Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-30 nr. 2952

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SVEIKINAME ŠIŲ METŲ POEZIJOS PAVASARIO LAUREATĄ4
• TRUMPAI3
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POEZIJOS PAVASARIO KONFERENCIJA 
• Sarah Vap Huggins.
EILĖRAŠČIO TAUTYBĖ: KOLEKTYVIŠKUMAS PRIEŠ VISUOTINUMĄ
• Benediktas Januševičius.
TAIP=NE

POEZIJA 
• STASYS STACEVIČIUS1

POEZIJOS PAVASARIO ĮSPŪDŽIAI 
• Kornelijus Platelis.
EILĖRAŠČIO TAUTYBĖ
18
• Alfas Pakėnas.
TEBETRYKŠTANTIS...
• Mykolas Karčiauskas.
PUNSKAS. "AUŠRA". SIGITAS BIRGELIS
• Benediktas Januševičius.
P.P. MOKSLEIVIŲ SKAITYMAI
3
• Ričardas Šileika.
DEBESUOTA. LIETUS. VIETOMIS PRAGIEDRULIAI
2
• Marytė Kontrimaitė.
PER SUVALKIJĄ Į ŽEMAIČIUS
1
• Vladas Braziūnas.
JAUKUMAS MARIŲ IR PLATUMAS JŪRIŲ
• Benediktas Januševičius.
PANEVĖŽYS-PASVALYS
1
• Paulina Žemgulytė.
PABAIGOS ŽODŽIAI

PROZA 
• MARIJA JURGELEVIČIENĖ6
• SVEIKINAME KOLEGAS RAŠYTOJUS5

VERTĖJO PUSLAPIS 
• ANDRZEJ BURSA

PAVELDAS 
• LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMŲ ATKŪRIMAS1
• LIETUVOS VALDOVŲ RŪMŲ ATEITIS
• M E T M E N Y S.
VALDOVŲ RŪMŲ ATKŪRIMO PROGRAMA
1

KNYGOS 
 MARKAS ZINGERIS: SKAIDRIAI IR PAPRASTAI
• JEI TAI ŽMOGUS
• MOPASANAS, ARBA MIELAS DRAUGAS5
• "ŠATRIJOS" DRAUGIJA LIETUVIŲ LITERATŪROS ISTORIJOJE4

DAILĖ 
• Austėja Čepauskaitė, Rima Povilionytė.
DIDŽIOJI GRAFIKOS PARODA
2

TEATRAS 
• Rasa Paukštytė.
GLIUKAI - LIETUVIŠKI IR ARABIŠKI, KULTŪRINIAI IR NEKULTŪRINGI
3
• Vlada Kalpokaitė.
RAŠINĖLIS APIE ROŽES - MĖNULIO IR ŽEMĖS SODŲ
3

KINAS 
• ARŪNAS MATELIS - APIE SAVE
• ULJANA KIM:
• Rasa Paukštytė.
EKRANE - EKSCENTRIŠKI EGOISTAI

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vika Ryžovaitė.
IZRAELIO VIDEO + LIETUVOS GRAFIKA ŠMC ERDVĖJE
2
• PRISISTATO NEVYKĖLIAI26

AKTYVIOS JUNGTYS 
• VISAS KINAS YRA POEZIJA1

KRONIKA 
• "BANANINĖ ŽUVIS"
• Ignas Kazakevičius.
33 AKVARELĖS
1
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

DE PROFUNDIS 
• esė.
TEZAURUS EUROPENSIS
• MANTAS GIMŽAUSKAS2
• LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS5

KNYGOS

MARKAS ZINGERIS: SKAIDRIAI IR PAPRASTAI

Su MARKU ZINGERIU, išleidusiu romaną "Grojimas dviese", kalbasi DOVILĖ ZELČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Sujaudino Tavo naujojo romano "Grojimas dviese" ("Baltos lankos", 2002) tema: žmogaus tapatybės ieškojimas. Savęs ieškojimas šimtmečių ūkanose ir šiandienoje. Kodėl Tau, Markui Zingeriui, tai rūpi?

Prie savo kompiuterio, kol rašiau, buvau priklijavęs lipduką su užrašu: "Privalau sumokėti įsisenėjusią skolą Lilei ir Ervinui". Šį jausmą aš pavadinčiau moraliniu įsiskolinimu. Juk mano mieste kadaise, retrolaikais, šią muzikuojančią porą užgriuvo brutali realybė! Jaučiau aitrią nuoskaudą dėl žiaurios neteisybės, kuri ištiko žmones - mane, tave, mūsų aplinkos žmones, to meto bohemos personas, kurios buvo absoliučiai nužmogintos ir pateko į istorijos mėsmalę. Jei nebijočiau patetikos, pasakyčiau, kad jie liko ištikimi meilei ir muzikai. Mano knygos knygoje, to "Pasakojimo apie meilę ir muziką", įkomponuoto į "Grojimą dviese", veikėjai Lilė ir Ervinas (abu turi prototipus, pražuvusius Lietuvoje) neatsisakė savo idealų, kuriuos adoravo. Tai nėra vien menininko ir mūzos ištikimybės tema. Ji kupina atspalvių. To meto žmonės buvo kandūs, žaismingi, ironiški, visa tai vyravo tam tikroje kompanijoje, Laikinojoje sostinėje, tuomet, kai jie susiburdavo prie fortepijono 1935-1939 metais. Ir staiga į jų saloną įsiveržė minia, kurios vadai paskelbė: "Tu pusiau žydas, pusiau vokietis, marš į getą", arba "Tu žydelka, tau nebus leista likti nei moterim, nei pianiste"… Šitie menu alsavę žmonės liko už enciklopedijų ribų, jie tapo istorijos dulkėmis. Gasto prototipas Vokietijoje, jo gimtinėje, berods yra minimas vien tik uždraustųjų kompozitorių kataloge, 1938 m. išsiuntinėtame radijo stotims. Aš norėjau juos prikelti. Jie pirmiausia buvo asmenybės! Nacionalizmas laiko žmogų trafaretu, "nutrina" žmogaus veidą, priplaka prie kolektyvo. Kolektyvinės ideologijos yra labai pavojingos. Jaučiau, kad tiesiog užgauta mano širdis, su prototipais susitikau archyvuose ir jų dienoraščiuose. Tie žmonės tikrai buvo, tikrai kvėpavo, kūrė, grojo modernių kompozitorių kūrinius, jų santykiai su to meto Europos kultūra buvo atviri, jie formavo ir Lietuvos kultūrinę atmosferą. Žodžiu, tai buvo viena iš paskatų stambiajai prozai.

Užkoduotą prasmę turi frazė romano pradžioje: " … kartu su sargų sušluojamais rauzganais lapais ore plevena ir senos nuotraukos iš išardytų šeimos albumų, išardytų pastogių. Ir jam dažniausiai atsiversdavo kaip korta viena, tik viena vienintelė fotografija, švytinti atminties migloje" (p.13). Nuo čia prasideda Erazmo Rastinio kelias savęs link. Skaudžiu atminties, prisiminimų arklu kabinant gyvas praeities šaknis: žydų tautos genocidas, sulaužyti likimai, prieškaris, karo metai Kaune - iki XX a. pabaigos Atgimimo. Ir vėlei nuo šių dienų - grįžimas atgal. Ta laiko pulsacija romane labai gyva. Kaip prisišauki laiko dvasią? Kiek čia padeda talentas, o kiek profesionalus rašytojo darbas, pasitelkiant istorinius archyvus, holokausto liudininkų prisiminimus?

Kartais jaučiu, kad ne aš pasirenku vaizduojamas epochas arba šalis, o tos epochos ir šalys mane pasirenka. Apskritai, rimčiau kalbant, tema pasirenka menininką, o ne menininkas temą. Ir talentas, ir profesija yra santykinės sampratos. Talentas yra galimybė įsivaizduoti, įsijausti, atkurti ir sukurti, tačiau visa tai atskleisti taip, kad šitą įsijautimo virpulį, kiekvieną atspalvį, atkurtos atmosferos drėgmę ant lūpų ir ant blakstienų pajustų tas žmogus, su kuriuo intymiai šnekiesi (t.y. skaitytojas). Tai tampa įmanoma, pasitelkus profesiją. Profesijos instrumentu grosi labai nevikriai, jei tau, kaip sakoma, nėra duota talento, nes talentas yra gebėjimas dirbti profesionaliai, o tai reikštų - vartoti kalbą... virtuoziškai, netampant formalistu ir žaidėju kalbos garsais, o jaučiant visą garsų kultūrinį virpesį, kurio semiesi pats iš savęs, iš savo vaikystės įspūdžių, pirmųjų perskaitytų knygų, patirties, nejučia įgytos, kaip kad žmonės sako, sugertos su motinos pienu. Vaizduotės jautrumas istorinei medžiagai, kaip ir kiekvienai medžiagai, taip pat yra talentas. Įskelti tai medžiagai gyvybės kibirkštį, susikurti asmenybes, kuriomis tu gyventum, kurios taptų gyvesnės už tuos realius asmenis, besistumdančius aplink tave… Įžvalgos įgalina autorių sutirštinti, metaforizuoti įvaizdį kuriančią kalbą. Toji kalba sukuria knygos gyvybę, kuri turi būti sodresnė, judresnė, žaismingesnė, gyvesnė…

…už patį gyvenimą.

Tikrai taip!

Ervino Gasto, pusiau vokiečio, pusiau žydo, meilė Lilei Kaufman - pianistei ir "žydei krikščionei", jų beprotiška aistra muzikai ir mirtina abiejų tarpusavio meilė - kaip priešprieša prigesusiems, tik retsykiais nušvintantiems šių dienų herojams Erazmui Rastiniui ir Ritai Rastinienei. Romantinė karo metų pora tarsi nuvainikuoja šiųdienius veikėjus. Ar apnuogini dabartį todėl, kad ją geriau pažįsti?

Jie nė kiek neprigesę, jų santykiuose, galvą dedu, esama ir humoro, ir paradokso. Kalbant apie kompoziciją, Rita ir Razmas yra reikalingi kaip pasakojimo variklis ir kaip Lilės bei Ervino kontrastas. Ponia Rastinienė veržli moteris, kupina iliuzijų ir nostalgijos, net ir jos tviskanti kosmetikos parduotuvė vadinasi "Užmaršties bučinys", jai gyvenimas - fiesta. Erazmas Rastinis eina likimo pėdsakais iki pat antikvariato Niujorke, o iš ten - į atidrėkusią Lietuvą, ir, sprendžiant iš iki šiol girdėtų bei skaitytų atsiliepimų, sėkmingai nuveda skaitytoją per tris šimtus knygos puslapių. Pasakojimui rutuliojantis šiuolaikinė pora samprotauja apie anų laikų porą, Lilę ir Erviną. Tai Apšvietos ir vadinamojo auklėjamojo - Bildungsromano tradicija. Aš stengiausi vystydamas knygos šių laikų fabulą pateikti realius charakterius, šiurkštokus ir kaprizingus, leidau gyvenimui "pasireikšti" su visais kuriozais. Rita ir Erazmas turi gana turtingą paveldą (tarkim, Erazmo ir Biankos santykiai), bet yra šiek tiek išmušti iš vėžių, kaip ir dauguma šių laikų inteligentų. Skrydis į valstijas abu kiek pakylėja ir romantizuoja. Ši pora, kaip sakiau, atsirado todėl, jog man buvo svarbu, kad romane tekėtų du srautai, o Lilė ir Ervinas - knyga knygoje, tai retroknyga. Tamsioji holokausto upė ir mirguliuojanti saulės zuikučiais dabarties upė teka greta, pabaigoje jos susilieja. Šitaip išrutulioti pasakojimą nebuvo lengva.

Kodėl tiek vietos skyrei kasdienei veikėjų buitelei? Man regis, atsirado palengvinimo pavojus: yra patraukli lengvo skaitymo intriga, "žurnalinė" įtampėlė, bet prigesinama tema…

Retrotema šioje knygoje tegalėjo gyvuoti kaip nuolat šių dienų personažo atrandama. Personažas atranda praeities temą, o jį ištinka dabarties nelemtys ... Galop Razmas, profesorius, tampa naktiniu taksistu. Šeimai žlungant, jo "aš" patiriant vieną smūgį po kito, jis yra "paruoštas" holokausto temai, ne akademiškai, o jausmais ir dvasia. Būtina jausti proporcijas. Prozininką ir romanistą pavojus tyko ties kiekvienu frazės posūkiu.

Nusižengčiau intuicijai, jei mane pernelyg "užneštų" į vieną, pavyzdžiui, lengvąją, ar į kitą, tarkime, holokausto pusę.

Tokio romano neįmanoma parašyti impulsyviai, reikalingas atsitraukimas. Kiek laiko rašei knygą?

Vedžiau impulsyviai, rašau impulsyviai. Bėda yra ta, kad aš viską darau impulsyviai. O rašyti aštuoniolika dvidešimt mėnesių "impulsyviai" yra beveik neįmanoma, juoba kad kiekvieną impulsą prigesina archyvas arba dienoraštis, atsitiktinai išlikęs žmonių rankose. Be to, aš dirbu kompiuteriu, kuris kartais trikdo, nes patys kalbos ženklai pareikalauja racionalių sprendimų. Vis dėlto aš būčiau spjovęs į viską, jeigu nuolatos nebesugrįžtų veržlumas, lengvumas pirštų, skrajojančių klavišais, nepasotinamas apetitas žodžiui, vaizdui. O svarbiausia: įsakmi būtinybė atskleisti tai, kas veriamai gražu.

Dar keli žodžiai apie prozos rašymo proziškumą. Lietuvoje nėra suvokiama, kad rašytojas turi užsidirbti tai, kas jam pridera. Ypač "didelių drobių" autorius. Tik tuomet jo darbas bus ne saviveiklinis, o profesionalus. Štai mudu, Dovile, šnekamės ir gurkšnojam neprastą bordeaux. Pinigai reikalingi ne tam, kad tu galėtum gerti labai seną prancūzišką vyną, bet kad savo kūrinį išlaikytum kaip vyną. Vienu metu man buvo nutrūkusi finansinė parama, ir buvau palaidojęs tą visą savo personažų šutvę. Po to jiems teko vėl išmokti vaikščioti žeme. Jaučiausi kaip rabis, įkvepiantis gyvybę golemui, buvau visas aptiškęs moliu ir žemėmis, bjaurus darbas.

Markai, skaičiau tavo romane apie baltaraiščius, vedančius Vytauto prospektu žydus paskutinįkart pasivaikščioti, ir man išties buvo gėda, baisu… Efektas pribroškiantis: kračiau savo sąžinę, šimtąkart svarsčiau, ar išmėginimų metu nenusidėčiau humanizmui. Ir vis dėlto, kol gyvenimas nepatikrina, niekas to atsakyti negali…

Kodėl taip skaudžiai beldi į sąžinę? Manau, ne vien dėl to, kad atsigręžtume pirmiausia į save. Betgi skaudu ir gėdinga darosi skaitant…

Aš atskleidžiau tą jausmą, kurį ir pats patyriau, girdėdamas šį pasakojimą iš senųjų Laikinosios sostinės gyventojų. To jausmo iš tikrųjų galėjau atsikratyti vien tik jį įprasmindamas popieriaus lakšte. Ir štai dabar girdžiu iš tavęs, kad tu skaitydama jautei tą patį, ką jaučiau aš, vaizduodamas tą epizodą. Man, kaip autoriui, malonu tai girdėti.

Ar manai, kad, kultūros veikiamas, žmogus gali nesiimti antihumaniškų veiksmų?

Jei tai autentiška, o ne peilių ir šakučių kultūra, tai, be abejo, taip. Ji verčia graužtis ir kankintis, ji neleidžia pasiduoti diktatūroms ir smegenų plovimui. Diktatūros mėgina nuteikti tautą prieš tautą, žmogų prieš žmogų, pasitelkdamos ideologiją. Mūsų laikai atskleidė kultūros ir knygos bejėgiškumą, antra vertus, taip pat ir siaubingą viešai ištarto žodžio ir žiniasklaidos sugebėjimą manipuliuoti masėmis. Jaučiant senosios, "aukštosios" kultūros bejėgiškumą Lietuvoje šiais laikais, kyla pagunda ją nusimesti kaip nuavėtus batus. Manau, kad keblumų sudaro ne senoji, klasikinė kultūra, o pasaulėvaizdis tų jos mokintinių, tų vagnerių (turiu galvoje Fausto mokinį), kurie tą kultūrą skleidė. Lietuvių kultūrai, sakyčiau, seniai laikas pereiti nuo totalitarinio "mes" ir "jie" prie žmogiškesnio "aš ir tu". Kiekviename žmoguje slypi daug tamsos, apie kurią jis pats iki tam tikro laiko nė nenutuokia, išsilavinimas ir kiti iš pažiūros šviesūs dalykai dažnai būna tik išorinis apvalkalas. Ir tik ribinės situacijos mums gali atskleisti, kas laimės - žvėriški instinktai ar žmoniškumas. Tačiau taip pat galiu pasakyti ir galvodamas apie kai kuriuos žydų gelbėtojus Lietuvoje: kiekvieno žmogaus tamsoje gali švystelti ir tamsą perrėžiantis spindulys.

Romano "Grojimas dviese" stilius yra poetiškas, ir logika jo - it pasakoje. Kūrinio ritmas neskubrus, o metras - "trijų ketvirtinių", sakytumei, valso. Tačiau tema - gyvybė ir mirtis. Tokį stilių laikyčiau žydų tautai būdinga literatūrine ir kultūrine raiška: apie viską kalbama lengvai, su ažūrine žaisme, baltais puantais šokčiojant ir atsiremiant į tragišką pagrindą. Tai buvo justi ir ankstesniuose tavo prozos kūriniuose - "Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius" ir "Iliuzione". Ar tokį stilių lemia poetiška prigimtis, kraujo balsas, kiek sąmoningai tu sieki tokios kūrinio melodikos?

Kraują palikime Raudonojo kryžiaus laboratorijoms. Mano instrumentas, mediumas, šalis, publika, o jeigu nori, karvės pienas ir pribuvėja suvalkietė nulėmė tai, kad esu lietuvių rašytojas. Elementaru, kad stilius ir pasakojimas turi būti gyvas, įtaigus ir tiksliai perteikti meninę mintį, o tai reiškia, kad žodis turi būti žaismingas. Tik tuomet jis yra laisvas ir skrajus-laisvo menininko laisvas žodis. Jidiš kalbos žodis yra labai laisvas ir plastiškas, mintijimas yra linkęs į paradoksus bei kartuvių humorą. To žodžio sąveika su Vidurio ir Rytų Europos kultūromis buvo labai vaisinga - ir jam pačiam, ir visoms kultūroms, su kuriomis jis sąveikavo. Rašydamas tą knygą, kartkartėmis, lyg ir norėdamas atsipalaiduoti, pasinerdavau į Maupassant`o romaną apie du brolius, Pjerą ir Žaną. Kai sukūriau Riaukos ir Ervino dialogą, užnugary jaučiau ne vien tik autentiškus vokiškus karo metų dienoraščius, kuriuose pedantiškai surašytas kompozitoriaus ir pianisto pašnekesys gestape, bet ir vidine klausa girdėjau Prokofjevo maršą iš jo "Meilės trims apelsinams", Balio Sruogos "Dievų miško" atsainią ironiją. Sykiu, kadangi rašiau knygą knygoje, susipinant praeičiai su dabartimi, ieškodamas temai tinkamos raiškos, nutariau, kad apie sudėtingus dalykus reikia kalbėti skaidriai ir paprastai. Siekiau skaidrios prozos. Ėjau netgi į sunkius kompromisus, manydamas, kad, atėjęs į prozą iš poezijos, kalbu pernelyg tirštai, kratydavausi balasto. Reikėjo plukdyti paralelias upes, tamsiąją ir šviesiąją romano pusę, pasakojimą, kuris vyniojasi, todėl - jokio savitikslio, nes tada viskas nuo centrinio įvykio pakryptų į šalį.

Kūrinyje "Grojimas dviese" giedi himną meilei. Ar tau, kūrėjui, meilė yra vedlys, kūrybos variklis?

Manau, kad apie meilę kalbėti neįmanoma, reikia kalbėti meilę. Aš pats vedžiau įsimylėjęs. Įsimylėjęs, Dovile, atrodydavau kaip paliegęs skrandininkas - išbalęs, perkaręs, akys aptrauktos karštinės miglele, šitoks aš pasirodydavau tarp durų būsimai žmonai, atidarydavo mano būsima uošvienė, ji net žegnodavosi. Man buvo įdomi toji situacija romane: profesorius, konservatorijos studentė, jų meilė… Lyg ir tipiška situacija. Aš juk pats dėsčiau filosofiją, esu gavęs visokiausių laiškelių, tarkime "Nieko nesupratau, bet buvo taip gražu!". Tai geriausias eilėraščio įvertinimas. Bėda buvo ta, kad aš dėsčiau marksizmą.

Romane mergaitė iš Europos provincijos įsimyli Europos kultūros pažibą (taip atrodo jos akimis), talentingą, kažkuo primenantį Beethoveną, kuris rafinuotai jaučia ir šneka, sugeba puikiai visa tai perteikti savo kūriniais. O jinai ilgisi, stiebiasi, ją traukia idealas, ji bando "susigiminiuoti" su Europa, su didžiąja kultūra, kuri suteikia sparnus… O paskui pasirodo, kad jų žemiškasis ryšys labai tvirtas, nors jie ilgai negalėjo oficialiai susituokti ir buvo smerkiami. Dėl to ryšio abu ir pražūva.

Romano autentika - Helenos Holzmann užrašai apie Lietuvą, išleisti Vokietijoje, Vilniuje išgirsta paskaita, suteikusi postūmį siužetui, Jokūbo Skliutausko parengti ir išleisti vokiečių kalba kompozitoriaus dienoraščiai, kiti šaltiniai, atpažįstami prototipai. Su autentika elgiantis neatsargiai, galima prisivirti košės. Juk autentika dar negarantuoja kūrinio meniškumo. Kaip visa tai surikiuoji?

Mane sukrėtė kompozitoriaus dienoraščio eilutės, parašytos kitą dieną po apsilankymo gestape. Tardomasis "išverčia dūšią", kone laižo vyresniajam seržantui batus ir kartu netiki nė vienu savo - sumedėjusiomis lūpomis - ištartu žodžiu, nė vienu savo šūktelėtu "teisingu" šūkiu. Vyresnysis seržantas, pasiuntęs anapilin vienuolika tūkstančių Kauno žydų, tiki esąs rafinuotas kultūrininkas. Be to, jis jaučia silpnybę dailioms ponioms ą la Marlen Dietrich, tačiau įtikinėja tardomąjį esąs puritonas. Koks groteskas!

Archyvo dulkių ir mano prakaito skaitytojui mažiausiai reikia. Beje, tikrasis vyresnysis seržantas pasikorė po karo Vokietijos kalėjime.

Bet holokaustas nėra pagrindinė romano "Grojimas dviese" tema?

Ne. Mane domino tas dabarties personažas, akademikas, intelektualas, kuris manė, kad viską žino, o pasirodė, kad jis nežino nieko. Net apie save patį. Jam "trinkteli" į galvą ta istorija, kuria jis domisi ir kurią tyrinėja, ir palengva paaiškėja, kad jis pats į ją yra įklimpęs iki ausų.

Knygą esi pristatęs Vilniuje, daugelis ją jau skaitė. Ar jautiesi išgirstas, suprastas?

Žinai, gana skeptiškai žiūriu į save ir į pasaulį, kad už gryną pinigą imčiau komplimentus.Viena skaitytoja lygino įspūdį, kurį jai sukėlė šis romanas, su Günterio Grasso romano "Vėžio žingsniu" sukeltu įspūdžiu. Grassas kalbėjo apie neonacizmą. Jis labai negailestingas savo tautos atžvilgiu. Man jos reakcija buvo vertinga, nes ji puikiai skaito vokiškai ir pati patyrė holokaustą, - tokių skaitytojų aš labiausiai bijojau, nes jie yra perėję ugnį ir vandenį. Na, manau, dabar man ištrinks galvą. Kaip matai, likau gyvas. Toks palyginimas mane patenkino. Sulaukiau daugelio skaitytojų labai įdomių ir gerų atsiliepimų. Patikrinau savo kompozicinius ėjimus, tokius kaip Lilės laiškas, rastas Niujorke, su skaitytojų reakcijomis. Manau, kad iš esmės intuicija manęs nesuklaidino, nors, jeigu turėčiau laiko ir knyga būtų dar pagulėjusi, atsirastų distancija tarp manęs ir rankraščio, kurios man trūko.

Turbūt tau nepažįstamos, svetimos abejonės savo pašaukimu?

Kodėl šitaip klausi? Ne, tu klysti. Pasitikėjimas savimi atsiranda tik įveikus baimę. Esu ožiaragis. Ožiaragiai yra baisiai sunkūs žmonės, pirmiausia patys sau. Aš nuolat kapstausi savyje. Rašytojo profesija yra savižudiška: tu sąmoningai pasirenki nesąmoningą gyvenimo būdą. Kartu, dar gilesne prasme, toji profesija pasirinko tave. Guodiesi, jog tai yra gražiausia iš beprotybių. Kaip, tarkime, meilė, apie kurią manęs klausinėjai.

Kiekvienas kūrėjas yra vienišas, bet tavo atskirtybė lietuvių prozininkų būryje labai ryški. Ar jautiesi pakankamai saugiai "tarp saviškių", t.y. gildijos brolių ir seserų?

Tikroji menininkų brolija nėra amžininkų kompanija - ji driekiasi per laikus ir epochas. Antraip visi, kas valgo kotletus "Suokalbyje", rašytų kotletų formos eilėraščius. Nyka Nyliūnas daugelį amžininkų vadino nuobodulininkais. Kartais tolimi žmonės - artimi, o artimi, su kuriais geri alų, - tolimi. Man sunku pažvelgti į save iš šalies, bet jeigu kalbi apie "atskirtumą", kurį aš pavadinčiau paprasčiau - savumu, savitumu, esama ir kitų atraminių bei įtakos dalykų. Paprasčiausiai aš skaitau anglų kalba, - kai skaitau, - daugiau grožinių tekstų, negu tų pačių anglų rašytojų tekstų, išverstų į lietuvių kalbą. Aš skaitau ir skaičiau rusų ir lenkų kalbomis daugiau tekstų, negu tų pačių autorių tekstų, išverstų į lietuvių kalbą. Aš negeriu trečio vandens nuo kisieliaus, vograudamas: "Čia dievų nektaras!" Vertinu atsitiktinius susitikimus, kurie, nuo jų nutolus ir metus žvilgsnį per petį, įgyja tam tikrą reikšmę. Prieš penkiolika metų atsidūręs JAV rytinėje pakrantėje, studentų kavinėje, bemat suradau bendrą kalbą su Tomu Venclova apie esminius klausimus. Rašydamas knygą kartais susitikdavau su scenografu Adomu Jacovskiu Vilniaus kavinėje "Collisseum"… Tai va tada papasakojau Adomui, kad aš taip plačiai užsimojau ir kad labai nelengva išlaikyti poetinę žodžio įtampą, spontaniškumą. Klausdavau, o kaipgi būna dailininkams, tapantiems didžiulį epinį paveikslą, kurie turi pavaizduoti, sakysime, istorinę sceną, epinį vyksmą ir kartu išsaugoti žaismę, virpesį, kiekvienos dalelytės gyvastingumą. Adomas, smilkydamas cigaretę, sakė: "Žinai, tu manęs klausinėji apie didžiausias meistriškumo paslaptis. Norėdami išlaikyti spontaniškumą, ypač dideliame, epiniame darbe, dailininkai tapydavo etiudus, eskizus, išėję į gyvą gamtą, o paskui mėgindavo tuos gyvai pagautus elementus paversti gyva epinio paveikslo dalimi". Taip sakant, kad rasa neišgaruotų… Ir aš supratau, kad mene yra bendri dėsningumai, bendra poetika, kad aš ne pirmas ir ne paskutinis susiduriu su šiais keblumais. Taigi patyriau "gildijos jausmą". O kartais, beje, gali jausti tarpusavio ryšį su žmogumi, nors jis tau neatsakė nė vienu žodžiu, jis paprasčiausiai klausosi visa savo esybe.

Minėjai, kad romanas "Grojimas dviese" yra pristatytas UNESCO drauge su A.Škėmos "Balta drobule" ir J.Kunčino "Tūla". Ar tai reiškia, kad šie kūriniai bus verčiami į užsienio kalbas?

Jie turėtų būti verčiami, bet nežinau, kada ir kaip tai bus.

Stebiuosi tavo drąsa gyventi. Man atrodo, moki būti taip, kad tavo namai visuomet yra su tavimi, esi savas pasaulyje ir pasaulis tau nesvetimas…

Kadaise beveik visi Laisvės alėjos namai Laikinojoje turėdavo paradines ir juodąsias duris. Tai mano paradinė pusė, brangioji Dovile. Myliu gyvenimą, bet jaučiu ir tai, kas, perfrazuojant Nabokovą, yra negrįžtama, kas neišsipildo. Vis labiau jaučiu tai, kas yra neišvengiama. Tai, kad ir kaip būtų keista, kartais ir suteikia didžiausią pilnatvę gyvenimo akimirkoms.

O paskui ar nekankina savigrauža?

Neleidžiu, kad man užstotų kelią pseudoautoritetai, mano kadaise įsikalbėti. Dvejonės kamuoja, kol apsisprendžiu, o paskui jau - pirmyn. Nesu linkęs pripažinti visokiausių etninių ar religinių getų, kurie būdingi daugelio žmonių galvosenai visame pasaulyje. Ervinas mano knygoje dainuoja dainelę, kad grius visos tvoros. Net ir mudviem dabar kalbantis, laužau kai kuriuos barjerus...

Mes kalbamės, Tu laužai... Ar šis pokalbis Tau buvo sunkus?

Ko gero, tai buvo grojimas dviese. Taip ir parašyk.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
21:32:13 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba