Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-03-24 nr. 3088

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Andrzej Bursa.
HAMLETAS
38
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• PRIEŠ IŠSISKIRIANT DAR RŪPĖJO PAKLAUSTI3

AKTUALIJOS 
• Arne Guttormsen.
NETIKINČIŲJŲ DVASINGUMAS
8

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
VISOVĖS ILGESIO PERSMELKTAS
1
• Dalia Černiauskaitė.
KŪNO SIAUTĖJIMAI IR IŠPAŽINIMO GALIA
1
• Asta Bieliauskaitė.
KAM?
• IR TESIDŽIAUGIA TIE, KURIE JĮ PAŽINOJO1
• LĖLIUKĖ4
• MELNRAGĖS AKMENYS
• 13x13
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Eglė Kačkutė.
REINO PERLŲ IEŠKOTOJAI
3

TEATRAS 
 KAD PAJUDĖTUME IŠ NULINIO TAŠKO2
• TEATRAS IR JAUNIMAS
• Audronė Girdzijauskaitė.
KONCERTINĖ "PERO GIUNTO" PREMJERA
• LĖLININKAI RAGINA NEPRALEISTI PROGOS

DAILĖ 
• Vida Mažrimienė.
GENDŽIO ISTORIJOS HEROJAI JAPONŲ GRAVIŪROSE
2
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
"BŪSENOS"

PAVELDAS 
• ŽVILGSNIS Į ADOMO BRAKO KŪRYBOS PALIKIMĄ
• DAILININKO ADOMO BRAKO 120-ŲJŲ GIMIMO METINIŲ MINĖJIMO PROGRAMA1

POEZIJA 
• VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ147

PROZA 
• Alis Balbierius.
GAIDYS
18

VERTIMAI 
• Helle Helle.
DAR KAVOS?
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Inga Mozūraitytė.
MUZIKA (AR NE MUZIKA?) ŠIANDIENINĖS VISUOMENĖS GYVENIME
19

DISKUSIJA 
• Jūratė Baranova.
KAIP ĮMANOMAS DIALOGAS TARP FILOSOFIJOS IR LITERATŪROS?
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
KELIONĖ VISBORO DISKOTEKĄ 1984-AISIAIS: PAMESTA KRONIKA
8

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aušra Matulevičiūtė.
IŠPARDUOTA!

KRONIKA 
• TUŠTYBIŲ MUGĖ2
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS
• "BALSO LAVINIMO TECHNIKA"3
• ATSISVEIKINAME SU KASDIENYBĖS POETU

SKELBIMAI 
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA, SKIRTA KINO KRITIKAI
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA,1

DE PROFUNDIS 
• Stasys Puskunigis.
DAVATKĖLĖS IR C. MIESTELIUOSE
7

TEATRAS

KAD PAJUDĖTUME IŠ NULINIO TAŠKO

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ingrida Daunoravičiūtė
Mariaus Macevičiaus nuotrauka

Dalia Mikoliūnaitė (Vilniaus dailės akademija; UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos magistrantė) atlieka tyrimą "Teatras vaikams ir jaunimui Lietuvoje: galimi vadybos modeliai". Šįsyk į tyrėjos klausimus atsako Valstybinio jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Ingrida Daunoravičiūtė.

Kaip pasikeitė teatras vaikams ir jaunimui per pastaruosius 15 metų?

Būsiu pesimistė. Mano nuomone, dabartinę vaikų ir jaunimo teatro situaciją galima apibūdinti kaip nulinę… Pati turiu 8 metų mergaitę ir kaip mama esu sutrikusi – visus vaikiškus spektaklius esame mačiusios, ir, deja, iš to, ką esame mačiusios, palikusių įspaudą vaiko sieloje yra kokie du pastaraisiais metais pasirodę spektakliai. Vienas jų – Jaunimo teatro spektaklis "Juzė Dykaduonis" (rež.A.Giniotis). Dabar tenka eiti žiūrėti keletą kartų tuos pačius spektaklius, naujų nėra. Tai liūdna asmeninė patirtis...

Atsivėrus sienoms, galima pamatyti, kaip vaikiškų teatrų problema sprendžiama kitose šalyse. Reikia konstatuoti, jog šiuo metu esam nuliniam taške. Dešimt metų stiprus buvo Keistuolių teatras, dabar jie labiau orientuojasi į vaidinimus jauniems žmonėms, pramoginį repertuarą suaugusiems, spektakliai vaikams susmulkėjo. Aišku, Keistuoliai kartais dar rodo senuosius legendinius spektaklius, tačiau pastebiu, kad generacijos keičiasi. Dabartiniai vaikai yra kitokie, nei buvom mes. Juos formuoja kitokios mokyklos programos, visa švietimo sistema, pagaliau sociumas (TV, filmai).

Mano manymu, yra tam tikri gero vaikiško spektaklio vertinimo kriterijai – svarbiausia, kad tarp aktorių ir žiūrovų užsimegztų kuo stipresnis ryšys. Nereikalinga jokia "ketvirta siena", visą laiką reikia ieškoti tiesioginio kontakto. Nes šiandieniniai vaikai yra dideli individualistai, egoistai, išminčiai, pagaliau turi atlaikyti didžiulį informacijos srautą – nuo 5 metų dažnas naudojasi internetu… Daugelis vaikų turi ir tam tikrų kompleksų, baimių, ir daug daugiau, nei mes turėjom. Šiandien vaikai, atėję į teatrą, laukia, kad juos "atrakintų" lyg stebuklingu auksiniu rakteliu. Laukia istorijos, kuri atitiktų jų patirtį ir būtų vizuali. Manau, kad šiandien auga tikrų vizualistų karta, o teatro vaikams kūrėjai nebando įsileisti ryškių spalvų, emocijų, spartesnio veiksmo, ritmo.

Teatrų vaikams ir jaunimui repertuaras – anksčiau ir dabar? Kaip nusprendžiate, ką statyti?

Repertuaras biudžetinėje kultūrinėje institucijoje yra formuojamas atsižvelgiant į Kultūros ministerijos kultūros politiką. Atsiranda repertuare gana daug spektaklių pagal nacionalinę dramaturgiją. Tačiau tai yra gan formalus įstatymo raidės paisymas, nes patys vaidinimai pilki… Daugeliui režisierių atrodo, kad statyti vaikams – negarbė, "chaltūra". Toks pusinis darbelis. Aišku, yra alternatyvų, tačiau jų tik užuomazgos. Lietuvos "Asitežas", kuris jau dirba 5 metus, organizuoja tarptautinius vaikų teatro renginius. Jo dėka mačiau keletą labai gerų spektaklių vaikams, į kuriuos reiktų lygiuotis. Tačiau tų spektaklių nemato lietuviai režisieriai, scenografai. Jie nebando savo idėjų vystyti, įgyvendinti vaikų teatre.

Kaip žiūrovai atranda teatrą, arba kaip teatras atranda žiūrovus?

Šiuo metu vis daugiau žiūrovų vietoj niūraus pasėdėjimo prie televizoriaus renkasi teatrą. Padidėjęs žiūrovų skaičius teatruose susijęs su sociumo pokyčiais. Gal tampame turiningesni? Gal nusibodo lėkšta lietuviška televizija, tad ieškom atgaivos gyvam mene, teatro stebukle? Suaugusieji, grįždami į teatrą, vedasi ir vaiką. Esu įsitikinusi, kad tėvai šiandien Lietuvoj savo meninius poreikius gali patenkinti, bet jų vaikai – ne. Sudėtinga, kai yra tik keletas režisierių, kuriančių vaikams, suvokiančių misiją kurti vaikams. Tai A.Giniotis, A.Vidžiūnas, R.Kudzmanaitė (ypač sėkmingas jos "Tėvų ir kiaušinių" projektas), bet ir jie sako, kad nori rimtų spektaklių, jaučiasi išaugę vaikiškų spektaklių marškinėlius.

Jaunimo teatras šiuo metu bando atnaujinti savo interneto svetainę – bandysim šitaip pasiekti vaikus, jaunimą. Yra Violetos Podolskaitės "Teatromanų klubas". Ketiname kviestis dėstytojus ir mokyti, skatinti jaunimą rašyti pjeses. Ir laukiam finansavimo – kaip visada…

Koks teatro ir švietimo sistemos ryšys?

Teatras vaikams privalo būti labiau susietas su švietimo sistema. Tai priklauso nuo valstybės politikos. Yra skandinavų pavyzdys – ten įstatymai apibrėžia teatrų, kuriančių vaikams, misiją ir finansavimą. Tuo tarpu pas mus pavienis entuziastas mokytojas dirba, kviečiasi profesionalus, nuverčia kalnus, bet kas iš to? Tai nugrimzta į užmarštį, o žmogus tik išeikvoja energiją. "Rasos" darželis kasmet rengia teatrų festivalį – susirenka viso Vilniaus darželių vaikai, vaidina, gauna gėlių, valgo tortą… Bet tai tik lokalūs židinukai. Nuostabu, kad žmonės turi jėgų ką nors keisti, kurti. Bet kol nebus kryptingos valstybinės politikos, tol pavienis entuziazmas gims ir ges lokaliose erdvėse. Ir toliau augs mažų individualistų, egoistų kartos. Būsimos prarastosios kartos…

Ko šiandien reiktų, kad teatras vaikams augtų?

Svarbu sudominti teatru vaikams režisierius, daug gerų idėjų būtų galima pasiskolinti iš Kauno valstybinio dramos teatro. Apgalvotas žingsnis buvo organizuoti Kaune Anderseno festivalį. Džiugu, kad buvo atsigręžta į jaunuosius kūrėjus. Vienintelis receptas – ugdyti jaunųjų menininkų kartą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, leisti jauniems režisieriams augti statant vaikams. Rimo Tumino kurso "Coliukė" (rež. Sigitas Račkys) ir tapo Anderseno festivalio laureate. Tai rodo, kad jaunieji turi naujų idėjų, kad yra gabūs. Juos reiktų palaikyti, kad jie ir toliau kurtų vaikams. Jų idėjos, naujas požiūris būtų viltingiausias šiandieninėje situacijoje.

Kokia teatro vaikams ir jaunimui vadybininko misija?

Nereiktų galvoti siaurai – sakysim, kartą per metus inicijuoti vaikiško spektaklio pastatymą. Būtina mąstyti programiškai: sekti Kauno dramos teatro strategija – inicijuoti programą, bandyti ieškoti ilgalaikio finansavimo. Skatinti kamerinių trupių kūrimąsi, raginti jaunuosius kūrėjus burtis, kuriant vaikams. Kartais aktoriai turi įdomių sumanymų – juk patys augina vaikus. Teatrui reiktų būti atviresniam ir "įsileisti" naujas iniciatyvas, pavyzdžiui, aktorių idėjas ir bandymus kurti vaikams.

Ko reikia, kad spektaklis vaikams ir jaunimui būtų geras?

Pirmiausia turi būti gera pjesė. Ir nereiktų iš karto pulti ieškoti užsienietiškų pjesių. Kartais yra paprasčiau ir protingiau užsakyti lietuviui literatui pjesę. Pavyzdžiui, R.Kudzmanaitė statė "Dvylika brolių juodvarniais lakstančių". Prasidėjo viskas nuo to, kad Jaunimo teatras užsakė pjesę Renatai Šerelytei, ir rezultatas buvo geras. Bet pjesė – tik vienas komponentas, dar ateina su savo idėjom dailininkas… Deja, šiuo atveju dailininko darbas truputį paniūrino bendrą vaizdą… Aprengė sceną juodai, o brolius – milinėmis…

Pasaulyje yra daug teatro, kaip keleto menų raiškos, pavyzdžių. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje turėtų studijuoti ne tik aktoriai ir režisieriai, bet ir scenografai, dramaturgai. Bet tam reikalinga kompleksinė akademinė struktūra. Suomijoje teatrinė mokykla ruošia kompleksiškai – akademijoje studijuoja visi kartu (aktoriai, režisieriai, scenografai, kostiumų kūrėjai, apšvietėjai ir dramaturgai). Surenkamos grupės, dirbama tikslingai: pirmame kurse pradžioje studijuojami bendrieji dalykai; paskui pirmo kurso režisierius, dramaturgas rengia bendrą projektą su pirmo kurso scenografu, videomenininku. O mūsų teatralai ką gauna? Kažkokią empirinę savo dėstytojų suformuotą sistemą… Gerai, jeigu gavai puikius pedagogus (D.Tamulevičiūtę, J.Vaitkų, A.Giniotį). O šiaip viskas yra pabira. Tuo tarpu turėtų būti logiška sistema. Tamperė – mažas Suomijos miestukas, o jame – aukštoji teatrinė mokykla, dramaturgai ruošiami kasmet. Jiems suteikiama galimybė kurti, ir jų kūrinius čia pat stato bendraamžiai režisieriai. Taip formuojasi komandos, ryšiai, visi tobulėja. Dramaturgas gauna kompleksinį išsilavinimą – jis gali dirbti ir kalbos redaktoriumi, stilistu. Studentai neverčiami kaupti teorinio bagažo – iš karto viską bando praktiškai. Štai kaimynai latviai renka jau trečią dramaturgų kursą, jie yra paklausūs profesionaliam teatre. Palyginkime, kiek Lietuvoje statoma lietuviškų pjesių ir kiek Latvijoje? Teatras turi gilintis į savas problemas, telkti savą nacionalinę dramaturgiją, o ne vien skolintis iš kitų.

Kaip situacija galėtų pagerėti?

Jeigu pastatytų spektaklį vaikams O.Koršunovas, G.Varnas, C.Graužinis (juo­kiasi), tuomet sakyčiau, kad pajudėjome iš nulinio taško.

 

Skaitytojų vertinimai


24211. kolia2006-03-31 23:15
Nu, jo... jie pastatytu, mazai nepasirodytu. Kolonojos dziugautu, Daunoraviciute irgi, gal ji vaiku neturi?...

24253. klaida2006-04-01 23:03
"Tamperė – mažas Suomijos mietukas". ne `mietukas`, o `miestukas` manau turėtų būti.

El. Red.: Kaip dabar?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:33:11 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba