame rajone pačiu tikriausiu laikomą dar apyjaunį klebonėlį dėl kažkokių sesučių nesyk puolė d., tačiau dauguma parapijiečių, paties mero palaikomi, apgynė jį nuo išsiuntimo iš jau pažįstamo krašto.

Kad būtent toks klebonas, kurs įtariamas dėl sesučių, o ne dėl broliukų, mus sutuoktų, norėjo mano moteris, žiūrinti į c. su šypsena. Ir iš tos šypsenos man darosi aišku, kad nebūčiau aš tapęs didingu dvasininku, vargu bau taikliai įsprigtuočiau švenčiausiąjį – per metrą – į dažytosios Juzefos burną, kažin ar, užkliuvęs už c. ir atsidūręs atokioj parapijėlėj, bepastatyčiau naują kleboniją su muziejumi po atviru dangumi, ar bepritartų mano pamokslams kairieji arba žalieji. Bet pats sau dvasininkas gali būt ir vidur miško, kur labiausiai žvaigždėtą vasaros naktį ne penkių žvaigždučių viešbutyje, o ant žolės su žmona, o ne su sesute, pasiklojame ir po milijonais kubinių šviesmečių niekio apmąstome A. Š. esmą, uodžiame pusiau išvogtus pušynus bei Krūminę ir kt. sen. dievybes, galvojame, ar blaivas pasimirs grabdirbys Petručijo, ar kitąsyk susitars su kelių policininku Slyva mūsų g. draugas Aluyzas Litrelis. Iki tyriausio svaigumo išblaivėję, mintijam, ar jau prinoko kokia nors atominė e., žavimės visas d. pranokstančia sena moteriškaite, kuri, andai netekusi dešinės rankos, savaip žeg­nojasi, mintyse rūšiuojame nusidėjimus savuosius, redaguojame jų katalogus ir žiūrim į ugningą Celibatą tolybėse, nes taip pavadinom neryškią žvaigždžių sankaupą į dešinę nuo Paukščių Tako. Ji tikriausiai jau turi astronomų duotą vardą, bet mums tai nekliudo.

 

Skaitytojų vertinimai


23965. Korra2006-03-27 01:52
Nuostabu, kokia puiki proza. Sveikinu autorių - tikrai smagus skaitinys:) - paieškosiu ir aš to Celibato, to kur į dešinę nuo Paukščių Tako.

23971. IVS :)2006-03-27 08:32
...ir po milijonais kubinių šviesmečių niekio apmąstysiu esmą... tarp d. ir c...

24003. A+A2006-03-27 16:06
O ten apie a+a mons. Č. Krivaitį? Įdomu...

24075. krankt2006-03-29 02:10
Ir piktumas tu d., skundzia, kad katineli seria. Skusti reiktu, jei neseertu...Tikros k.

24083. cypdavatkė iš Lekėčių2006-03-29 09:13
Gražiai papasakojote, pasiskaičiau smagiai, džiaugiuosi šia kaip ir visomis Jūsų istorijomis. Pasirinktas pseudonimas priminė ir man istorijėlę, su kunigėliais susijusią. Buvo mano giminėj toks Stasys Puskunigis, vyras kaip ąržuolas, gražus leitenantas partizanas, slapyvardžiu Tarzanas. Gal prieš 60 m. įsimylėjo jisai dailią partizanę Stirną ir apsigyveno kartu su ja bunkeryje, tuo labai papiktindamas ginklo draugus. Kaip tik į būrį atvyko toks kunigas Martušis iš Kauno pakelti partizanų kovinės dvasios ir išklausyti jų išpažinčių. Ta proga Martušis sutuokė ir Stirną su Tarzanu, o grįžęs į Kauną atraportavo saugumui, kurio agentu uoliai dirbo (slapyvard. Kardas). pagal jo pranešimą išaiškinus bunkerius Stasys Puskunigis buvo suimtas, labai žiauriai tardytas, nuteistas. Puskunigių pavardė mūsų krašte dažna - garsieji kanklininkai Pranas ir Justinas Puskunigiai, daug gražių žmonių ją nešiojo.

24135. Korra2006-03-30 08:42
Giedrius Puskunigis - labai talentingas kompozitorius.

25553. mazas :-( 2006-04-22 06:47
Norint rasyti apie c. ir d. reikia suvokti kas tai yra! Is viso skaitinio matosi kad autorius raso is nuogirdu. Tad autoriu galiu pavadinti d. nesuprantancia apie c.!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:33:15 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba