Ką veiksit kitais metais?

Iš būsimo ŠMC projekto „Miesto istorijos“ E. Zwakmanno nuotr.

Lietuviai mėgsta burnoti, keikti savo šalį. Neretai turi ir dėl ko. Tačiau maximų buveine virstantis kraštas trečiadienį galėjo prisiminti, kad yra dėl ko ir didžiuotis prieš beveik tūkstantį metų pasaulio atrasta Lietuva.

Prigrūstoje „Menų spaustuvės“ salėje pagaliau buvo pristatyta 2009-ųjų kultūrinė darbotvarkė. Jaukiai, vaišingai, vieningai ir entuziastingai. Patariu rezervuotis visus ateinančius metus ir įgyti pagreitį jau šiemet, nes meno karuselė žada būti svaiginanti.

„Kas bėga nuo gero daikto?“ – retoriškai paklausė „Vilnius – Europos kultūros sostinės“ direktorė Elona Bajorinienė, supraskit – nuo kultūros, kuri žada pati ateiti pas kiekvieną iš mūsų. Laukiam nesulaukiam.

Kaip ir pernai, šiemet, taip ir 2009-aisiais vyks 4 sezoniniai kultūros renginiai: Gatvės muzikos diena (beje, susilaukusi didžiausios sėkmės, juk muzikai abejingų nėra), „Tebūnie naktis!“ (masiškos nemiegojimo linksmybės), Menas netikėtose erdvėse (smagios tarsi lobių paieškos) ir šviesos festivalis LUX (jaukiai įsispraudęs tarp tamsių vėlyvo rudens vakarų).

Gurmaniškai ausiai bus pristatytas pirmasis Vilniaus Operos festivalis, jame išvysime pasaulinį pripažinimą pelniusį Izraelio operos teatrą, vieną geriausių Europoje Sankt Peterburgo Marijos teatro orkestrą, Lietuvoje dar nestatytų kūrinių (tarp jų – garsusis S. Prokofjevo „Lošėjas“). Šnairuojantieji į klasikinės ar senosios barokinės operos pusę paragaus teatralizuotų Gidono Kremerio ir kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ eksperimentų su galimybe pakeisti požiūrį į patį operos žanrą.

Festivalio metu bus galima pamatyti ir tokių režisierių kaip žymiausio amerikiečių avangardisto Roberto Wilsono ar britų Karališkojo Haymarketo teatro talento Jonathano Kento darbus. Tiems, kuriems šie vardai ne daug ką tepasako, pasufleruosiu – tai gali būti vienintelė proga juos pamatyti lietuviškoje arenoje. Į šoną nebus nustumti ir mūsų teatro genijai.

Oskaras Koršunovas dar pristatys ir mistinį degančių laivų, eitynių upe, šviesos dekoracijų pasirodymą priešais Neries ir Vilnelės santaką darbiniu pavadinimu „Santaka“, jis, anot OKT ir „Sirenų“ festivalio direktoriaus Martyno Budraičio, leis pamąstyti apie mus, apie miestą, kodėl jis čia, kodėl mes čia. Kodėl? Atsakymo dar teks palaukti.

Tradicinėmis jau tapusios „Sirenos“ garsių pavardžių vardan pakoregavo savo rugsėjo kalendorių ir išsidraikė į kitus mėnesius, dėl to verta tik džiaugtis, nes – pirma, nereikės verstis per galvą, idant ko nors nepraleistum, o antra, gausim puikią galimybę išvysti Romeo Castellucci (Italija), Ćrpćdą Schillingą (Vengrija), Kristianą Smedsą (Suomija), vilniečių pamėgtą Alaną Platelį.

Šokio spektakliai 2009-aisiais prasidės Baltijos šokių festivalyje garsiausio suomių choreografo Tero Saarineno pasauline premjera „Next of Kin“, į ją žada suvažiuoti šokio aistruoliai iš visos planetos.

Svarbiausia VEKS erdve vizualiems menams ketinanti tapti Nacionalinės dailės galerija pateiks dvi didesnes parodas. Pirmoji „Spalvų ir garsų dialogai“ skirta M.K. Čiurlionio kūrybai tarptautiniame kontekste. Originalių jo darbų vilniečiai nematė beveik 100 metų, tačiau kaip puikų priedą gaus ir Vakarų bei Vidurio Europos dailininkų, kompozitorių, fotografų XX a. darbų simbiozę. Antroji, „pasiskolinta“ iš Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus, „Šaltojo karo metų modernizmas“, – ne tik dailės, bet ir architektūros, dizaino, kino darbai. Nacionalinės dailės galerijos direktorė Lolita Jablonskienė greta ketina surengti mūsų kontekstą pristatantį projektą, tikėkimės, jis nebus toks šiurpinantis kaip jau policijos dėmesio spėjusi sulaukti „1984. Išgyvenimo drama“.

Lietuvos kino gurmanus nustebinti pavyks sunkiau, juk gauti filmą – tai ne simfoninį orkestrą. Tarp gausybės kasmet lepinančių kino forumų 2009-ieji žada kirsti Europą per Vilnių ir Lincą (antroji Europos kultūros sostinė 2009-aisiais Austrijoje). Programoje bus rodomi filmai ir apie tai, kas vyksta Europoje dabar. Numatomas apogėjus – Carlo Theodoro Dreyerio nebylioji „Žanos D’Ark aistra“ (1928) ir Lietuvių kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus specialiai jai sukurta muzika.

Tarsi lietuviškos istorijos asociacija nusėdęs mūsų sąmonėse, profesorius Alfredas Bumblauskas nudžiugino unikalia Virtualaus Vilniaus muziejaus idėja, ji turės skatinti ne tik turizmą, bet ir pačių vilniečių savojo miesto pažinimą.

Ir tai ne viskas, ką 2009-aisiais siūlys VEKS dienos. Jaunimui, senjorams, feministams, feministėms ar šiaip prijaučiantiems, žmonėms su negalia, tautinėms mažumoms (rodos, seksualinės nebuvo įtrauktos) ir kitoms subkultūroms. Nuo Užupio iki Pilaitės. Viskas smulkiai aprašyta mažoje žalioje privaloma-įsigyti knygelėje, kurios papildyta galutinė versija bus išleista rugsėjo mėnesį. Sekite naujienas, būtinai jums apie ją priminsime.

Laukia šimtai renginių. Šimtai tūkstančių dalyvių. Tačiau Vilnius nebūtų mūsų sostinė, jei nesusidorotų. O ir šiaip, juk ne taip ir dažnai švenčiam tūkstantmetį.