Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-20 nr. 3363

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• EGIDIJUS RADVENSKAS1
• JONAS KALVELIS
• INDRĖ ERCMONAITĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• JURGIS KUNČINAS
(1947 01 13 – 2002 12 13).
Mediumas II
(Viduramžiai)
1

REDAKCIJOS SKILTIS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Apie kultūros salas ir saleles
6
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

AKTUALIJOS 
• Pokalbis su KOSTU OSTRAUSKU.
1975-aisiais, užbaigus „Čičinską“...
• RENALDAS GUDAUSKAS.
Baltijos šalių bibliotekos plečia savo veiklos erdves

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10 – 1

LITERATŪRA 
• JŪRATĖ SPRINDYTĖ.
Galynėtis su kalbos sąmone, arba vyksmo ir užrašymo lenktynės
2

KNYGOS 
• RASA KASPERAVIČIŪTĖ.
Moters veidas svogūno apvalkale
2
• MARIUS PLEČKAITIS.
Kai sirpsta knygos Bukovskijoj
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Lakoniški ir ironiški artefaktai

TEATRAS 
• KAROLIS AJAUSKAS.
Dostojevskiška kulminacija – susilyginimas su visais*
• RIMANTAS VENCKUS.
Po gyvenimo ratais

MUZIKA 
• AUDRONĖ ŽIŪRAITYTĖ.
Kompaktinių plokštelių galia

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei*
2

POEZIJA 
• GYTIS NORVILAS2

PROZA 
• DAINIUS VANAGAS.
Assbook
4

VERTIMAI 
• ZACHARY SCHOMBURG5

25 PUSLAPIS 
• GERDA VENČKAUSKAITĖ.
Knygos, sprogmenys ir maloni prievarta
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Kontrastų vakarėlis – pirmieji M.A.M.A. apdovanojimai
1
• 13 auditorija: po aštuonerių metų 

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
 JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ.
Aliejiniai Indrės Ercmonaitės flomasteriai
3

IN MEMORIAM 
• KOSTAS OSTRAUSKAS
1926 05 05 – 2011 01 09
2
• Laiškas Kostui iš Šančių

SKELBIMAI 
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Gyvenimas pilnas nesąmonių,
pranokstančių kūrybinius sumanymus“
Sigitas Parulskis
 
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Kurmiai
1
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Šposininkų tauta
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Larisa
• Visuomenė linkus fetišizuoti

VAIZDAS PRO „VARTUS“

Aliejiniai Indrės Ercmonaitės flomasteriai

JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


„Tapau, nes noriu išspausti iš aliejinės tapybos kuo daugiau (kokybės, įdomybės, technikos, paslaptingo paviršiaus), kiek įmanoma giliau ir kiek mano galimybės duos. Neatstosiu nuo šios išraiškos priemonės tol, kol man smagu, o „su kasdiena vis naujiena“1, –­ sako Indrė Ercmonaitė. Šios jaunos menininkės pavardė kalbose apie jaunąją Lietuvos tapybą neišvengiama. Dar studijuodama tapybą Dailės akademijos magistrantūroje ji buvo aktyvi grupinių parodų dalyvė, surengė paro­dą „Žaidimas-Spekt­ras-Perspektyva-Spekt­ryba“ Vilniaus planetariume. Apie Indrę sakoma, kad ji gera tapytoja. Šis teiginys, kaip kokia įkyriai prie bato pado prilipusi etiketė, ragina pažiūrėti į jos kūrybą atidžiau ir galbūt kvestionuoti jį kaip duotybę. O gal tik pritariamai palinksėti.

Kalbant apie kurios nors srities jaunų menininkų kūrybos pradžios etapus ir etapėlius, juos tinka vadinti tik ieškojimais. Jei tai fotografija – bandoma aiškintis ir jungti įvairius su ja susijusius elementus –­ šviesą, grūdą etc. Jei tai grafika – liniją, dėmę, skirtingas technikas, kuriomis jos išgaunamos. Jei tai tapyba – bandoma artikuliuoti spalvą, faktūriškumą, patį potėpį. Kai kada šie technikos procesų artikuliavimai perauga į konceptą, kaip atsitiko su Andriaus Zakarausko tapyba. Kai kada šiuos, regis, paviršinius pasirinktos technikos artikuliacijos bandymus ir ieškojimus jau iš pat pradžių nustelbia svarbesnę vietą užimančios temos ir siužetai. Ercmonaitės kūryboje yra ir tai, ir tai. O neretai šie du elementai – potėpis ir siužetas (motyvai) galynėjasi tarpusavyje. Iš po visuomet horizontalios perregimų potėpių miglelės regi šviečiantis ką nors menamo ir konkretaus, ko negali atpažinti iš karto, todėl žiūrovui prireikia kantrybės.

Paslėpti pirmykštį paveikslo pavidalą menininkei yra būtinas procesas, bet ne tam, kad būtų galima paerzinti žiūrovą ko nors svarbaus nutylėjimu. Tapymas pats savaime yra procesualus veiksmas: paveikslo pradžia būna su vienokia jo finalo vizija, o tapant ir kartu neišvengiamai gyvenant gyvenimą, vienokios ar kitokios jo nuoplaišos susikloja ant drobės ir pakeičia tą pirmykštį įsivaizdavimą, jį uždengia. Taip vienoje drobėje sugula keli paveiks­lai, susikloję vienas ant kito ir persišviečiantys. Yra buvę, kad tas pats kūrinys gerokai modifikuotu pavidalu dalyvavo keliose parodose kaip du skirtingi darbai („Be pavadinimo“, 2008–2010). Anot menininkės, tai „pasitikėjimas paviršiumi, kurio daugiasluoksniškumas teigia apie situacijų persimaišymą iki vientiso susitapatinimo. Šiuo metu ar anuo momentu įvykstantys dalykai lemia ateinančius arba trukdo susikaupti ties esme. Kai veiksmai klostosi neįtikėtinai, o kartais pasikartoja jau buvę“2. Kasdienybėje sutinkamos keistybės arba „kosmosas kasdienybėje“ ir „kasdienybė kosmose“, iš trilerio, mokslinės fantastikos, detektyvo perkeltas vyksmas yra vienos labiausiai autorės mėgstamų temų. Pastarosios niekad nėra pristatomos kaip rimtos, didaktiškos, teigiančios tiesos. Visi mes gyvename informacijos pertekliaus laikais ir tai lemia tam tikrą lengvabūdiškumą, atsainumą rimtiems dalykams, humorą, kuris atsispindi ir menininkės kūryboje. Neretai patys motyvai pasiskolinami iš šiandien visiems neišvengiamai įtaką darančių kine, fotografijoje, televizijoje, internete atrastų vaizdinių (dangaus kūnai, iš akių šviečiantys lazeriai, tarsi iš veiksmo filmo nužengę kostiumuoti vyriškiai, užsiimantys neaiškiais reikalais). Bandymas pavaizduoti greitai kintantį iš medijų perimtą vaizdą jaučiamas jau pirmajame dideliame cikle „Tu jų nepažįsti“ (2008), kuriame iš pradžių realistine maniera tapytos einančių žmonių grupės vėliau tyčia „nuplaunamos“, suliejamos, anonimizuojamos, pridengiant miglele, sukuriančia tarsi judėjimo nykimo pusėn iliuziją.

Ta specifinė miglelė ir „flomasterinis“ koloritas bei potėpis yra tarsi Indrės vizitinė kortelė. Kalbant apie potėpį, tenka grįžti prie pradžioje išsakytos minties apie bandymų etape kiekvienam neišvengiamą amato visokeriopą išmėginimą (pvz., žaidimai su skirtingais pigmentais ar net jų ragavimas). Turbūt galima drąsiai sakyti, kad viena esminių pamokų –­ išmokti elgtis su spalva ir potėpiu. Potėpis kaip elementas, iš kurių visumos ir susideda paveikslas, Ercmonaitės tapyboje yra itin aktualizuotas. Žaidimas potėpiu, klojant sluoksnį po sluoksnio, transformuojant pasirinktus motyvus, buvo svarbus ir ankstesniuose menininkės darbuose. Pavyzdžiui, „Sumelavai, kad iššoviau“ (2008); „Galvos skausmas“ (2010); „Du prieš du“ (2010) ir kiti. Tačiau pastarųjų metų darbuose vis ryškėja menininkės polinkis į paties potėpio kaip savaime įdomaus dalyko artikuliavimą ir į vaizdo abstrahavimą. Kai kuriuose darbuose konkretūs dalykai yra taip užslėpti po perregimu dažų sluoksnių šydu, kad iš esmės paveikslas jau tampa abstrakcija. Tačiau tai nėra nei jos išradimas, nei kokia naujovė, tiesiog pokytis, kuris bandant suvokti kaitos kelią schematiškai, atrodo vertas atidos.

Menininkės interesas pastaruoju metu aiškiai krypsta žmogaus regos specifikos ir spalvų pažinimo link, ir kaip plokščiais potėpiais būtų galima sukurti autostereogramos vaizdą (tam tikrą ornamentą, į kurį stebeilijantis regimas trimatis vaizdas). Tam ji naudoja sluoksniais vienas ant kito dedamus ornamentus, kuriuos sudaro smulkūs, liesi potėpiai, primenantys flomasterio brūkšnius. Tai akivaizdžiausiai liudija naujausia drobė „Be pavadinimo. Autostereograma“ (2011). O „flomasterinė“ paletė rodo, kad menininkės nekankina spalvų baimė, noras jas kaip nors „nugesinti“ ar, sakytumei, modernistinės Lietuvių tapybos tradicijos šešėlis (visiškai subjektyvu, bet dėl tapybos sluoksniavimo ir skaidrumo norisi palyginti jos darbus su vyresnės kartos Audronės Petrašiūnaitės, Dalios Kasčiūnaitės ar Rūtos Viktorijos Katiliūtės tapyba). Nuolatinį baltos spalvos naudojimą menininkė lygina su savo įpročiu dėti grietinę į visus pačios gaminamus patiekalus.

Žvelgiant į menininkės kūrybą jaunųjų tapytojų kontekste, į akis krinta techniškumas ir nuoseklus polinkis į eksperimentavimą, kad ir kaip tai primintų oksimoroną. Galima tik spėlioti, kaip viskas klostysis toliau, tačiau niekas negali paneigti, kad jau pradžioje būti lydimai geros tapytojos epiteto yra neblogas ženklas. Ypač kai jis iš tiesų reiškia ne visiems dovanotą gebėjimą gerai tepti.


Indrės Ercmonaitės tapybos darbus galėsite išvysti galerijoje „Vartai“ nuo sausio 26 d. iki vasario 1 dienos. Kviečiame!


____________________________________
1 Iš nepublikuoto menininkės pokalbio su Ignu Kazakevičiumi, 2011.
2 Ten pat.


I. Ercmonaitės drobė „Be pavadinimo. Autostereograma“ – 4 viršelyje.


 

Skaitytojų vertinimai


79119. aha2012-01-22 17:16
tik norėjau mest repliką dėl pavyzdėlio, bet pamačiau, kad jis yra 4 viršelyje. Na, nuomonės apie tą stereo gramą neturiu.

79121. šiaip2012-01-22 17:41
Ar gali vartuose ir vartams dirbanti menotyrininkė parašyti, kad vartuose parodą padariusios menininkės tapyba yra bloga? Žinoma, kad ne. Tad štai tokie tekstai iš principo yra niekiniai. Net jeigu tai būtų ir teisybė - o šiaip maliaus girti net ir nereikėtų - nes tai nėra pedagogiška. Tas pats čia pacituotas zakarauskas susidirbo ir jau kelinti metai nieko gero padaryti nesugeba dėl tokių nepagrįstų gyrimų.

79131. mailius2012-01-22 18:11
malaius -turi mailiaus.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:37:00 Jan 22, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba