SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-01-19 nr. 739

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Rasa Vasinauskaitė
Pagiriamasis žodis karosui
1

Muzika 
• Algirdas Ambrazas
Ilgai laukta premjera
1
• Margarita Dvarionaitė
Rostislavas „Lenskis“
• Kauno kvartetas pristato naują kompaktinę plokštelę
• Lietuva pasaulinėje muzikos mugėje1
• Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gastrolės Vilniuje1
• KONCERTAI

Dailė 
• Kęstutis Šapoka
Apie žmonių ir tautų gyvenimo jausmą
15
• Aistė Paulina Virbickaitė
Sklidini meno
• Dalia Šivickaitė
Paskutinė priemonė
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Knygos 
• Skaidra Trilupaitytė
Petras Repšys ir jo karta
2

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pasiilgusiems prancūzų kino1
• Ar norite pagauti sėkmės paukštę?3
• Apie medžioklės naudą
• Arūno Matelio filmas nominuotas JAV kino režisierių gildijos apdovanojimui
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Dialogo miestas
• Vilniaus garbės vardai

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Pas rusus (su lietuviais)
8

Anonsai 
• LR seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto skelbimas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Pagiriamasis žodis karosui

„Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ Jaunimo teatre

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
D. Matvejevo nuotr.

Naujausiam Jono Vaitkaus spektakliui Jaunimo teatre – Witoldo Gombrowicziaus „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ – gresia ne tik komercinė sėkmė. Režisierius, perkeldamas pjesės veikėjus į vieną iš smėlėtų pakrančių ir aptverdamas juos geležine tvora, padėjo pamatus ir naujai sceninei šiuolaikinio lietuvio gyvensenos mitologijai. Tuo laiku, kai, regis, kiekvienas, kuris netingi, perkasi po smėlio sklypelį prie bet kurio pasaulio pajūrio, kad pradėtų ten formuoti savo mažumą su karaliukais ir svitomis, Vaitkus, pasitelkęs dar 1938 m. parašytą lenkų literatūros modernisto pjesę, su tokiu pasimėgavimu po kaulelį išnarsto „paplūdimio karalystės“ intrigas ir intrigantus, kad ir pjesė, ir spektaklis suskamba kaip naujausių laikų komedijos ir satyros šedevras. Literatūriniai Gombrowicziaus pasažai – šmaikščiausia intelektualinė jo teksto žaismė – tiesiog lipte prilipę prie čia vaidinančių aktorių lūpų, o išsilieję dar ir aukščiausiomis bei žemiausiomis tonacijomis, išdainuoti ar padeklamuoti, taip ir prašosi kartojami, skanaujami, kol įstrigs gerklėje suokalbišku anekdotu apie nužudymą kaip ta nekalta karoso ašaka... Ir reikia juk šitaip sugalvoti – nugalabyti žmogų ne karpio, ne ungurio, ne kažkokios kitokios žuvies kaulu, bet karoso! Vien išgirdęs apie šią anaiptol ne prašmatniausią žuvį, gali „svinguoti“ savo asociacijas ir paversti ją jei ne įspūdingo, tai bent uždegančio nusikaltimo slaptažodžiu. O kuo ilgiau „karoso“ vardą minėsi, kuo įvairesnių spalvų šiam žodžiui suteiksi, tuo ir pats tapsi didesnis, galingesnis, ryžtingesnis, karališkesnis – būtent tokią transformaciją spektaklio metu patiria Rolando Kazlo vaidinamas paplūdimio Karalius Ignotas, kartu su Tomo Kizelio Šambelionu „pasirašydami“ nuo- sprendį karalystei svetimai Ivonai.

Režisierius kartu su scenografu Gintaru Makarevičium paverčia sceną saulėlydžio nudažytu paplūdimiu, kur šezlonguose snūduriuoja vyriškiai, paskutinius spindulius gaudo savo grožybes demonstruojančios „nuogos moteriškės“, undinėle vinguriuoja jaunutė Iza, o nuo bokštelių visų jų ramybę stebi vietos gelbėtojai. Nuobodulys nuo nuogybės ir visko pertekliaus, nuo jūros mėlynumo ir auksinio smėlio; nuo savo pačių pokštų, linksmybių ir nevaržomos ištarmės. Atrodo, kad ir kostiumus kūrusi Sandra Straukaitė visus „išrengė“ iki paskutinio siūlelio, pavertė visų kūnus tikraisiais jų pavidalais – begėdiškais ir lengvabūdiškais, šiek tiek nevalyvais ir kartu gundančiai erotiškais, tarsi spektaklio veiksmas iš tikrųjų vyktų „po orgijos“... Būtent į tokią erdvę patenka Ivona – didelė, užsisklendusi, nebyli, neįspėjamos nuotaikos mergina raudona suknele, tampanti ne tik visiems mįsle, bet ir priekaištu, o svarbiausia – laukimo, kad kažkas šioje nuobodybėje atsitiks, patvirtinimu.

Vaitkus šįkart nedemaskuoja, nedeformuoja Gombrowicziaus veikėjų taip, kaip buvo galima iš jo tikėtis. Keli ryškesni štrichai, kelios drastiškesnės replikos – štai tas ribos peržengimas, kuris atveria kitą karaliaus ir karalienės svitos moterų bei vyrų pusę. Tik retsykiais jie pasiduoda visuotinei ekstazei, pliūpteli „lojimais“, vienas kito įžeidinėjimais ar pataikavimais; retsykiais paklūsta niekingoms ir niekšingoms „karalystės“ gyvenimo taisyklėms: moterys – susiriedamos ir įsitverdamos viena kitai į plaukus, vyrai – keliaklupsčiaudami ir nevaldydami liežuvio, visi kartu – įsitraukdami į bendrą šlovinančiųjų savo valdovus chorą. Nes pasikliaudamas Gombrowicziaus tekstu ir aktoriais, šią karalystę režisierius demaskuoja vaidybos, sceninės laisvės, vingraus ir taiklaus humoro, juolab kiekvieno aktoriaus išmonės, improvizacijos galimybėmis. Susidaro įspūdis, kad ir pats spektaklis tarsi „banguoja“, su kiekviena scena išdidindamas ir leisdamas pasimėgauti tuo, kaip vaidina vienas ar kitas aktorius, kuriam pjesės tekstas – jau ne „figos lapelis“, o smagiausias bendravimo su partneriu ir publika įrankis. Taip, pavyzdžiui, Asta Baukutė (IV Dama) savo miniatiūrinį pokalbio su princu Filipu epizodą paverčia ištisu kekšišku etiudu, Aldona Kuodytė (III Dama) – palaižūniško verksmo variacijomis, Arūnas Storpirštis (Valentas) – laukiama vien jo išėjimo ant klampaus smėlio repriza, tarsi teatras būtų didžiulio cirko arena, kurioje kiekvienas atliktų savo pritrenkiantį numerį. Nes visi kartu jie – „nuogus“ karalių ir karalienę suvaidinanti svita, o šie ir princas Filipas – kita veidrodžio pusė, pamatyta žvelgiant normaliausios tarp nenormaliųjų – Ivonos – akimis. Tokį žiūros taškų išsluoksniavimą greičiausiai sufleruoja jūra – jos susipinančių, laižančių krantą ir lūžtančių bangų, į kurias kartais šokteli veikėjai, vaizdas scenos fone, – tarsi tas judantis vanduo dar labiau viską iškreiptų ir pastūmėtų ne paradokso, bet absurdo link, apverstų viską aukštyn kojomis ir iškeltų į paviršių ne paslaptis, bet pačią nuogiausią tiesą. Nesibaigiančios kvailybės, tuštybės ir vaidinimo prieš save bei kitus tiesą kitoniškumo ir nepasiekiamumo akivaizdoje, kurią, turėdami išties nuostabų Irenos Aleksaitės pjesės vertimą, režisierius ir aktoriai išdėlioja į puikų, kupiną čia pat gimstančių ir tuoj pat ištariamų bei „sužaidžiamų“ prasmių, paradoksų ir provokacijų spektaklio tekstą. Gyvą ir azartišką sceninių transformacijų partitūrą, kur žodis neatsilieka nuo minties ir skatina veiksmą, o šis realizuojamas konkrečiais ir realiais iškeltų į paviršių poteksčių ir užuominų pavidalais.

iliustracija
Andrius Bialobžeskis (Filipas), Severija Janušauskaitė (Malgožata) ir Rolandas Kazlas (Ignotas)
D. Matvejevo nuotr.

Kad ir koks modernistas būtų Gombrowiczius, siužetinė „Ivonos, Burgundo kunigaikštytės“ konstrukcija geležinė: pamatęs neįprastą ir dvariškius šokiravusią Ivoną, princas Filipas nusprendžia ją vesti, sužinoję apie tai karalius Ignotas ir karalienė Malgožata imasi priemonių vedyboms sutrukdyti, kai tai nepavyksta, priima merginą kaip sūnaus sužadėtinę, tačiau nepakeldami, nesuprasdami ir neįveikdami Ivonos, tiek karalius, tiek princas ryžtasi ją nužudyti. Režisierius, regis, nepraleidžia nė menkiausio veiksmo posūkio – Ivonos ir Filipo, Ivonos ir Ignoto, Malgožatos ir Ignoto, Filipo ir tėvų santykiai čia taip kruopščiai ir raiškiai aktorių nuspalvinami, kad pirmasis spektaklio sluoksnis prikausto dėmesį dėl pačios intrigos nenuspėjamumo, o nepaprastai juokingas ir išmintingas Gombrowicziaus tekstas tampa tuo didinamuoju visų veikėjų stiklu, kuris atveria ir jų silpnybes, aistras, žiaurumą, ir, žinoma, intelektualiai pagardintą kvailybę. Antra vertus, intrigos dinamiką ir peripetijas tik paspartina minėtųjų beveik išvirkštiniai, kontrastingi antrininkai-kurstytojai: Šambelionas – Ignoto, Cirilas – Filipo, Iza – Malgožatos, kaip priešprieša jiems atrodo dar keistesnė Ivonos ir Inokento porelė. Toks veikiančiųjų paskirstymas, jų ryšių sumezgimas ir vienas kitu papildymas scenoje įsiūbuoja ne tik vis naujas humoro bangas, bet ir sceninės partnerystės žaismę. O jei nepamiršti, kad šiame susikurtame, išgalvotame, beveik žaisliniame paplūdimyje-rezervate derinami skirtingi muzikiniai ir sceniniai žanrai, stilizuoti 4-ojo dešimtmečio ir „teatriniai“ kostiumai, netgi scena su jos butaforiniu smėliu ir ore pakibusiais plūdurais labiau primena cirko areną ar net žvėryno aptvarą, tai visa čia vykstanti istorija netrukus ima panėšėti į teatralizuotą realybės parodiją, vykstančią su mumis ir mūsų mintyse, dvasioje, širdyje.

Žinoma, Ingridos Daunoravičiūtės vaidinama Ivona – su vos pastebima šypsena veide, rami ir nepažeidžiama, graži savo didybe ir tyla tarsi visas pasaulio paslaptis sergintis sfinksas – yra spektaklio intrigos variklis. Ivona „atsitinka“, ir tvarka karalystėje suyra – dabar visi kiti priversti nertis iš kailio, demonstruoti savo išmonę, talentus ir sugebėjimus, kad ją prakalbintų, prisijaukintų, įmintų ir nugalėtų. Ji pažadina pačius aukščiausius ir žemiausius kitų troškimus, instinktus, nerealizuotus polėkius, pradedant princo Filipo „proto lankstumu“ ir baigiant karalienės Malgožatos poetinėmis intencijomis; uždega kitus veikimui ir juo labiau vaidybos džiaugsmui, išsiliejančiam ryškių groteskiškų potėpių ar spalvingais bei satyriškai daugiabriauniais Rolando Kazlo (Ignotas) ir Severijos Janušauskaitės (Malgožata), Andriaus Bialobžeskio (Filipas) ir Tomo Kizelio, Arnoldo Jalianiausko (Cirilas), Nerijaus Gadliausko (Ciprionas, Inokentas), Aušros Pukelytės (Iza) kuriamais vaidmenimis. Regis, matai, kaip viso spektaklio metu augant veiksmo dinamikai, aktoriai prisijaukina ir paverčia organiška režisieriaus pasiūlytą plastinę vaidmens formą, užpildo ją tarsi spontaniškai gimusiomis žodinių ir muzikinių intonacijų variacijomis, išplėtoja iki unikalių ir įsimintinų veikėjo savybių ir atsiduoda improvizacijos šėlsmui. Gal todėl ne pabosta, o greičiau vis gyvesnį juoką sukelia ne tik pasikartojantys Izos pasirodymai: įkypais žingsneliais, ant pirštų galiukų ir švysčiojant suknelės nėriniais; Malgožatos kūno išsilenkimai ir įvairiausiais atspalviais moduliuojamos intonacijos, įkvėpimo minutę pratrūkstančios ilgesingais bliuzo ritmais, kuriam pritaria slapta įsitaisę Ignotas ir Šambelionas; Filipo lakių minčių proveržiai ir tarsi nekontroliuojama nuotaikų kaita; pagaliau paties Ignoto, viso spektaklio metu išbandžiusio įvairiausias nustebimo, susižavėjimo, paklusimo, išgąsčio, atsidavimo, pykčio ir neapykantos „kaukes“, perliukas – „mirtinos karoso istorijos“ – sukūrimas, suplanavimas ir ištransliavimas, vertas karūnos. Ją, juodą lagaminėlį, Ignotas ir pakelia virš galvos – vainikuodamas ne tiek savo, kiek visos paplūdimio karalystės niekingumą. O kad karalystė iš tikrųjų neliktų niekinė, kad visi jos gyventojai pagaliau ramiau atsidustų ir galėtų toliau mėgautis pertekliumi bei persimėgavę laukti naujo įvykio, karoso ašaka iš tikrųjų įstringa Ivonos gerklėje – štai kokie jie dabar atidūs, paslaugūs ir dėmesingi, glostantys tvoros virbus nesuteptais pirštais, verkiantys netekę užsiėmimo ir išlojantys, išskanduojantys savo įniršį uždarytųjų aptvare balsais...

 

Skaitytojų vertinimai


9313. zr2007-01-22 17:59
Visi mes dažniausiai springstam karosais, t.y. eiliniais parduotuviniais karpiais. O elitas paprastai sprogsta ką kita.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 201 iš 201 
21:20:49 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba