Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-13 nr. 3362

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ANTANAS OBCARSKAS
• BRONĖ NEVERDAUSKIENĖ,
MONIKA ŽALTAUSKAISTĖ GRAŠIENĖ
• TADAS GINDRĖNAS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• WISŁAWA SZYMBORSKA.
Babelio bokšte

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
„Litmenio“ oazė
2
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10-11

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Malkos ir Jonukas

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Sielos žaidimai ir pokalbiai su angelais
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
Tapybos horizontai Panevėžyje

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Radvilų rūmų muziejuje – XVI–XIX a. Europos dailės paroda

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Išsivalymas

KINAS 
• A. O. SCOTT.
Tviskantis, alpstantis ir besikankinantis bežodis „Artistas“
• Kino kronika

MUZIKA 
• Iš meilės žydintiems garsams1

POEZIJA 
• Internetinis haiku konkursas1

PROZA 
• GENOVAITĖ BONČKUTĖ.
Dogvilis 2

VERTIMAI 
• PAULIS CELANAS.
Priešinė šviesa

25 PUSLAPIS 
 JURGA TUMASONYTĖ.
Žieminiai atradimai

AKTYVIOS JUNGTYS 
• HANNES DÜKLER.
Fotografai ir Fabienne
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Medinė publika
• Siaubo metas

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Tadas Gindrėnas atsisuka į Renesansą

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS LAURINČIUKAS
1928 01 01 – 2012 01 08
3

SKELBIMAI 
• Menininkų, norinčių dalyvauti kultūros mainų programoje Strasbūre, atranka1
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Mes neturime teisės nei galios teisti,
reikia pasitikėti. Kuo?“ Eugene Ionesco
 
• WOODY ALLEN.
Aukščiau už įstatymą, žemiau už čiužinį

KITOKIA GRAFIKA 
• Aport

Skaitytojų paplepėsiai 
• Devyniasdešimt pirmoji savaitė

25 PUSLAPIS

Žieminiai atradimai

JURGA TUMASONYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


Kadaise skaičiau Tomo Venclovos prisiminimus, kuriuose jis pasakoja, kaip studentavimo laikais su draugais slampinėdavo po Vilniaus senamiestį ir spėliodavo pastatų architektūros stilius. Paprastam vaikštinėtojui, norinčiam įsijausti į tokį žaidimą, be tinkamos literatūros tai nėra taip jau paprasta. Todėl nedidelio formato „Vilnius 1900–2012. Naujosios architektūros gidas“, išleistas „Baltų lankų“ leidyklos, yra puikus pagalbininkas norintiesiems susipažinti su ryškiausiais Vilniaus miesto statiniais per pastaruosius 112 metų. Skyreliu apie sovietinius daugiabučius, iliustracijomis ir naujais pastatų aprašymais ši knygelė papildo prieš tai buvusią knygą „Vilnius 1900–2005. Naujosios architektūros gidą“.


Gide apžvelgiami vyravę architektūros stiliai, trumpai aprašomi Vilniaus išplanavimo kaitos veiksniai, įtraukiami visi miesto kvartalai, miegamųjų rajonų atsiradimo metai ir jų pastatymo priežastys. Įvairūs autoriai apžvelgia moderno, tarpukario, sovietmečio, vėlyvojo modernizmo, postmodernizmo ir nepriklausomybės laikų architektūros pastatus, skirstydami juos į komercinius, kultūrinius bei gyvenamuosius / nuomojamuosius. Tačiau jei apie miesto architektūrą, sukurtą iki nepriklausomybės laikų, buvo kalbama be subjektyvių inkliuzų, kalbėdama apie pastaruosius penkiolika metų, tekstų autorė Rūta Leitanaitė nevengia tiesios Vilniaus senamiestyje išdygusių pastatų kritikos dėl jų vaizdinio ir semantinio krūvio mieste neadekvatumo ir konstatuoja, kad verslo interesai nurungia visuomenės interesus ir agresyviai įsiveržia į Vilniaus panoramą. Lyg ir nieko nauja – atveriama neužgyjanti nesuderintų visuomenės interesų ir vandališkos pinigų galios žaizda šiandieninėje Lietuvos architektūroje. Tokia tad dabartis aprašoma ir knygelėje. Taip pat čia pristatomi ir tie pastatai, kurie šiuo metu dar tik (at)statomi.

Knyga pretenduoja į lakonišką, tačiau informatyvų Vilniaus architektūros gidą, kuriuo pasinaudoti pravartu ne tik dėl pastatų atpažinimo, bet ir dėl visos pastarojo šimtmečio architektūros situacijos mieste santraukos.


Skaitydama „Vagos“ leidyklos išleistą Michailo Šiškino „Laiškų knygą“ vėl įsitikinau, kad nepaprasti dalykai yra sudėti iš pačių paprasčiausių medžiagų. Juk tvirtai surišti popieriaus lakštai ir ant jo atspaustos raidžių kilputės gali sukelti didžiulį poveikį! Tu ne skaitai, o ryji puslapius lyg mylimojo kūną. Viduje kyla įvairiausių jausmų ir sutrinka įprasto judėjimo laiku trajektorijos. Pasibaigus skaitymo meilei, dar ilgai prisimeni gražiausius epizodus ir iš naujo juos išgyveni. Kaip gerai, kad pasaulyje tokių knygų nėra tiek daug, antraip visai pamestum galvą!

Jei esate vienas iš tų, kurie iki šiol apie jokį Šveicarijoje gyvenantį Michailą Šiškiną nieko nežinojo, akies mirksniu įvesite jį į „Google“ ir pamatysite, kad 2010 m. rašytojo parašyta „Laiškų knyga“ pristatoma kaip aukščiausią Rusijos literatūros premiją gavęs kūrinys, o jo autorius tituluojamas garsiausiu šiuolaikiniu Rusijos rašytoju. Ar pastebėjote, kad epitetu „vienas garsiausių“ ant knygų nugarėlių paprastai vadinamas kone kas antras verstinis ir vietinis rašytojas? Sunku toje garsenybių jūroje nesušlapti. Taip pat bene pirmą kartą matau vertėjo vardą, parašytą ant viršelio, greta knygos autoriaus – paprastai jie būna ne tokie pastebimi. Žinoma, nieko keista, nes knygos vertėjas yra kitas labai garsus nūdienos autorius Sigitas Parulskis. Knygos viršelis su dailia krapo viršūnėle beveik identiškas jo rusiškajam variantui: gale dar parašyta, kad pagamintas iš specialių dumblių. Tobulas produktas knygų mėgėjams. Džiugu, kad šiuo atveju tas produktas iš tiesų vertas jūsų laiko ir pinigų.

M. Šiškinas pirmąją knygą parašė trisdešimt dvejų ir beveik kas penkerius metus išleidžia po naują. Rašo rusiškai, tačiau jau daugiau nei penkiolika metų gyvena Ciuriche. Gaila, kad iki šiol dar nepasirodė jo knygų vertimai į lietuvių kalbą. Tikėkimės, kad puiki pradžia ir publikos susidomėjimas paskatins vertėjus ir leidėjus. Viename savo interviu Šiškinas pasakojo, kad „Laiškų knygą“ parašęs per keletą mėnesių. Ilgai kankinęsis ir galop netekęs vilties dar kada nors kažką parašyti, staiga patyrė savyje atsiradusią istorijos gyvybę ir per kelis mėnesius ją užrašė. Lyginamas su Rusijos klasikais, savo vaizdingumu ir įtaiga tikrai atrodo panašus į I. Buniną, kuris gebėdavo aprašyti alyvinius obuolius taip, kad skaitydamas jaustum burnoje saldžiarūgštę.

Knygos pavadinimas sufleruoja jos žanrą –­ tai epistolinis romanas, kuriame susirašinėja kareivis Vladimiras ir medicinos studentė Saša, išsiskyrę per karą. Kiekvienas ilgesio laiškas yra ne tik meilės žodžiai, bet ir gyvenimo istorija. Pasakojama nugyventa diena, iš atminties traukiami vaikystės ir paauglystės vaizdai. Su kiekvienu laišku vis daugiau sužinome apie veikėjo charakterį, jį supančią aplinką, vykstančius pasikeitimus. Nepatogus trūkumo jausmas, skaitytojus lydi visą romaną – juk beveik visuose laiškuose jie alpėja iš meilės ir ilgesio skaičiuodami akimirkas, kai vėl susitiks. Ir net tada, kai sutinusi nuo ašarų kareivio Volodenkos motina rodo atvykusiai Sašai popierėlį, kuriame rašoma, kad jos sūnus namo niekada nebesugrįš, mylimojo laiškai nenutrūksta. Vladimiras nemiršta – jis amžinai egzistuoja savo sustingusiame it želė laike, kai vyksta karas ir granatos drasko į gabalus kareivių kūnus. Saša gyvena slenkančiame laike ir, žinoma, sensta.

Patys paprasčiausi dalykai gali priversti numirti iš laimės. Prisimeni, jau mieste – tu užsidarei tualete, o aš ėjau pro šalį į virtuvę, neištvėriau, pritūpiau prie durų ir ėmiau šnabždėti pro rakto skylutę:

– Aš myliu tave!

Visiškai tyliai šnibžtelėjau. Paskui garsiau. O tu nesupratai, ką tau šnabždu, ir subambėjai atsakydamas:

– Aš tuojau, tuojau.

Tarsi man būtų reikėję į vonios kambarį.

Tavęs man reikia, tavęs!

                            p. 16


Romano laikas yra beveik nenusakomas, nes herojų laiškuose neminima jokių tikslių dešimtmetį nusakančių požymių. Nėra technikos, madų, istorinių įvykių užuominų. Tik žinome, kad Vladimiras išeina į XX a. pradžioje vykusį Rusijos ir Japonijos karą. Tačiau, sprendžiant iš familiaraus bendravimo su sociumu tono, tai tikrai negalėtų būti amžiaus pradžia: „Ji beldžia į mano duris ir šaukia, kad ji mano motina ir vien jau dėl to verta mano pagarbos, o aš jai šaukiu, kad į tą kiaušialąstę savęs neįkišau ir apskritai neprašiau savęs gimdyti ir todėl nesu jai kaip nors įsipareigojusi“ (p. 65). Vidinis herojų laikas patvirtina užrašyto ir įamžinto pasaulio nemirtingumą ir vienintelį būdą nepasiduoti mirčiai.

M. Šiškinas puikiai atskleidė cikliško gyvenimo principus, ištisą grandinę neišvengiamų pasikartojimų, ištinkančią kiekvieną individą. Jauni, stiprūs ir grakštūs Sašos tėvai, prausdavę ją mažutę vonioje, pasensta ir sunyksta. Dabar Saška plauna kaulėtą motinos nugarą ir keičia tėvui sauskelnes. Arba kitame laiške, kuriame ji dar jaunutė rašo Volodiai: „Tada įėjo kažkokia moteris, kokių keturiasdešimties, ėmė ryškinti akis (…) Paskui ėmė kvepintis: papurškė iš flakono į viršų ir atsistojo po tuo debesiu. Dažėsi lūpas pomada ir veidrodyje šnairavo į mane. Ir, ko gero, iš mano akių suprato, kas jinai man buvo – sena vystanti moteris, kuriai nebepadės jokia pasaulio pomada“ (p. 113). Vėlesniuose laiškuose situacija pasikartoja, tik dabar Saška tampa ta senstančia moterim, į kurią žiūri žydinti mergina. Saša kartoja tėvų klaidas. Vladimiras nekenčia savo aklojo patėvio ir griežia dantį ant motinos: tik mirties akivaizdoje juos išteisina, suvokęs, kad viskas buvo daroma linkint paties geriausio. Laiškai ir filosofija – vienintelis jaunojo kareivio būdas apsiginti nuo mirties. Nors jis pats ironizuoja šį metodą, prisiminęs, kaip vaikystėje mėgino civilizuotai aiškinti mušeikoms apie smurtą, bet vis tiek gavo į snukį: „(...) visos pasaulio religijos ir filosofijos tiesiog bando užkalbėti mirtį, kaip bobos užkalba danties skausmą“ (p. 237).

Puikus Sigito Parulskio vertimas leidžia žodžiams skambėti, sakiniams lietis ir kibti prie skaitančiojo minčių kaip žiedadulkėms. Sodrūs vaizdai, intymios veikėjų patirtys paliečia tai, kas bendražmogiška, o melancholiškas meilės ilgesys primena absoliuto ilgesį, kurį atsinešame iš kūdikystės. Gyvenimo eigoje įvairūs daiktai bei žaidimai padeda tą ilgesį užmaskuoti. Ir tik pačioje pabaigoje, kai „žmonės tampa tuo, kuo visada buvo, –­ šiluma ir materija“, Jį vėl prisimename ir į Jį sugrįžtame.


Artėdama prie trečiosios knygos apžvalgos, galvoju, kad mano nuobodulys yra kaip negilaus miego būsena, kai akys merkiasi ir dar giliai neužmigus, pasąmonė jau mėto sapnų nuolaužas. Kai skaitai ar klausai ką nors nuobodaus, vis dažniau nukrypsti į vaizdus, nutolusius nuo knygos realybės. Sunku būti budriam ir įdėmiai sekti! Panašūs sunkumai mane užklupo skaitant „Baltų lankų“ išleistą W. G. Sebaldo knygą „Išeiviai“. Dėl skaitymo nuobodulio kaltas galėjo būti oras, migdanti tarpmiestinio autobuso sėdynė, suvalgyta kalėdinė antis arba, žinoma, pats autorius.

Winfriedas Georgas Sebaldas – 1944 m. gimęs vokiečių rašytojas, akademikas, 8 dešimtmečio pradžioje emigravęs į Angliją ir egzilyje gyvenęs iki pat savo ankstyvos mirties 2001 metais. Įvardijamas kaip vienas iš galimų Nobelio premijos pretendentų. 1992-aisiais Anglijoje vokiečių kalba išleido knygą „Išeiviai“, pelnė krūvas apdovanojimų ir knygos vertimų į užsienio kalbas. Pagaliau turime ir lietuviškąjį, Rūtos Jonynaitės vertimą. Knyga sudėta iš keturių skyrių – keturių skirtingų pasakojimų. Tekstus vienija ne tik bendra atminties ir prisiminimų tema, bet ir pasakotojas – pats autorius, kuris atsitiktinai (arba specialiai) renka istorijas iš pačių veikėjų arba juos pažinojusiųjų lūpų. Pasakojimus iliustruoja įvairios nuotraukos, kurios prideda familiarų santykį su užrašytu tekstu. O žodinis ir vizualus prisiminimas įgyja dar paveikesnę papasakotų istorijų autentiškumą. W. G. Sebaldas garsus ir pagirtinas tuo, jog sugalvojo dar vieną metodą kaip ištrinti ribą tarp tikrovės ir prasimanymo. Skaitant iš tiesų sunku atskirti, mat autorius naudoja daug savo biografijos faktų, nuotraukų ir ištraukų iš laikraščių. Autorius žaidžia su nuotraukų autentika ir paskutiniajame pasakojime apie Marksą Aurachą rodo nuotrauką, kurioje naciai degina knygas, bet, pasak veikėjų, tai buvo daroma naktį, jau neįžvelgiamai sutemus, ir ši fotografija tikriausiai yra klastotė. Suprask – kaip ir daugelis jų šiame romane.

Pirmojoje dalyje pasakojama apie vienišą ir atsiskyrusį daktarą Henrį Selviną, užsiimantį sodininkyste. Atvykęs į Angliją iš lietuviško kaimo, netoli Gardino, jis susipažįsta su būsimąja žmona Hedi ir praleidžia neįtikėtinai smagią kelionę kalnuose su bičiuliu, kuris vėliau įsmunka į tarpeklį ir žūna, o jo kūno taip ir neranda. Antrajame pasakojime kalbama apie buvusį pasakotojo mokytoją Paulį Breiterį, kurio mylimąją žydaitę nužudė naciai ir kuris palūžęs senatvėje nusižudo ant traukinio bėgių. Tolesniame pasakojime atskleidžiama autoriaus giminaičio Ambroso Adelvarto, tarnavusio turtingam Amerikos žydui, gyvenimo istorija. Paskutiniajame pasakojime pasirodo dailininko pusiau žydo, pusiau vokiečio Franko Auerbacho prototipas pakeistu vardu – Maksas Aurachas. Jis pasakoja savo motinos gyvenimą iki pat jos tragiškos mirties. Įdomu tai, kad kai W. G. Sebaldas išleido savo knygą, pasipiktinęs dailininkas Auerbachas kreipėsi į jį prašydamas, kad rašytojas bent jau knygos vertimuose dar labiau pakeistų veikėjo vardą, idant kiltų mažiau aliuzijų į esamo dalininko pavardę. Taigi angliškame variante Markas yra ne Aurachas, o Feberis. O štai lietuviškame jis išliko toks kaip ir originale. Lėtas ir melancholiškas visos knygos pasakojimas sukasi ne tik apie keturis emigrantus, bet ir apie penktąjį – patį W. G. Sebaldą. Tekste knibžda aliuzijų į V. Nabokovą ir jo knygą „Kalbėk, atmintie“ (1951), kur irgi rutuliojamos atminties ir emigracijos temos.

Žinoma, knygos intelektualumas ne visada veda skaitymo malonumo link. Kaip ir minėjau pradžioje, knyga man pasirodė nuobodoka. Tik ar dėl subjektyvaus nuobodžio kinta literatūrinio kūrinio vertė?


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:36:10 Jan 15, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba