Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-03-24 nr. 3088

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Andrzej Bursa.
HAMLETAS
38
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• PRIEŠ IŠSISKIRIANT DAR RŪPĖJO PAKLAUSTI3

AKTUALIJOS 
• Arne Guttormsen.
NETIKINČIŲJŲ DVASINGUMAS
8

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
VISOVĖS ILGESIO PERSMELKTAS
1
• Dalia Černiauskaitė.
KŪNO SIAUTĖJIMAI IR IŠPAŽINIMO GALIA
1
• Asta Bieliauskaitė.
KAM?
• IR TESIDŽIAUGIA TIE, KURIE JĮ PAŽINOJO1
• LĖLIUKĖ4
• MELNRAGĖS AKMENYS
• 13x13
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
 Eglė Kačkutė.
REINO PERLŲ IEŠKOTOJAI
3

TEATRAS 
• KAD PAJUDĖTUME IŠ NULINIO TAŠKO2
• TEATRAS IR JAUNIMAS
• Audronė Girdzijauskaitė.
KONCERTINĖ "PERO GIUNTO" PREMJERA
• LĖLININKAI RAGINA NEPRALEISTI PROGOS

DAILĖ 
• Vida Mažrimienė.
GENDŽIO ISTORIJOS HEROJAI JAPONŲ GRAVIŪROSE
2
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
"BŪSENOS"

PAVELDAS 
• ŽVILGSNIS Į ADOMO BRAKO KŪRYBOS PALIKIMĄ
• DAILININKO ADOMO BRAKO 120-ŲJŲ GIMIMO METINIŲ MINĖJIMO PROGRAMA1

POEZIJA 
• VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ147

PROZA 
• Alis Balbierius.
GAIDYS
18

VERTIMAI 
• Helle Helle.
DAR KAVOS?
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Inga Mozūraitytė.
MUZIKA (AR NE MUZIKA?) ŠIANDIENINĖS VISUOMENĖS GYVENIME
19

DISKUSIJA 
• Jūratė Baranova.
KAIP ĮMANOMAS DIALOGAS TARP FILOSOFIJOS IR LITERATŪROS?
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
KELIONĖ VISBORO DISKOTEKĄ 1984-AISIAIS: PAMESTA KRONIKA
8

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aušra Matulevičiūtė.
IŠPARDUOTA!

KRONIKA 
• TUŠTYBIŲ MUGĖ2
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS
• "BALSO LAVINIMO TECHNIKA"3
• ATSISVEIKINAME SU KASDIENYBĖS POETU

SKELBIMAI 
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA, SKIRTA KINO KRITIKAI
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA,1

DE PROFUNDIS 
• Stasys Puskunigis.
DAVATKĖLĖS IR C. MIESTELIUOSE
7

MUZIKA

REINO PERLŲ IEŠKOTOJAI

Eglė Kačkutė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Operos ir baleto teatras Strasbūre, Brogli aikštėje
Alaino Kaiserio nuotrauka

Prancūzija, kaip ir daugelis Europos šalių, turi turtingas teatro, ypač operos ir baleto, tradicijas. Iki pat XX a. pradžios Paryžiaus opera buvo pasaulio operos sostinė. Paryžiaus opera ir dabar yra viena didžiausių pasaulio operos ir baleto scenų. Kultūrinis gyvenimas sostinėje pagrįstai siejamas su tuo, kas didžiausia, svarbiausia, pažangiausia, tačiau meno vyksmas už jos ribų yra nepamainoma kultūros vystymosi sąlyga, terpė, kurioje formuojamas bendras meno brandos rodiklis. Virginia Woolf buvo teisi, sakydama, kad šedevrai nėra pavieniai atsitikimai, jiems rastis reikia ne tik praeities, istorijos, tradicijos, bet ir tinkamos dabarties aplinkos. Viena vertus, kultūrinio gyvenimo kokybė ir intensyvumas provincijoje byloja apie visos šalies susidomėjimą kultūra, jos kūrimą arba vartojimą. Kita vertus, tai yra svarbi aplinkybė, lemianti sostinės kultūrinį pranašumą tarptautiniame kontekste. Todėl šį kartą siūlau susipažinti su vienu įdomesnių Prancūzijos provincijos operos ir baleto teatrų – Nacionaline Reino opera.

Nacionalinė Reino opera unikali tuo, kad veikia trijuose miestuose: Strasbūre, Miulūze ir Kolmare. Didžiausias operos teatras ir teatro administracija įsikūrę Strasbūre; Nacionalinės Reino operos baletas, kuris nuo 1985 metų yra Nacionalinis choreografijos centras, – Miulūze, o operos studija "Jaunieji Reino balsai" – Kolmare. Kasmet konkurso būdu atrenkami devyni ar dešimt stipendininkų, kurie dalyvauja dešimties mėnesių kursuose; jų metu pradedantys dainininkai pagal kontraktą dirba Nacionalinėje Reino operoje, mokosi dainavimo, sceninio judesio, sceninės kalbos bei karjeros organizavimo; per tuos dešimt mėnesių visose Nacionalinės Reino operos scenose jie parengia devynis koncertus ir sukuria vieną spektaklį.

Strasbūro operos tradicija siekia XVI a. vidurį ir išsiskiria tuo, kad ją sudaro viena šalia kitos egzistavusios prancūzų ir vokiečių operos tradicijos. Iki pat 1821 metų, kai buvo pastatytas Strasbūro operos teatras – toks, kokį jį matome dabar, mieste buvo vietos dviem operos teatrams, dviem trupėms ir dviejų tautybių publikai.

Naujojo teatro inauguracija žymi Strasbūro operos aukso amžių. Pirmoje XIX a. pusėje Strasbūras dar buvo prancūziškas, todėl, be kitų dalykų, čia buvo galima išgirsti pagrindinėje miesto aikštėje Hectoro Berliozo diriguojamą milžinišką lauko koncertą su 600 atlikėjų ir 6000 klausytojų. 1870 metais Elzasui vėl patekus į vokiečių rankas, panaikinamas prancūziškas repertuaras, tačiau operos menui tai išeina į naudą. Teatrui vienas po kito vadovauja visa virtinė didelių muzikų, jų tarpe Siegfriedas Wagneris ir Maxas von Schillingas. Tarpukariu ir po karo, nuo 1948 metų, vėl vairą perima prancūzai. Teatrui pradeda vadovauti Paulis Bastidas. Prancūzijos išlaisvinimą jis nutaria švęsti su Georges’o Bizet "Karmen". Šis pasirinkimas, galima manyti, nubrėžia tolesnę šio operos teatro trajektoriją. 7-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje visus tris, tuo metu municipalinius (visiškai iš miesto biudžeto išlaikomus) teatrus, ištinka finansinė krizė. Išeitį pasiūlo teatro profsąjungos aktyvistas, socialistiškai nusiteikęs Marcelis Landowskis: jis sukuria operos ir baleto teatro modelį, kurio tikslas – populiarinti šiuos menus ir daryti juos prieinamus visiems Prancūzijos gyventojams. Reino opera yra pirmoji, įgyvendinusi šią pasiteisinusią struktūrą.

Trijų miestų operos teatrai dalijasi veiklos sritimis bei turimais resursais. Opera, choras bei Strasbūro filharmonijos orkestras lieka Strasbūre, baletas bei Miulūzo simfoninis orkestras – Miulūze, o jaunų operos solistų ugdymo studija keliauja į Kolmarą. Į vieną katilą sudedamos visų savivaldybių skiriamos lėšos. Po trisdešimties metų egzistavimo šis keistas elzasietiškas operos ir baleto teatrų darinys įgyja solidų Nacionalinės operos statusą. (Šiuo metu Prancūzijoje yra šeši nacionaliniai operos ir baleto teatrai – Paryžiaus, Bordo, Monpeljė, Liono, Lotaringijos ir Reino operos.) Ši etiketė teatrui garantuoja gana didelę ir, svarbiausia, patikimą valstybės paramą, kartu suteikdama daugiau saugumo, o tai leidžia teatrui puoselėti rimtus kūrybinius planus. Visas teatro metų biudžetas siekia 20 166 888 eurus: beveik 45% šios sumos – trijų miestų savivaldybių dotacija, 25% – minėta valstybės parama, 22% – paties teatro pajamos, o likusi suma – regiono bei departamento skiriamos lėšos. Kita vertus, Nacionalinės operos vardą turintis teatras privalo vykdyti tam tikrus reikalavimus. Pirma, laiduoti, kad operos ir baleto menas pasiektų viso regiono gyventojus; antra, tam tikrą procentą spektaklių statyti pagal šiuolaikinių kompozitorių kūrinius; trečia, rūpintis, kad jaunieji žiūrovai ne tik pamatytų vieną kitą operos ir baleto spektaklį, bet taip pat išmoktų mėgautis bei suprasti šiuos sudėtingus menus.

Pirmą reikalavimą Reino operai įgyvendinti nėra sunku – visi spektakliai rodomi trijuose miestuose esančiuose teatruose. Kad įvykdytų antrą reikalavimą, t. y. kiekvienais metais į repertuarą įtrauktų šiuolaikinių kūrinių, teatras yra priverstas dėti ypatingas pastangas, dažnai net užsakyti kūrinius, o rezultatas ne visuomet būna toks, kokio norėtųsi. Kas kita – šiuolaikiniai baleto spektakliai. Reino opera didžiuojasi gera Nacionalinio choreografijos centro ir jo vadovo Bertrand’o d‘Ato išugdyta baleto trupe, atliekančia visus Reino operos šokio spektaklius. Šiemet teatro repertuare – keturi spektakliai: du sukurti Bertrand’o d‘Ato, vienas – Anglijos nacionalinės operos spektaklis, atkurtas su vietiniais šokėjais, ir naujausias sulipdytas iš trijų šiuolaikinių choreografų – Dominique Bagouet, Maryse Delente ir Nacho Duato – darbų. Pastarąjį spektaklį iš tiesų galima pavadinti nepaprastai aukštos kokybės šiuolaikiniu šokio kūriniu. Ne veltui šiuolaikinis šokis šiuo metu yra laikomas viena labiausiai išsivysčiusių meno formų Prancūzijoje.

Kalbant apie spektaklius bei projektus vaikams ir jaunimui, reikia pažymėti, kad šis Nacionalinės Reino operos darbo baras kelia susižavėjimą. Tai yra valstybinės nacionalinės operos politikos dalis, todėl galima daryti išvadą, kad valstybė investuoja į operos ir baleto teatro ateitį, organizuodama publikos ugdymą. Nacionalinės Reino operos repertuare yra keletas spektaklių vaikams. Jiems pritaikyta ir atskira teatro programa – kūrybinė knygelė, kurios kiekviename puslapyje pateikiama su aprašomu spektakliu susijusi užduotis, pavyzdžiui, nupiešti scenoje artistus arba sukurti žiūrovų veidus. Puslapyje, kuriame supažindinama su operos "Visos jos tokios" adaptacija vaikams, prašoma padėti personažams surasti kelią vienam pas kitą – juk svarbu suvokti, kas pas ką eina! Įspūdinga ir įvairaus amžiaus vaikams skirtų renginių už teatro ribų gausa. Pirmasis projektas vadinasi "Papasakok man šokį", kurio metu Nacionalinės Reino operos baleto šokėjai pasakoja vaikams svarbiausių baletų istorijas, jas iliustruodami spektaklių scenomis. Antrasis projektas moksleiviams suteikia galimybę nemokamai pažiūrėti operos ir baleto spektaklių, tačiau prieš tai atliekamas didžiulis edukacinis darbas. Pradžioje dirbama su mokytojais, kurie patys išklauso paskaitas apie įvairius spektaklio komponentus – libretą, muziką, choreografiją, dekoracijas, taip pat apie kompozitorių, epochą, stilių ir taip toliau. Mokytojas žinias perduoda mokiniams, paskui jie gali pamatyti spektaklio repeticiją, sceną su dekoracijomis. Taigi mokiniai į spektaklį ateina pasiruošę. Projekto tikslas – parodyti, kaip gimsta spektaklis, kaip dirba menininkai ir kitas personalas, kokios galybės žmonių pastangų reikia sukurti kelių valandų pramogai. Viena vertus, peršasi mintis, kad tokie projektai nužudo teatro stebuklą, juk svarbiausia jo užduotis – kurti iliuziją, ir dar tokią, kuria žmonės tikėtų, kuri juos jaudintų. Kita vertus, sunku būtų paneigti, kad šitaip ugdoma pagarba operos menui, taip pat išsilavinusi, brandi publika, gebanti tinkamai vertinti visus spektaklio komponentus.

Dabar grįžkime prie pačios operos. Svarbiausia čia – repertuaras. Jį savo nuožiūra parenka generalinis operos direktorius Nicholas Snowmanas. Nepaisant to, kad ponas Nicholas Snowmanas yra anglas, jo skonį galima pavadinti prancūzišku, klasikiniu ir net rafinuotu. Pernai buvo užbaigtas originalus jo sumanytas ciklas "Vendanges tardives" (Vendanges tardives yra saldus, baltas vėlyvo vynuogių derliaus vynas), kurio metu klausytojai galėjo išgirsti paskutines daugelio kompozitorių operas. Šiuo metu rodomi Hectoro Berliozo ir Claudio Monteverdi ciklai. Dėl tam tikros geografinės ir politinės padėties Nacionalinės Reino operos publika yra santūri, meditatyvi ir dažnai, nors ne visada, išprususi. Dėl šios priežasties Nacionalinė Reino opera (priešingai negu, tarkime, Marselio opera, kurioje daugiausia statomos lengvo turinio melodingos Mozarto ar Rossini’o operos), gali sau leisti prabangą rodyti visais atžvilgiais sudėtingus kūrinius, tokius kaip Friedricho Händelio "Teodora", Hectoro Berliozo "Benvenutas Čelinis", Claudio Monteverdi "Orfėjas", arba rengti solistų rečitalius, į juos surinkdama pakankamai klausytojų. Priešingai nei Vokietijoje, kur vyrauja repertuarinis operos teatro modelis, Nacionalinė Reino opera, kaip ir visos Prancūzijos operos, yra sezoninis teatras, o tai reiškia, kad vienas spektaklis parodomas tik aštuonis, geriausiu atveju – dešimt kartų. Teatrui tai suteikia didžiulę įvairovę, tačiau jo vadovams – neeilinių išbandymų. Šį sezoną teatras siūlo aštuonis operos spektaklius. Beje, net šeši jų – originalūs Nacionalinės Reino operos spektakliai, taigi – šešios premjeros ir dvi reprodukcijos.

Šiuolaikinio kompozitoriaus Marco Monnet opera "Panas" dviem solistams – koprodukcija su IRCAM ir šiuolaikinės muzikos festivaliu "Musica". Piotro Čaikovskio "Eugenijus Oneginas" – gražiai ir tvarkingai muzikiniu atžvilgiu parengta opera, tačiau neskoningai pastatyta. Wolfgango Amadeuso Mozarto "Visos jos tokios" – itin vykęs žymaus britų režisieriaus Davido McVicaro spektaklis. Šią operą yra tekę matyti Budapešte, kai maniau, kad numirsiu iš nuobodulio. Tuo tarpu Reino operoje ji buvo ne tik nenuobodi, bet netgi uždeganti, juokinga ir natūrali. Juk toks ir buvo Mozarto ir da Ponte’s sumanymas – švelnus pakvailiojimas apie lyg ir juokingus, bet iš tiesų labai rimtus (ypač paties Mozarto atveju, kuris, sakoma, mylėjęs vieną seserį, o vedęs kitą) romantiškus ir erotiškus santykius, o jeigu jie apdainuojami stipraus, darnaus moterų trio (Henrieta Bonde-Hansen, Deanne Meek, Marie MacLaughlin), mišraus kvarteto, retsykiais – ir seksteto, jis tampa dar įtikinamesnis. Kitas šio sezono įvykis – retai statoma Hectoro Berliozo opera "Benvenutas Čelinis" – ambicingas projektas, sulaukęs ypatingos sėkmės ir didžiulio kritikų bei publikos susidomėjimo. Įspūdinga spektaklyje viskas – pradedant žmonių skaičiumi scenoje (milžiniškas choras, sujungęs du – Nacionalinės Reino ir Nicos operų – chorus), gigantiškomis įspūdingomis dekoracijomis bei kostiumais (André Barbe), commedia dell’arte personažais ir pačia commedia dell’arte antrajame veiksme (režisierius – Renaud Doucet), baigiant muzika bei jos atlikimu (dirigentas – Olegas Caetani’s; Benvenutas Čelinis – Paulis Charles’is Clarke’as, Tereza – Anne Sophie Duprels).

Wolfgango Amadeuso Mozarto "Don Žuanas" – prasta Achimo Freyerio spektaklio reprodukcija su labai jau nesu­ba­lansuota atlikėjų sudėtimi. Šį sezoną teatro lankytojų dar laukia Johanno Sebastiano Bacho "Cantates Profanes", Giuseppe’s Verdi "Don Karlas" bei Claudio Monteverdi "Orfėjas". Sunku suskaičiuoti, kiek solistų reikėjo pasamdyti vien šiam sezonui! Nacionalinės Reino operos meno direktorius Jeanas Jacques’as Groleau sako, kad sunkiausia rasti laisvų, kontraktų dar nepasirašiusių puikių atlikėjų. Negana to, visų vieno operos spektaklio solistų lygis turi būti daugiau ar mažiau vienodas. Dažniausiai solistai atrenkami per specialias perklausas, kartais visų prašant atlikti tam tikrą ariją iš operos, kurią ruošiamasi statyti. Pradedama nuo pagrindinio vaidmens, tačiau paskui reikia surinkti visą sudėtį. Kadangi teatras negali sau leisti samdyti žymiausių, todėl labai brangių atlikėjų, įdomiausia šio darbo dalis – naujų talentų, kaip tų Berliozo perlų, paieška. Vienas žymiausių Reino operos atradimų – sopranas Mireille Delunsch, kuri iki šiol sutinka dalyvauti viename kitame spektaklyje ar surengti rečitalį pirmajame savo karjeros teatre. Pasiklausius, kaip renkamos pajėgos vienam spektakliui, kyla klausimas, ar tokiame teatre iš viso įmanoma su­burti subalansuotą ekipą operos spektakliui – aukšto muzikinio lygio solistus bei dirigentą, gero skonio režisierių, kostiumų dailininką ir taip toliau. Nenuostabu, kad tai pavyksta ne visuomet, tačiau kai pavyksta, sakysim, "Visos jos tokios" ar "Benvenuto Čelinio" atveju, – tai tikra kūrybine pergalė! Nacionalinės Reino operos (matyt, ir daugelio provincijos teatrų) tikslas – nepaliaujamai kurti kiek galima geresnį produktą. Pinigai, žinoma, padaro daug, tačiau pagrindiniai neišsenkami ir neįkainojami resursai yra žmonės, kurie kur kas dažniau, nei esame linkę tikėti, kompensuoja finansinių išteklių stoką. Šiame teatre, priešingai nei daugelyje didžiųjų pasaulio scenų, niekuomet nepristinga repeticijų, spektakliuose matyti nuoseklaus darbo rezultatai (tai sezoniniuose teatruose nėra lengvai pasiekiama), o solistams, kviestiniams dirigentams bei režisieriams negailima išskirtinio dėmesio. Gal čia ir slypi eilinio gero operos ir baleto teatro paslaptis – kurti veikiau tikint ne finansine, o žmogaus kūrybos galia?

 

Skaitytojų vertinimai


24131. ????2006-03-30 04:41
nu ir?

24221. Vilnius2006-04-01 11:41
Nu ir nieko.. Tiesiog galima palyginti pvz. su Vilniumi...

24289. ???????2006-04-02 16:15
nu o po to?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:33:13 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba