Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-20 nr. 3363

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• EGIDIJUS RADVENSKAS1
• JONAS KALVELIS
• INDRĖ ERCMONAITĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• JURGIS KUNČINAS
(1947 01 13 – 2002 12 13).
Mediumas II
(Viduramžiai)
1

REDAKCIJOS SKILTIS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Apie kultūros salas ir saleles
6
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

AKTUALIJOS 
• Pokalbis su KOSTU OSTRAUSKU.
1975-aisiais, užbaigus „Čičinską“...
• RENALDAS GUDAUSKAS.
Baltijos šalių bibliotekos plečia savo veiklos erdves

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10 – 1

LITERATŪRA 
• JŪRATĖ SPRINDYTĖ.
Galynėtis su kalbos sąmone, arba vyksmo ir užrašymo lenktynės
2

KNYGOS 
 RASA KASPERAVIČIŪTĖ.
Moters veidas svogūno apvalkale
2
• MARIUS PLEČKAITIS.
Kai sirpsta knygos Bukovskijoj
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Lakoniški ir ironiški artefaktai

TEATRAS 
• KAROLIS AJAUSKAS.
Dostojevskiška kulminacija – susilyginimas su visais*
• RIMANTAS VENCKUS.
Po gyvenimo ratais

MUZIKA 
• AUDRONĖ ŽIŪRAITYTĖ.
Kompaktinių plokštelių galia

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei*
2

POEZIJA 
• GYTIS NORVILAS2

PROZA 
• DAINIUS VANAGAS.
Assbook
4

VERTIMAI 
• ZACHARY SCHOMBURG5

25 PUSLAPIS 
• GERDA VENČKAUSKAITĖ.
Knygos, sprogmenys ir maloni prievarta
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Kontrastų vakarėlis – pirmieji M.A.M.A. apdovanojimai
1
• 13 auditorija: po aštuonerių metų 

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ.
Aliejiniai Indrės Ercmonaitės flomasteriai
3

IN MEMORIAM 
• KOSTAS OSTRAUSKAS
1926 05 05 – 2011 01 09
2
• Laiškas Kostui iš Šančių

SKELBIMAI 
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Gyvenimas pilnas nesąmonių,
pranokstančių kūrybinius sumanymus“
Sigitas Parulskis
 
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Kurmiai
1
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Šposininkų tauta
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Larisa
• Visuomenė linkus fetišizuoti

KNYGOS

Moters veidas svogūno apvalkale

RASA KASPERAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]


Simana S. EINANTIS KALNAS.
– Klaipėda: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, 2010.


Norint pasigrožėti kalno didybe, reikia tinkamo atstumo. Jis individualus: turi pavaikščioti pirmyn atgal, prisiartinti ir atsitraukti, kad pagaliau rastum tą ribą, kada kvapą gniaužianti kalno pajauta persmelks kiekvieną kūno ląstelę.

Uostamiesčio literatės Sondros Simanos pirmoji knyga – apsakymų romanas „Einantis kalnas“ – ne tik pavadinimu, bet ir struktūra bei turiniu primena kalną, kuriuo grožėtis įmanoma tik radus tam tikrą atskaitos tašką – tą asmeninę ribą, atstumą-artumą, nes iš pirmo žvilgsnio kūrinys gali likti nesuprastas, atrodyti dirbtinis ir neįdomus.

Romaną sudaro tik trys apsakymai: „Apie Emą tempo rubato“, „Atstumtoji“ ir „Einantis kalnas“. Juos sieja pagrindinių veikėjų, dviejų moterų, Emos ir Jonijos, draugystės potyris ir išgyvenimas – gana įtemptas, skausmingas ir atviras ieškojimams. Pirmasis apsakymas, ilgumu labiau primenantis apysaką, yra lyg kontempliuojamo kalno pagrindas, plačiausia jo dalis, tvirtai atsirėmusi į žemę. Čia pasakojama Jonijos draugės Emos gyvenimo istorija, kurioje ji pati, Jonija, yra aktyvi stebėtoja, komentatorė ir vertintoja, bandanti suvokti ir susivokti jausmuose Emai, kurios draugystės taip atkakliai ieško ir siekia.

Jonijos kalbos intarpai papildo romaną eseistinėmis detalėmis. Tai įdomus sprendimas, skaidantis ir kuriantis fragmentišką pasakojimą, išeinantis iš jo ir vėl grįžtantis. Intarpai pagyvina istoriją, bet tuo pačiu metu kartais erzina – tarsi įdomiausioje vietoje pristabdyta siužeto tėkmė. Jonijos kalbos intarpai nekomentuoja Emos gyvenimo čia ir dabar, šią minutę. Tai ne didžiausio emocinio artumo, bet atvirkščiai – nuotolio riba, kada į įvykius jau sugebama žvelgti iš distancijos, juos prisiminti, apmąstyti, įvertinti. Beje, susidaro įspūdis, kad šie intarpai užgožia Emos istoriją ir tokiu būdu pasakotoja Jonija pernelyg eksponuoja save.

Daugiasluoksnė struktūra atitinka kūrinyje naudojamą svogūno įvaizdį. Tačiau šis rašymo būdas ardo vientisą romano stilių: pasakojimas virsta esė, tad kuriamas ne tik siužetas, bet ir reagavimas į jį – tarsi pasakojimas pasakojime. Tikriausiai taip autorė bandė išreikšti ir savo patirtį, parašyti apie tai, apie ką paprastai nekalbama – juk būtent tokiais žodžiais galiniame viršelyje knyga palydima į viešumą: „Rašau apie tai, apie ką nekalbu.“ Tačiau pasirinktas kelias pernelyg suskaido kūrinį, daro jį sunkiai skaitomą.

Intarpu, komentaru, esė tampa visas antrasis apsakymas „Atstumtoji“. Atrodytų, autorei neužteko pirmojo apsakymo erdvės, kurią užėmė Emos gyvenimo istorija, tad reikėjo suteikti galimybę Jonijai papasakoti apie savo paaugliškos ir jau suaugusios moters draugystės patirtis, atstūmimą ir egzistencinę vienatvę. Tokiu būdu tai, kas pirmame apsakyme buvo intarpai, antrame virsta pasakojimu.

Šis apsakymas (gerokai trumpesnis už pirmąjį) – tai vidurinioji kontempliuojamo kalno dalis. Siaurėjanti, „nuogėjanti“ ir vis labiau atskleidžianti tai, kas gali būti pavadinta patirtimi. Būdama šiapus knygos puslapių, pati autorė tartum yra ir ten, teksto gelmėje.

Kalno viršūnėje – trečiame ir paskutiniame (trumpiausiame) apsakyme „Einantis kalnas“ aprašoma fizinė ir dvasinė gimdymo patirtis, paaiškinamas ne tik šio apsakymo, bet ir viso romano pavadinimas. Kalnas čia yra besilaukiančios moters įvaizdis, bet simbolizuoja ir apsakymo „Apie Emą tempo rubato“ veikėjo Antano Antonionio dvasinius ieškojimus (p. 58) bei kūrybines vizijas (p. 63). Tai kartu ir aliuzija į biblinį motyvą – Jėzaus žodžius iš Mato evangelijos: „Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šiam kalnui: „Persikelk iš čia į tenai“ – ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo“ (Mt 17,20). Aliuzijų į biblinius motyvus romane yra palyginti daug. Tačiau Biblijos citavimas tampa pernelyg dekoratyvus, referuojantis (pvz.: Antano skaitoma Šventojo Rašto ištrauka apie besilaukiančių Marijos ir Elžbietos susitikimą, p. 59), dirbtinai pritemptas prie konteksto („Jėzus sako: būkite kaip vaikai...“, p. 34) ir panašiai.

Viršelio fotografija – keramikės Daivos Ložytės „Mona“ („viena, vienintelė, bet ne vieniša“) naktinio miesto fone – puikiai atspindi ne tik knygos pavadinimą, bet ir romane vaizduojamų moterų charakterius ir asmenybes, kuriuos S. Simana bando „išlukštenti“ lyg kokį svogūną. Pasakojimas apie violončelininkės Emos gyvenimą sluoksnis po sluoksnio atveria moters prigimties trilypumą. Marija, Ema, Kleopa – trys vardai, kuriais iš pat pradžių pavadinama Ema ir kurie išreiškia svarbiausius moteriškos prigimties aspektus: moteris – gailestingumo šventovė (Marija), moteris – dailioji lytis (Ema), moteris – valdovė (Kleopatra): „Marija, Ema ir Kleopa. Taip, taip, būtinai Ema. Flobero garbei. Tarsi trys skirtingos sferos aplink vieną vertikalę. Marija – gailestingumo skraistė, Ema – sutrikusi, gležna, meilės išsiilgusi Flobero šmėkla, o Kleopa – Kleopatra, aistringa, valdinga karalienė“ (p. 15).

Tačiau gailestingumą ir užuojautą silpnesniesiems Ema išgyvena tik kaip „moralinį imperatyvą“, kaip „liepiamąją nuosaką“, kaip prigimčiai svetimą dalyką, įskiepytą griežtos močiutės (p. 32). Iš šalies primesta dorybė „tapti gailestinga Marija: užjausti paralyžiuotą vyrą, globoti geriančią motiną, mirštantį senelį...“ jai reiškė „tapti tokia, kokia neketino būti“ (p. 31), „įsisprausti į kankinimo krėslą ir atsiduoti aukos malonumams – džiaugtis budelio, vardu c’est la vie, toks gyvenimas, fantazija“ (p. 32).

Visai kas kita – Kleopatra, įkūnijanti išdidžią ir vidinės laisvės išsiilgusią moters prigimtį. Ema, globojama valdingos močiutės, troško „ieškoti atsvaros. Vietos, kur ji galėtų jaustis laisva, niekieno nevaržoma“ (p. 20), ir ta vieta Emai tapo jos mamos dar vaikystėje atskleistas meno pasaulis – muzika, violončelė. Tad pabėgimas iš močiutės namų nebuvo įžūli svajonė, maišto dvasia ar nuotykių ieškojimas, bet troškimas atrasti tikrąją tapatybę ir suprasti save, o galbūt net kitus – geriančią, valkataujančią ir ją apleidusią mamą, „o gal ir močiutę...“ (p. 27), „nepakenčiančią silpnesnių ir nemėgstančią stipresnių už save“ (p. 29).

Tuo pačiu tai – Emos bandymas atsiverti savo moteriškai ir aistringai prigimčiai, mesti iššūkį priešingos lyties atstovui. Sutikusi būsimą vyrą vitražistą Antaną Antonionį, Ema iš tiesų savęs nebeatpažįsta ir patiria save kaip floberiškąją Emą. Išsivadavusi iš močiutės įskiepyto „mergaitiško orumo“ gniaužtų, ji mėgaujasi naujai patiriamu moteriškumu, sugebėjimu koketuoti, vilioti, demonstruoti savo lytiškumą, kol pagaliau apsisprendusi palieka močiutės namus ir išsikrausto gyventi pas Antonionį.

Būtų gana klaidinga manyti, kad S. Simanos romanas yra grynai feministinis ir vyrams jame nėra vietos. Atvirkščiai, autorė sukūrė įspūdingą šiuolaikinio vyro – jautraus dvasinių ir kūrybos vertybių ieškotojo – paveikslą, atvėrė tą pasaulį, kuris dėl paprastai santūrios ir uždaros vyro prigimties dažnai lieka už pažinimo ribų. Šiame romane tas pasaulis atskleidžiamas iš vidaus – Antano Antonionio charakteris apima pagrindinius ir svarbiausius vyriškos prigimties aspektus: požiūrį į darbą, meilę, kūrybines vizijas, dvejones ir dvasinius ieškojimus, realizmą ir pragmatizmą, ironiją, silpnybes ir silpnumą. Kitų veikėjų vyrų (Emos dėdės, senelio, Antano kliento Salvijaus) charakteriai ne tokie ryškūs ir tik papildo tai, ką reprezentuoja Antanas.

Tačiau vaizduodama moters ir vyro santykius autorė neišvengia (o gal ir sąmoningai nevengia) vieno gana ryškaus feministinio aspekto – mėgavimosi „naujai atrastu malonumu ignoruoti vyrus“ (p. 77). Tai apima ne vien malonumą siaurąja prasme, bet ir visą egzistenciją –­ simboliška, jog po avarijos Salvijaus žmona ligoninėje visiškai nustoja bend­ravusi su vyru ir net neatmerkia akių jam pasirodžius.

Emos gyvenimo istorija „Apie Emą tempo rubato“ – tai ilga preliudija ir detaliai nupieštas fonas pagrindinei romano temai bei idėjai – moterų draugystei. Apsakyme „Atstumtoji“ Jonija tampa vienintele pasakotoja, kuri dalijasi skaudžia savo paauglystės ir subrendusios moters draugystės troškimo patirtimi. Pasakojimas kupinas emocinės įtampos, nesuvaldomo artumos ir bendrystės troškimo. Tas troškimas intelektualizuojamas: ieškoma atsakymo į klausimą, kodėl neįmanomas dviejų moterų artumas ir bendrystė. Žvilgsnis į praeitį ir lukštenimasis iš savo „galvos svogūnėlio“ veda prie suvokimo: „tapau rašytoja tam, kad Emos istorija gyventų ilgiau už ją ir mane“ (p. 153).

Po iširusių draugysčių ir ilgų apmąstymų Jonija suvokia ne tik esanti „nesuprasta, atstumta“, bet ir „pati save atstūmusi“ (p. 149), o „kančia yra viena, tik žmogus, tarsi svogūnas, gyvenimo kelyje pamesdamas vis daugiau auksinių apvalkalų, tampa pažeidžiamesnis. Ir vis labiau alksta Dievo. Kuo daugiau supūva, tuo labiau alksta“ (p. 160). Pamažu „išsilukštena“ atsakymas: Dievo plane žmogus yra pašauktas egzistencinei vienatvei ir dvasinei bendrystei tik su Juo vieninteliu. Žmogaus veržimasis į kitą žmogų neįmanomas be egoistinio pasisavinimo. Išskirtinės draugystės ir egzistencinio susitapatinimo su kitu troškimas tampa priklausomybe ir „prakeikta fantazija“ (p. 137), o „aistringas prisirišimas prie žmogaus anksčiau ar vėliau uždūsta. Galų gale pats save uždusina“ (p. 147).

Tačiau tai ne vienintelis atsakymas. Autorė kantriai veda skaitytoją į pačią kalno viršūnę – „svogūnčesnakio“ šerdį. Gimdymas it Mirties potyris – romano kulminacinis taškas. Žvelgiant į lietuvių moterų prozos kontekstą, taip realistiškai, detaliai ir atvirai moters-motinos būties esmė – kūniškos ir dvasinės gimdymo patirtys dar nebuvo pavaizduotos.

Gimdant iki šerdies išsilukštena Jonijos jausmai. Skausmą dėl Emos „mirties“ savo gyvenime ir vaikelio gimimo skausmą Jonija sugeba išgyventi tik mirdama sau: „Atsipalaiduoti... Perleisti...“ (p. 184), „tu tik vartai, paleisk, nelaikyk to, kuris eina“ (p. 187). „Turiu išstumti. Nėra nei vienos jėgos, nei vieno vėjo gūsio, nei meilės, nei mirties. Nieko nėra ant kalno viršūnės...“ (p. 187), – mąsto Jonija, pasiekusi aukščiausią gimdymo skausmo tašką lyg kokią Džomolungmos viršukalnę, kur trūksta oro, ar atsidūrusi pažeidžiamiausioje savo svogūnčesnakio dalyje – apnuogintoje šerdyje. Čia S. Simanos kuriama moteris pagaliau išsilukštena iš praeities, nuoskaudų, nusivylimų ir paro­do tikrąjį veidą. Beje, veidas, akys, žvilgsnis – dažnas romano motyvas. Pirmajame apsakyme „Apie Emą tempo rubato“ randame pasakymus „veido molis“, „murzinų sienų vyzdžiai“, „veidas kaip molinis negrabus ąsotis“, „atviras veidas“, „užguitos“ ir „spindinčios“ akys, „pro šalį slystantis žvilgsnis“ ir t. t. Emos akys taip pat ypatingos – „kairė akis – mėlyna, dešinė – ruda“ (p. 13).

Apsakyme „Einantis kalnas“ gimdanti Jonija neatplėšia akių nuo „kančios veido“ ir siekia „įprasminti jo grožį“ – ne tą, kurį, kovodama su kančia, bando pademonstruoti Ema, keisdama išorinį pavidalą ir užsidėdama „baltą kaukę“, suteikiančią „nematomumo požymį“: „iš kenčiančios Dievo motinos Marijos ji virto peroksidine Ema“ (p. 178–179), bet tikrąjį, išryškėjantį „tik gimus – pirmą minutę. (...) Tada jau iš pirmo žvilgsnio supranti, kad atsivėrė dar vienas kančios šaltinis žemėje – bejėgis žmogus-gniutulėlis. Tiesa, gali manyti kitaip: apsireiškė laukiamiausias, mylimiausias, nuostabiausias tavo paveikslas. Tikrasis ir vienintelis“ (p. 174). Tokia autorės mintis tai vėlgi yra aliuzija į biblinius žodžius: „Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus“ (Jn 16,21).

Radus S. Simanos apsakymų romano „Einantis kalnas“ prasmines linijas, atsiduri ties riba, kai atsiveria visas kūrinio vaizdas. Tuomet vėl galima grįžti beveik į pradžią ir pacituoti: „Tik sekundę įsivaizduokite. Užlipate ant Džomolungmos viršukalnės, trūksta oro. Deguonies kaukę palikote palapinėje. Ir staiga – laužo kvapas! Kažkas fantastiška! Nors žmogus netiki stebuklais, kai jie ištinka. Pamanytumėte, gal tai kvapų miražas dėl deguonies trūkumo. Ir galbūt nebūtumėte teisūs...“ (p. 35). Taigi įsivaizduokime.


 

Skaitytojų vertinimai


79136. bravo :-) 2012-01-22 18:26
geras ir išsamus knygos pristatymas.

79137. gal net paskaityčiau, dėl šios citatėlės2012-01-22 18:27
Tačiau gailestingumą ir užuojautą silpnesniesiems Ema išgyvena tik kaip „moralinį imperatyvą“, kaip „liepiamąją nuosaką“, kaip prigimčiai svetimą dalyką, įskiepytą griežtos močiutės . Iš šalies primesta dorybė „tapti gailestinga Marija: užjausti paralyžiuotą vyrą, globoti geriančią motiną, mirštantį senelį...“ jai reiškė „tapti tokia, kokia neketino būti“ (p. 31), „įsisprausti į kankinimo krėslą ir atsiduoti aukos malonumams – džiaugtis budelio, vardu c’est la vie, toks gyvenimas, fantazija

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:36:57 Jan 22, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba