Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-20 nr. 3363

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• EGIDIJUS RADVENSKAS1
• JONAS KALVELIS
• INDRĖ ERCMONAITĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• JURGIS KUNČINAS
(1947 01 13 – 2002 12 13).
Mediumas II
(Viduramžiai)
1

REDAKCIJOS SKILTIS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Apie kultūros salas ir saleles
6
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

AKTUALIJOS 
• Pokalbis su KOSTU OSTRAUSKU.
1975-aisiais, užbaigus „Čičinską“...
• RENALDAS GUDAUSKAS.
Baltijos šalių bibliotekos plečia savo veiklos erdves

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10 – 1

LITERATŪRA 
• JŪRATĖ SPRINDYTĖ.
Galynėtis su kalbos sąmone, arba vyksmo ir užrašymo lenktynės
2

KNYGOS 
• RASA KASPERAVIČIŪTĖ.
Moters veidas svogūno apvalkale
2
• MARIUS PLEČKAITIS.
Kai sirpsta knygos Bukovskijoj
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Lakoniški ir ironiški artefaktai

TEATRAS 
• KAROLIS AJAUSKAS.
Dostojevskiška kulminacija – susilyginimas su visais*
• RIMANTAS VENCKUS.
Po gyvenimo ratais

MUZIKA 
• AUDRONĖ ŽIŪRAITYTĖ.
Kompaktinių plokštelių galia

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei*
2

POEZIJA 
• GYTIS NORVILAS2

PROZA 
 DAINIUS VANAGAS.
Assbook
4

VERTIMAI 
• ZACHARY SCHOMBURG5

25 PUSLAPIS 
• GERDA VENČKAUSKAITĖ.
Knygos, sprogmenys ir maloni prievarta
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Kontrastų vakarėlis – pirmieji M.A.M.A. apdovanojimai
1
• 13 auditorija: po aštuonerių metų 

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ.
Aliejiniai Indrės Ercmonaitės flomasteriai
3

IN MEMORIAM 
• KOSTAS OSTRAUSKAS
1926 05 05 – 2011 01 09
2
• Laiškas Kostui iš Šančių

SKELBIMAI 
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Gyvenimas pilnas nesąmonių,
pranokstančių kūrybinius sumanymus“
Sigitas Parulskis
 
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Kurmiai
1
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Šposininkų tauta
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Larisa
• Visuomenė linkus fetišizuoti

PROZA

Assbook

DAINIUS VANAGAS

[skaityti komentarus]

iliustracija


Be abejo, ši diena turėjo ateiti –­ niekas dėl to nesiginčija. Bet kad prisėlins taip tyliai, jog net žiniasklaidos šunys ims skalyti tik post factum, –­ kas galėjo įtarti? Aš ir pats pabudau kaip visada: iš lovos išsiropščiau ta koja, ruošdamas pusryčius nieko nesudaužiau, voro nenudobiau, juodos katės nemačiau, veidrodžio neįskėliau, žodžiu, visos prietarų pabaisos tykiai dūzgė pataluose ir nė nesiruošė manęs įspėti.

Taigi nenuostabu, kad, rakindamas buto duris ir eidamas pramankštinti surambėjusius kojų raumenis, vis dar ničnieko nenutuokiau apie didžiąją naujieną. Buvo aišku tik tiek, kad rytas skendi rūke – žemė garavo visomis poromis, panašu, vakarykštės nakties ji neprisimins.

Aišku, norėčiau apsimesti, kad esu labai akylas, kad kaipmat pastebėjau gatvėse be priežiūros paliktus automobilius, per ištisus kvartalus nusidriekusius kamščius, chaotiškai bėgiojančius praeivius ir visus kitus sąmyšio ženklus, bet taip nebuvo. Man prireikė bent penkių minučių. Sakytumėte, juokas, tačiau penkios minutės dažnai esti lemtingos: jei, tarkime, į moters klausimą „Kokia mūsų ateitis?“ tyli bent tris, galima spėti, kad reikalas iš esmės žlugęs.

Tačiau po penkių minučių aš, žinoma, susizgribau. Kodėl tokia didžiulė eilė prie bibliotekos? Nejaugi pamišo žmonės... O kodėl aplink šmėžuoja tiek daug policijos pareigūnų, kurie, beje, kartais irgi pasiduoda bendrai nuotaikai ir lyg nutrūkę šunys pasileidžia nosies kryptimi? Ir kokią žinią man nori perduoti vaisių pardavėja, anapus vitrinos įnirtingai baksnodama į kažkokį laikraščio straipsnį ir – akivaizdu – kiek įmanoma raiškiau spiegdama? Va čia tai nuotykis! Smalsumas tryško it ašaros. Tuoj pat pabandžiau užkalbinti keletą praeivių, bet jie tik skėstelėjo rankomis, burbtelėjo negalį šnekėti ir nuskuodė man kol kas nežinomos priežasties genami.

Mane išgelbėjo berniukas ruda berete, vikriai slidinėjantis tarp gatves užkimšusių automobilių ir mojuojantis šiandienos laikraščiu. Jis kažką rėkavo, bet visuotinio sąmyšio sąlygomis nieko negalėjau išgirsti. Pečiais nusiyriau iki laikraščių pardavėjo, įbrukau jam į ranką monetą ir, nelaukęs grąžos, pasičiupau ką tik spaustuvėje išlietą, dar dažais kvepiantį egzempliorių. Skaityti stovint – mat ne tik aš (ir tai mane džiugino) grūdausi prie berniuko –­ buvo labai nepatogu. Taigi užlipau ant vieno audi stogo, nuleidau kojas ant kapoto ir įnikau į tekstą. Vedamojo straipsnio antraštė skelbė: „Įregistruotas paskutinis veidas: skelbiama užpakalių apskaitos pradžia.“ Net švilptelėjau iš nuostabos! Toliau buvo rašoma apie naujos epochos pradžią, neregėtas galimybes, technologinį šuolį žmonijos istorijoje, taip pat buvo įkūrėjo nuotrauka, tiksliau, na, ta vieta, suprantate. Paskutinėje pastraipoje nurodyta, kad čia tik ilgo proceso pradžia. Neplanuojama sustoti. Ateityje galime tikėtis „Handbook“, „Legbook“ ar „Nailbook“.

Laikraštis išsprūdo iš rankų. Kerinti akimirka! Juk jau keletą mėnesių ilgėjausi naujų socialinių iššūkių, raiškos formų ir erdvių. Savistabos pertekliaus it kokio antsvorio vėl bus galima atsikratyti mankštinantis pagal pačias naujausias komunikacijos pratimų programas.

Nedelsdamas paskambinau į darbą (labai ilgai niekas nekėlė ragelio), pasakiau, kad metu. Tokią dieną juk normalu, kad ši žinia niekam nerūpėjo. Teišgirdau: „Gerai“, ir klingt klingt klingt. Dievaži, kiek vargelio nusimato! Naujam profiliui sukurti bus reikalingos visos laiko atsargos. Jurgis ir Aloyzas man skolingi keletą valandų, Jūratė – keturiasdešimt penkias minutes, taip, reikia kuo greičiau susitarti dėl grąžinimo. Penkių valandų pakuotę galėsiu įsigyti prekybos centre – grįžtant namo visai pakeliui. Dar maisto savaitei. A! Reikia atšaukti susitikimą su Gabija, siaubas, ir kas mane tempė už liežuvio pakviesti ją į kiną? Nors ir ji pati, esu tikras, nebenori eiti. O kam parduoti bilietus į rytdienos „U2“ koncertą? Taigi niekas nepirks. Ir apskritai bus tuštut tuštutėlis stadionas. Galiu pasakyti, kad labai prasta rinkodara –­ kokiam idiotui galėjo šauti į galvą mintis rengti koncertą rytoj? Kai šitiek darbo priešaky! „U2“ derėtų atnaujinti personalą. O tėvams, kuriems esu pažadėjęs pagalbą šio savaitgalio bulviakasyje, pasakysiu, kad siaubingai susirgau. Paprasta.

Automobilių stogais nuskuodžiau vykdyti, ką suplanavęs. Intensyvaus gyvenimo įspūdis labai saldus. Atrodo, kad sprendžiu gyvybiškai svarbias problemas, kad bukapročiai, ramiai panirę į savo minčių pelkes, nepajėgia suprasti, koks reikšmingas ir nepamainomas yra mano darbas. Nieko jie nesupranta. O aš štai bėgu automobilių stogais ir jaučiu, kad gyvenu. Esu užimtas –­ bėgu. Nėra progos nosies pasikrapštyti –­ bėgu. Negaliu mąstyti – bėgu. O mąstyti negerai – tai net protingam akivaizdu, o tai jau šis tas. Juk ką šiandien gauni pastatęs už mąstymą? Ogi apdujimą, postmodernaus liberalaus demokrato mundurą, kuriuo pasipuošęs gali neabejoti turįs saugią vietelę ciniškame subjektyvume. Dar gauni išskirtinę galimybę šaipytis iš kiekvieno pasirinkusio kokią nors dogmą ar tikėjimą. Pripažįstu, gal ir smagu, bet manęs netraukia. Geriau fundamentalizmas: aš mėgstu angažuotis. Gyventi lengviau, kai žinai, ką ir kada turi daryti.

Jau sėdėjau prie kompiuterio. Kol krovėsi Windows, viena akimi tyrinėjau, ar prisitraukdamas arčiau šaldytuvą labai subraižiau parketą. Niekis, pataisoma. Jau greitai, jau greitai, raminau save sausindamas delnus nosinaite. Reikia naujo kompiuterio. Labai lėtas. Kaip anksčiau nepastebėjau?

Atsiverčiau internetinį puslapį. Ir kas galėjo pagalvoti, kad vietoj euforijos bangos mane užlies pavyzdingai įsisąmoninta ir ištreniruota gėda. Pasidarė kažkaip nejauku, nepatogu. Assbook. Malonus akiai žalias fonas. Bet Assbook. Ar tik man vienam atrodo, kad kiek per aštrus, perdėm vulgarus žodis ar netgi visa tema tokia? Rodos, pačios lūpos jo tarti nenori – lyg konkurentą reklamuotų. Vis sukau galvą, kaip čia gražiau, subtiliau pavadinus... Tačiau jei reikia, vadinasi, reikia – labai nemėgstu, kai žmonės vengia atsakomybės.

Taigi nufotografavau savo sėdmenis: iš viršaus, iš apačios, profiliu, besišypsančius, besijuokiančius, vaidinančius Otą fon Bismarką, besipliuškenančius vandenyje, klausančius muzikos; štai čia jie šoka, o čia pietauja su draugais (pridėjau pagalvėlių, nes namie, žinia, buvau vienas). Štai čia jie susimąstę, o šitoje nuotraukoje – užklupti iš pasalų. Tai dėl to tokie persikreipę ir nesimetriški. Kiek pažaidęs su Photoshop, padariau koliažą iš sėdmenų ir savo kelionių nuotraukų. Puikūs rezultatai: čia jie savo tarpiuku prilaiko Pizos bokštą, čia griauna Berlyno sienos likučius, čia palieka bučinį ant raudonskruosčio Londono autobuso, čia degustuoja sūrius mažoje Prancūzijos ožkų fermoje. Taip per keletą valandų man pavyko sukurti net kelis gan patrauklius albumus.

Paskui kruopščiai užpildžiau anketą. Buvo nelengva, ypač išrinkti sėdmenų mėgstamiausią filmą ar knygą. Dievaži, lig šiol net minties neturėjau, kad užpakalis apskritai gali skaityti ar žiūrėti! Tai tik dar vienas įrodymas, kad švietimas daro stebuklus. Man telieka džiaugtis, kad esu ganėtinai jaunas ir kad yra dar daug laiko užpildyti savo sėdmenų išsilavinimo spragas. Grafoje „Religinės pažiūros“ įrašiau „krikščionis“. O kad būčiau sąžiningas sau ir kitiems, tai savo sėdynę internete netgi pakrikštijau.

Per tris paras vargais negalais baigiau kurti sėdmenų profilį. Tada leidau sau prabangą numigti porą valandėlių, o pabudęs kibau ieškoti draugų. Buvau priblokštas: naujovė pateikta vos prieš keletą dienų, o ažiotažas milžiniškas. Visuose kontinentuose jau puikavosi milijonai vartotojų. Užsieniečiai palauks, nusprendžiau, iš pradžių peržvelgsiu pažįstamus vandenis. Taip ligi vakaro mano kontaktų sąraše jau puikavosi nemenkas skaičius užpakalių. Tarp jų buvo ir keletas įžymybių: muzikantai, aktoriai, rašytojai. Jei prieš savaitę man kas nors būtų pasakęs, kad užpakaliai yra išplėtoję tokią pažangią civilizaciją, kaip jums atrodo, ką būčiau atsakęs?

Vėliau prisijungiau prie kelių grupių. Viena, pasivadinusi „Sėdmenų lyga“, buvo gan agresyviai nusiteikusi bei ragino kovoti už lygias užpakalio ir veido teises. Jų manifeste tvirtinama, kad daugiau nelygybė negali būti toleruojama – metas sukilti. Taip pat pabrėžiama, kad vieta, pro kurią įeinama, nėra svarbesnė už vietą, pro kurią išeinama. Juk, šiaip ar taip, ir ten, ir ten yra durys. Ir tikrai: peržvelgęs savo patirtį įsitikinau, kad atvejų, kai džiaugdavausi kokiam svečiui išėjus, buvo tikrai ne mažiau nei tų, kai džiūgaudavau kurio nors sulaukęs.

Mano dėmesį taip pat patraukė susibūrimas, pavadintas „Sėdynių mados tarpukariu: Vidurio Europos regionas“. Labai stilingos fotografijos. O visuomeninio judėjimo „Užpakaliams – taip!“ grupėje virė aistringos diskusijos, ar verta tapti partija ir iškilmingai pretenduoti į parlamentarų privilegijas. Beje, pasirodo, kad „Sėdmenų lyga“ – palyginti taikus ir demokratiškas sambūris. Mat Graikijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose jau sklandė raginimai burtis į mitingus ir nuversti veidų diktatūras. Kadangi mėgstu būti avangarde, pareiškiau savo paramą ir pervedžiau šiek tiek pinigų į revoliucinių jėgų nurodytas sąskaitas.

Taip pamažu įsiliejau į naują bendruomenę, kurioje aišku, ką reikia daryti. Visa veikla čia tikslinga, o rezultatai visuomet lygūs įdėtų pastangų sumai. Virtualus pasaulis ugdo teisingumo pojūtį. Gaila, kad kitur jis nepritaikomas.

Po devynių dienų pirmą kartą išėjau iš namų. Jaučiausi pakiliai lyg užauginęs sūnų, vadinasi, neišnyksiu be pėdsako. Pasistačiau sau paminklą – jau antrą. Ir juk skaičiau laikraščius: jei reikalai klostysis gerai, galėsiu pasistatyti dar mažiausiai tris.

Miestas jau buvo nurimęs: automobilių siūlai vėl tvarkingai apraizgė gatves, parduotuvės viliojo klientus, vaisių pardavėja draugiškai mojavo bananu, nė per nago juodymą neprimindama isterikės su laikraščiu. Tiesa, Nacionaliniame parke valstybės prezidentas vis dar dudeno iškilmingą kalbą apie naująjį socialinį tinklą, esą šis yra didžiulis postūmis komunikacijos srityje, negana to, ištaisė daugelį ankstesnių tinklalapių trūkumų ir klaidų. Ateitis visuomet ištaiso – gera žinoti. Tik besiklausančių buvo vos keletas entuziastų, kiti pro šalį plaukė gan abejingi. Rodos, jie savo užduotį pasistatyti paminklą jau buvo atlikę ir kantriai laukė, kada bus įregistruotas paskutinysis užpakalis.

Aš irgi laukiau. Turime būti be galo dėkingi žmonėms, dedantiems milžiniškas pastangas, kad mes vis geriau ir giliau save pažintume. Užpakalio patirtis daugelyje sričių atvėrė man akis. Pasaulėvaizdis plečiasi; reikia džiaugtis kitu galu. Juk jis nė kiek ne tamsesnis nei gomurys. Be to, taip atsiveria nutylėtoji visų pasakojimų pusė, ta, kurią pamiršo užrašyti visi dangaus pasiuntiniai. Didžiausia jų padaryta žala – įskiepyta nemeilė kreiviems veidrodžiams, kaip tariamai melagingiems. Nepriekaištingas sukčių darbelis, turiu pasakyti. Mat nerastumėme nieko kreivesnio kaip grynas, nesuteptas, neiškreiptas, esą, tikroviškas atspindys, kuris spokso į mus besišukuojančius ar pudruojančius nosytę.

Tačiau, prisipažinsiu, man vis dar keista. Registruoti užpakalius? Na, labai jau neįprasta. Nors greičiausiai neverta jaudintis –­ juk aš, žinoma, greitai apsiprasiu.


 

Skaitytojų vertinimai


79124. kirvis2012-01-22 17:45
Taikliai sukalta:) Tik pavadinimą teksto neskaitęs iš pradžių buvau mintyse ne su facebook, bet su "azbuka" susiejęs.

79125. ups! :-) 2012-01-22 18:01
:)) :)) mano rašytojas. Dėkui, gardžiai prajuokinot: "Turime būti be galo dėkingi žmonėms, dedantiems milžiniškas pastangas, kad mes vis geriau ir giliau save pažintume. Užpakalio patirtis daugelyje sričių atvėrė man akis. Pasaulėvaizdis plečiasi; reikia džiaugtis kitu galu. Juk jis nė kiek ne tamsesnis nei gomurys."

79128. ups! 2012-01-22 18:05
mirė kultūra? Tegyvuoja KULTŪRA ! ! ! Turiu omeny tokius autorius kaip Dainius Vanagas, ne jo aprašytąją:) . Šiandien per nacionalinę LRT nustebino viena paauglė ryžais garbannotais plaukais - vunderkindė, pristačiusi labai aukšto brandumo poeziją.

79151. terra2012-01-22 19:53
tas Vanagas, atrodo, bręsta :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:37:27 Jan 22, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba