Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-20 nr. 3363

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• EGIDIJUS RADVENSKAS1
• JONAS KALVELIS
• INDRĖ ERCMONAITĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• JURGIS KUNČINAS
(1947 01 13 – 2002 12 13).
Mediumas II
(Viduramžiai)
1

REDAKCIJOS SKILTIS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Apie kultūros salas ir saleles
6
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

AKTUALIJOS 
• Pokalbis su KOSTU OSTRAUSKU.
1975-aisiais, užbaigus „Čičinską“...
• RENALDAS GUDAUSKAS.
Baltijos šalių bibliotekos plečia savo veiklos erdves

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10 – 1

LITERATŪRA 
• JŪRATĖ SPRINDYTĖ.
Galynėtis su kalbos sąmone, arba vyksmo ir užrašymo lenktynės
2

KNYGOS 
• RASA KASPERAVIČIŪTĖ.
Moters veidas svogūno apvalkale
2
• MARIUS PLEČKAITIS.
Kai sirpsta knygos Bukovskijoj
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Lakoniški ir ironiški artefaktai

TEATRAS 
• KAROLIS AJAUSKAS.
Dostojevskiška kulminacija – susilyginimas su visais*
• RIMANTAS VENCKUS.
Po gyvenimo ratais

MUZIKA 
• AUDRONĖ ŽIŪRAITYTĖ.
Kompaktinių plokštelių galia

KELIAS 
 LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei*
2

POEZIJA 
• GYTIS NORVILAS2

PROZA 
• DAINIUS VANAGAS.
Assbook
4

VERTIMAI 
• ZACHARY SCHOMBURG5

25 PUSLAPIS 
• GERDA VENČKAUSKAITĖ.
Knygos, sprogmenys ir maloni prievarta
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Kontrastų vakarėlis – pirmieji M.A.M.A. apdovanojimai
1
• 13 auditorija: po aštuonerių metų 

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ.
Aliejiniai Indrės Ercmonaitės flomasteriai
3

IN MEMORIAM 
• KOSTAS OSTRAUSKAS
1926 05 05 – 2011 01 09
2
• Laiškas Kostui iš Šančių

SKELBIMAI 
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Gyvenimas pilnas nesąmonių,
pranokstančių kūrybinius sumanymus“
Sigitas Parulskis
 
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Kurmiai
1
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Šposininkų tauta
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Larisa
• Visuomenė linkus fetišizuoti

KELIAS

Kupranugarį matei – nematei*

LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Laura Švedaitė ir Julius Žilinskas Irane
Praeivio nuotrauka


Anksčiau žemė buvo plokščia, paremta drambliais, su kraštais, nuo kurių rodėsi baisu prasmegti kosmosan, o gal vėliau ir pragaran. Dabar – apvali, besi­sukanti, su ašigaliais bei, pavyzdžiui, musulmonų kraštais, apie kuriuos kalbama su tokia pat baime ir nežinia kaip ir senovėje –­ apie tuos kitus kraštus.

Tad odisėjiškai-magelaniškai nusiteikę, paliekam baimes namie ir leidžiamės į kelią. O kelyje vis girdime:

– Iranas? Keliaujate žeme? Nakvojate pas žmones? Jūs rimtai?

Taip, mes rimtai važiuojame krašto link, nes jo nėra.


Rugsėjo 6 d.

Pagaliau kertam Turkijos – Irano sieną. Pasienyje linksmai nuteikia Atatiurko bei Chomeini atvaizdai. Vienas dėdė rūsčiais antakiais palydi, kitas tokiais pat antakiais pasitinka. Mums kažkuo primena Stalino antakius. Visi jie suraukti tuo pačiu kampu.

Kol keičiam pinigus, kalbuosi su vietiniu taksistu. Jis man sako:

– Žinai, mieloji, čia Iranas. Žinoma, kad Iranas. Ir aš net negaliu tau papasakoti, koks jis. Va, vairuoju šitą Peikaną jau 15 metų. Pirmyn ir atgal. Ir tegaliu pasakyti, kad niekada nežinau, ar dar vairuosiu jį rytoj. Tai ar važiuojat su manim?

Mes dar patrypčiojam vietoj, dar kartą susiskaičiuojam savo tomanų krūveles, atsisakom važiuoti ir pėsčiomis leidžiamės į apytuštį, sausą kelią.

O taksistui belieka suraukti antakius.


Rugsėjo 7 d.


        Iš minareto


        Yra tik vienas
        dievas

        ir jis kviečia
        pasaulį
        melstis

        o aš
        esu motina
        dešimčiai vaikų

        ir labai noriu
        miego.


Rugsėjo 8 d.

Apsirengiau juodą čadrą. Visuomet buvo smalsu sužinoti, ką šio drabužio dėvėjimas moteriai suteikia. Bet kai išvydau save veidrodyje, paprasčiausiai sutrikau. Juoda dar niekada nebuvo tokia juoda.

Gatvėse plaikstosi juodos beformės būtybės. Jų kūnus nuo galvos iki kojų dengia neperšviečiamos medžiagos. Daug amebų. Jos tempia daržovių maišus namo, dairosi į parduotuvių vitrinas, vairuoja mašinas, šnekučiuojasi, skuba į savo darbovietes ir t. t.

Jos man sako:

„Pavargau nuo šito skuduro. Jis mane smaugia. Jis mane slegia.“

Arba:

„Šiaip jau čadra nėra privaloma, bet, dėvėdama ją, galiu išvengti nepageidaujamo vyrų dėmesio.“

Arba:

„Visų pirma vyrui turi rūpėti moters asmuo, o ne – kūnas. Todėl ją ir dėviu.“

Kartais, eidama gatve, aš kliūnu už jų. Arba matau, kai, įsėdusios į taksi, jos durelėmis priveria savo drabužio kraštus ir važiuodamos šluoja miesto gatves. Kai netikėtai papučia vėjas, amebos pavirsta į grėsmingus šikšnosparnius... Arba matau, kai pritrūkusios rankų, jos dantimis įsikanda abu drabužio kampus ir eina toliau. Ir dar – kartais pastebiu, kad po čadra jos dėvi ypač ryškius ar aptempiančius drabužius.

Tačiau dabar pasakoju ne apie moteris. Greičiau – apie čadras. Ir vyrus.


Rugsėjo 10 d.

Iraniečiai myli poeziją. Jų širdys plaka išsyk su Hafezu, Rumi ir Šamlu. „Kokie dabar keisti laikai, mano mylimas/a“ (Ahmad Šamlu) – jie kad ir apie orą kalbėdami šnibžda vienas antram.

Orai keičiasi, režimai keičiasi, laikai keičiasi, o Hafezo eilės, tikima, visada atsakančios į rūpimus klausimus. Atsiverčiu vieną jo poezijos rinkinį. Duriu pirštu bet kur. O ten parašyta: „Aš nežinojau nieko, kol nepažinau meilės.“


Rugsėjo 11 d.

Yra du žodžiai, kažkuo panašūs vienas į kitą. Turistas ir teroristas. Ir panašūs jie ne tik skambesiu.

Mūsų šiaurietiškos akys priverčia ne vieną pasisveikinti, nusišypsoti, įsispoksoti ar šnabždėtis. Iš pradžių ir mes atsakome tuo pačiu – sveikinamės, šypsomės. Laikui bėgant, natūralu, paskausta šypsotis. Vėliau suvokiam, kad su visais norinčiais nepasisveikinsim. Galiausiai nutylam. Hello, mister. How are You? Tylim. Mister Tourist, where are You from? Tyliai praslenkam pro šalį. Mister... What is Your name?... Mister Tourist, welcome to my city... Mister Tourist, it is Iran here, life is very bad here, why did You come here?


Rugsėjo 12 d.

Vestuvės čia – visiems, visur ir kiekvieną dieną. TV serialuose, reklamose, laikraščiuose, knygose, gatvėse, buitiniuose pokalbiuose, dainose, šokiuose, grožio salonuose, sąmonėse ir pasąmonėse. Tikrai. Čia būnant neįmanoma nepastebėti, jog tuoktuvės yra itin svarbus kiekvienos šeimos ar atskiro žmogaus reikalas – gyvenimo atskaitos taškas. Tik susituokę moteris ir vyras turi teisę susilaukti vaikų ar įgyti atitinkamą statusą visuomenėje. Rodos, nieko naujo neprigalvota – šitai daugmaž visam pasauliui pažįstama. (Tik gal kur ne kur Vakaruose rokenrolas su feminizmu prasiautė.) Šiaip ar taip, kai atsiduri Irane su vyru ir jis nėra tavo tėvas, brolis ar blogiausiu atveju pusbrolis...

Nusiperkame žiedus. Nuo šiol visiems esame vyras ir žmona. Tiesa, turime vieną liudytoją – Mustafą. Šitaip greitai ir be ceremonijų bižuterijos parduotuvėje įvyksta mūsų tuoktuvės, kurios čia paprastai pareikalauja daug kraujo, aukso ir pinigų. Mustafa sako, jog tai nuobodžiausia diena gyvenime. (Ir galbūt vienas iš nedaugelio oficialių pasilinksminimo būdų.)


Rugsėjo 16 d.

Dabar – 32 metai po Islamo revoliucijos. Irane gyvena milijonai jaunų žmonių. Juos gimdė Chomeini, o augino išsigandę tėvai. Dabar šie milijonai svajoja apie Ameriką.

Žinoma, patenkam į vestuves. Mane už rankos nusitempia į moterų pusę. Sako: Laura, šoksim – bus smagu. Atsiduriu kambaryje su šimtu neatpažįstamai išdailintų akių. Akimirksniu visos sužiūra į mane. Žiūri į mano palyginti blyškų veidą, rankas, žiedus – darosi karšta – vėl į veidą, sutrikusią šypseną, pastebi neišlygintus marškinius, pastebi, kad drabužiai skolinti, pastebi, kad neturiu nė vienos auksinės apyrankės.

Po akimirkos jos suklega. Šok, užsieniete, šok. Situacija pamažu tampa nebevaldoma. Matau, kad pagrindinė vestuvių veikėja –­­ jaunoji – atsiduria šešėlyje. Sakau: Vėliau pašoksiu, vėliau. Negirdi. Nenori girdėti. Vis dar nesijudinu. Tada viena iš vyriausių moterų suraukia antakius. Suprantu, kad jei dabar nešoksiu, tai ji tikrai padarys ką nors, kad daugiau išvis niekada nešokčiau. Ką gi, atsistoju. Nuo jų klegesio paskausta ausų būgneliai. Pagaliau išskečiu savo lietuviškas rankas į šonus ir kraipau klubus. Vadinasi, šoku. Kai kurios vis dar įtariai stebi mano judesius, kai kurios aptarinėja mano užpakalį. Tik dabar išgirstu dainos žodžius: Baby be my sexy lady... baby baby you are crazy. Pamažu atsipalaiduoju, atlaisvėja raumenys ir mano kūnas įgauna reikiamo grakštumo. Būtent tuomet užplūsta plojimai ir klegesiai. Rodos, pagaliau esu priimta į dailiosios lyties tarpą. Jaunoji apkabina ir į ausį sušnibžda: Aš noriu tavo žalių akių. Nustebusi žiūriu tiesiai į jos sodriai žalias akis ir tik po akimirkos suprantu, jog gimtąją jų spalvą slepia linzės.


Rugsėjo 18 d.

Gatvėje vis dažniau pavartoju žodį „debilas“. Kartais įsivaizduoju, kai vieną dieną neišlaikęs stveriu kokį vairuotoją už skvernų ir jam tiesiai į veidą išrėkiu: „Šitaip didžiuojatės savo didinga civilizacija, bet vairuot –­ dar toli gražu!..“ Ir labai tikėtina, jog šis scenarijus užsibaigtų nekalta iranietiška šypsena: „Atsiprašau, nepamačiau jūsų...“

Nepatingėkite paieškoti „Youtube“ video, įvedę Traffic in Tehran, Pedestrians in Tehran, Crossing the street in Tehran ir pan. Iki šiol gerokai pakeldavo ūpą. Dabar, kai esam šių video veikėjai, ūpą gerokai pakelia likę sveiki kojų pirštai.

Irano gatvės. Oi, tos Irano gatvės... Galima sakyti, jog tai – viena didelė avarinė situacija. Galima sakyti, jog tai – tiesiog atskira visata su atskirais savo dėsniais. Nesvarbu, kuris eismo dalyvis būtum, tam, kad išgyventum gatvėje, privalai paminti bet kokią logiką. Juk ji nelabai ir pagelbėtų, kai stovėtum sankryžose, kur žalia šviesa tuo pat metu įsijungia ir automobiliams, ir pėstiesiems.

Pamažu ir mes vis įsigudrinam patys pereiti gatvę. (Iš pradžių tai darydavom tik įsikibę iraniečio draugo ranką ar sliūkindami kam nors už nugaros.) O turime nekuklių planų ir su dviračiais prasilėkti. Taip, prasilėkti, nes čia stabdžiai dažniausiai naudojami tik pasiekus kelionės tikslą.

O dabar dėmesio! Kreipiamės į visus tuos, kurie įsivaizduoja, kad, vos kirtus Irano sieną, teroras, karas ir persekiojimai neišvengiami. Taip, žinoma, tai, kas vyksta Irano Islamo Respublikos gatvėse, gal ir būtų galima pavadinti teroru, karu bei persekiojimais. Tačiau tik perkeltine prasme. O mes drįstame teigti, jog kai kuriais aspektais ši mitais apaugusi šalis yra daug saugesnė už Lietuvą bei kitas Europos ar likusio pasaulio šalis.


____________________________________
* Persiškas posakis Shotor didi, nadidi, kurio reikšmė –­ „Tik niekam nesakyk...“



Bus daugiau


 

Skaitytojų vertinimai


79130. ups! 2012-01-22 18:09
Iranas - mano didelė svajonė .

79132. hmm..2012-01-22 18:17
Ir ko ta porelė trenkėsi į tą galerą? ar lengva papult į šią persų ar tei medų valstybę? ar niekas su jais neprakalbo apie politiką?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:37:29 Jan 22, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba