SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-03-02 nr. 745

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Dovilė Tumpytė
Vilniaus variacijos
3

Savaitė 
• Renata Šerelytė
Subjektyvūs akcentai
1
• Naujasis „Bravissimo“
• Orkestrų gastrolės

Muzika 
• Sielos korifėjai – fleita ir džiazas2
• Daiva Tamošaitytė
Tryliktasis orkestro gimtadienis
• Pirmosios „Nepaklusniųjų“ ansamblio gastrolės užsienyje
• Klaipėdoje – XI tarptautinis festivalis „Skambanti banga“
• KONCERTAI1

Dailė 
• Emilija Budrecka
Piešiniai ir įvairūs darbai
6
• Monika Krikštopaitytė
Šis bei tas
29
• Justina Augustytė
Nauja meno erdvė
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Audronis Liuga
Angelų laikas
1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Apie moteris
• GIT debiutas Rokiškio teatrų festivalyje
• Kiekvienas karas – beprasmiškas
• Geri ketinimai
• Klaipėdiečiai pristatys „Kelią į Damaską“
• Naujas KVB šokio spektaklis1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Linco ir Vilniaus „romanas“1
• Seimo rinkimus menininkai pavers kultūros projektu4
• Ateik į viešą idėjų pristatymą2

Pasaulyje 
• Sirenos daina6
• Paulina Pukytė
Mes laimėjome!
4

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Vilniaus variacijos

„Groupe Dunes“ instaliacija Šiuolaikinio meno centre

Dovilė Tumpytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Groupe Dunes. Instaliacijos „Variacijos_Vilnius“ fragmentas ŠMC
P. Mazūro nuotr.

Prancūzų grupė „Groupe Dunes“, kurioje dirba šešių žmonių komanda, kuria instaliacijas galerijose ir viešosiose erdvėse. Madeleine Chiche ir Bernardas Misrachi (bendras apipavidalinimas, šviesa ir videomenas) bent dešimtį metų yra dirbę choreografijos srityje, kurioje itin svarbus aplinkos sudarymas – scenos, judesio, garso ir erdvės pojūtis – tai menininkams itin svarbu kuriant instaliacijas. Žmogaus judėjimui ir santykiui su sukurta erdve menininkai skiria daugiausia dėmesio: sensoriniais jungikliais apčiuopdami žmogaus judėjimą, erdvės elementai į jį reaguoja garsu ir šviesomis.

„Groupe Dunes“ kuria patyrimo erdvę, kurioje žiūrovas-dalyvis galėtų pajungti visus savo „čiuptuvus“: girdėti, matyti, jausti ir suvokti – savo judančiu kūnu patirti erdvės poveikį. Vieni įspūdingiausių grupės kūrinių buvo sukurti urbanistinėje aplinkoje, kuriant vientisą patyrimo erdvę namų aplinkos vaizdų projekcijomis ant daugiabučių sienų ir garso instaliacija, kurios standartinę miesto architektūrą „sušildo“ asmeniškais ir jaukiais namų vaizdais (anonimiškas miestas tampa pulsuojančiu individualiu organizmu, provokuojančiu atsitiktinius praeivius).

Instaliacija „Variacijos_Vilnius“ – dar viena jų kuriamų įtraukiančių erdvių interpretacija. Baltojo kubo erdvę suskaldo skirtingų dydžių vaizdo projekcijos ir ekranai, neonu šviečiantys kalbos ženklai ir garsas, kurie kinta reaguodami vienas į kitą bei į judantį kūną. Instaliacijos erdvė panaši į urbanistinę struktūrą, tarsi nurodanti miesto gatvių ir daugiaaukščių kompiliacijas. Pati projekcija ir šviesa taip pat tradiciškai siejamos su miesto kultūra ir miestietišku gyvenimo būdu.

Ar ši erdvė galėtų funkcionuoti be žiūrovo? Manau, taip: jai nieko netrūksta – ji kaip gyvas organizmas, komunikuojantis pats su savimi garso, vaizdo ir šviesos kanalais. Neoniniai simboliai žaibiškai reaguoja į garsus, o garsai atsiliepia į kintantį, nuo vieno ekrano prie kito lyg pagal nervingo sapno logiką šokinėjantį vaizdą. Kita vertus, kai nėra žiūrovo, tai – „miestas“ be gyvybės. Instaliacijos erdvėje atsidūręs žiūrovas tampa aktyviu dalyviu – erdvės kaitos dalimi. Jo santykis su erdve (ir atvirkščiai) lygiai taip pat svarbus: judantis kūnas sukelia pačios erdvės garso ir šviesos pokyčius. Anot Pierre’o Barbora, „žiūrovo dalyvavimas šioje instaliacijoje konstruojant savąjį vaizdinį pasakojimą tampa estetiniu reikalavimu“.

Instaliacijoje projekcijos tįsta ant grindų, atsitiktine tvarka keičiantis dvylikos segmentų vaizdų srautams, užsidega ir išnyksta tamsoje šviečiančios raidės, nužymėdamos įtampos taškus ir pagriebdamos dėmesį – tai erdvę paverčia pulsuojančia: vaikščiodamas po instaliaciją reaguoji į visa supantį garsą ir vaizdą kaip į spragsinčius neurologo pirštus arba neri į hipnozės seansą. Pirmas įspūdis, pakliuvus į instaliacijos erdvę, būtent toks – vizualumo alkį kelianti erdvė.

iliustracija
P. Mazūro nuotr.

Vaizdo tėkmėje nėra kulminacijų – tik lengvi vaizdų potvyniai ir atoslūgiai, intensyvesnė ir kontempliatyvi eiga. Dėl to nejauti laiko tėkmės, nes linijinis laikas čia neegzistuoja. Tai ne videofilmas ir ne kinas. Jo nereikia žiūrėti nuo pradžios iki pabaigos (paprasčiausiai pradžios ir pabaigos čia nėra). Tikriausiai nelabai įmanoma susikurti ir nuoseklią istoriją, nes vaizdai kinta, atrodo, neturėdami ryšio vieni su kitais: nuo metaforinių inscenizacijų uždarose erdvėse iki meditatyvių gamtos intarpų ar judrios naktinės gatvės. Vaizdai keičiasi kaleidoskopo principu, patys savaime konstruodami „atsitiktinius“ naratyvus, o galutinė „išgirsta“ istorija susikuria žiūrovo patirtyje. Ar susikuria?

Neatrodo, kad menininkai itin daug dėmesio kreiptų į vaizdų semantiką. Kaip jie patys sako, jiems svarbiausia – ne konceptualus kūrinio pagrindas, o sukurta patyrimo erdvė, kuri pasitelkus vaizdą, garsą ir šviesą puikiai veikia fizinį kūną. Vaizdus, anot pačių menininkų, jie renkasi iš kasdienybės: tas detales ir momentus, kurie paprastai „praslysta“ nepastebėti ar nesuvokti, kurie galėtų keisti mūsų patirtis.

Bet ką turi bendra skaitmeninis pikselių lietus, peraugantis į žalą karvę, tolumoje stūksantys Manheteno daugiaaukščiai, kuriuos užgožia vėjyje siūbuojančios viksvos, srautai naktinio didmiesčio gatvių judėjimo, besiplaikstantys laikraščiai, visiškai neperduodantys juose sudėtos informacijos, o meditatyviai „kvėpuojantys“ naktinio matymo kameros objektyve, nespalvota augalų estetika, žaižaruojančių neonų miesto fasadai, subraižyta kino juosta, raudonas pomidoras, mobilusis telefonas stambiu planu, miegantis žmogus, „užstrigęs“ nykštys, virpantis ties vaikiško pianino klavišu, kabantis lietpaltis, su trenksmu ant grindų metamos knygos, metaliniai kiniški rutuliai, sukami delne, o po to išriedantys, po vandens srove iš čiaupo nusiplaunamos rankos, ir taip be galo? Visi šie, sakytum, banalūs vaizdai pradeda atrodyti kaip informacinės šiukšlės, išardančios vientiso „miesto“ suvokimą. Miestas nebetenka savo urbanistinės esmės arba to, su kuo paprastai asocijuojasi: tampa išsklidusiu, dezorientuotu, išardytu melancholišku dariniu, kontempliuojančiu patį save. Ant vaizdų lyg 25-as kadras kartais pasirodo tekstai: „naujienos pasiekia žaibišku greičiu”, „galbūt tai absurdiškas klausimas, bet...“, „galbūt tai yra čia“, „subjektas“ ir pan., kontrastuojančios ir papildančios vaizdų srautą – nežymios nuorodos į informacijos perteklių, sutrikimą ir atsiskyrimą.

Garso, šviesos ir architektūrinė projekcijų jungtis iš tiesų suveikia tik pirmą kartą kaip vieno kąsnio užkandis estetiniams potyriams. Visiems verta išbandyti (ir daugumai tai patinka). Pradėjus ieškoti subtilesnio skonio, teks grįžti prie konceptualesnio meno.

Dovilė Tumpytė

 

Skaitytojų vertinimai


9687. Labai :-) 2007-03-07 11:50
gera, tiksli recenzija. Aciu.

9696. vardas :-) 2007-03-07 16:41
gera recenzija. bet nezinau, norisi asmeniskesnio poziurio, vertinimo. galima perskaityti ir neiti i paroda, nes va viskas aprasyta. bet ar sis projektas autorei patiko ar ne, ka apie ji galvoja, lyg ir neaisku.

10205. vau :-) 2007-04-25 18:15
tikrai grazu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 201 iš 201 
21:14:42 Jan 22, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba