Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-20 nr. 3363

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• EGIDIJUS RADVENSKAS1
• JONAS KALVELIS
• INDRĖ ERCMONAITĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• JURGIS KUNČINAS
(1947 01 13 – 2002 12 13).
Mediumas II
(Viduramžiai)
1

REDAKCIJOS SKILTIS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Apie kultūros salas ir saleles
6
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

AKTUALIJOS 
• Pokalbis su KOSTU OSTRAUSKU.
1975-aisiais, užbaigus „Čičinską“...
• RENALDAS GUDAUSKAS.
Baltijos šalių bibliotekos plečia savo veiklos erdves

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10 – 1

LITERATŪRA 
• JŪRATĖ SPRINDYTĖ.
Galynėtis su kalbos sąmone, arba vyksmo ir užrašymo lenktynės
2

KNYGOS 
• RASA KASPERAVIČIŪTĖ.
Moters veidas svogūno apvalkale
2
• MARIUS PLEČKAITIS.
Kai sirpsta knygos Bukovskijoj
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Lakoniški ir ironiški artefaktai

TEATRAS 
• KAROLIS AJAUSKAS.
Dostojevskiška kulminacija – susilyginimas su visais*
 RIMANTAS VENCKUS.
Po gyvenimo ratais

MUZIKA 
• AUDRONĖ ŽIŪRAITYTĖ.
Kompaktinių plokštelių galia

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei*
2

POEZIJA 
• GYTIS NORVILAS2

PROZA 
• DAINIUS VANAGAS.
Assbook
4

VERTIMAI 
• ZACHARY SCHOMBURG5

25 PUSLAPIS 
• GERDA VENČKAUSKAITĖ.
Knygos, sprogmenys ir maloni prievarta
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Kontrastų vakarėlis – pirmieji M.A.M.A. apdovanojimai
1
• 13 auditorija: po aštuonerių metų 

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ.
Aliejiniai Indrės Ercmonaitės flomasteriai
3

IN MEMORIAM 
• KOSTAS OSTRAUSKAS
1926 05 05 – 2011 01 09
2
• Laiškas Kostui iš Šančių

SKELBIMAI 
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Gyvenimas pilnas nesąmonių,
pranokstančių kūrybinius sumanymus“
Sigitas Parulskis
 
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Kurmiai
1
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Šposininkų tauta
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Larisa
• Visuomenė linkus fetišizuoti

TEATRAS

Po gyvenimo ratais

RIMANTAS VENCKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Vedybos“
Tomo Stasevičiaus nuotrauka


Manau, kad ne tik man pirmiausiai kilo klausimas: kodėl Gogolis, kodėl „Vedybos“? Ar tik todėl, kad teatrui paprasčiausiai reikia komedijos? Ar tą pasirinkimą galėjo lemti rimtesni kriterijai, susiję su klasikos veikalo traktuotės dabartiniu aktualumu? Juk scenoje perpasakoti N. Gogolio komedijos istoriją tik tam, kad pajuokintum žiūrovą, būtų tiesiog nesolidu.

Su tokiom abejonėm vykau žiūrėti panevėžiečių premjeros. Ar jos išnyko? Taip. Bet ne iš karto, nors savo gogoliškai mistiška atmosfera spektaklis užbūrė iš karto, nuo pat pirmų sekundžių, kai scenos gilumoje pradėjo varstytis paslaptingi vartai, už kurių apsnigta ir apipustyta stūksojo paties Gogolio statula, po to ėmė judėti kėdė, slankioti spinta... Visa tai lydėjo kažkokie paslaptingi, nieko gero nežadantys garsai. Ta vaizdo ir garso vienovė, sintezė išlaikyta viso spektaklio metu. Atrodė, kad scenoje rutuliojasi kažkas daugiau nei „Vedybų“ siužetas, kad turi paaiškėti kažkas svarbiau nei Podkoliosino vedybinio fiasco faktas. Aiškiai matėsi, kad režisierius Rolandas Augustinas A. šį veikalą traktuoja visos Gogolio kūrybos kontekste. Net ir spektaklio personažai apaugę užuominomis iš kitų Gogolio kūrinių. Kai didžiulėse rogėse Siamo dvynių pavidalu į sceną įskrieja Arina Panteleimonovna (aktorės Irena Masiulytė ir Eleonora Matulaitė), dingteli mintis, ar tai nėra kokia nors Korobočka iš „Mirusių sielų“, o nuotakos Agafijos Tichonovnos (aktorė Inesa Paliulytė) skalbimo scena primena raganavimą iš „Vijaus“ („Baubo“)... Taigi, jauti, kad režisierius yra sumanęs atskleisti kažką daugiau, nei papasakoti komišką piršlybų istoriją. Tik vis galvoji, ką šiame tikrai gogoliškame košmare veikia čechoviškasis melancholikas Podkoliosinas (aktorius Rimantas Teresas) ir kada gi pagaliau bus įminta jo mįslė? Juk aišku, kad jis čia –­ esminė figūra ir kad jis turi atskleisti režisūrinę idėją.

Iš pradžių R. Tereso vaidmuo mane net kiek nuvylė. Palyginti su visais kitais spalvingais personažais, jo Podkoliosinas atrodė blankus ir visiškai užgožtas savo tarno Stepano, kurį su pašėlusiu azartu vaidina Jonas Čepulis. Viskas stojosi į savo vietas, kai antrame veiksme pagaliau suvokiau, kad, Podkoliosinas, kaip, beje, ir jam peršama nuotaka Agafija Tichonovna, yra specialiai spektaklio priešinami visam tam brutaliam, šurmulingam košmarui. Jie abu vienas kito verti. Abu liguistai pasyvūs. Abu nenori ir negali nieko veikti, nuspręsti, įvykdyti. Kažkas kitas už juos turi nulemti jų likimus. Štai kodėl neįvyksta jų vedybos. Nesugebėjimas vesti tėra tik kur kas didesnio NESUGEBĖJIMO GYVENTI pasekmė. Visa košmariška spektaklio atmosfera sufleruoja mintį, kad tokioje aplinkoje, kokioje gyvena Podkoliosinas, bet kokia iniciatyva yra beprasmė. Belieka rezignuoti. Taigi Podkoliosinas atsiduria po gyvenimo ratais. Beje, jo likimas užprogramuotas pavardėje, kuri ir reiškia „esantis po ratais“.

Ar šiandien mes negyvename tokioje bejėgiškoje, neįgalioje visuomenėje, kur individas nieko nesprendžia – nenori ar negali spręsti? O kai mes nesugebame pareikšti savo valios, ją už mus pareiškia kas nors kitas. Spektaklyje tokio vaidmens imasi Podkoliosino draugas (dėl to jis ir draugas) Kočkariovas (aktorius Vidmantas Fijalkauskas), beje, iš anksto numatantis naudą iš savo „geradėjiškos“ veiklos – jis be jokių skrupulų iš karto pradeda šeimininkauti Podkoliosinui peršamos Agafijos namuose.

Štai čia turbūt ir slypi spektaklio aktualumo mįslė, nes šiandien dauguma iš mūsų tampame tokiais pat podkoliosinais, nuolat atsiduriančiais po ratais tų, kuriems aklai patikime savo gyvenimus.

Nors spektaklis prisodrintas mistikos, jis anaiptol nėra slogus. Čia apstu gero humoro, ironijos, tam tikrų komiškų užuominų. Ypač įspūdinga jaunikių, Podkoliosino konkurentų, trijulė – Jejičnica, Anučkinas ir Ževakinas. Jau vien jų išorė, kostiumai verčia iš koto. Šie personažai taip skoningai sušaržuoti, kad atrodo kaip iš kokios „mados infekcijos“, ar „mados reido“.

A. Paulavičiaus egzekutorius Jajičnica – solidus, kailine kepure pridengęs savo suktą galvą, kurioje tik viena mintis –­­ kaip kuo greičiau „suinventorizuoti“ ir užvaldyti Agafijos turtus. Jis daro tai demonstratyviai, ryžtingai, neslėpdamas ketinimų. M. Cemnicko pėstininkų atsargos karininkas Anučkinas – tikras dievo avinėlis, saldžiai subtilus, teturintis vieną reikalavimą kandidatei į nuotakas – ji privalo mokėti prancūziškai, nors jis pats ir nemoka. Tačiau kaip gi derės jaunoji, nemokanti prancūziškai, prie jo taip delikačiai laikomo nenusakomos formos rankinuko? Tikram mados guru tiesiog reikia dar vieno aksesuaro – žmonos.

iliustracija
„Vedybos“
Tomo Stasevičiaus nuotrauka

A. Kėlerio buvęs jūrininkas Ževakinas irgi „madingas“. Ir nors iš uniformos liko tik švarkas, tačiau kelnes puikiai atstoja pėdkelnės, gaila, kad truputėlį praplyšusios. Tačiau tą trūkumą kompensuoja skaros trikampis, „skoningai“ pridengiantis svarbiausiąją jaunikio kūno dalį. Nuostabus modelis! Ir svarbiausia – jis pats tai žino.

Ties A. Kėlerio Ževakinu norėčiau stabtelti kiek ilgėliau. Tas jo parodijinis išorinis komiškumas akivaizdžiai kontrastuoja su vidiniu personažo turiniu. Jis – jautrus, nesavanaudiškas ir jau spėjęs iš tikrųjų įsimylėti Agafiją. Tiesa, jis nuskurdęs, bet kaip oriai dangsto savo skurdą! O kai yra brutaliai išvaromas, nesitaiksto, priešinasi, gina savo orumo likučius, nors ir supranta padėties beviltiškumą. A. Kėleris išplėtoja vaidmens amplitudę nuo išorinio bomžiško apvalkalo iki tikro vidinio skausmo. Tai bene vienintelis personažas, suvokiantis savo socialinio neįgalumo dramą.

Apskritai, spektaklis pilnas interpretacinių siurprizų. Vienas jų – išradingai režisieriaus sufantazuota finalinė tuoktuvių ceremonija cerkvėje. Podkoliosinas joje, žinoma, nepasirodo. Bet kodėl? Kur jis? Pabėgo? Pasislėpė? O gal net nusižudė? Juk prieš tai scenoje kažkaip šiurpokai buvo prasivėrusi duobė. Ar Podkoliosino dingimas tėra tik logiškas jo silpnumo rezultatas? O gal atvirkščiai? Galbūt kaip tik tai ir yra jo protestas, pasipriešinimas svetimai valiai, savosios valios pareiškimas? Atsakymo spektaklis neduoda. Gal ir gerai. Žiūrovui suteikiama galimybė pamąstyti ir pačiam padaryti išvadą.

Paprastai N. Gogolio „Vedybų“ pastatymuose mėgstama labai sureikšminti nuotakos Agafijos Tichonovnos paveikslą, jį šaržuoti, utriruoti, suteikiant visiškos kvailės ar net rėksmingos idiotės statusą. Panevėžiečių spektaklyje Agafiją vaidinanti kviestinė aktorė Inesa Paliulytė – tyli ir užguita. Ji tokia pati aplinkybių (o gal aplinkinių) auka, kaip ir Podkoliosinas. Ji taip pat neturi galimybės pasirinkti. Pasinaudojant jos infantilumu ir silpnumu, jaunikis išrenkamas „aukcione“. Tačiau yra spektaklyje viena keista scena, prieštaraujanti pagrindinių veikėjų charakterių logikai. Toje scenoje prasiveržia jų aistra vienas kitam, imituojama fizinio suartėjimo galimybė. Tai visiškai išmuša iš vėžių, bandant suvokti Podkoliosino poelgių raidos logiką, tačiau padeda išryškinti finalinę Agafijos dramą. Viso spektaklio metu ji buvo įvyniota į keistus, visą jos esybę užmaskuojančius apdarus, nepaliekant net akių. Tačiau finale Agafija – tikra nuotaka, pražydusi, mylinti moteris, laukianti savojo jaunikio. Per keletą finalinių minučių mes pamatome tai, kas buvo paslėpta po įvairiausiais skudurais –­ gyvą, aistringą būtybę, pabudusią tikram gyvenimui. Tačiau tai buvo tik galimybė, viltis, kuriai nelemta išsipildyti –­ jaunikis neatvyksta.

Keistoka, rizikinga, netgi truputį šokiruojanti režisieriaus pozicija aktorės atžvilgiu – visą spektaklį ją laikyti tramdomuosiuose marškiniuose ir tik pačiame finale leisti jai atsiskleisti ir žaibišku greičiu išgyventi visą susikaupusią savo herojės dramą, visą jos jausmų amplitudę – nuo viltingo džiaugsmo iki tragiškos nevilties. Bet manau, kad dėl tų kelių ryškių solinių minučių jai tikrai vertėjo dalyvauti ir masinėse scenose, kurias aktorė taip pat nepriekaištingai ir atsidavusiai suvaidino.

Gal ir ne viskas matytame spektaklyje buvo iki galo susigulėję. Aišku, iki tol, kol bus išspausdinta ši recenzija, jis gerokai pasikeis, patobulės, labiau kondensuosis kai kurie vaidmenys, tačiau ir premjeroje mačiau tai, kas svarbiausia –­­­ režisūrinę ir aktorinę aistrą, atsirandančią iš aiškaus žinojimo, kad tai, kas daroma, yra daroma ne dėl „paukščiuko“, o dėl idėjos. Kad ir kas ką kalbėtų apie dabartinį Panevėžio dramos teatrą, aš mačiau, kad trupė, bent jau ta jos dalis, kuri tą vakarą buvo scenoje, dabartinio meno vadovo Raimondo Atkočiūno yra sutelkta tikram kūrybiniam darbui. Noriu tikėti, kad ateitis patvirtins mano žodžius.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:37:19 Jan 22, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba