Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-20 nr. 3363

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• EGIDIJUS RADVENSKAS1
• JONAS KALVELIS
• INDRĖ ERCMONAITĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• JURGIS KUNČINAS
(1947 01 13 – 2002 12 13).
Mediumas II
(Viduramžiai)
1

REDAKCIJOS SKILTIS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Apie kultūros salas ir saleles
6
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

AKTUALIJOS 
• Pokalbis su KOSTU OSTRAUSKU.
1975-aisiais, užbaigus „Čičinską“...
• RENALDAS GUDAUSKAS.
Baltijos šalių bibliotekos plečia savo veiklos erdves

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10 – 1

LITERATŪRA 
• JŪRATĖ SPRINDYTĖ.
Galynėtis su kalbos sąmone, arba vyksmo ir užrašymo lenktynės
2

KNYGOS 
• RASA KASPERAVIČIŪTĖ.
Moters veidas svogūno apvalkale
2
• MARIUS PLEČKAITIS.
Kai sirpsta knygos Bukovskijoj
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Lakoniški ir ironiški artefaktai

TEATRAS 
• KAROLIS AJAUSKAS.
Dostojevskiška kulminacija – susilyginimas su visais*
• RIMANTAS VENCKUS.
Po gyvenimo ratais

MUZIKA 
• AUDRONĖ ŽIŪRAITYTĖ.
Kompaktinių plokštelių galia

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei*
2

POEZIJA 
• GYTIS NORVILAS2

PROZA 
• DAINIUS VANAGAS.
Assbook
4

VERTIMAI 
• ZACHARY SCHOMBURG5

25 PUSLAPIS 
• GERDA VENČKAUSKAITĖ.
Knygos, sprogmenys ir maloni prievarta
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
 DOVAIDAS PABIRŽIS.
Kontrastų vakarėlis – pirmieji M.A.M.A. apdovanojimai
1
• 13 auditorija: po aštuonerių metų 

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ.
Aliejiniai Indrės Ercmonaitės flomasteriai
3

IN MEMORIAM 
• KOSTAS OSTRAUSKAS
1926 05 05 – 2011 01 09
2
• Laiškas Kostui iš Šančių

SKELBIMAI 
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Gyvenimas pilnas nesąmonių,
pranokstančių kūrybinius sumanymus“
Sigitas Parulskis
 
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Kurmiai
1
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Šposininkų tauta
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Larisa
• Visuomenė linkus fetišizuoti

AKTYVIOS JUNGTYS

Kontrastų vakarėlis – pirmieji M.A.M.A. apdovanojimai

DOVAIDAS PABIRŽIS

[skaityti komentarus]

iliustracija


Lietuvos populiariosios kultūros scena pastaruoju metu turi vieną kiek graudoką požymį – žiūrėdamas į ją nesunkiai įgyji pranašumo jausmą. Tokio pranašumo, kuris negali derėti su garsenybių išdaigomis, skandalėliais ar pokštais. Dar nuo Čaplino vaidybos ir begarsio kino bumo laikų įžymybės sutvertos tam, jog būtų galima sekti jų gyvenimo nuotykius, naujausias mados apraiškas ar šukuosenų vingius, iš jų besimokant rūkyti cigaretes, muštis ar bučiuotis. Dabar, rodos, viskas priešingai – gali atsipūtęs riogsoti prie informacijos šaltinių, abejingai juos nužiūrinėdamas ir kritikuodamas, galvodamas, ką dar nauja man šiandien šitas paradas pateiks? Iki kokio lygio dar nusiris? Kokį „netikėtą“ duetą, skandalingą pokalbių temą ar žurnalo viršelį parodys? Ir retai kada nustebina ar bent sekundei sukausto dėmesį. Kartu viskas vyksta tarsi prieš laikrodžio rodyklę: ne žurnalai ieško skandalų ar nuotykių, o pačios pseudožvaigždės siūlosi; ne pokalbių laidos kviečia pašnekovus, o pašnekovai patys lenda į eterį; ne profesionalai dalyvauja šokių projektuose, o veikėjai, tenorintys pasirodyti. Galų gale apstu talentų šou be talentų, kino filmų – be aktorių, muzikos laidų – be muzikantų, žinių pranešimų – be naujienų, politinių partijų – be politikų... Galima tai vadinti provincialumu, postmodernu ar Rytų Europos pokomunistiniu sindromu, galima atrasti ir vietinių priežasčių.

Šiame kemsyne nesudėtinga viskuo nusivilti, tad įsijungi internetą ir tikiesi surasti ką nors įdomaus „Youtube“ kanale ar „Google“ džiunglėse. Bet šiuo keliu nepavyks toli nueiti – juk artimiausi kultūriniai šaltiniai užkoduoti aplinkoje, kalboje (nors šiuo aspektu situacija kiek liūdnoka), vaizdiniuose, gyvenimo būdo ypatybėse, artefaktuose, simboliuose ar metaforose. Nesvarbu, po kokio gylio komercijos purvo sluoksniu tai užkasta.

Geras būdas atrinkti grūdus nuo pelų yra autoritetingi apdovanojimai. Jų svarbą sunku pervertinti – atlikėjai ar menininkai, mažose rinkose nuolatos kovojantys už būvį, bent sykį ar kelis per metus gali pasijusti aukščiau kasdienybės ir aukščiau įnoringos publikos. Jų įvertinimas – tarsi nematerialus jų darbo įprasminimas, taip sunkiai šiomis dienomis atrandamas abejingų plojimų, šaltų veidų ar nenuoširdžių kalbų kontekste. Kultūros apdovanojimai yra institucionalizuoti, remiami valstybės, įvilkti į dailų ceremonijų rūbą bei aristokratišką etiketą. Kartu jie taip mažai atgarsio sukelia plačiojoje visuomenėje.

Su populiariosios kultūros apdovanojimais kiek sudėtingiau – šie dažniausiai yra organizuojami tos pačios ar panašios aplinkos žmonių (kadangi profesionali kritika čia iš esmės neegzistuoja), todėl turi praeiti nemažai laiko, kad jie taptų autoritetingi ir gerbiami. Ilgą laiką Lietuvoje čia pirmas pozicijas išlaikė „Radiocentras“ ir jo organizuoti muzikiniai apdovanojimai, bet juos, kaip ir pačią radijo stotį, ištiko estetinis ir moralinis bankrotas, po kurio vargu ar beatsigaus. Į prestižinius yra pretendavę „Bravo“ įvertinimai, visgi nesolidžiausias jų pačių bruožas buvo nereguliarumas. Kino sfera ilgus metus apskritai buvo apleista, tikriausiai dėl bendro srities štilio, pastaruoju metu šią spragą gana neblogai užpildė „Sidabrinės gervės“. Taip pat nuolatos egzistavo ir egzistuoja alternatyvūs, ribotai auditorijai skirti renginiai: „Pravda“, „A.lt“ ar „Ore.lt“ apdovanojimai. Atsakas į M.A.M.A. (Muzikos asociacijos metų apdovanojimai) – vasario pabaigoje Vilniuje vyksiantys panašaus žanro alternatyvūs apdovanojimai T.Ė.T.Ė.

Čia galima pereiti prie M.A.M.A. apdovanojimų, kurie, kaip bežiūrėsi, stengėsi apimti plačiąją auditoriją, t. y. apdovanoti visą geriausią muziką ir parodyti visus geriausius renginius. Didžiausias renginio idėjos privalumas – suteikti muzikantams galimybę pasijausti aukščiau savo auditorijos, suteikti jiems sceną, kur jie gali dėkoti tėvams, skleisti savus idealus, pasakoti apie įkvėpėjus, apie vertybes, mokyti, ką mes turime daryti ir ko nereikėtų, jog taptume panašūs į juos, ir t. t. Kaip pasirodė, gauti progą ir sceną neužtenka, reikia dar turėti drąsos ir minčių, ką pasakyti. Nuvylė pigūs bandymai įkąsti saldaininėms dainininkėms ir tiesiog nuvalkiotos, nuspėjamos padėkos. Kaip sektiną, kontrastingą ir kiek įkvepiantį pavyzdį prisiminiau siaubingai ne laiku ir ne vietoje atsidūrusius magiškus islandus „Sigur Ros“, kurie mistiniu būdu sugebėjo laimėti MTV geriausio vaizdo klipo apdovanojimą 2003 metais. Ir tuomet, kaip ir kokiam nors M.A.M.A. apdovanotajam, teko kovoti su pranešėjos ne itin taisyklingai ištartu pavadinimu, salės tyla ir nerimastingais susižvalgymais „kas čia tokie?“, tačiau tai netrukdė pasirodyti užtikrintai ir įtikinamai. Nutilusiai auditorijai režisierė tiesiog papasakojo apie nuostabią islandų muziką ir skurde gyvenančius vaikus. Užtenka žinoti, kas tu esi ir kuo nenorėtum būti.

Kitas kiek kliuvęs renginio aspektas –­­ nuolat iškildavęs klausimas: ar tikrai muzika yra pirmoje vietoje? Tokios dvejonės nekamavo žiūrint Mikutavičiaus popuri ar Selo performansus, kurie gana taikliai įsikomponavo į bendrą garsenybių parado dvasią. Tačiau tokių buvo retokai. Pasirinkta kiek sudėtinga struktūra – nuolatos besikeičiančios vedėjų poros, kurios pristato naujas poras, kurios dalija apdovanojimus, nenorom suponavo, jog tiesiog norima pademonstruoti kuo daugiau garsių veidų, suknelių ir šukuosenų. Man liūdnokai atrodo ir pokštai apie elektroninės muzikos santykį su buitine technika (tik tokį tesugebėjo išspausti žanro pristatinėtojai). Ir ar gali būti kas nors nenuoširdžiau ir labiau farsiška nei Jazzu ir Butkutės abipusiai simpatijų prisipažinimai? (Gerai bent tiek, kad nelaimėjo Alina Orlova.) Tokių pavyzdžių buvo apstu ir jie nuolatos kuždėjo, jog pristatinėtojai ir įteikinėtojai išlieka svarbesni už pačius apdovanojamuosius.

iliustracija

Kadangi tokio rimto įvykio Lietuvoje nebuvo kelerius metus, padarius rizikingą prielaidą, jog M.A.M.A. iš tiesų atspindi šalies muzikinę situaciją, būtų galima spręsti apie vyraujančias tendencijas ir stipriąsias puses. Tarkime, akivaizdu, jog pastaruoju metu suklestėjo vadinamiesiems lounge kam­peliams priimtina lengvo electronic ir funk sintezė. Šiai galima priskirti daug kur nominuotus „Keymono“ (anksčiau – „BrassBastardz“), geriausiais debiutantais tapusius GeraiGerai & Miss Sheep, Jazzu kūrybą, netgi SEL „Aš kaip žąsis“ ir didelę dalį senesnių albumų (žinoma, tie kampeliai pastarųjų negroja kaip „per didelio popso“, skirto vien radijo stotims). Labiausiai džiugino didesnių alternatyvų sėkmė – tai jau du albumus išleidusių „Freaks on Floor“ (kodėl tuomet ne „Colours of Bubbles“ ar pirmuosius labai užtikrintus žingsnius žengiantys „Deeper Upper“?) ir „rasabasa“ prizai. Visa kita – daugmaž nuspėjama ir tiksliai atspindi lietuvišką sceną.

Pasirodymų taip pat būta įvairių: Jazzu dainavimas ne kažin kuo skyrėsi nuo „Portishead“ ar „Massive Attack“ klasikos; „Skylė“, Ieva Narkutė su Mantu atrodė solidžiai ir patraukliai; netrūko ir vienkartinių pompastiškų siužetų, skirtų žiniasklaidos puslapiams, kurie disonavo su „elitine“ renginio atmosfera. Niekada nesinori bumbėti dėl techninių dalykų, tačiau nesmagu, kai „lietuviškumas“ tampa klaidų, nesusipratimų ir fonogramos sinonimu. Viso to buvo tiesiog truputį per daug. Ar solidu grupei atlikti kūrinį new wave (à la „Depeche Mode“) stiliaus sintezatoriais, scenoje jų net nepastačius (o naujokai „Freaks On Floor“ nuoširdžiai kovoja su didelių erdvių keliamais gyvo garso sunkumais). Ar verta šaukti į tyliai sureguliuotą mikrofoną, kai net kvėpavimas rodosi įrašytas? Ar sudėtinga įrašyti bent trumputę kalbą, jei jau žinai, jog atlikėjas neatvyks į apdovanojimus? Palaukti, kol pašnekovas pabaigs kalbą? Galų gale net daug neigiamų reakcijų sukėlę Selo keiksmai civilizuotame pasaulyje yra toks lengvai išsprendžiamas reikalas (vėlinant tiesioginę trans­liaciją keliomis sekundėmis). Juolab kad visas renginys skirtas televizijos auditorijai. Atlikėjas tiesiog džiaugiasi suteikta galimybe ir scena, ir net neabejoju, jog organizatoriai galėjo tikėtis (širdies gilumoje gal net troško) ko nors panašaus. Juk visa viešoji erdvė dabar rašo tikrai ne apie geriausią alternatyvią grupę „rasabasa“.

Beje, būtina paminėti ir akivaizdų sumišimą ar nuostabą daugelio veikėjų veiduose ir kalbose dėl apdovanojimų vietos. Kaunas tapo bene dažniausiai minimu objektu: jūs tokie nuostabūs, jūsų arena puiki, jūsų miestas šaunus ir t. t. Atrodo, jog visi šie šauksmai daugiau buvo skirti patiems kalbėtojams, kurie taip bandė drąsinti save, dažnai iš jaudulio vartodami gana bjaurią slavišką kreipinio formą (iš serijos: „Kaunas, kaip jūs jaučiatės?“). Galbūt taip nutiko dėl naujos aplinkos, o gal – dėl per retai tariamo vardo? Šiaip ar taip, žiūrovai, turėdami nors ir rečiau lounge kampeliais su Jazzu muzika nusėtą senamiestį, elgėsi kaip pridera: plojo ir šoko, kai smagu, neplojo ir nešoko, kai nuobodu. Ir ko daugiau norėti? Atrodo, daugeliui dar reikia priprasti prie didžiausios arenos ir kartu prie pagrindinių įvykių gravitacijos 100 kilometrų į vakarus. Galų gale renginys juk turėjo būti nacionalinio masto.

Apibendrinant reikia pasakyti, jog M.A.M.A. yra sveikintina iniciatyva ir netgi būtinas atributas visaverčiam populiariosios scenos funkcionavimui. Daugelį nesėkmių galima pateisinti pirmuoju blynu. Norisi tikėti, jog kelerius metus iš eilės išgirdus negirdėtus vardus, šie pasidarys labiau savi ir pažįstami platesniam ratui. O gavę įvertinimą (nominacija taip pat įvertinimas), savom jėgom patikės daugiau atlikėjų, kas suteiks natūralią motyvaciją tęsti darbus. Na, o išlaikyti slidų balansą tarp geriausios, tačiau kiek perdėm alternatyvios muzikos ir visiems pažįstamų, tačiau kiek perdėm paprastų ir banalių garsenybių yra sunkus uždavinys, reikalaujantis įdirbio ir patirties.


 

Skaitytojų vertinimai


79120. ups! 2012-01-22 17:29
gera pradžia, Dovaidai. Manau visas postmodernas/pokomunistinis sindromas atėjo iš Rytų Europos, iš Rusijos. Netriesiogiai. Tik pas mus jis galutinai virto saves parodija.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:36:52 Jan 22, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba